Carpe Diem ir liepos mėnesio karščius

Sveiki,

Truputį karšta, ar klystu? Bet taip fantastiškai gera. Ėjau šiandien gatve kaip pirtelėje, prakaitavau ir pagalvojau, kad niekada šio prakaito nekeisčiau į sniegą ir paltą. Vasaros žmogus, nieko nepadarysi.

Mama zyzė, kam nenuvažiavau į kaimą ir nepribaigiau medžiuose tabaluojančių trešnių. Bet kur tu gali išvažiuoti, kai toks puikus oras ir reikia traukti prie jūros, reikia skaityti tekstus, rašyti savuosius, žiūrėti futbolą, tvarkyti namus, mylėti ir būti mylimam? Ko dar, blemba, trūksta iki pilnos laimės? Gal kokių vaikų ir vestuvių? Juokauju, nors...

Carpe Diem, kaip sako lotyniškas moto, taip iš tikrųjų galiu pasakyti ir aš apie šiuos puikiuosius karščius. Carpe, carpe, carpe vejos žolę, dieną, naktis, šypsenas ir sapnus... ai, kartais taip gera, kad net nėra žodžių nusakyti, pasakyti, ištransliuoti visam šiam džiaugsmui. Tiesiog. Carpe karščius!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sinead O'Connor "Take Me To Church"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti ką tik atrasta daina, kuri patiko iš pirmo karto. Ji nėra kažkuo itin originali, išsiskirianti, tiesiog esu lengvojo ir klasikinio roko mėgėjas, todėl suskubau pasidalyti daina su jumis. Sinead O‘Connor tikriausiai žino jei ne visi, tai tikrai daugelis muzikos gerbėjų, netgi tie, kurie visai jos nesiklauso. Ši airių solistė muzikoje jau daugiau nei 20 metų ir buvo itin populiari paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, iki šiol atrandu tokių, kurie labai klausosi jos nemirtingo hito „Nothing Compares To You“, kurį kažkada esu čia pristatęs.

Aišku, atlikėja nebėra tokia populiari, atėjus naujai amerikiečių muzikos žvaigždžių bangai, tačiau tas, kas ją prisimena, o tokių tikrai yra, klausosi ir seka jos kūrybą. Šį rugpjūtį pasirodys jos dešimtasis albumas pavadinimu „I‘m not Bossy, I‘m a Boss“, kuris žala reklaminės stiliaus permainas – perukai ant amžinai nuskustos jos galvos ir latekso oda. O‘Connor vis dar populiari ir nuolat surenka daugybę klausytojų į savo koncertus, ji neseniai paskelbė, kad yra lesbietė, bet tai nieko nenustebino, kaip ir dvi jos santuokos bei popiežiaus viešai plėšomi atvaizdai.

Būsimo albumo viršelis, kuriame atlikėja neatpažįstama.

Pirmas singlas iš būsimo albumo vadinasi „Take Me To Church“ (liet. Pasiimk mane į bažnyčią), kurią čia Jums ir noriu pristatyti. Tai itin lengvo roko daina, turinti šiek tiek Country muzikos priemaišų. Vos tik išgirdau ir suvokiau, kad man tinka ir patinka. O kaip Jums patiems?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai"

Kazuo Ishiguro. „Dienos likučiai“. – Vilnius: „Alma littera“, 2000.

Sveiki, skaitytojai,

Grįžtu prie savo bibliotekos neskaitytų, bet iki šiol kauptų knygų lentynos, pirštai sučiupo mano mėgstamos Alma littera leistos geros knygų serijos Dvidešimto amžiaus aukso fondas. Šįkart tai japonų kilmės rašytojas Kazuo Ishiguro, kurio ne vieną knygą turime išverstą lietuviškai, tačiau, kaip teigia knygos anotacija, knyga yra viena garsiausių ir bene labiausiai pripažintų jo kūrinių. Dienos likučiai (angl. The Remains of the Day), kuris pasaulį išvydo 1989 metais ir labai greitai pelnė tarptautinį pripažinimą, netgi buvo nominuotas Booker premijai. 2000 metais šis kūrinys pasirodė lietuviškai.

Kazou Ishiguro nėra itin produktyvus rašytojas. Per savo daugiau nei 30 metų rašytojo karjerą sukūrė šešis romanus, septintasis turėtų pasirodyti 2015 metais. Knygų lentynose teko matyti lietuviškai jo išverstą Neleisk man išeiti, kurio, deja, nesu skaitęs, bet girdėjau, kad ji kur kas prastesnė už Dienos likučius, nors, tiesą sakant, Neleisk man išeiti ekranizacija mane pritrenkė savo idėjomis.

Dienos likučiai mus nukelia į XX amžiau pradžią ir vidurio Angliją ir pasakoja vyriausiojo tarno pono Stivenso istoriją, kuri dvelkia nepaprastomis anglų aukštuomenės gyvenimo manieromis. Tai kartu ir niekada neišsipildžiusi meilės istorija tarp pono Stivenso ir panelės Kenton, sakytume, negailestinga amžių epocha žaidžia su žmogaus jausmais. Knyga tiesiog neįtikėtina savo subtilumu, regis, K. Ishiguru perkando britų kultūrą ir šitaip kruopščiai ir įtikinamai pavaizdavo negailestingą žmogaus tarnystės dovaną. Knygoje sukurti itin rafinuoti ir sudėtingi charakteriai, ypač pono Stivenso, kuris turi ypatingą mąstymo formą ir pasaulėžiūrą, atmiežtą paveikios XX amžiaus pirmos pusės britų kultūros. Pono Stivenso tarnystė ir profesionalumas toks persismelkęs per visus romano klodus, kad net ima šiurpas, kad jis neturi asmeninio gyvenimo ir laisvos meilės, jis viską paaukojo dėl vyriausiojo liokajaus karjeros, jo mintys, žodynas, pasaulio vaizdas yra tarsi nužemintas tarnystės, bet kartu britiškai iškilus, svarstantis atsidavimo, džentelmeniškumo ir orumo principus – nieko iki tol panašaus neteko skaityti.

Knygos stilius, kurį perteikė vertėja Mėta Žukaitė, tiesiog įklampina į lėtą ir snobišką anglų kalbėsenos intonaciją. Ji gali pasirodyti kiek monotoniška, preciziška – čia tiems, kurie nėra pratę prie klasikinių kūrinių ir jo leksikos, tačiau toks stilius unikalus ir būtinas, norint sukurti tokį personažą kaip poną Stivensą. Iš pradžių knyga man artima atrodė M. Proust‘o knygai Prarasto laiko beieškant, bent jau pasakojimo ritmas, personažo mąstymo ir pasakojimo forma, kuri mus nukelia į prisiminimus, į dabartį ir vėl prisiminimus – nesinchroniškas laikas leidžia pajusti kitokį pasakojimo pobūdį, kuris itin artimas Marcel Proust romanų ciklui. Nejučia ėmiau sąmoningai ieškoti unikalumo ir jis akivaizdus – kultūriniai pastebėjimai, laikmetis, saikinga plėtotė ir daug kitų niuansų šį K. Ishiguro romaną skiria nuo M. Proust kūrybos. Svarbus kelionės motyvas, tiek po vidinį personažų pasaulį, tiek jo kelionė po daugel metų pas panelė Kenton, kuri jau tapusi ponia Ben.

 

Rašytojas Kazuo Ishiguro.

K. Ishiguro romanas "Dienos likučiai" mano knygų lentynoje.

Knyga rimta ir dėl to suteikė nepaprasto skaitymo malonumo. Aišku, galima pasigesti aštrių pojūčių ir siužeto vingių, bet galima mėgautis snobišku pasakojimu apie skaudžius dalykus. Ar ponas Stivensas iš tikrųjų niekada neapgailestavo dėl savo gyvenimo, ar tik sąmoningai niekada neleido tokios prabangos kaip gailesčio sau, savigraužos? Autoriui taip pat nepaprastai pavyko pavaizduoti išpuikusį, kartais graudulingai pompastišką britų tuštybės gyvenimą. Ar tikrai pono Stivenso gyvenimas prabėgo taip oriai ir prasmingai, kaip jis tikina, o gal tai tik jo paties saviapgaulė? Skaitytojams, ypač tikriems knygų gurmanams, šis romanas pasirodys grieko vertas ir atskiros studijos apie šio liokajaus biografiją ir dvasinį gyvenimą.

Knygoje taip pat įdomi ir panelė Kenton, kuri visgi ryžosi spontaniškai gyventi kitokį gyvenimą, bet ar ji dėl to prarado orumą? Jos personažas kur kas labiau provokuoja, nes akivaizdu, kad ji įsimylėjusi poną Stevensą, o Stevensas ją, bet rašytojas niekur nepasako, kad jie vienas kitą mylį, tik pabaigoje pilnos akys ašarų išduoda viską, bet lūpos liokajiškai, lyg profesine priedangos kantrybe užrakintos...

Išties, tai gana liūdna knyga, liūdnas amžius, liūdnas neišsipildymas... Bet ar jis būtų vertas išsipildymo, jeigu personažas net neleidžia sau gailėtis, jis vaizduojasi nugyvenęs puikų gyvenimą ir atidavęs viską Darlingtonui ir jo namams, atidavęs savo gyvenimą, meilę, atsisakęs asmeninių prioritetų. Visą laiką, skaitant knygą, neapleidžia toks jausmas, kad ponas Stivensonas visada būdamas mandagus, taktiškas, nuolat stengdamasis visiems patikti ir įtikti, samprotaudamas apie orumą ir garbę, čia pat pamina savo dvasią, nužemina galbūt šalia galėjusius užgimti kitokias ambicijas ir troškimus: Susitarkime aiškiai: vyresniojo liokajaus pareiga yra rūpintis geru aptarnavimu. Jo pareiga neapima kišimosi į didžiuosius nacijos reikalus. Faktas yra tai, kad tie didieji reikalai visuomet pranoks tokių kaip mes suvokimo ribas, ir tie iš mūsų, kurie trokšta pasižymėti, privalo suprasti, kad geriausia, ką jie gali padaryti – tai sutelkti dėmesį į savąją sritį; kitaip sakant, siekti kaip įmanoma geriau tarnauti džentelmenams, į kurių rankas atiduotas civilizacijos likimas (p. 176).

Kazuo Ishiguro romanas Dienos likučiai – tai sudėtingo personažo dvasinė projekcija, kuri paveikta kultūrinės mados, papročių, tradicijų inercijos permąsto dvasinio žmogaus pašaukimo problemą, vaizduoja kovą tarp pašaukimo apsisprendimo ir laisvės mylėti. Gal iš tikrųjų ponas Stivensas gimė tik tarnauti ir jam užginta gyventi laisvą gyvenimą, o gal tai tas pašaukimas tebuvo kaip skydas atmušti baimę gyventi kitaip, nei gyveno jo liokajus tėvas? Vienareikšmiško atsakymo nėra, tačiau kaip įdomu pasinerti į tokį gyvenimą kaip pono Stivenso, kurio mes niekada negyvensime, nes ta epocha jau pasilaidojo XX amžiuje, pasilaidojo, kada žmonės visomis jėgomis dirbę iš idėjos visą dieną, tik vakare, kai saulė leidžiasi ir lieka tik likutis dienos, tik tą likutį galima pasilikti sau, sakytum, kaip kokias dešimt minučių, skirtus suvalgyti skaniems ledams kur nors parke ant suolelio, o visa kita – o visa kita skirta ne tau, bet kitiems.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltybės amžius" / "The Age of Innocence"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti filmą „Nekaltybės amžius“ (angl. The Age of Innocence) (1993), kuris buvo sukurtas pagal garsų tuo pačiu pavadinimu Edith Wharton romaną, kurį ne kartą turime išverstą ir išleistą lietuviškai. Na, mėgstu kostiumines dramas, o dėl puikių aktorių, tokių kaip Daniel Day-Lewis, Michelle Pfeiffier ir Winona Ryder tiesiog privalėjau pamatyti. Filmas buvo nominuotas ne vienam „Oskarui“, tarp jų ir Winona Ryder kaip geriausia antro plano aktorė, tačiau filmas laimėjo tik geriausio kostiumo „Oskarą“. Nepaisant to, W. Ryder pelnė Auksinio gaublio apdovanojimą, o filmas buvo tiesiog nepaprastai išgirtas ir išliaupsintas kino kritikų...

„Nekaltybės amžius“ – tai išties geras filmas ir nė kiek neforsuosiu, pradėdamas tokiu sakiniu komentuoti šį filmą. Tiesa, jį šiek tiek buvo keblu žiūrėti anglų kalba, nes daug literatūrinio pasakojimo stilių, bet nepaisant šito, mėgavausi jaunai atrodančiais aktoriais ir režisūrine meistryste. Režisierius Martin Scorsese sukūrė tokius legendinius filmus kaip „Kuždesių sala“, „Infiltruoti“, „Geri vyrukai“, „Volstryto vilkas“, „Aviatorius“, „Hugo išradimas“, „Taksi vairuotojas“, „Niujorko gaujos“ ir daugelį kitų puikių kino juostų, kurie vienaip ar kitaip sulaukia tarptautinio pripažinimo. Tiesa, tai nėra pats mėgstamiausias mano režisierius, tačiau jo talentu tikrai neabejoju ir tik skonio reikalas. Žvelgdamas į jo matytus kino filmus, galiu pasakyti, kad „Nekaltybės amžius“ yra viena subtiliausių ir savotiškai spalvingiausių jo kino juostų.

 Kadras iš filmo "Nekaltybės amžius".

„Nekaltybės amžius“ tiesiog pakeri pasakojimo lengvumu ir rafinuotumu, kadrai tirpte tirpsta kaip grietininiai ledai, netikėti ir rafinuoti perėjimai iš vienos scenos į kitą. Aktorių jausmingumas, epochos sentimentalumas, žavumas tiesiog smagus, bet labiausia mane pakerėjo filmo atmosfera, kostiumai ir dekoracijos. Išties vertas „Oskaro“ – tiek daug Viktorijos laikų raštų, gėlėtų tapetų, skrybėlių, pamerktų gėlių su vazomis, lakstančių šunyčių tarp pūstų suknelių, skambančių arbatos puodelių, rafinuotumo... Ak, kam čia ir vardyti, vien dėl šito verta žiūrėti kino filmą! Aišku, siužetas gana tipiškas, kalbant apie to meto meilės istoriją, tačiau čia tikriausiai svarbiausias ne siužetas, o ta stebuklinga burto lazdelė, kuria režisieriui mostelėjus, susikuria ypatinga akimirka ir atmosfera. Man tikrai patiko, prisiminsiu kaip sodrų filmą, tačiau vargu ar galėsiu papasakoti siužetą...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela