Filmas: "Žmogžudystės anatomija" / "Anatomy of a Murder"

Sveiki,

Taip retai lepinuosi kino klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12 įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti tikru delikatesu.

Filmas daugiau nei pustrečios valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas, advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms, kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...

Nuoseklus ir taupus istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas – tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Traukinys į Busaną" / "Train to Busan" / "Busanhaeng"

Sveiki,

Azijiečių kinas neretai pateikia kokių nors staigmenų. Gal dar ir dėl to, kad jis rečiau atkeliauja iki mano akių ir daug „atsisijoja“ iš vidutiniškų juostų ir patenka tik tos juostas, kurios tikrai vertos dėmesio. Filmas „Traukinys į Busaną“ (angl. Train to Busan) (2016) pasakoja, kad ir kaip keistai benuskambėtų, apie zombius ir, regis, vien ta šlykščiai populiariajame kine nuvalkiota tema atbaidytų žiūrėti šią juostą, bet neapsigaukite, tai tikriausiai apskritai geriausia, ką paskutiniu metu mačiau zombių tema. 

Šįkart azijiečiams pavyko sukurti gana įtemto siužeto trilerį su siaubo elementais. Aišku, apokalipsinės epidemijos vaizdiniai kelia ir baisumą, ir nemenką žiūrovo smegeninėje kovą tarp to, kas šiame filme priimtinai perteikta tikroviškai, o kas tiesiog paviršutiniškai. Staigus „suzombėjimas“ atrodo toks kompiuterinis reiškinys, kad, regis, ir pritrūksta žmogiškojo nužmogėjimo faktoriaus, nes transformacijos akyse pernelyg žaibiškos, todėl gali sukelti netikrumo įspūdį, bet kitą vertus sustiprina žaibiški virsmai ir įvykiai trilerio žanro pusę, kas priverčia įvykius greičiau rutuliotis, tai šioje zombių istorijoje kur kas svarbesnis ir atrodo veiksmas azijietiškame traukinyje nei pats nužmogėjimo faktas.

Kad ir kaip bežiūrėtume, visgi veikėjai sukurti pernelyg šabloniški: tėvas aukojasi dėl dukrelės, sesuo dėl sesers, draugai dėl draugų, o kipšas verslininkas kovoja tik už save ir tampa beregint pernelyg komiksiniu ir šabloniniu blogiuku. Visus šiuos veikėjus perkėlus į vakarietišką filmą ir palikus scenarijų tą patį, atrodytų filmas kur kas silpnesnis, nes egzotiškumo įspūdį sukuria dar ir tai, kad tai azijiečių aktoriai, kurių autoritetai ir kontekstai pernelyg nutolę nuo vakarietiškų žiūrovų akių, taigi, šiuo atveju, filmas vėl laimi kultūriniu atžvilgiu. Nepaisant šabloniškų veikėjų, kai kurių jau matytų epidemijos vaizdinių kine, nuvalkiotos temos, filmas kažkaip susižiūri gaivališkai ir įtraukiančiai, kad tiesiog po 40 minučių seanso sunku beatsiplėšti ir netgi priminė šiek tiek smarkiai šaržuojantį filmą „Sniego traukinys“, tačiau šis traukinys gerokai kitoks ir todėl jis tiesiog savaip geras. Nebaisu tokį filmą parekomenduoti siaubo kino mėgėjams, netgi jei jiems šis filmas ir visai nepatiks, man jis paliko labai gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Madonna: Taikliai nuskambėjusi Madonnos kalba, kurią verta išgirsti visiems

Sveiki,

Tiesiog šiuo įrašu, šiandien tiesiog pradžiuginusiu mane, negalėjau nepasidalyti. Nežinau, kaip reaguoja Lietuvos vyrai į šį tokį Madonnos pasisakymą apie moteris (ir ar išvis jiems tokie pasisakymai rūpi?), tačiau pastebėjau savo facebook‘e, kad daugiau apie tai byloja visgi mūsų moterys, o ne vyrai...

Kad Madonna yra galinga mados ir populiariosios kultūros ikona, niekas neabejoja, bet tikriausiai nedaugelis žino, kad jos IQ yra vienas aukščiausių tarp moterų atlikėjų ir ji ypatingai imli mokslams, kalboms, pasaulio pažinimui ir t. t. Savo kalboje Madonna mini jai ir, manau, ne tik moterims, bet ir vyrams svarbias temas apie pastarąją politinę situaciją, žmogaus teises, galiausiai požiūrį į moteris kaip į „pieniškas dešreles“, nepraleidžiant asmeninių biografinių faktų apie išprievartavimą ir t. t. Įkvepianti kalba jau sulaukė 15 milijonų peržiūros internetinėse platformose ir toliau sparčiai plinta kaip viena iš „tų kalbų“, kurias tiesiog reikia išgirsti. Jeigu suprantate angliškai, manau, bėdų nekils:

Jūsų Maištinga Siela