Filmas: "Medžioklė" / "Jagten" / "The Hunt"

Sveiki visi,

Tai jau antras danų režisieriaus Thomas Winterberg darbas, kurį man tenka matyti. Be „Submarino“ (2010), tai kartu ir antrasis kritikų pripažintas režisieriaus darbas – filmas „Medžioklė“ (Jagten / The Hunt) (2012 m.). Tiesą sakant, visą filmą žiūrėjau ir neapleido manęs nuojauta, kad vis dėl to esu jį matęs. Tikrinau šio blogo įrašus – nėra. Filmas pakankamai šviežias, tad tikrai turėjo įstrigti, tačiau neįstrigo. Kas čia buvo? Deja vu? Toks jausmas, kad filmą esu žiūrėjęs, o po pusvalandžio gabalais prasukinėjęs ir nepakomentavęs šiame saite. Keista... Pradedam iš naujo.

Visų pirma noriu pasakyti, kad Winterberg‘as vėl sukūrė rudeniškų spalvų skandinavišką dramą, kuri labai įtraukia, tačiau atmintyje sunku ją išlaikyti. Tai panašaus braižo, kaip „Submarinas“, rodos, filmas įtraukia, mėgaujiesi juo, bet praeina tam tikras laiko tarpas, tenka kvaršinti galvą – o apie ką buvo filmas, nors buvo jis geras? Gal dėl skandinaviškos dvelksenos, gal dėl režisieriaus įtakos, ar velniai žino dėl ko...

„Medžioklė“ – tai pasakojimas apie vyruką, kurį neteisingai apkaltino mergytės darželyje seksualiniu išnaudojimu. Puikus pavyzdys, kaip iš mažos apkalbų kibirkšties įsiplieskia viso miestelio neapykanta vyrukui, jo nepageidauja parduotuvėje, jis netenka darbo, nuo jo nusigręžia draugai, mergina, buvusi žmona, jo šuo nudaigojamas, sūnus persekiojamas... Tikra raganų medžioklė ir visuomenės isterija, kuriai įžiebti užtenka vienos mergytės išsigalvojimai. Tai puikus filmas apie tai, kaip plinta visuomeninė agresija, kuriai nereikia jokių įrodymų, užtenka tik tai „ką šneka žmonės“. Ant kelių parklupdytas ir visuomenės sužlugdytas vyrukas, manding, priminė Kedžio bylą Lietuvoje ir mergaitės besaikę dramą, kuri tęsėsi 3 metus su kapeikomis... 

Filmas labai tinka tiems, kurie labai greitai suskuba nuteisti žmones. Juosta be jokios abejonės turi įtaigos, dvelkia subtilia, nehiperbolizuota realybe, apčiuopiau išliekamąją meninę vertę. O pagrindinio personažo aktorius Mads Mikkelsen gavo vieną aukščiausių savo karjeros įvertinimų – Auksinę Palmės šakelę tarptautinėje Kanų kino festivalyje kaip geriausias metų aktorius. Filmas stiprus scenarijumi, įtaigi psichologija ir itin jautrus siužetas neleido žiūrėti ramia širdimi šio filmo, todėl emocijos veržėsi per kraštus. O ko dar benorėti iš gero filmo?

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" / "Azuloscurocasinegro" / "Dark Blue Almost Black"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą, atkeliavusį iš saulėtosios Ispanijos. Tai režisieriaus Daniel Sanchez Arevaro filmas „Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ (Azuloscurocasinegro) (2006 m.). Na, filmą gana ilgą laiką su pertraukomis galėjote išvysti Vilniaus kino teatre „Skalvija“, o gal dar ir galėsite, nes vos tik užmetu akį, šis filmas visada pasipainioja kartojame repertuare. Pagaliau man teko savo akimis prisiliesti prie dar vieno stipraus ispanų filmo, kuriame atradau visus man patinkančius elementus – ispanišką dvasią, aktorius, įtaigią režisūrą ir toli gražu neprimityvų scenarijų.

„Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ – tai pakankamai stipri realistinė drama, atmiežta kebliomis socialinėmis klišėmis, kuriose kapstosi herojai ir bando ne tik išgyventi, bet ir rieškučiais pasisemti sau laimės. Pagrindinis herojus Chorkė – tai šiukšliavežys, kuris prižiūri neįgalų tėvą, vieną dieną gauna savo vyresnio brolio, kuris kalėjime susipažįsta su mergina, pasiūlymą ją išdulkinti ir apvaisinti, kadangi vyresnėlis nevaisingas. Nauja gyvybė filme tampa visiems kelialapiu į naujo likimo posūkį. Daug permainų įvyksta tiek kalinių gyvenime, tiek laisvai begyvenančių žmonių. Metafora su tamsiai mėlynu, beveik juodu kostiumu, kurį visą filmą nori įsigyti Chorkė, bet neturi pinigų, tampa naujų permainų simboliu, o permainos – tai viso filmo herojų siekiamybė. Žmogus negali gyventi be cirkuliacijos monotonijoje, juolab jei joje jaučiasi nelaimingas.

Šiaip šviesių minčių keliantis filmas, kuriame antrame plane pasakojama Chorkė draugo istorija, kuris lankosi pas masažistą... Būtent šiai linijai suteikiama saviironijos jausena, nors filmas gali pasirodyti kai kam slogus, vadinasi, jie apsigavo, neužčiupę saviironijos niuksų. Kažkas bandė filmą pripiešti masinės vartosenos auditorijai, tačiau neapsirikite, filmas savo stiliumi ir siužetu turi pasakyti kai ką daugiau apie gyvenimą, nei eilinė istorija apie meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis Lebovskis" / "The Big Lebowski"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pristatyti brolių Coen filmą „Didysis Lebovskis“ (The Big Lebowski) (1998) – kas galėjo pagalvoti, kad po dešimtmečio broliams pavyks prisikasti prie „Oskaro“ su filmu „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Na, o juodojo humoro komedija „Didysis Lebovskis“ savo laiku buvo pakankamai gerai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų, tad vedamas mados instinktų ryžausi pažiūrėti šį filmą. 

Esu iš esmės truputį apgautas, kadangi tikėjausi kažkokio kruopščiai nutašyto akmens, panašiai kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tačiau nieko panašaus. Komedija pasirodė tokia „ištėkšta“, smagus hiperbolizuotų anekdotinių rinkinys, apimantis absurdišką kriminalinį sumaištį, kuriame pagrindinis herojus, primenantis „Bukas ir Bukesnis“ veikėjus, labiausiai tik nori gauti naują kilimą, kuris pakeistų sumyžtą gangsterių senąjį. Šiaip situacijos, į kurias įsivelia boulingo toli gražu protu nepasižymintys aistruoliai, atrodė pakankamai šmaikščios. Scenarijus gal neprilygsta „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), tačiau šioks toks yra, nors ir primena bukas komedijas. Tenka pripažinti, kad Lebovskio sukurtas personažas ir jo, liaudiškai tariant, „pochujistinė“ pasaulėžiūra turėtų žavėti komedijų gerbėjus, bet man asmeniškai, jis pasirodė pernelyg siurrealistinis, gal kiek sintetinis, per daug nerealus.

Žinoma, labiausiai į akis gerąja prasme krenta kino režisūra ir braižas, pasakojimo stilius, tačiau jis man nepasirodė pernelyg išskirtinis, kad filmas mane sužavėtų. Mano galva yra kur kas geresnių kriminalinių komedijų. Nepaisant visko, tai buvo neblogas susipažinimas su kitu brolių Coen darbu, kuris mane nustebino savo skirtingu žanru ir meistryste. Žinoma, šiam filmui toli gražu iki „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2013: Septintos savaitės apžvalga. Dvidešimtmečio Lietuvos hitai ir dedikacija V. Kernagiui

Sveiki visi, 

Štai atgūžėjo dar viena Chorų Karų savaitė ir pagaliau paaiškėjo, kam pakeliui į pusfinalius teks iškristi iš šio projekto. Niekam ne paslaptis, kad praėjusio sekmadienio vakarą paliko Vaida Genytė ir jos vadovaujamas Policijos choras. Šio vakaro tema buvo taip pat neeilinė – Lietuvos dvidešimtmečio hitai ir eksliuzyvinė dedikacija a.a. Vytautui Kernagiui. Tiesa, chorų buvo jau pakankamai mažai, kad iš esmės pajustume visų dviejų dešimtmečių hitus, tačiau pasirodymai buvo pakankamai įdomūs ir originalūs. 

Kaip ir kas savaitę sureitingavau nuo simpatingiausiųjų iki autsaiderių. 

1 vieta. ŠarkA ir Vilniaus šachmatinis choras:

Be jokios konkurencijos – Vilniaus choras! Tikriausiai šis pasirodymas juos ir išgelbėjo nuo iškritimo, kadangi praėjusioje savaitėje jie buvo paskutiniai. Neįtikėtinai sudėtinga, originali ir didinga scenografija – šviesos, spalvos, elegancija, didybė ir visa kita! Taip pat pasirinktas vienas didžiausių paskutiniųjų penkių metų hitų – Ievos Norkutės daina „Raudoni vakarai“, kuri paskutiniu metu labai mėgsta perdaryti įvairūs dainų projektai. Aranžuotė gal ir nėra „kažkoks kosmosas“, gan paprasta, kadangi pati daina to reikalauja, o ir vokalistė – tai skonio reikalas, bet visumoje šis pasirodymas man praslinko daugiau nei paprastas televizinis šou su bajeriais ir žiūrovų užlaikymais, mano galva, tai jau meno kūrinys. Šaunuoliai, kad pasistengėte ir išlikote! 

2 vieta. Vytautas Matuzas ir Panevėžio Indigo choras:

Labai stiprus pasirodymais, kuris nemenkesnis, sakyčiau, praėjusios savaitės pasirodymui. Manau, kad šis choras pasieks finalą! Pasirinkta Vytauto Kernagio daina „Santechnikas iš Ukmergės“ – taikli vakaro daina, bet labiausiai mane sudomino vyrai vokalistai, kurie iki šiol buvo užgožti merginų ir moterų. O jie gali dainuoti! Bet per vis labiausiai mane nustebino dainos chorinė aranžuotė! Neįtikėtinai perdirbta ir adaptuota choro pasirodymui. Šaunuoliai!

3 vieta. Vaida Genytė ir Policijos choras:

Iš pradžių išsigandau, nes su humoru žaisti šiame projekte nelabai galima, kadangi jį padaryti gerą ir nelėkštą – labai sunku. Tačiau pasirodymui įsivažiuojant, pagalvojau, kad visai šiai dainai tinka šis pavasariškas pasirodymas. Puikus dainos pasirinkimas – paprasta aranžuotė ir finalinis humoras. Gaila, kad šis choras paliko projektą, nes, mano galva, buvo vertesnių palikti projektą.

4 vieta. 16Hz ir Studentiškasis Kauno choras:

Vienas didžiausių Nepriklausomos Lietuvos šlagerių – „Ilgas kelias“, bet aranžuotės prasme, kuri buvo ypatingai paprasta, beveik tokia pat, kaip originalas, o choras tapo bekais – daina nieko neišsiskyrė nuo ankstesnių Kauno pasirodymų – pradeda vokalistai keli ir po to įsijungia choras – amžinai tas pats. Šįkart Kaunas norėjo nustebinti scenografija, bet palyginus su Vilniaus choru, ji atrodė skurdi, mokyklinė, nė iš tolo nedvelkė didybe, o iš kartono iškarpytos ir guašu paspalvintos dekoracijos atrodė truputį graudžiai. Nesuprantu, kaip choras dar gavo ir simpatijos apdovanojimą. Jei ne Kauno vardas, choras būtų, mano akimis, seniai palaidotas.

5 vieta.  Stano ir Benamių Spindulio choras:

Daina – tai superinė! Tikras dviejų dešimtmečių šlageris pagal Salomėjos Nėries poeziją, o pateikimas pakankamai nuotaikingas, tačiau nebeliko jokios netikėtos idėjos, neliko jokios kokybės. Suprantu, kad sunku benamius surikiuoti, kai šie negali ir neturi potencialo dainuoti, tada pagalvoji, ką šis choras dar veikia šiame projekte? Pabūsiu kaip Zmailaitė ir šįkart ypatingai nubausiu chorą. Šįkart net mano autsaideris Kauno choras geriau pasirodė nei Benamių Spindulio choras.

Štai tiek šįkart.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valymas" / "Purge" / "Puhdistus"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti suomių režisieriaus Antti Jokinen filmą „Valymas“ (Purge / Puhdistus) (2012 m.). Na, daugelis tikriausiai žinote, kad filmas yra pastatytas pagal labai išpopuliarėjusio suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną „Valymas“, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą ir kurį, beje, su dideliu malonumu prieš keletą metų teko sukramtyti. Įdomu tai, kad perskaitęs, pagalvojau, jog išeitų tikrai neprastas filmas iš visos šios medžiagos. Neklydau! Ir išėjo.

Filmas „Valymas“, tiksliai nežinau, ar filmuotas Suomijoje, ar Estijoje, bet iškart patraukė savo artimais ir pažįstamais mums, lietuviams, peizažais. Neįtikėtinai stiprus romanas padovanojo tokį pat neįtikėtinai stiprų scenarijų režisieriui, kuris, mano galva, kuo puikiausiai susitvarkė su romano adaptacija. Kiek leidžia atmintis prisiminti romano įvykius, tai galiu pasakyti, kad ši ekranizacija pasižymi ypatingu kruopštumu, nes nepraleistas nė vienas svarbus ar menkiau svarbus įvykis romane – ypatingai detalu, tikslu ir išreikšta būtent taip, kaip romane. Aišku, 100 procentų nesitikėkite, bet kokius 90 procentų tai tikrai turėtumėte rasti. Nustebino ir puikūs suomių bei estų aktoriai, kurie labai įtikinamai atsidavė šiam filmui ir abejoju, ar geresnį pastatytų už Atlanto gyvenantys režisieriai.

Smagu, kad ši pakankamai sudėtinga istorija neįgriuvo į tiltą ir atsivėrė pakankamai skandinaviško kino filmų dvasia, priminė ir šiuolaikinį estų kiną, kuris man labai patinka. Net nežinau, tikriausiai filmas turėtų būti nemenkas atradimas tiems, kurie apskritai nieko negirdėjo apie šį romaną ir siužetą, tada filmo pateiktas siurprizas turėtų išties nustebinti žiūrovą. Na, ir man, skaičiusiam, filmas vis tiek pasirodė labai vykęs visuose elementuose – vaidyba, scenarijus, režisūra. Taip filmas primena šiek tiek švedų filmą „Blogis“, nes jame pakankamai daug prisodrinta brutalių prievartos ir išnaudojimo scenų, tiesą sakant, braižas ir pateikimas šių filmų yra pakankamai panašūs. 

„Valymas“ – tai daugiasluoksnis, dvilypis pasakojimas, kur sujauktais laikais pasakojama vienos giminės istorija, kuri yra įtakota Estijos komunistų valdžios brutalumu bei šiuolaikinėmis moterų sekso vergijos istorijomis. Praeina pusė amžiaus, skirtingos kartos ir moterys vis dar kenčia tas pačias kančias tik skirtinguose režimuose ir aplinkybėmis. Persipynę likimai nepaliks abejingų žiūrovų, kurie yra ištroškę nebanalių ir stiprių siužetų, nebijo brutalios realybės ir sukrečiančių vaizdų. Tiesiog širdis neleidžia rašyti 9...

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela