Apie albumą: Nina Simone Sunday Morning classics [vinyl, 2LP] (2018)
2020 m. liepos 19 d., sekmadienis
2020 m. liepos 12 d., sekmadienis
Knyga: Svetlana Aleksijevič "Paskutinieji liudytojai"
Svetlana Aleksijevič. „Paskutinieji liudytojai“ –
Vilnius: Alma littera, 2020. – 224 p.
Sveiki, skaitytojai,
„Per literatūros ir istorijos pamokas mokytojai mums pasakojo,
o mes sėdėjome ir mezgėme armijai puskojines, pirštines, kapšiukus. Mezgėme ir
mokėmės eilėraščius. Choru kartojome Puškiną. Laukėme karo pabaigos, tai buvo
tokia svajonė, kad mudvi su mama net bijojome apie ją kalbėti (p. 128).“
Kaip kalbėti apie karą? Tikriausiai iš šalies neįmanoma, reikia žvelgti iš
ten dalyvavusiųjų ar mačiusiųjų žmonių perspektyvos. Visa kita bus tik bandymas
imituoti, nupiešti karo jausmą. Baltarusių dokumentinės prozos autorė, literatūros
Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič (g. 1948) puikiai žino, kokį svarų
ir svarbų žodį turi gyvo žmogaus liudijimas. Autorė paskutiniuoju metu
Lietuvoje labai išgarsėjo dėl knygos Černobylio malda, kuri smarkiai
koreliavo su prieš kelerius metus itin populiariu britų serialu Černobylis,
tad Alma littera leidyklai teko pakartoti knygos tiražą.
Kol kas kitos S. Aleksijevič knygos, mano akimis, nelabai atrastos. Tam priežasčių
yra įvairiausių, bet labiausiai dėl to, kad jos nesisieja su masiniu meno ir
informacijos vartojimu. Mano paties trečioji jos perskaityta knyga vadinasi Paskutinieji
liudytojai (1985), kuriame autorė kalbina, įrašinėja ir po to perteikia
liudijimus tų vaikų, kurie buvo netikėtai užklupti Antrojo pasaulinio karo. Tai
4-16 metų vaikų ir paauglių liudijimai, atspindintys to laikmečio ne tik
istorinius kontekstus, bet ir augančio žmogaus dvasinius parametrus,
mentalitetą, požiūrį į šeimą, savisaugą, traumas. Karas iš vaikų atėmė viską,
kas tik įmanoma, kartais atrodo, kad liko tik kažin koks kerštas, kai vaikas
prašosi į frontą, kad galėtų atkeršyti už sugriautus namus, nužudytus tėvus. Beviltiškumas
ir bejėgystė.
S.
Aleksijevič nėra saldi ir maloni autorė. Daugelis internete ją tarsi bando
kritikuoti, kad ją emociškai sunku skaityti, todėl neįveikia, negali skaitytojai
susidoroti su kylančiomis emocijomis. Tačiau tai tik stiprios ir paveikios
prozos liudijimas ir pažeidžiamo skaitytojo santykis, skaitytojo, kuris negeba
susidoroti su realybės liudijimais. Paskutinieji liudytojai šįkart
skaitėsi itin ramiai, nebe taip, kaip pirmosios dvi knygos (Laikas iš antrų
rankų, Cinko berniukai), nes absoliučiai žinau, ko galima tikėtis iš knygos
ir kokį emocinį užtaisą šioji proza paliks.
Autorė
daugiausia kalbina Minske ir Baltarusijos regione gyvenusius vaikus, nurodo jų
apytikrį amžių, kai juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai kurie
liudijimai, ypač knygos pradžioje, atrodo gana nuoseklūs, tiesą sakant, bent
mane kaip skaitytoją, net nešokiravo: vaiko prisiminimai, kai kurie
sentimentalūs apie žaidimus ir mokyklos laikus, kuriuos atėmė karas. Vėliau liudijimai
pamažu niūrėja, ima aštrėti, netgi kelia graudulį, siaubą, jog vaikas visą tai
patyrė, išgyveno ir tebegyvena ir gyvens visą likusį gyvenimą su tais įvykiais.
Pavyzdžiui, kaip vaikai žiemą vietoj rogučių čiuožinėdavo užsilipę ant
sušalusių vokiečių lavonų. Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia, turint galvoje,
kad dabar prie lavono net baisu prisiliesti, esame religingų įsitikinimų ir
pagarbos bei prietarų paveikti, o anuomet mirtis buvo toks dažnas „svečias“,
kaip žvyrkelyje besimėtantys akmenukai – kasdienybė.
„Nieko,
ką turėjome, neišliko, suradome miške kareiviškų šalmų ir juose virėme. Vokiečių
šalmai buvo dideli, kaip puodai. Maitinomės iš miško. Uogauti ir grybauti buvo
baisu. Buvo likę daug vokiečių aviganių šunų, jie puldavo žmones, sudraskydavo
mažus vaikus. Juk jie buvo pripratinti prie žmogienos, žmogaus kraujo (p. 85).“
Svetlana Aleksijevič
Dažniausiai
karą kine regime kaip frontinį, kai kareiviai atlieka operacijas, vykdo
strategiją, (ne)veltui žūva. S. Aleksijevič žvilgsnis krypsta į tuos civilius, pasilikusius
namuose kovoti nematomo karo, kurį galėtume pavadinti išlikimo karu. Vienas įsimintiniausių
liudijimų knygoje buvo apie išbadėjusią moterį, kuri iš koncentracijos
stovyklos per tvorą perdavė nepažįstamiesiems savo vaiką – tas vaikas viską dar
prisimena! Vaiką slapta prisiima globoti daugiavaikė šeima, kuri rizikuoja
viskuo, ką turi. Po karo motina juos susiranda ir parklupusi ant kelių kieme bučiuoja
savo vaiko gelbėtojams kojas. Neįtikėtina išgyvenimo istorija, bylojanti apie
nenuperkamą, nesuvaidintą bendražmogiškumą ir humanizmą, atvirą širdį, peržengiančią
bet kokius tautinius įsitikinimus, kalbos, rasės ir politinius skirtumus. Ant
šitokių besąlygiškų santykių, pasiaukojimo laikosi pasaulis, kai žmonės
išdrįsta aukotis dėl nepažįstamųjų, nes jaučia ne vien moralinę pareigą, o mato
kiekviename žmoguje save, mato žmoniją kaip vienį, kaip savo nedalomus vaikus,
kurie vienodai yra vertingi. Tai sukrečia netgi labiau už vaikų pasidarytas rogutes
iš vokiečių lavonų, kadangi karo kontekste žmonės gali sužvėrėti, užsisklęsti,
o tokie pavyzdžiai liudija karo kontekste šviesiąją žmogaus prigimties pusę.
„Tik pradeda bombarduoti, mama gulasi ant mūsų: „Jeigu
užmuš, tai kartu. Arba mane vieną...“ Pirmas užmuštas, kurį pamačiau, buvo
mažas berniukas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į viršų, o aš jį žadinau. Žadinau... Negalėjau
suprasti, kad jis negyvas. Turėjau gabaliuką cukraus, vis kaičiojau jam tą
gabaliuką cukraus, kad jis tik atsistotų. O jis neatsistojo... Bombarduoja, o
sesuo man šnibžda: „Liausis bombarduoti, ir aš klausysiu mamos. Visada jos
klausysiu.“ Ir tikrai, po karo Toma buvo labai paklusni. Mama prisimindavo, kad
iki karo vadino ją pramuštgalve. O mūsų mažasis Tolikas... Jis prieš karą gerai
vaikščiojo, gerai kalbėjo. O čia jis nustojo kalbėti ir visą laiką svarstėsi už
galvos. Mačiau, kaip pražilo mano sesuo. Ji turėjo ilgus ilgus juodus plaukus,
jie pabalo. Per vieną naktį... (p. 215-216).“
Kai jau skaičiau paskutinį knygos tekstą, apie paskutines seseris, kurios
jaučia pareigą byloti tiesą apie karą, nes yra paskutinės ir daugiau už jų
nebėra jokios kartos, kuri visa tai prisimins, man, kaip skaitytojui, užgniaužė
gerklę. Pravirkau kūkčiojimu. Daugelis galbūt net nepajus, sakys, kad per
sentimentalu, neįmanoma viso to įsivaizduoti, susitapatinti... Jautresni,
manau, pajaus tą beprotybę, apėmusią žmoniją, pajaus tą didžiulio blogio
paliktą skriaudą, kuri kaip žymė, pati skaudžiausia ir baisiausia, žyminti
savigriova ir visko netekimu kolektyvinėje žmonijos sąmonėje ir emocinėje
plotmėje. Tas žodis, susijungiantis iš daugybės knygoje esančių balsų, tampa
polifonine kančios, raudos ir kartu – neįtikėtina! – viltingai bylojančios apie
žmonijos galią išlikti netgi tada, kai viskas iš tavęs karo peiliu išpjaunama,
amputuojama, nužmoginama. Kaip visada, nepaprasta literatūrinė patirtis. Užvertus
knygą, tampi kažin kokiu šventu, beveik kunigu, kuris išklausė išpažinčių,
prisilietė prie sakralios bendros kančios, kuri tampa ne tik tų liudijančių
žmonių skausmu, bet nuo šiol sąlyginai ir skaitytojų skausmu.
Jūsų Maištinga Siela
2020 m. liepos 11 d., šeštadienis
Maištinga Siela: Motyvacijos pelenų barstymai, o gal atsinaujinimai?
Sveiki,
Bandau surasti bent vieną priežastį, kodėl turėčiau norėti toliau tęsti
rašyti šį blogą. Paskutiniu metu pagalvoju: juk niekas nepastebės ir net
nepamatys. Nebent keli, kurie vis pašniukštinėja, o likę apsilanko per paiešką
tik reikiamu klausimu. Bet esminis klausimas yra: o ar man bereikia šio saito,
tarnavusio daugiau nei 10 metų?
Jaučiu savyje vis mažesnį poreikį žiūrėti kino. Nebent „ant durnumo“, kokią
kvailą komediją, kad sukelt sau juoką. Nebesinori net skaityti. Jausmas keistas.
Lyg išduočiau visa tai, ką ilgai maniausi tikįs, dabar tai atrodo tolstančios
aktualijos. Nebesinori vaikytis naujų knygų, nebesinori sužiūrėti svarbiausių
ir įdomiausių filmų, tad klausiu: kas man pasidarė? Ko aš iš tikrųjų noriu (turiu/privalau)
norėti? Ogi nežinau! Kažko kito. Kažko, ko niekada manyje nebuvo patirta arba
buvo primiršta; kažkokio iššūkio, pokyčio, kuris sugriautų mano paties
senuosius standartus, pasistatytus įsitikinimus.
Tai nereiškia, kad Maištinga Siela užsidarys visai ir išnyks visi įrašai. Nebūtinai
bus ir nauji. Galbūt tai iš tikrųjų taps mano asmeniniu labiau dienoraščiu. Dvejonėmis.
Aišku, jeigu suvirpės ranka ką nors perskaityti ar pažiūrėti, gal ir
pasidalysiu, tačiau jaučiu, kad prislopau. Nebeįdomu vis siurbti tą meną į save
ir tučtuojau dalytis, daryti įrašą. Kam visa tai man? Ką aš noriu šioje
tuščioje erdvėje užpildyti ir imituoti, tarkim, kad užpildau save? Ogi neužlopomą
tuštumą, kažkokią alternatyvią tikrovę, kurią galima prifarširuoti kaip žąsį
šventėms, bet tai tam tikra saviapgaulė, bent jau šiandien man taip atrodo. Nebefunkcionalu
ir nebeeksploatuojama iš kažkada patirto pasitenkinimo, kad iš tikrųjų save užkemši
dirbtinoka „prasme“ kaip dešrą. Kitą vertus, Maištinga Siela visada buvo
bėgimas nuo savęs ir nuo akistatos su gyvenimu. Žinokit, tai suvokti ir
nebeturėti ką parašyti nėra jau taip baisu. Kiek liūdna, nes vis tiek nėra
savęs kuo užlopyti. Kiauras oro balionas, ieškantis pavėjui nusileisti, o
nusileisti reikia, kad galėtum susilopyti.
Paskutiniu metu tik ilsiuosi, tik šmirinėju, tik stebiu pasaulį ir
tikriausiai bandau patikėti, kad galiu nutupdyti savo oro balioną negaudamas
galo. Pagalbos randu visur kaip akla višta grūdų, bet labai trumpalaikės, tokios,
pvz., kaip vietoj nušvitimo pasisekus ligonio palatoje pamatyti pilkšvą lempų
šviesą prieš vėlei panyrant į komą.
Gal nėra taip jau ir blogai. Žodžiai paguodžia. Irgi laikinai. Bent šis
tas. Kaip vienoje autobusų stotyje aptiktoje senoje knygoje Bernardinai.lt „Aštuntoji diena“ Giedrė Kazlauskaitė
eseistikoje rašė: „Aš žinau, kad Dievas didesnis už viską. Jis didesnis už
mamas ir tėčius, už mano ligoninę, už parką, aptvertą tvora, už šitą karališką
miestą. Jis didesnis už jūras, nesutalpinančias mūsų beprotybes, už visas
žvaigždes ir už visą besiplečiančią visatą. <...> Už gyvenimą, kuris sutelpa
į du žodžius, už mirtį, kuri ateina žydint kaštonams, už visas pasaulio
religijas, maldas, likimus. Šitas didesnis Dievas mus išsaugos. Jis didesnis už
mūsų skausmą (p. 207).“
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)