Maištinga siela

2014 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Šios dienos daina: Lana del Rey "Shades of Cool" ir "West Coast"

Sveiki,

Šiemet, birželio mėnesį, pasirodo naujas Lanos del Rey albumas „Ultraviolence“. Po neįtikėtinai sėkmingo jos albumo „Born to Die“ (2012) Lana del Rey galutinai įsitvirtino kaip savita, unikali muzikos atlikėja ir atrodo šiek tiek keistoka tarp pop princesių, karalienių ir primadonų bei visokių divų. Man iki šiol yra paslaptis šios atlikėjos populiarumo receptas, nes kitokia muzika turi dažniausiai daug siauresnio rato klausytojų, o tokią muziką kaip Lana del Rey dainuojančių ir išleidusių ne vieną CD yra ne vienas ir ne penki, tačiau Lana del Rey pasiekė populiarumo aukštumas – tą puikiai rodo jos koncertais, albumų pardavimai ir vaizdo įrašų peržiūros YouTube kanale.

Šiandien noriu pristatyti ir pasidalinti pačia naujausia Lanos del Rey daina, kuri pasirodė vos prieš kelias dienas – „Shades of Cool“, kuri yra antroji oficialiai paviešinta daina iš būsimo albumo. Pirmoji – „West Coast“ manęs kažkaip iškart nepatraukė, nors turi taip pat savo įdomių ritmų ir balso skambesių. „West Coast“ jau buvo paleista į rinką ir klausytojai spėjo įvertinti naujausią kūrinį. Rusijoje ši daina tapo numeris pirmas. 4 vieta Belgijoje, 3 – Graikijoje, 12 – Ispanijoje, 18 – Italijoje, 17 – Britanijoje ir pan.

Daina „Shades of Cool“ – suskamba naujomis tonacijomis, kuri primena vaidilučių vaitojimą, turi sakralumo gylį ir šiaip tinka klausytis tam tikroje aplinkoje ir nuotaikoje, grįžtant į 6–7 dešimtmečius.

Visai galimas daiktas, kad 2014 metais tai bus vienas geriausių išleistų albumų.

Pasiklausykime šių dainų:

„West Coast“:

„Shades of Cool“:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinkelininkas" / "Geležinkelio darbuotojas" / "Atpildas" / "The Railway Man"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Geležinkelininkas“ (angl. The Railway Man) (2013), kitur šį filmą galite aptikti išverstą kaip „Geležinkelio darbuotojas“, bet tai būtų neteisingas, kadangi toks paviršutiniškas pavadinimas neatspindi pagrindinio personažo maniakiško ir aistringo domėjimosi bei išmanymo geležinkeliu ir traukiniais. Na, o Lietuvos kino teatruose filmas bus pristatomas kaip "Atpildas".

Grįžtant prie paties filmo... Jį režisavo Jonathan Teplitzky, kurio teko matyti filmą „Degantis žmogus“ (2011) – šis filmas padarė išties netikėtai gerą ir puikų įspūdį. Na, o „Geležinkelininkas“ yra taip pat geras darbas, nors dėl biografinių niuansų susiaurėjo paties režisieriaus interpretacijos galimybės ir vaizduotė. Nors pasakojimo perėjimai labai įdomūs, netikėti ir pilni prisiminimų rezonanso, kurie kelia mistinius jausmus, bet jie neprilygs „Degančiam žmogui“. Dėl to filmo kaltinti negalima. Tikrieji šios istorijos liudytojai, kuriant filmą, vis dar buvo labai gyvi, bet šiandien abiejų vyrų jau nebėra gyvų. Tai tikra istorija, pasakojanti apie amerikiečius paimtus į nelaisvę dabartinėje Tailando ir Malaizijos teritorijose per Antrąjį pasaulinį karą.

Nors filmas susideda iš dviejų laikų sanklodų ir turi ryškų karinio pobūdžio pasakojimą liniją, tačiau karas tėra kontekstas ir terpė, kurioje vystoma labai ilga ir per ne vieną dešimtmetį nusidriekusi atleidimo istorija. Kiek iš mūsų galėtų atleisti patirtus kankinimus? Humanizmas žmoguje kartais gali būti neribotas, todėl pabaigoje filmas tampa šiek tiek sentimentalus, bet vis tiek labai gražus ir prasmingas.

Kadras iš filmo "Geležinkelininkas".

Filmo aktoriai ir režisierius su tikrosios istorijos liudytojais.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė puikusis britas Colin Firth, kuris visada kuria tik puikius ir įsimintinus vaidmenis – patikėkite, šiame filme jis ne ką prastesnis. Australė Nicole Kidman čia nėra viena iš pagrindinių personažų, tačiau ne ką svarbesnė, ne jos personažas atlieka harmonizacijos funkciją ir suteikia jėgų atleidimui. Jeremy Irvine – netikėtai po „Karo žirgo“ iškilęs aktorius, kuris filmavosi karo epizoduose – įtaigus, trapus ir intelektualus personažas, keliantis žiūrovui įvairias jusles. Iš esmės aktoriai viską čia atliko tinkamai.

Filmas įdomus, vertas savo žiūrovo, tačiau tas, kas nemėgsta karinių motyvų filmuose, tas geriau ir tegu nežiūri. Man filmas patiko tiek, kiek jaudino pati istorija, tačiau filmu itin ypatingu nepavadinčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Filmas: "Darbo diena" / "Labor Day"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pamatyti kanadiečio režisieriaus Jason Reitman naujausią darbą „Darbo diena“ (angl. Labor Day) (2013) buvo didelė ambicija. „Viskas ore“, „Džuno“ ir „Ačiū, kad rūkote“ režisieriaus naujausias darbas išties neprastas ir vertas dėmesio net geriausio gurmano akies. Šis filmas, kaip ir visi šio režisieriaus filmai, skiriasi vieni nuo kitų tiek siužetais, tiek atmosfera, kad „iš akies“ net nepasakysi, kad šiuos filmus režisavo vienas ir tas pats žmogus.

„Darbo diena“ – tai kriminalinio pobūdžio pasakojimas apie meilę, bet geriausia jame yra tikriausiai tai, kad kriminalinė siužeto linija neužgožė subtilios meilės istorijos, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikinama, bet subtiliai psichologiškai motyvuota. Adelė – vieniša motina, kuri seniai neturėjo jokio vyro, vengia bet kokio viešumą ir saugo savyje persileidimų skaudulius, palikto vyro žaizdas. Prekybos centre prie jos ir sūnaus prieina pašautas vyriškis ir ji yra priversta šį vyriškį parsivežti į savo namus, vaidinti įkaitus, kol galiausiai per labai trumpą laiką jie vieni prie kitų prisiriša.

Istoriją pasakoja Adelės sūnus Henris, kurio brendimo etapas ką tik prasidėjęs. Jo pasakojimas erotizuotas, kartais subtiliai bauginantis. Čia tikriausiai dėkoti už įtaigumą, subtilumo akimirkas, žvilgsnius, prisilietimus derėtų operatoriams, kurie išties pagavo istorijos pasakojimą per mistifikuotą vaiko sąmonę. Kadangi ši istorija pasakojama per berniuko sąmonę, tai ji gali būti šiek tiek hiperbolizuota, neatitinkanti tikrovės lygmens, tą mes iš filmo ir matome. Tai įdomus, intriguojantis ir kartu skaudus pasakojimas. Šiaip nelabai mėgstu tokias pagrobimo ir meilės istorijas, bet šįkart režisieriui viskas pavyko ir toks variantas man labai tiko ir patiko.

Kadrai iš filmo "Darbo diena".

Filme pasirodo viena talentingiausių šios kartos populiariųjų aktorių - Kate Winslet, kuri už šį vaidmenį susilaukė „Auksinio Gaublio“ nominacijos kaip geriausia kino aktorė. Na, ir išties, jos būvimas dramos žanro filmuose tampa kažkokiu nenutrūkstamu stebuklingu natūralumo reginiu. Jau vien dėl to galima žiūrėti šį filmą. Na, pagarba ir kitiems šio filmo aktoriams. Apskritai filmas mane įtraukė, išlaikė dėmesį, suteikė pabaigoje begalės jausmų, bet sentimentalia istorija taip pat filmo nepavadinčiau. Tiesiog tai skonio reikalas ir man šis filmas atitiko mano kino parametrus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šiuolaikinių hitų perkūrėjai į XX a. įvairius stilius - Scott Bradlee ir Postmodern Jukebox

Sveiki,

Skubu su Jumis pasidalyti šiuo stebuklingu radiniu, kuris nusaldino mano vakarą. Tai pačių įvairiausių XX amžiaus muzikos stilių atliekami šių dienų didžiausi hitai, kurie šių kūrėjų lūpose suskamba visai kitokiomis tonacijomis. Labai patiko ir padarė įspūdį – tokį albumą mielai priglausčiau savo klausimų dainų sąraše.

Naujus hitus atlikti senais kilo muzikantuo Scott Bradlee, kuris ir susijungė su grupe Postmodern Jukebox. Šiemet vasara jie patrauks po JAV į gastroles. Tokių alternatyvių grupių, kurios perdirba žymius ne vienas ir ne du, bet šis atkreipė mano dėmesį, nes esu šios muzikos, į kurią jie perdirba, mėgėjas.

Dalinuosi keliomis dainomis, kurios padarė didžiausią įspūdį. O kaip Jums šitokia muzika?

Madonna – Like a Prayer