Immanuel Kant – Preußens großer Philosoph der Aufklärung: Biografie, Leben, Hauptwerke und Verbindungen zu Litauen

Hallo!

 

Immanuel Kant wurde am 22. April 1724 in Königsberg, Ostpreußen, in einer bescheidenen Handwerkerfamilie geboren. Sein Vater war Sattler und seine Mutter eine tief religiöse Frau, deren Persönlichkeit laut dem Philosophen selbst den größten Einfluss auf die Bildung seines moralischen Charakters hatte. In seiner Kindheit lebte Kant in einem Umfeld von pietistischer Ordnung und Strenge, in dem Arbeit, Ehrlichkeit und Bescheidenheit als höchste Werte galten.

 

Die Kindheit des zukünftigen Denkers war von Mangel geprägt, doch seine Begabung blieb nicht unbemerkt. Der Rektor der örtlichen pietistischen Schule, des „Collegium Fridericianum“, wurde auf den Intellekt des jungen Mannes aufmerksam und half ihm, eine Ausbildung zu erhalten. Diese Schule war für ihre extrem strenge Disziplin und das Studium der klassischen Sprachen bekannt, was Kant ein festes intellektuelles Fundament gab, aber auch einen gewissen Groll aufgrund der erzwungenen religiösen Indoktrinierung hinterließ.

 

1740 immatrikulierte sich Kant an der Universität Königsberg, wo er Philosophie, Mathematik und Naturwissenschaften studierte. Nach dem Tod seines Vaters arbeitete er einige Jahre als Hauslehrer in armen Adelsfamilien in der Umgebung von Königsberg, um seinen Lebensunterhalt zu verdienen. Diese Zeit gab ihm nicht nur existenzielle Stabilität, sondern auch die Gelegenheit, verschiedene soziale Schichten näher kennenzulernen, was sich später in seinen Überlegungen zu menschlichen Beziehungen und zur Ethik widerspiegelte.

 

Königsberg, wo Kant fast sein ganzes Leben verbrachte, war nicht nur ein Verwaltungszentrum Preußens, sondern auch ein bedeutender Handelsknotenpunkt mit engen Verbindungen zu den umliegenden Gebieten. Der Philosoph pflegte zeit seines Lebens Kontakt zur Außenwelt. Einige Historiker vermuten, dass er möglicherweise ein wenig Litauisch verstand; er verkehrte mit der dort ansässigen litauischsprachigen Bevölkerung, und in seinen Vorlesungen an der Universität sowie in Gesprächen mit Studenten konnte man Anmerkungen zur Archaik der litauischen Sprache und ihrer Bedeutung für die Sprachwissenschaft hören.

 

Kants Beziehung zu „Memel“ (Klaipėda) und Kleinlitauen war nicht nur formal – er war Teil des kulturellen Raums dieser Region. Königsberg war ein wichtiges Zentrum der kleinlitauischen Intelligenz, in dem litauische Literatur entstand, und Kant erwähnte in seinen Briefen und Notizen häufig die Geografie der Region sowie die Bräuche ihrer Bewohner. Dieser lokale Kontext half ihm, die Verbindung zur Realität zu wahren, während seine Gedanken durch die abstrakten Weiten der Metaphysik schweiften.

 

Seine akademische Karriere verlief langsam, aber konsequent. Nachdem er 1755 seinen Magister gemacht hatte, begann er, an der Universität verschiedene Fächer zu lehren – von Logik bis hin zur physischen Geografie. Kants Vorlesungen waren äußerst populär, da er komplexe Themen lebendig und anschaulich erklären konnte, wobei er sich auf zahlreiche Beispiele aus Reiseberichten und wissenschaftlichen Beobachtungen stützte. Im Laufe dieser Jahrzehnte erwarb er sich einen tadellosen Ruf als tiefgründiger und methodischer Intellektueller.

 

Der wahre philosophische Ruhm ereilte ihn spät, nach der Veröffentlichung der Werke, die die sogenannte „kritische Periode“ einleiteten. Die 1781 erschienene „Kritik der reinen Vernunft“ wurde zu einer wahren Revolution in der westlichen Philosophie. Darin stellte Kant fundamentale Fragen darüber, was wir überhaupt wissen können und wie unsere Erkenntniskräfte die uns umgebende Welt formen. Er argumentierte, dass der menschliche Geist kein passiver Beobachter, sondern ein aktiver Teilnehmer ist, der durch seine Strukturen – die Formen von Raum und Zeit sowie durch Kategorien – die Erfahrung konstruiert.

 

Diese Revolution, die der Autor selbst mit der Entdeckung des Kopernikus in der Astronomie verglich, veränderte grundlegend das Wesen der Metaphysik. Kant zeigte, dass wir niemals das „Ding an sich“ erkennen können, sondern nur das, wie es uns durch unsere Sinne und unseren Verstand erscheint. Diese Idee wurde zu einer fundamentalen Errungenschaft des Zeitalters der Aufklärung, die den Menschen dazu ermutigte, sich nicht allein auf blinden Glauben oder Autoritäten zu verlassen, sondern auf die Kritikfähigkeit und Verantwortung des eigenen Verstandes zu setzen.

 

Es folgten weitere bedeutende Werke, darunter vor allem die „Kritik der praktischen Vernunft“ und die „Kritik der Urteilskraft“. Im ersten formulierte er seinen berühmten „kategorischen Imperativ“ – das Moralgesetz, das fordert, nur nach derjenigen Maxime zu handeln, von der man wollen kann, dass sie ein allgemeines Gesetz werde. Kants Ethik basiert nicht auf Nutzen oder Konsequenzen, sondern auf den Prinzipien der Pflicht und der Autonomie, die die Würde des Menschen als vernünftiges Wesen unterstreichen.

 

Sein ganzes Leben lang blieb Kant seinen Gewohnheiten treu, die in Königsberg legendär wurden. Seine tägliche nachmittägliche Spaziergangsroutine war so präzise, dass die Anwohner ihre Uhren danach stellten. Obwohl er seine Heimatstadt selten verließ, war sein Horizont global – er verfolgte aktiv die politischen Ereignisse in Europa, sympathisierte mit den Idealen der Französischen Revolution und träumte von einem ewigen Frieden, der auf einer republikanischen Regierungsform und der Zusammenarbeit der Völker gründet.

 

Kants Lebensabend war von Altersbeschwerden gezeichnet, doch er bewahrte sich bis zum Ende seine intellektuelle Wachheit. Er starb am 12. Februar 1804 in seinem Haus in Königsberg mit den letzten Worten „Es ist gut“. Er wurde in der Professorengruft des Königsberger Doms beigesetzt, und sein Tod löste in ganz Europa ein enormes Echo aus – es war der Abschied eines Titanen der Aufklärung, der die Menschheit auf eine neue Ebene der Selbstreflexion geführt hatte.

 

Heute gilt Immanuel Kant als einer der größten Philosophen aller Zeiten, dessen Ideen bis heute die Grundlage für die moderne Erkenntnistheorie, Ethik und politische Philosophie bilden. Sein Erbe ist tiefgreifend – sowohl im globalen Kontext als auch im kulturellen Gedächtnis unserer Region. Durch seine Verbindung zu Königsberg und Kleinlitauen ist Kant eine Brücke zwischen der intellektuellen Tradition Westeuropas und der Geschichte unseres Landes, die stets an den Mut erinnert, sich seines eigenen Verstandes zu bedienen.

 

Rebellische Seele

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) – Prūsijos didysis Apšvietos filosofas: biografija, gyvenimas, svarbiausi veikalai, sąsajos su Lietuva

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.

 

Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos „Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl prievartinio religinio indoktrinavimo.

 

1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie žmonių tarpusavio santykius ir etiką.

 

Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą kalbotyros mokslams.

 

Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis. Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos platybes.

 

Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755 m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis ir metodiškas intelektualas.

 

Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.

 

Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai, kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.

 

Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį, reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą.

 

Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.

 

Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują savimonės lygmenį, atsisveikinimas.

 

Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis apie proto drąsą naudotis savo intelektu.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela

"Latviešu sarkanā" un karmīnsarkanais: kāda ir atšķirība starp sarkaniem toņiem un kā sarkanā krāsa parādījās Latvijas valsts karogā

 

Karmīnsarkanā krāsa, kas radusies no rūpīgas košenila bruņutu apstrādes Centrālamerikas un Dienvidamerikas plašumos, ilgu laiku bija viens no dārgākajiem pasaules pigmentiem, kura piesātinātais tonis simbolizēja greznību, varu un garīgo dziļumu. Šī krāsa, kas ar savu vēsturi saista acteku kultūru ar Eiropas dižciltīgo apģērbu un glezniecības šedevriem, negaidīti rezonē ar Latvijas valsts karogu, kura tumši sarkanais tonis, lai gan tam nav tieša sakara ar kukaiņu pigmentu, izriet no tās pašas asiņu krāsas simbolikas. Saskaņā ar leģendu, kas fiksēta vēl 13. gadsimta "Atskaņu hronikā", latviešu cilšu karotāja varonība kļuva par karoga pamatu, kad kaujā ievainotā vīra asinis iekrāsoja baltā palaga malas, atstājot vidū gaišu joslu, kas kļuva par uzvaru un pašuzupurēšanās simbolu.

 

Šis arhaiskais karogs, kas ilgus gadsimtus lolojis latviešu tautas pašapziņu, ar laiku kļuva par neatņemamu identitātes daļu, kuras specifisko toni senči ieguva, izmantojot dabiskas augu krāsvielas, piemēram, madaru sakņu ekstraktu. Viduslaiku amatnieki prata no šīm saknēm iegūt ārkārtīgi stabilu, piesātinātu toni, kas atšķīrās no citu Eiropas valstu izmantotās spilgti sarkanās krāsos. Šāds "latviskais sarkanums" nebija nejaušs – tas atspoguļoja ziemeļniecisku atturību, vienlaikus saglabājot karotāju asiņu un zemes saiknes garu, tāpēc kļuva par unikālu vizuālo kodu, kas atpazīstams pat starp daudzām citām heraldiskām karogiem.

 

Vēsturiskā aspektā īpaši interesants fakts ir tas, ka karogs ilgu laiku nebija stingri standartizēts, un tā "latviskās sarkanās" tonis variēja no ķieģeļkrāsas līdz pat gandrīz bordo krāsai, atkarībā no reģiona un izmantoto krāsu avota. Tikai 1918. gadā, veidojoties modernai Latvijas valstij, radās nepieciešamība unificēt karoga parametrus, lai tas atspoguļotu vienotu tautu. Mākslinieks Ansis Cīrulis, kuram tika uzticēts šis svarīgais darbs, balstījās uz etnogrāfiskajiem atradumiem un vēsturisko atmiņu, izveidojot tādu karoga proporciju un krāsu balansu, kas kļuva par etalonu un palika nemainīgs līdz pat okupācijas sākumam, simbolizējot brīvības alkas un nacionālo atdzimšanu.

 

Pēc gadu desmitiem ilgušās padomju okupācijas, kuras laikā karogs bija stingri aizliegts, tā atjaunošana 1988. gadā kļuva par varenu politisku un emocionālu notikumu. Latvijas neatkarības atgūšanas periodā tika veikti vispusīgi vēsturiski pētījumi, cenšoties noteikt īsto, to pašu 13. gadsimta garā dvesojošo toni. Eksperti analizēja senus audumu atlikumus un hroniku aprakstus, visbeidzot izvēloties oficiālo "Pantone 1807C" kodu, kas savieno senatnes varoņu asinis ar modernu valsts vīziju. Šī krāsu precizitāte kļuva kā tilta celšana starp pagātnes cīņām un nākotnes radīšanu, pierādot, ka tauta caur simboliem spēj atjaunot pat to, ko bija mēģināts izdzēst no atmiņas.

 

Šodien Latvijas karogs ne tikai rotā valsts iestādes, bet arī paliek kā dziļa cieņa un pilsoniskuma simbols, atgādinot, ka brīvība nav tikai dāvana, bet patstāvīga izvēle. Tieši šāda attieksme saskan ar seno stoiķu filozofiju, atgādinot, ka cilvēks, un līdz ar to arī tauta, ir jāuzņemas atbildība par savu likteni pat tad, kad pagātnes ēnas draud sagraut visu radīto. Tā karogs, ar savu vēsturi saistot arhetipisko sarkano krāsu ar drosmi mirt par brīvību, kļūst ne tikai par audumu, bet arī par dzīvu liecību par tautu, kura pat caur ciešanām, līdzīgi kā "Īstās mīlestības" varoņi, spēj atrast stiprāku saikni ar savām saknēm un saglabāt cieņu.

 

Maištinga Siela

"Latvių raudona" ir karmino raudona: kuo skiriasi raudoni atspalviai ir kaip raudona spalva atsirado Latvijos nacionalinėje vėliavoje

 

Karmino raudona spalva, kilusi iš kruopštaus košenilio skydamarių apdorojimo Centrinės ir Pietų Amerikos platybėse, ilgą laiką buvo vienas brangiausių pasaulio pigmentų, kurio sodrus atspalvis simbolizavo prabangą, galią ir dvasinę gelmę. Ši spalva, savo istorija siejanti actekų kultūrą su Europos didikų drabužiais ir tapybos šedevrais, netikėtai rezonuoja su Latvijos nacionaline vėliava, kurios tamsiai raudonas atspalvis, nors ir neturintis tiesioginio ryšio su vabzdžių pigmentu, kyla iš tos pačios kraujo spalvos simbolikos. Pasak legendos, užfiksuotos dar XIII amžiaus „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, latvių genčių kario didvyriškumas tapo vėliavos pagrindu, kai mūšyje sužeisto vyro kraujas nuspalvino baltos paklodės kraštus, palikdamas viduryje šviesų ruožą, kuris tapo pergalių ir pasiaukojimo simboliu.

 

Ši archajiška vėliava, ilgus amžius puoselėjusi latvių tautos savimonę, ilgainiui tapo neatsiejama tapatybės dalimi, kurios specifinį atspalvį protėviai išgaudavo naudodami natūralius augalinius dažus, pavyzdžiui, madaros šaknų ekstraktą. Viduramžių amatininkai sugebėdavo iš šių šaknų išgauti nepaprastai stabilų, sodrų atspalvį, kuris skyrėsi nuo kitų Europos šalių naudotos ryškios raudonos spalvos. Toks „latviškas raudonumas“ nebuvo atsitiktinis – jis atspindėjo šiaurietišką santūrumą, kartu išlaikydamas kovotojų kraujo ir žemės ryšio dvasią, todėl tapo unikaliu vizualiniu kodu, atpažįstamu net ir tarp gausybės kitų heraldinių vėliavų.

 

Istoriniu požiūriu itin įdomus faktas yra tai, kad vėliava ilgą laiką nebuvo griežtai standartizuota, o jos „latviškos raudonos“ atspalvis varijavo nuo plytinės iki beveik bordo spalvos, priklausomai nuo regiono ir naudotų dažų šaltinio. Tik 1918 metais, formuojantis moderniai Latvijos valstybei, kilo būtinybė suvienodinti vėliavos parametrus, kad ji atspindėtų vieningą tautą. Menininkas Ansis Cīrulis, kuriam buvo patikėtas šis svarbus darbas, rėmėsi etnografiniais radiniais ir istorine atmintimi, sukurdamas tokį vėliavos proporcijų bei spalvinį balansą, kuris tapo etalonu ir išliko nepakitęs iki pat okupacijos pradžios, simbolizuodamas laisvės siekį ir tautinį atgimimą.

 

Po dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, kurios metu vėliava buvo griežtai uždrausta, jos atkūrimas 1988-aisiais tapo galingu politiniu ir emociniu įvykiu. Latvijos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu buvo atlikti išsamūs istoriniai tyrimai, siekiant nustatyti tikrąjį, tą patį XIII amžiaus dvasia alsuojantį atspalvį. Ekspertai analizavo senovinius audinių likučius ir kronikų aprašymus, galiausiai pasirinkdami oficialų „Pantone 1807C“ kodą, kuris sujungia senovės didvyrių kraują su modernia valstybės vizija. Šis spalvinis tikslumas tapo tarsi tilto statymu tarp praeities kovų ir ateities kūrimo, įrodydamas, kad tauta per simbolius gali atkurti net ir tai, kas buvo bandoma ištrinti iš atminties.

 

Šiandien Latvijos vėliava ne tik puošia valstybines įstaigas, bet ir išlieka gilaus orumo bei pilietiškumo simboliu, primenančiu, kad laisvė nėra tik duotybė, o nuolatinis pasirinkimas. Būtent toks požiūris dera su senąja stoikų filosofija, primenančia, kad žmogus, o kartu ir tauta, turi prisiimti atsakomybę už savo likimą net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Taip vėliava, savo istorija susiejanti archetipinę raudoną spalvą su drąsa mirti už laisvę, tampa ne tik audiniu, bet ir gyvu liudijimu apie tautą, kuri net ir per kančią, panašiai kaip „Tikrosios meilės“ herojai, geba atrasti stipresnį ryšį su savo šaknimis ir išsaugoti orumą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Markas Tulijus Ciceronas apie vergus ir laisvus žmones

 

„Vergas svajoja ne apie laisvę, o apie savo paties vargus.“ Markas Tulijus Ciceronas

 

Šis Cicerono, manyčiau, pasakymas atskleidžia gilią psichologinę priklausomybės prigimtį: žmogui, ilgą laiką gyvenusiam svetimos valios rėmuose, laisvė tampa ne trokštamu tikslu, o bauginančiu nežinomybės lauku, todėl jis pasąmoningai pasirenka guostis pažįstamais, nors ir slegiančiais, „savais“ vargais. Tai – savotiška dvasinės vergijos diagnozė, parodanti, kad komforto zona neretai yra labiau gąsdinanti nei kančia, nes atsakomybė už savo gyvenimą reikalauja drąsos, kurios asmuo, praradęs savo orumą ir autonomiją, jau nebėra pajėgus sukaupti.

 

Markas Tulijus Ciceronas (pr. Kr. 106-43 m.), kaip žinia, buvo vienas įtakingiausių Senovės Romos valstybės veikėjų, teisininkų ir oratorių, kurio intelektualinis palikimas suformavo Vakarų politinę mintį. Nors jis gyveno Romos Respublikos saulėlydžio epochoje ir pats buvo sistemos, kurioje egzistavo vergovė, dalis, Ciceronas savo filosofiniuose veikaluose akcentavo prigimtinę teisę bei moralinę kiekvieno žmogaus vertę. Jo požiūriu, orumas ir laisvė nebuvo tik privilegija, o pilietiškumo pagrindas, nes tik per aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime ir įstatymų laikymąsi žmogus galėjo pasiekti tikrąją dvasinę nepriklausomybę.

 

Savo kalbose ir traktatuose Ciceronas pabrėždavo, kad tikrasis žmogaus orumas priklauso nuo jo sugebėjimo valdyti savo aistras ir tarnauti bendram gėriui, o ne vien išoriniam statusui. Nors istoriniame kontekste jis neneigė vergovės kaip socialinės institucijos, jis visgi kėlė klausimą apie moralinę atsakomybę elgtis su pavaldiniais humaniškai, teigdamas, kad net ir vergas turi tam tikras teises bei orumą, kylančius iš bendros žmogiškos prigimties. Laisvę Ciceronas suprato ne kaip visiško savivalės buvimą, o kaip gyvenimą pagal teisingus įstatymus, tad bet kokia priklausomybė nuo tirono ar nekontroliuojamų savo paties ydų jam buvo viena didžiausių įmanomų dvasinių nelaisvių.

 

Jo mirtis buvo tragiška ir tiesiogiai susijusi su jo politine veikla. Po Julijaus Cezario nužudymo Ciceronas aktyviai pasisakė prieš Marką Antonijų, savo garsiosiose „Filipikose“ viešai smerkdamas jį kaip tironą. Kai Markas Antonijus, Oktavianas (būsimasis Augustas) ir Lepidas sudarė Antrąjį triumviratą, jie sudarė mirties sąrašus (proskripcijas), kuriuose atsidūrė jų politiniai priešai. Ciceronas, kaip vienas aršiausių Antonijaus kritikų, buvo įtrauktas į šį sąrašą ir tapo taikiniu. 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. jis buvo užpultas ir nužudytas savo vilos apylinkėse, mėginant pabėgti. Pabrėžiant jo, kaip oratoriaus, „kaltę“ už kritiškus žodžius, nupjauta jo galva ir dešinioji ranka buvo atvežtos į Romą ir viešai išstatytos ant Forumo tribūnų.

 

Maištinga Siela