Filmas: "Jaunikiui" (Jaunikis) / "Bridegroom"

Sveiki,

Vieną dieną tikrai imsiu ir parašysiu traktatą apie lyčių įvairovės apraiškas, jų seksualinių orientacijų vaizdavimą kinematografijoje. Štai  visai neseniai teko pamatyti vieną naujausių dokumentinių filmų „Jaunikiui“ arba "Jaunikis" (pilnas pavadinimas tikriausiai skambėtų taip: „Jaunikiui: meilės istorija, neprilygstamasis“) (angl. Bridegeroom) (2013). Tai dokumentinio žanro filmas, kuris pasakoja apie dviejų jaunuolių draugystę. Jaunuoliai kilę iš vidurinių JAV valstijų, kur vyrauja sausas mačizmas ir bet kokios kitoniškos seksualinės apraiškos griežtai smerktinos. Filmas pasakoja apie tų jaunuolių jaudinančią draugystę – galėtume sakyti anokia čia filmo problematika, paprasta heteroseksualų meilę, bet...

2011 gegužės 7 dieną įvyksta nelaimingas incidentas ir po daugiau nei 6 metų draugystės vienas iš partnerių žūva. Antrajam partneriui neleidžiama ne tik jo aplankyti ligoninėje mirimo dieną, bet ir dalyvauti laidotuvėse, nes jis neturi jokių juridinių teisių. Pamažu JAV puritoniškosios šalys išsijudina ir įteisina partnerystę, santuokas tarp homoseksualų leidžia jiems legaliai ir teisiškai kurti šeimas, tačiau vis dar yra tokių šeimų, nuomonių ir valstijų, kurios kovoja su besikeičiančiu pasauliu ir lieka prie tradicinių vertybių – kažin, ar bereiktų vartoti „tradicinių“, nes „tradicinės“ kelia kažkokį pasitikėjimą, tvirtumą, veikiau turėtume sakyti „prietarų“.

Filmas išties vertas pačių aukščiausių balų – nesuvaidintos emocijos, nors, aišku, esama nemažai sentimentalumo, tačiau jis pilnas tikrumo, netekties skausmo, sąžinės graužaties. Po netekties vienas iš partnerių sukūrė Youtube vaizdo įrašą, kuriame išsakė savo problemas – įrašas tapo hitu, netrukus iš to gimė ir šis dokumentinis filmas, kuris dar kartą įrodo, kad nesvarbi lytis, seksualinė tapatybė (nors, aišku, ji svarbi, bet neverta paniekos ir diskriminacijos) – praradimo skausmas ir nepripažinimas netgi niekinimas gali komplikuoti žmogaus gyvenimą. O juk viskas galėjo būti kitaip šių žmonių gyvenimuose...

Po filmo iškilo daugybė minčių. Graudžių ir linksmų. Žinote, paskutiniu metu nemačiau nė vieno padoraus ar bent gero šia tema vaidybinio filmo – dokumentika leidžia prisikasti prie esmės, tačiau ji kartu vienkryptė. Vienkryptė šiame filme buvo todėl, kad žuvusio jaunuolio šeima atsisakė dalyvauti šio filmo kūrime ir iki šiol nepripažįsta nei sūnaus buvusio gyvenimo draugo, nei paties sūnaus homoseksualumą. Graudu, kai partneriai norėjo aplankyti pačias gražiausias pasaulio šalis ir tai darė sėkmingai, tačiau pusiaukelėje vienas žuvo, o kitas nebeteko prasmės... Filmas apie tai, kaip reikia gyventi toliau praradus žmogų, būtent šiomis tonacijomis skamba labiau filmas, nei filmas apie homoseksualų draugystę, nors šiam filmui, žinoma, svarbu ir tai. Labai rekomenduoju kaip šviečiamąjį filmą, kaip plečiantį pasaulėžiūros horizontus.

Filmą originalų kalba jau galima rasti YouTube kanale, o titruotą lietuviškai – torrentai.lt

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Neringa Dangvydė "Gintarinė širdis" - kodėl ši knyga staiga dingo iš lentynų?

 

Neringa Dangvydė ir jos knyga "Gintarinė širdis"

Sveiki,

Aha. Pagaliau šis burbulas sprogo. Ilgai tylėjau ir aš, kai vaikščiodamas po prekybos centrą pamačiau „Lietuvos ryte“ pirmajame puslapyje Neringos Dangvydės nuotrauką. Suklusau. Žinojau, kad šis žmogus kažką rašinėja, kuria ir gyvena literatūriniame pasaulyje. Suklusau dar labiau. Ji parašė pasakų knygelę, kurioje esama dvi pasakos apie mergeles, kurios įsimyli viena kita. Kitaip sakant, pasakos, kurios gražia forma papasakoja, kad ne vien heteroseksualai egzistuoja šiame pasaulyje.

Prieš kelis metus Lietuvą ištiko tikras isterijos priepuolis, kai kažkas iš užsienio atkapstė (įvežė kaip tiksinčią bombą) į Lietuvą pasakų knygelę apie du vienas kitą mylinčius karalaičius. Kiek tada būta skausmo žiniasklaidoje. Net juokingai graudu, kaip ir ta lėlė su broku, kurios tarpkojis su vyriškomis genitalijomis – lėlė net per Seimo narių rankas keliavo, vyko tikras kriminalinis tyrimas dėl žaislo, kai Lietuva tiesiog skendėjo ekonominės krizės valkoje. Mergytė su peniu – boža, boža, boža...

Lietuva mėgsta tokius mikroskopinius įvykius su lytimi, seksualumu ir auklėjimu, dar labiau mėgsta tai paversti katastrofinio lygio įvykiais. Lygiai tas pats nutiko ir su gerbiamos Neringos Dangvydės knyga „Gintarinė širdis“. Tiesą sakant, niekur tos knygos nemačiau arba nebuvau atkreipęs dėmesio, nes ne itin domiuosi vaikų literatūra, bet ji iš esmės yra reikalinga. Kaip supratau iš straipsnių spaudoje, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla paskleidė „Gintarinę širdį“ po įvairius knygynų tinklus, o praėjus keliems mėnesiams knyga – šast! – dingo iš lentynų, jos niekur nebeparduoda. Ji uždrausta. Likviduota. Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis pasirašė įsakymą likviduoti šį leidinį. Aišku, už Algirdo Gaižučio nugaros randasi didžiulis šešėlis, kurį galime pavadinti konservatyviųjų pažiūrų instancijomis, kurios savaip tvarko reikalus. Nežinia, kaip pats A. Gaižutis pakomentuos tokį įsakymą, tačiau akivaizdu, jog gyvename mafijos pasaulyje. Sėkmingai trečią dešimtmetį „laisvoje“ Lietuvoje, kur laisvas žodis yra valdomas šešėlinės cenzūros. Ar tokia pas mus politika ir tvarka, kai užtenka tam tikriems interesuotiems aukštesniųjų instancijų atstovams surinkti telefono numerį, pagrūmoti pirštu užsiminant apie finansinį susidorojimą ir šitaip stebuklingai dingsta „Gintarinė širdis“? Palaukit, ar aš gyvenu tokioje šalyje? Štai taip „tvarkomi“ nepatogūs reikalai Lietuvoje. Nenuostabu, kad atsirado greita reakcija į šį įvykį, juk negalima laisvą žodį laikyti laisvu tik sąlyginai – griūva demokratinės respublikos pamatai, pažeidžiamos žmogaus teisės.

Neringa Dangvydė "Gintarinė širdis".

Būčiau ir aš tylėjęs, bet kadangi esu meno gynėjas, nutariau pasisakyti, nes nepakenčiu kai politizuotos jėgos kėsinasi į paskutinį gėrio ir sąžinės oazę – meną, kuris, mano akimis, lieka vienas svarbiausių fundamentaliųjų vertybių sklaidos šaltinių. Pamanykite, pasakos apie dvi mylinčias merginas žaloja vaikų psichiką, o tradicinės lietuvių pasakos apie išsukiotas raganų rankas ir kojas – jau nebe? Juk skaitydami kriminalines skiltis netampame žudikais ir prievartautojais? Atsiranda ir šiaip laisvų piliečių, kurie drąsiai pareiškė nuomonę, kad šios knygos tiražas turi būti sunaikintas, anot jų, tokia knyga pasiekia jų vaikus ir šitaip „brukama propaganda“, kuri skatina vaikus būti, tapti, pasidaryti, pavirsti (ir kaip tik norite) homoseksualais. Protingam homo sapiens nekyla jokių abejonių, kad visa tai iš baimės, baimės, kad atžalos taps homoseksualais, tačiau ji visiškai nemotyvuota. Ši baimė dar vadinama homofobija, o homofobai kaip įmanydami dangstosi tokiomis sąvokomis kaip: „jie griauna mūsų tradicinę šeimą“, „jie bruka savo propagandą“ ir t. t. Argi?

Mūsų lytinis švietimas tiek šeimoje, tiek mokyklose yra skurdus, apgailėtinas. Vaikui bręstant vyksta dvasiniai pokyčiai, o dėl švietimo stokos, vienkryptės blokados atsiranda daugybė psichologinių problemų. Apie homoseksualus mes esame linkę kalbėti blogai ir tai kenkia mūsų vaikams, iš to kyla daugybė patyčių, savižudybių ir kitų problemų. Knygos autorė, man regis, yra dirbusi su tokiu jaunimu ir žino, kokie įvyksta padariniai dėl neigiamai konotuoto požiūrio į homoseksualus, o ir pati interviu yra minėjusi, kad jeigu tokia knyga būtų atsiradusi seniai, kai ji pati buvo vaikas, būtų supratusi, kas vyksta jos gyvenime – autorė neslepia savo homoseksualumo. „Gintarinė širdis“ buvo savotiškai integruotas kūrinys su gražiomis pačios autorės iliustracijomis, kūrinys galėjo nors kiek prisidėti išplečiant auklėjimą apie lyčių įvairovę, bet lietuviškas tamsumas, bijant velniai žino ko, sustabdė mūsų vaikus padaryti laimingesniais, laisvesniais su mažiau patyčių, skriaudų ir psichologinių šokų. Jau nekalbu apie tai, kad įstatymai kai kurie tiesiog nemotyvuoti, jais manipuliuojama taip, kaip patinka, o laisvas žodis tampa distiliuojamas kažkokios šešėlinės cenzūros. Ne, meno tai jau nelieskite! 

Todėl raginu Jus visus pasirašyti peticiją, kuri bus įteikta Prezidentei ir kitoms instancijoms, kuriame raginama grąžinti „Gintarinę širdį“ į prekybą, grąžinti laisvą žodį ir nustoti manipuliuoti įstatymais dėl kažkieno interesų ar įsitikinimų. Peticiją rasite paspaudę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Galutinė "Eurovizijos" balsų-rezultatų lentelė / Eurovision 2014 final results table

 

Galutinė vakarykštės Eurovizijos finalo balsų lentelė.Kažkas prašė - tai ir įmečiau. 

Vėliau, jei netingėsiu, parašysiu įspūdžius.

Jūsų Siela

Knyga: Marcel Proust "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje"

 PROUST M. 2004. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. Vilnius: Vaga.

Sveiki, literatūros mėgėjai,

Viena didžiausių svajonių jau seniai buvo prisiliesti prie legendinio literatūros korifėjų Marcel Proust ir jo gyvenimo kūrybos ciklo Prarasto laiko beieškant, kurio visas dalis turime išverstas į lietuvių kalbą: Svano pusėje, Žydinčių merginų šešėlyje, Germantų pusėje, Sodoma ir Gomora, Kalinė, Pabėgėlė Albertina ir Atrastas laikas. Kai kur gali šie pavadinimai varijuoti, kadangi nėra galutinai sutarta dėl tikslaus jų vertimo.

Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje – tai pirmoji septinių dalių romanų ciklo dalis. Žinote, prieš pradedant skaityti šį kūrinį, reiktų žinoti, kad tai kūrinys iššūkis net pačiam didžiausiam knygų gurmanui. Taip, tai gali būti malonus iššūkis arba nuviliantis, bet dėl to pats kūrinys neturėtų būti kaltinamas. Savaime suprantama, Prarasto laiko beieškant, nesuskaitysi keliais pritupimais supamajame fotelyje ar hamake – tai tekstas gurmanui, kuriame yra formulė, ta intonacija, ta mintis, kuri reikalauja lėto skaitymo, todėl nerekomenduoju šios knygos lengvam savaitgaliui prie jūros ar šiaip sergant patale, bet, aišku, pabandyti galima, tačiau man skaityti lengva nebuvo. Skaitymas visų pirma asocijuojasi su malonumu, o Prarasto laiko beieškant malonumas patiriamas neskubant, atmetus pretenzijas į stilių, netgi priešingai – reikia ieškoti savyje santykio su subtiliu M. Proust teksto stiliumi, raiškos, minties bei pasakojimo struktūromis, kurios yra sudėtingos, daugiasluoksnės ir XX amžiaus literatūros kontekste novatoriškos.

Žinoma, tai įspūdinga knyga. Neginčiju, kad ji man padarė be galo gerą įspūdį, nors vietomis ir „buksavausi“, priekaištavau, kad pernelyg užtęsta, pernelyg sentimentalu, pernelyg sureikšminta, netgi pykau už pasikartojimus, kurie tuo metu, kai skaičiau, atrodė, kad niekur neveda tik prie gražbyliavimai, žodžių pompastikos. Tačiau ta dvikova tarp manęs ir teksto buvo įdomi, verta pergalės. Verta mano pralaimėjimo.

Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje – tai tikra žodžių katedra. Kitaip ir nepasakysi, kaip tik Vytauto Bikulčio straipsnio Prarasto laiko katedra, kuris buvo publikuotas 2004 metais šio romano leidime. Šis straipsnis leido artimiau susipažinti ne tik su kai kuriais esminiais Marcel Proust gyvenimo faktais, bet ir konstruktyviai pažvelgti į XX a. pasaulinę literatūrą. Vytautas Bikulčius savo straipsnyje mini apklausų statistikas iš Švedijos ir Prancūzijos, kuriose buvo apklausta, kas, anot apklausos dalyvių, yra didžiausias literatūros patriarchas. Prancūzijoje vienareikšmiškai buvo nurodomas M. Proust‘o romanų ciklas Prarasto laiko beieškant, o Švedijoje ši jis tapo antruoju po Don Kichoto. Labai įdomu, kaip šioji apklausa suskambėtų Lietuvoje šiomis dienomis. Balta drobulė? Altorių šešėlyje? Dievų miškas? Rugiuose prie bedugnės? Musių valdovas? Faustas? Kas dabar žino, bet tokius tyrimus būtų galima padaryti.

Grįžkime prie M. Prousto ir jo Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, kuri savo apimtimi irgi nėra vienos nakties knygelė, reikalauja šiokio tokio maratono. Pirmąją šio ciklo dalį sudaro trys skyriai: Kombrė, Svano meilė ir Vietovardžiai: vardas. Būsiu labai subjektyvus ir pasakysiu, kad iš visų šių dalių didžiausią įspūdį padarė Kombrė, netgi paslapčiomis šiam skyriui sukūriau eilėraštį, kurio, aišku, nepublikuosiu. Bent jau kol kas. Nuostabus stilius, atminties, laiko ir erdvės vitražas – aišku, sureikšmintas, bet nuo to jis tik dar nuostabesnis. Be jokios abejonės jau šiame skyriuje aiškėja psichoanalizės principas, o juk M. Proust‘as yra laikomas vienas pirmųjų psichoanalizės skleidėju grožinėje literatūroje – čia galima įžvelgti daug filosofinių srovių įtakos, pradedant Z. Froidu ir pabaigiant K. Jungu. Ilgi, poetiški ir sodrūs sakiniai, kuriuose jausmas, kvapas, emocija, prisiminimas susivijęs į vientisą raizgalynę. Ir iš tikrųjų, pradėjus skaityti romaną, pasijunti įžengęs į nuostabią katedrą. Ne tik žodžių, bet ir to, kas nepagaunama. Įspūdis toks, kad pasakotojas vaikosi prisiminimus, bando juos prikelti ir iš naujo išgyventi potyrius. Nuostabus jausmas, kai mirkant sausainį į arbatą, galima prisiminti ištisą miestelį su jų gyventojų likimais – pirminis šio romano pavadinimas skambėjo Sodai arbatos puodelyje. Nuostabus atminties juslių žemėlapis. 

Antroji Svano pusėje dalis vadinasi Svano meilė pasirodė šiek tiek per sentimentali, nors lygiai tokia pat geniali. Čia daugiau veiksmo, kadangi veiksmas vyksta dar prieš pasakotojui gimstant, todėl pasakojimo pobūdis iš esmės skiriasi, skiriasi ir tam tikros laikmečio tendencijos. Šioji dalis man panašėjo į prieš kelerius metus skaitytą Stendalio Raudona ir juoda – daug sentimento, meilės išraiškos; mylėti pačią meilės idėją, nepaisant moralės naštos. Trečioji dalis vadinosi gana neįprastai Vietovardžiai: vardas, kuriame jaunasis pasakotojas pirmą kartą susitinka su Žilberta (Odetės ir Svano dukra), ją įsimyli, ir iš esmės atkartoja Svano meilės kančių kelią. Įspūdingai aprašomas Bolonės miškas, kuriame lyg izoliuotoje gamtos katedroje klesti prostitucija, meilė, moralė ir kt.: Mat medžiai tebegyveno savą gyvenimą ir nubyrėjus lapams ji dar skaisčiau spindėjo ant kamienus gaubiančio žalio aksomo ar amalo rutulių baltame emalyje, kurie, apvalūs tartum Mikelandželo „Pasaulio sutvėrimo“ saulė ir mėnulis, laikėsi pasklidę tuopų viršūnėse. Bet kadangi medžiai, jau prieš daugel metų savotiškai suskiepyti, norom nenorom gyveno drauge su moterim, tai man atmintyje prikėlė jie driadę, vikrią ir įraudusią aukštuomenės gražuolę, kurią jie dengia savo šakomis, idant ji pajustų, kaip ir jie patys, rudens meto galybę; jie priminė man tą laimingą mano patiklios jaunystės laiką, kai aš godžiai veržiaus į tas vietas, kur moteriškos elegancijos šedevras turėjo valandėlei įsikūnyti tarp lapų, nesąmoningų jos bendrininkų (p. 397-398).

 

Rašytojas Marcel Proust.

 

Šią knygą sunku prisiminti, turiu galvoje, sunku pasakyti, kas joje vyko, apie ką ji? Žinoma, apie meilę, bet ne tokią, kokią mes esame įpratę skaityti Svajonių romanų serijoje – tokių knygų apskritai reiktų leisti mažiau. Laikas šiame romane yra labai svarbus, nes jis yra varomasis pasakotojo variklis – romanas prasideda prieš pasakotojui užmiegant, kada mintys ir jausmai leidžia prisiminti. Romano eigoje pasakotojas vėlei trumpam sugrįžta į savo kambarį ir prisimena naujus dalykus. Laikas netolygus – Svano meilės dalyje pasakotojas netgi grįžta dar toliau į praeitį, tada, kai pasakotojas net nebuvo gimęs. Laikas romane yra ir kertinis romano struktūros komponentas, nes pagal jį sudaromi skyriai, laiko šuoliai.

Tikriausiai iš knygos labiausiai prisiminsiu gudobeles, varpinės aprašymus, „sergančios“ tetos ir jos tarnaitės Fransuazos charakterius, tėvą, nuolat kalbantį tik apie orą. Kartais vienas pasivaikščiojimas mintyse gali atsikartoti tūkstančius kartų ir virsti vis kitokiu. Pasakotojui nėra svarbu atkurti grynąją tiesą, jo prisiminimai kintantys, turintys daug prasmių, aliuzijų į kitus kūrinius, kultūrinius įvykius. Kartais atrodo, jog pasakotojas interpretuoja prisiminimus, o kartais taip, lyg jis juose gyventų. Ryškus Marcel Proust autobiografiškumo kvapas, bet kūrinys visgi nėra autobiografija.

Vienas įdomiausių momentų buvo homoseksualios tematikos atsiradimas romane. Marcel Proust buvo homoseksualus, tačiau savo romano ašį kuria heteroseksualios meilės pagrindu, turiu galvoje kūnišką trauką, o ne lyties neturinčią pačią meilės idėją. Romane esama ir homoseksualių personažų, bet jos moteriškos lyties ir nėra pirmojo plano personažai. Įdomu ir tai, kad vienas iš ciklo romanų pavadintas Sodoma ir Gomora, kurioje vėlgi kalbama apie moterų homoseksualumą. Aišku, tuo metu pats autorius savo pirmąjį romaną Svano pusėje laikė nepadoriu, netgi iškrypusiu, bent jau taip apie šį kūrinį rašė savo motinai laiške – apie tai daugiau mini Vytautas Bikulčius straipsnyje Prarasto laiko katedra.

Romanas architektoniškas, todėl jis vadinamas ne šiaip sau katedra. Iš viduramžių paveldėta kūrinio architektonika yra skrupulingai sudėliota tarsi vitražas. Pačiame tekste taip pat daug kalbama apie Kombrės miestelio architektūrą – varpinę, vitražus, altorių, skulptūras. Ir priešingai – Paryžius romane gana blankus, salonų pompastiška slogi, bent jau Svano pusėje. Svarbi muzika – ji ne tik pasakotojo ir personažų dvasinės būsenos diagnozės kreivė, bet kartu ir kamertonas, kuris skamba pačiame tekste. Pasakotojui svarbu suvokti garso ir dvasios rezonanso procesą, sužadinti prisiminimus, mylėti žmones atmintyje, o ne dabartyje, kaip tai nutiko Šarliui Svanui su Odete. Apskritai mąstymo, atminties procesas, jo fiksacija šiame kūrinyje skamba nuostabiai ir daro puikios, geros literatūros įspūdį.

Nežinau, su kuo reikėtų palyginti šį romaną. Deja, mes daugiau neturime jokių pavyzdžių pasaulio literatūroje. Visi mėginimai kurti taip, kaip M. Proust baigdavosi nesėkme, nes neįmanoma taikyti interpretacijos ar principo, nes jis vienetinis, unikalus ir tik Marcel Proust‘o. Jau vien dėl to, kad turime tikrai gerą Aldonos Merkytės Svano pusėje vertimą, galime džiaugtis, skaitydami šį įstabų kūrinį, kuris tikriausiai bus vienas geriausių šiais metais mano paties perskaitytų kūrinių, bet neperšokęs griovio, nesakyk „op“, argi ne taip?

Jūsų Maištinga Siela