Jeigu šiandien būtų šilta
pavasario diena, nueičiau į mišką ten, kur auga drėgnos samanos, atsigulčiau į
jų patalus ir klausyčiausi miško garsų. Ir nei erkės, nei kiti gyviai nebūtų
baisūs, vien tik miško paklotė, drėgnas žemės ir augmenijos kvapas. Toks
prisiminimas iš vaikystės grybaujant arba uogaujant, kai būdami vaikai,
prisiskindavome prie upelio tarp medžių pilnas saujas baltųjų plukių ir viskas
buvo daugiau ar mažiau aišku, kas teikia džiaugsmo, o kas galėtų nuliūdinti.
„Lėtas skaitymas
sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks
rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kai kūrinys yra
išgyvenimas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo
dabarčiai. [...] Lėtasis skaitymas mums gali padėti suvokti save ir savo
aplinką, savo jausmus ir estetinius išgyvenimus. Jis mums leidžia atverti
paprastą tiesą, kad Dantė, Viljamas Šekspyras, Migelis de Servantesas ar
Džonatanas Sviftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos
autorių“. Leonidas Donskis
Dažnai pagaunu save
galvojant, kad mokykliniame suole skaityti kokį Šekspyrą ar Servantesą buvo
tikra kančia. Nemokėjau jų skaityti, kad ir kaip lėtai beskaityčiau anuomet,
atmetimo reakcija dėl literatūrinės trumparegystės neleido pamatyti kūrinių
žavesio ir aktualumo. Tikriausiai daugelis panašiai kovojo ir su Kristijono
Donelaičio „Metais“, pastarasis yra fantastiškas kūrinys, tačiau retas, kuris
jame gali įžvelgti nepaprastą talentą. Manau, šiuo atveju mokytojo vaidmuo
atrakinti mokiniui kūrinį yra nepamainomas ir nesuvaidinamas per jokias vaizdo pamokėles
per zoom‘ą.
„Tikra palaima, jeigu
likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius,
– keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus
miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties
katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės
Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš
tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš
senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius
savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu
humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota
valdžia“. Česlovas Milošas
Šiaurės Jeruzale anų
laikų primenantis Vilnius po Antrojo pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitė.
Kai 1992 metais žymus lietuvių lenkų kilmės rašytojas svečiavosi Lietuvoje, vis
galvoju, kokį jis pamatė tada Vilnių, nuplautą gilios sovietizacijos. Tiesa,
tai ir ne tas Vilnius, koks jis šiandien patrauklus turistams su sutvarkytomis
erdvėmis, jau be žydų kvartalų, be sinagogų. Ir visgi lenkų okupacijos
dešimtmečiai turėjo būti labai įdomūs. Miestas lyg ir lietuvių, tačiau viskas polonizuota.
Tenka pripažinti, kad
nieko iki šiol nežinojau apie jaunosios kartos lietuvių atlikėją Silvester Belt.
Pasirodo, jis debiutavo seniau „X faktoriuje“ ir ten gan sėkmingai buvo
pasirodęs. Tačiau nežiūriu daugiau tų muzikinių projektų, jie labai jau nusibodę
ir tikriausiai jie svarbesni patiems dalyviams, kurie dar neatrasti, kurie nori
ir gali save išmėginti, taip pat žiūrovams, kurie vis dar „neatsivalgė“ tų
pačių metai iš metų kartojamų formatų.
Nepaisant visko, mane
labai nustebino Silverster Belt dainos „Luktelk“ pasirodymas pirmajame
nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos ture ir kol kas tai yra geriausias muzikos
kūrinys, kuris galėtų drąsiai atstovauti Lietuvai. Internetiniai komentarai,
YouTube reakcijos iš viso pasaulio rodo, kad nė vienas įrašas neparodė, jog
daina kokia nors nesuprantama, nemėgstama ar dar kažkaip kitaip kritiškai
vertinama. Priešingai, dainos tonas labai kabinantis, modernus, primenantis
kažkuo ir tuos pačius 90-ųjų bumčikus, kurie buvo leidžiami iš anuomet
raudonų Audi 80 automobilių.
Tačiau viską, ką savo
dainoje ir pasirodyme Siverstras, atrodo labai šauniai švelniai, žmogiškai, be
agresijos, subtiliai laisvai, moderniai. Gal pagalvočiau dėl pačios choreografijos
ir šokėjų išvaizdos, nes primena kaukėtus plėšikus, nors, suprantu, norima
padaryti tokį gatvės jaunatvišką dance stilių, tačiau neatimsi vieno –
pats kūrinys puikus! Didžiulis auskaras nosyje – liuks, patinka ir tos plačios
kelnės, šokio momentas. Nustebau ir tai, kad atlikėjas neslepia savo
orientacijos, priima save tokį, koks yra, ir kuria tai, ką nori kurti. Daina tikrai
gera ir man ji jau kokias kelias savaites skamba galvoje, tad negaliu
nepasidalyti tomis natomis, kokios dabar skamba pas mane per playliste.
Jau kuris laikas, kai
nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi
dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta
kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui
laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios,
man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje
toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių
negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas
paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis
pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo
pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu,
pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan
Skarsgård.
Istorija mus nukelia į
tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati
Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios
kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas
tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta,
kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą
kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį
vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus.
Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie
kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas
įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.
Filme metaforiškai
pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių
nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti.
Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam
užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos
meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis
gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras
vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam
berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais
atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa,
Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų
savo kančios kryžių.
Nors filmas turi M.
Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines
situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa
nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją
po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats
filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos
gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas,
pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir
vokiečių esesininkų.
Vienas vaikelis, žinoma,
visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis
sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių
situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo
nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios
scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis
grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną,
šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai
paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir
nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi
stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo
dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso
filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir
nusiteikite.
Kartais nedrąsu daryti
tokius įrašus, kaip darysiu dabar. Lietuvoje, kur galioja tik viena tiesa,
transliuojama populiariaisiais žinių kanalais, mąstyti kitaip yra gėdinga. Žmonės,
pasigavę karingą sistemos inerciją, tau priklijuos gėdingas vatniko etiketes,
nes šalyje, kurioje sakoma, kad vietos yra visiems, būtent kitaip mąstantiems
jos būtent ir nėra. Šį įrašą darau paskatintas perskaitytų knygų Michael Talbot
„Holograminė visata“ bei Dr. Joe Dispenza „Jūs esate placebas“ – pripažintų
pasaulyje mokslininkų, ne šiaip kokių konspiracinių teorijų skleidėjų. Jų
suformuotos idėjos kaip koks tinklelis-filtras tinka analizuoti ir suvokti tai,
kas dabar daroma masiškai Lietuvoje.
Pastaruoju metu susierzinu
įsijungęs žinias. Visos naujienos yra nukreiptos karo kultūrai gausinti,
nesaugumui kurti, bauginti ir taip valdyti mases. Mums sukuriama įtaigi
iliuzija, jog ginkluotis yra būtina, kad krašto gynyba yra mirtinai svarbi,
mums piešiami baugūs scenarijai, mes gąsdinami dar didesniais mokesčiais, o tai
manipuliacijai pastiprinti šalia parodomi Ukrainos karo vaizdai, pažeriama
statistika. Keista, nes turiu pažįstamų, kurių giminės gyvena Kijeve ir ten žmonių
gyvenimas beveik nepakrikęs, visi toliau gyvena, eina į darbą, mokosi, vysto
ekonomiką, o per žiniasklaidą tiek nekalbama apie karą, kiek dabar pas mus.
Nesakau, kad karo nėra, sakau, kad jis nėra toks, kokį piešia mums mūsų
žiniasklaida. Žinau, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie turi ukrainietiškų
kontaktų, pasikalba, mato pasaulį kiek kitokį.
Vienoje facebooko įraše
pakomentavau praktiškai užpultą vieno žmogaus įrašą, kuriame jis pasisakė prieš
bet kokį ginklavimąsi. Atsirado dešimtys, kurie pradėjo jį smerkti, rašydami,
kad mes ne už karą, mes už taiką, tačiau gynybą finansuoti reikia, kad reikia
šelpti Ukrainą karine įranga, rinkti lėšas. Bet tai ir yra prisidėjimas prie
karo! Kvantinė fizika, kurios mokslo atšakos nenori įsileisti švietimas, jau
seniai teigė, kad Visata yra tokia: kaip į ją šauksi, taip ji atsilieps, t. y.
jeigu artikuliuosi karinę gynybos grėsmę, būsi užpultas, laimingi žmonės
pritraukia laimingus žmones, bijantysis patirs situaciją, kur teks tą baimę
patirti ir t. t. Ir taip veikia pasaulis, per manifestacijos galią. Bet yra dar
ir žmonijos kolektyvinė sąmonė, kuri pritraukia karą ir sukuria tas situacijas,
kurias mato per žinias, kasdien nuo ryto iki vakaro girdi eskaluojamas grėsmes
ir tuo gyvena, nė nesuvokdami, kad politikai jais naudojasi savo populizmui skleisti.
Pavyzdžiui, krašto gynybos ministras ar toji pati Aušrinė Armonaitė, kuri sako,
jog žmonės turėtų investuoti savo santaupas į tanką. Žmonių mintys ir viltys,
įsivaizdavimai sukuria analogiškas situacijas, juk tai sena tiesa, kuri išstumta
iš viešosios erdvės kaip kenksminga valdžios organams.
Dar baisiau, kad didžioji
pilkoji masė yra lyg ir išsilavinę žmonės, tikintys mokslu ir pažangumu, tačiau
kai kalba pakrypsta apie kritišką požiūrį apie plėtojamą karo kultūrą ir
manipuliacijas, šie žmonės pasiunta, dingsta visas intelektualumas, jie
svaidosi neregėtais epitetais, jie dirginasi, pyksta, vadina visus vatnikais,
nes yra iš esmės paveikti nenutrūkstamo žiniasklaidos skatinamo heitinimo kanalo,
dirbtinai kitų sukonstruotos tikrovės modeliu, todėl jie nepripažįsta jokių
tiesos pustonių, nieko nenori girdėti apie pacifizmą, apie tai, kad žmogus
turėtų „laisvoje“ šalyje rinktis laikyti ginklą rankoje, ar atsisakyti
prisidėti prie tariamos gynybos. Ko verta laisvos šalies laisvė, jeigu tos
laisvės iš esmės nėra, ji labai sąlygina, kaip kažkada pasakyta Prezidento
frazė „gerovės valstybė visiems!“ Kad ne visiems, tik lojaliems karinei
dabarties kultūrai, kurie laižo subines ir lyg šunyčiai pritaria nuo tribūnos
nuleistai tiesai.
Manau, Lietuvoje dar nėra
kritinės masės, kuri kritiškai žvelgtų į karo kurstymo politiką. Didžioji dalis
vis dar mąsto itin primityviomis žemiškomis kategorijomis, linksniuodami
Rusijos ir Putino vardai, paskęstama detalėse, politiniuose manevruose, tačiau
nesugebama pakilti ir pamatyti žaidimo aikštelės iš viršaus. Visas šis cirkas,
kuris vyksta mūsų energijos sąskaita, vyksta tik tam, kad mus toliau klaidintų.
Ne paslaptis, kad tam tikros jėgos Lietuvoje nori karo, tos jėgos turi prieigos
prie nacionalinių žinių ir didžiausių internetinių žinių portalų, užtenka
paanalizuoti, kur veda paryškintu ir pirmu numeriu sudėtų straipsnių antraštės,
kas jas vienija, kaip veikia skaitytojus, kaip juos atitolina nuo kritinio
mąstymo, o ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus, kurie tiesiog karo
eskaluojamoje viešojoje erdvėje neturi jokios reikšmės, jie sąmoningai
eliminuoti.
Mūsų intencijos ir mintys
kolektyvinėje sąmonėje irgi turi jėgos. Aš tikiu, kad tokių bundančių žmonių,
kurie jaučia ir suvokia, jog tikrovė truputį primena filmą „Matrica“, ji yra
nupiešiama kitų, todėl didžiausia tikrovė gali būti tik aplink mums pačius,
mūsų gyvenime, mūsų savijautoje, ketinime kurti kitokią tiesą, asmeniniame
patyrime, o ne imituojant ir perteikiant tais pačiais verbaliniais sakiniais iš
forumų kaip savo tikrovę, mes artikuliuojame ne savo patirtis, ne savo tikrovės
vaizdinius ir dar baisiau – tikime, kad jie kur kas svarbesni, nei tai, ką mes
patys galvojame ir kuriame. Patikėkite, tai ne jūsų tiesa, jūsų tiesa esate jūs
patys, todėl nesileiskite mulkinami nei gražių politikų kalbų, kurie bando emociškai
kišti į akis karo vaizdus, graudinti ukrainiečių likimais ir todėl jūs
atiduodate jiems savo balsą ir energiją, mintis, veikiau išjunkite žinias,
įsijunkite kultūrinę laidą, klausykitės muzikos, kuri įkvepia, ir atsijunkite
nuo karinio egregoro tinklo, nepalaikykite jų. Išgyvenome karantiną, nieko
nenutiko, išgyvensime ir tai sąmoningai darydami malonius dalykus, o tos srutos
ims ir nutekės pro šalį, kaip nutekėjo daugelis negatyvių dalykų. Švari galva
ir švarios mintys veda prie kitokios tikrovės versijos. Mes mokomi nematyti
taikos, tik grėsmę, o dabar apsimeskime, kad nematome pavojaus ir jis nebeturės
galios. Visata veikia šitokiu principu.
Atlikėją Petuniją
prisimenu iš „Eurovizijos“ atrankų. Turėjo labai didelė potencialą, o vieną novatorišką
kūrinį „Tomorrow“ iki šiol pamenu kaip to sezono vieną patraukliausių kūrinių,
kuris, manau, Europoje anuomet nebūtų prapuolęs. Šiandien atlikėja M. A. M. A.
apdovanojimuose pelnė metų atlikėjos proveržio apdovanojimą. Tik dabar, nors
atlikėja toli gražu nėra scenoje naujokė.
Jos dainą „City“
aptikau vos tik įvedęs į YouTube raktažodžius. Daina viena naujesnių, turi savitą
vaizdo klipą ir skamba taip gerai! Minkštas vokalas, jaukus skambesys,
kontrastingi kaimiški vaizdo klipo fragmentai savitai sukuria kažin kokią
alternatyviosios muzikos įspūdį, tačiau vis tiek tinkančią ir didesniam rato
klausytojams. Teks pasidomėti ir likusiu naujuoju repertuaru, nes Petunija išties
įdomi. Pasiklausykite patys dainos „City“ įrašą.
Po beveik 6 metų
pertraukos garsus amerikiečių solo pop muzikos atlikėjas Justin Timberlake
sugrįžta su nauja daina „Selfish“ (liet. savanaudis), kuris tapo
pirmuoju singlu iš būsimo šeštojo atlikėjo albumo „Everything I Thought It Was“.
Kiek infantilaus ir švelnaus balso tembro Timberlakas man iš esmės primena tuos
laikus, kai jis buvo itin populiarus 2002 metais, išleidęs savo debiutinį
albumą. Toks 2000-ųjų vaibas tikriausiai daug kam kelia nostalgiją, tą
rodo ir internetiniai komentarai. Visgi daina apie savanaudiškumą, asmeninius
rėmus, kuriuos žmonės užsideda ir nebegali ištrūkti primena terapinio pobūdžio
dainą. Tokios dažnai netampa hitais, nes klausytojams reikia paprastesnės
medžiagos, daugiau pramoginio turinio, bet atrodo, kad dainininkui tas negresia,
nes „Selfish“ vos tik pasirodžiusi šovė į neregėto populiarumo viršūnę ir šiuo
metu yra didžiausiuose JAV topų viršūnėse.
Tiesa, ne visi šia daina
patenkinti. Ypač Britney Spears gerbėjai, kurie surengė sąmoningą atsaką
keldami dar 2011 metais atlikėjos išleistą dainą tokiu pat pavadinimu. Tai jų
kerštas už tai, kad kadaise, kaip buvo rašoma Britney Spears neseniai
pasirodžiusiuose memuaruose, ji turėjo nutraukti nėštumą, nes J. Timberlake
vaiko nenorėjo. Manau, ši istorija nemažai paveikė Timberlako asmeninį
gyvenimą, sukėlė daug įtampos su dabartine žmona, o dabar pora sunkiai bando išspręsti
šią krizę. Iš kitos pusės pasirodžiusios antraštės ir šis skandalas prikėlė Timberlako
populiarumą, jis vėl dėmesio centre ir išleisti naują muziką, būti nuoširdžiam,
kaip šioje dainoje, yra tam tikra prasme neblogas komercinis sprendimas.
Pasiklausykite ką tik pasirodžiusios dainos ir vaizdo klipo.
[lyrics / žodžiai]
Justin Timberlake –
Selfish
Uh
If they saw what I saw
They would fall the way I
fell
But they don't know what
you want
And baby, I would never
tell
If they knew what I know
They would never let you
go
So guess what?
I ain't never lettin' you
go
'Cause your lips were
made for mine
And my heart would go
flatline
If it wasn't beatin' for
you all the time
So if I get jealous, I
can't help it
I want every bit of you,
I guess I'm selfish
It's bad for my mental,
but I can't fight it, when
You're out lookin' like
you do, but you can't hide it, no
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel
Every timethe phone rings
I hope that it's you on
the other side
I wanna tell you
everything ('Thing)
Everything that's on my
mind
And I don't want any
other guys
Takin' my place, girl, I
got too much pride
I know I may be wrong
But I don't wanna be
right
'Cause your lips were
made for mine
And my heart could go
flatline
If it wasn't beatin' for
you all the time, uh
So if I get jealous, I
can't help it
I want every bit of you,
I guess I'm selfish
It's bad for my mental,
but I can't fight it, when
You're out lookin' like
you do, but you can't hide it, no
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel
Owner of my heart
Tattooed your mark
There for the whole world
to see
You're the owner of my
heart
And all my scars
Baby, you got such a hold
on me, so
So if I get jealous, I
can't help it
I want every bit of you,
I guess I'm selfish (I guess I'm selfish)
It's bad for my mental,
but I can't fight it, when
You're out lookin' like
you do, but you can't hide it, no
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?
Glad your mama made you
(Glad your mama made you)
Makin' me insane, you
cannot be explained, ooh
You must be an angel (You
must be an angel)
Put you in a frame, ooh,
baby, who could blame you?