Filmas: "Princesė Diana" / "Diana"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Princesė Diana“ (angl. Diana) (2013), kurią labai žaibiškai spėjo į miltus sumalti tiek kino kritikai, tiek ir žiūrovai. Vos tik išgirdau, kad Naomi Watts įkūnys princesę Dianą ir išvydau pirmąsias nuotraukas iš filmavimo aikštelės, pamaniau, kad aktorė tikrai bus nominuota „Oskarui“. Juk šiaip ar taip tendencija labai paprasta – biografinių dramų aktoriai susišluoja pagrindinius apdovanojimus, tačiau pasirodžius pirmiesiems atsiliepimams apie „Princesę Dianą“ teko gerokai nusivilti, filmas visiškai neatitiko visuomenės turėtų lūkesčių.

Su ta neigiama inercija apie šį filmą ir sėdausi į seansą, kad pats įvertinčiau juostą. Sudėtinga žiūrėti tikrai nebuvo, nes man asmeniškai labai patinka Naomi Watts ir išvysti troškau jos naująjį amplua, nesvarbu, ką sako kritikai ir kiti žiūrovai. Pats filmas visgi nėra toks prastas, kaip apie jį vis kalbama, priešingai – įdomūs princesės Dianos gyvenimo užkambariai, apie kuriuos menkai ką ir težinojau. Filmas iš esmės pasakoja tik apie du paskutiniuosius princesės gyvenimo metus iki lemtingos autokatastrofos Paryžiuje (1995-1997). Filmo kūrėjams visgi svarbiausia buvo papasakoti ne apie pačią princesę ir jos asmenybę, bet pademonstruoti sudėtingą meilės istoriją tarp indų kilmės daktaro ir princesės Dianos. 

1995 metai lemtingi princesei, kadangi ji pasitraukia iš monarchų ir skandalingai skyrėsi su princu Čarlzu. Tuo metu ėdri spauda ją persekioja ant kiekvieno kampo, todėl meilės istorija smarkiai įtakota visuomenės spaudimo ir kvailomis bulvarinėmis interpretacijomis, žmonių meilė prieš visuomenės veidrodį. Princesė Diana išgyvena didžiulį spaudimą, o kartu ji tampa ir žmonijos numylėtine, dosni labdaromis ir kelionėmis už taiką pasaulyje. Filme iš esmės trūko didesnio mosto apie Dianos asmenybę, nes papasakota daugiau tik meilės istorija, tačiau iš esmės neatrodo, kad filmas būtų užčiuopęs tikrąją Dianą. Techninė filmo dalis taip pat abejotina, o vaidyba, nors N. Watts ir labai stengėsi, ji neatrodė kaip princesė Diana, veikiau kažkokia kita moteris panaši į ją. Pati aktorė yra užsiminusi, kad iki beprotybės analizavo Dianos vaidmenį ir ji rinkosi labiau interpretuoti, o ne kopijuoti Dianos įvaizdį, nusižiūrėtą iš išlikusių vaizdo įrašų. N. Watts tikrai nėra atsakinga už nesėkmingos juostos atsiradimą, sakyčiau, didžiausia klaida pačių filmo kūrėjų, jų pasirinkimas vaizduoti tik tokią Dianą – sentimentalią, jautrią, minkštaširdę, o didieji jos darbai pasiliko kažkur užnugaryje.

Filmas „Princesė Diana“ neturėtų būti paskutinis filmas apie vieną populiariausių visų laikų pasaulio moterų. Manau, ateityje tikrai atsiras norinčių, liaudiškai tariant, „perspjauti“ šį filmą ir atskleisti sudėtingesnę Dianos asmenybę. Aišku, filme trūko bendros energetikos, atmosferos, karališkosios šeimos pusės pavaizdavimo, paimta per maža Dianos gyvenimo amplitudė, tačiau kalbant tik smulkmeniškai, „Diana“ nėra jau toks prastas filmas, jeigu tik žiūrėsime iš jos sudėtingai besirezgančios meilės istorijos prieš žūtį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Ponia Delovėj"

Sveiki,

Ir vėl grįžtu prie Virginia Woolf kūrybos. Pernai perskaitęs jos puikų romaną „Orlandas“, šiemet akimis supleškinau jos bene garsiausią romaną „Ponia Delovėj“, kuri lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1994 metais ir ją išleido leidykla „Vaga“. 2008 metais „Alma littera“ gana skoningu viršeliu, kas paskutiniu metu šiai leidyklai nebūdinga, perleido pataisytą „Ponios Delovėj“ variantą.

Apie pačią Virginia Woolf sukurta daugybę legendų, o jos asmenybė tampa tikru kultu ne tik literatūroje, bet ir už jos ribų, pvz. kine – kone ant knygos viršelių prie jos romanų anotacijų šabloniškai priduriamas pasakymas apie filmą „Valandos“ bei Nicole Kidman išplėštą „Oskarą“ už pačios V. Woolf vaidmenį. Daugiau apie pačią Virginia Woolf jau galime paskaityti neseniai lietuvių kalboje leidyklos „Gimtojo žodžio“ išleistoje knygoje „Vanesa ir Virdžinija“ apie V. Woolf sesers konkurenciją ir jos įtaką asmenybei. Esu susidomėjęs ta knyga, gal kada paklius į rankas...

Na, o „Ponia Delovėj“ – tai naujo tipo romanas, kuris pasirodė 1925 metais ir iškart tapo įtakingas visai pasaulinės literatūros raidai. Romanas nevienalytis, veiksmo jame gana maža ir jis vyksta tik vieną dieną Londone, tačiau per nereikšmingus įvykius, kasdieninius gyvenimiškus ritualus atsiskleidžia personažų nepaprastai sudėtinga gelmė, kurią pavadinčiau „depresine“, ir kurią iškart siečiau su Virginia Woolf asmenybės kultu. Pati rašytoja išgyveno didelę depresiją, ne visada buvo stabilios psichinės būklės, o ir savo gyvenimą, kaip žinia, baigė savižudybe. Apie savižudybę, gyvenimo prasmės paieškas „Ponioje Delovėj“ ryškiai aidi – vienas iš personažų nusižudo, o ponia Delovėj, kuri rengia tuštybių muge kvepiantį pobūvį taip pat apmąsto savo būtį, kuri toli gražu neturi optimistinio užtaiso, priešingai – vaizduoja trupantį ir byrantį pasaulį, išniekintus ir ne taip susiklosčiusius gyvenimus, o tai suvokiant romano herojams tenka šypsotis aplinkiniams. Apskritai visas romanas tarsi skamba penkiasdešimtmetį perkopusių, dar veiklių, tačiau praradusių svajones žmonių pamąstymais ir jausenomis. Tos jausenos gana dviprasmiškos – jos gana apmaudžios, daug grįžimo į praeitį, gailesčio, savigraužos, bet kartu, lyginant su jaunesne personažų karta, jausmų atžvilgiu personažai jaučiasi kur kas pranašesni, nes, kaip teigia Piteris Volšas, vienas iš knygos personažų, patirtis nesunaikina jausmų.

Knyga „Ponia Delovėj“ pilna apmąstymų apie senėjimą, apie brandą ir apie tai, kiek beprasmių dalykų yra mūsų gyvenime. Pati V. Woolf priklausė turtingųjų luomui, todėl ir knyga labiau pasakoja apie turtinguosius, kurie gyvena tuštybių mugės siautulyje ir iš esmės gailisi blogais sprendimais. Tai vėlgi rodo, kad V. Woolf laikais, iš esmės ir ponios Delovėj, visuomenės kanonų, moterų teisių laužymą, tai seksualinio laisvėjimo ir moterų teisių grąžinimo laikas, todėl personažų, veikėjų vidiniuose monologuose aidi tų „ledo laužymo“ atgarsiai, kur susigrumia Viktorijos laikų griežtų vertybių ir sustabarėjusių madų ledkalnis su besikeičiančio pasaulio, naujosios kartos atėjimu, kurie žada revoliuciją ir naują požiūrį į pasaulį. 

Ir visgi knygoje mane labiausiai žavėjo V. Woolf stilius, gebėjimas vidiniais monologais užvirinti psichologinį veikėjų vandenyną, atskleisti ką vienas ar kitas personažas galvoja, koks dviveidiškas yra gyvenimas sluoksniuose ir šeimoje. Užfiksuotas nelaimingumas, saviapgaulės pavojingas minų laukas, kuriais yra priversti vaikščioti romano veikėjai. Smagu, kad V. Woolf pernelyg neromantizuoja, jos stilius skvarbus, turintis lyrinių niuansų, tačiau jie nesureikšminti, saikingi ir derantys, o pati romano visuma pasirodė neištęsta, logiškai motyvuota. Nežinau, kaip būčiau jį skaitęs, jei nežinočiau, kad tai V. Woolf romanas, o dabar skaitymą labai smagino tai, kad įsivaizdavau kiekvieną eilutę, su kokia inercija, emocijomis vedžiojo pati V. Woolf, kaip ji sėdi krėsle, kaip atsigeria arbatos ar užsirūko cigarą tarp plunksnakočio vedžiojamų pastraipų. Visgi V. Woolf kultizmas labai padėjo pajusti ir Londoną, ir jos laikmečio dvasią, atvėrė jos kūrybos platų skonio spektrą.

„Ūmai pajusdavai veriantis paslaptį, užplūstant tartum raudonį, kurį stengiesi sulaikyti, tačiau jam veržiantis paklūsti tai ekspansijai, puoli į tolimiausią kraštą ir ten virpi, jauti, kaip pasaulis artėja, pritvinkęs kažin kokios pribloškiančios prasmės, ekstazės, kuri suplėšo plonytį apvalkalą, ištrykšta, išsilieja ant žaizdų bei įtrūkimų ir atneša ypatingą palengvėjimą. Tąją akimirką protas nušvinta – degtuko liepsnelė, plevenanti kroko žiede, – vidinė, paslėpta prasmė – beveik jau išsakyta (p. 39).“

Norėtųsi kažką pasakyti ir apie romano vertimą. Iš anglų kalbos tekstą išvertė Violeta Tauragienė. Taip, tai ta pati, kuri ką tik gavo metų vertėjos titulą už knygas J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“ ir W. Faulkner „Jeruzale, jeigu tave pamirščiau“. „Ponios Delovėj“ 1994 metais išėjusį vertimą vertėja vadina brokuotu ir tikina, kad ji trokšta, kad šis vertimas dingtų iš knygų lentynos, o pakartotinu ir pataisytu „Ponios Delovėj“ variantu ji taip pat nėra patenkinta ir vadina jį „perrašinėjimu“. Nežinau, kaip kitiems, bet man antrasis leidimas buvo ypatingai gerai išverstas. Tekstas skambėjo, išnašose paaiškinta daug kultūrologinių niuansų, ypatingai Londono gatvės, todėl susimąsčiau, kokie kiti turėtų būti Tauragienės vertimai, jeigu šis tekstas jos pačios vertinamas prastai? Mano sąrašuose jau atsidūrė J. M. Coetzee kūryba, todėl bus progos sulyginti su „Ponia Delovėj“.

O šiaip knyga, kad ir gera, bet prie jos ne kiekvienas prieis, ji subtili, į ją reikia žiūrėti per diachroninę distanciją, su istoriniu ir asmens kulto prieskoniais, nes kitaip nūdienos literatūros baruose ji gali nesuskambėti ir netgi pasirodyti pernelyg snobiška, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau pasitelkti daug dalykų ir tikrai įdomiai, ir teigiamai išgyventi „Ponią Delovėj“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip pavogti žmoną"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien labai trumpai apie nelabai seniai per Lietuvos kino teatrus praūžusią kino juostą „Kaip pavogti žmoną“ (2013), apie kurią buvau girdėjęs itin palankių ir įdomių atsiliepimų. Taip jau išėjo, kad nutarėme su draugais žaisti „Monopolį“ ir aš išrinkau šį filmą kaip vakaro „fono“ filmą, kadangi vis tiek nieko gero nesitikėjau, nesvarbu, kad liaudis liaupsino, - o juk ir pats ne kartą įsitikinau, kad geri atsiliepimai apie filmą nieko nereiškia.

„Kaip pavogti žmoną“ skamba labai amerikietiškai, tiesą sakant, filmo kūrėjai būtent ir pretenduoja į šį žanrą – komercinį kiną, kuris pamažu užgimsta Lietuvoje. „Valentinas vienas“, kuris mane nuvylė visomis prasmėmis, to maždaug tikėjausi ir iš šio filmo. Ir visgi, po seanso, kurį stebėjau daugmaž viena akimi, galiu pasakyti, kad filmas tikrai geresnis nei „Valentinas vienas“, tačiau kartu nebuvo „kažkas tokio“, veikiau man priminė kokį nors banalų humoristinį rusišką serialą apie kaimynus ar kambariokus, kurių labai nemėgstu ir negaliu pakęsti nė sekundės. Šiaip filmas gan vidutiniškas, įdomūs kai kurie juokeliai, kai kurie labai nuvalkioti, neįtikinantys, pernelyg priminė „Dviračio šou“ parodijų vaizdelius, bet iš bėdos galima tikrai žiūrėti, juolab kad filme pasirodo vieni ryškiausi šio žanro atlikėjai, kurie žinomi visai Lietuvai.

Nemanau, kad toks filmas turėtų pasisekimo užsienyje, nors ką tu gali žinoti... Lietuviška komedija apie milijonus ir draugystė pasirodė pernelyg neįtikinama, nors jų tikslas ir nebuvo įtikinti, veikiau linksminti. Buvo keletas vietų, kada iš tikrųjų smaginausi, tačiau ryškiu blykstelėjimu šio filmo nepavadinčiau. „Kaip pavogti žmoną“ už savo pirmtaką geresnis tuo, kad jis vientisesnis, minimalus aktorių skaičius leidžia išlaikyti šiokią tokią intrigą, tačiau kaip meno produkcija šis filmas pernelyg tuščias. Vis dar klausiu – ar verta Lietuvai kurti komercinį filmą, kai jo tiek apstu iš užsienio, kai tuo tarpu galėtume kurti savo rimtąjį kiną?

Mano įvertinimas: 5/10

Obuolys.lt: 52 proc.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion "Water and a Flame"

Sveiki,

Neleidžiant numirti rubrikai „Šios dienos daina“, noriu pristatyti vieną naujausių Celine Dion kūrinių „Water and a Flame“ (liet. Vanduo ir lipesna), kurią išgirdau per radiją virtuvėje skusdamas bulves ir nuo to karto ji neiškrenta man iš galvos. Nors radijo laidos vedėjai dainą pavadino „labai dion‘išką“, o aš norėčiau paprieštarauti, kad ši daina kaip tik tokia nebūdinga Celine Dion repertuarui – ritmas, muzika, žodžiai. Ir jei ne išskirtinis C. Dion tembras, tikriausiai niekada nepasakyčiau, kad tai jos daina. „Water and a Flame“ yra trečiasis Celine Dion singlas iš 2013 metais pasirodžiusio jos albumo „Love Me Back to Life“.

Iš tikrųjų šią dainą atliko pirmiausia ne Celine Dion, o Daniel Merrweather kartu su jau tikra legenda tapusia britų atlikėja Adele. Tiesą sakant, iki šios dienos jų 2009 metais pasirodžiusią dainą nebuvau girdėjęs. Ilgai netaukšdamas niekų, tiesiog leisiu pasimėgauti abiem versijomis.

Celine Dion – Water and a Flame:

Celine Dion apie kūrinį:

Daniel Merrweather ft. Adele – Water and a Flame versija: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nebraska" / "Nebraska"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai teko pagaliau išvysti seniai lauktą amerikiečių kino juostą „Nebraska“ (angl. Nebraska) (2013), kuris sulaukė daugybę pačių prestižiškiausių apdovanojimų ir nominacijų. Na, režisierius Alexander Payne lietuviams taip pat nėra šviežias reikalas, jis žinomas iš tokių kritikų ir žiūrovų įvertintų darbų kaip „Klystkeliai (2004), „Apie Šmitą“ (2002), „Paveldėtojai (2011), „Išsišokėlė“ (1999) ir kt. Buvau tikrai maloniai sužavėtas filmu „Klystkeliai“ ir jį galėčiau rekomenduoti visiems be išimties, o štai juosta „Nebraska“ labai skiriasi nuo kitų režisieriaus darbų.

„Nebraska“ – reto „liūdnojo, melancholiškojo humoro“ pavyzdys, kuris man be galo patinka. Tai retro spalvų filmas, kuris kelia visų pirma energetinę nostalgiją – gamtovaizdžiai, neforsuojantis garso takelis ir amerikietiškos, šiek tiek provincialios šeimos modelis, kuriame ryškų karo padarinių reiškiniai, šiurkštumas, švelnumas, įvairiausios santykių spalvos, kurios labai subtiliai suskamba juostoje. Šis filmas gana lėtas, juo tenka mėgautis neskubant, įsijaučiant į tą šventą naivumą, kartoninį tikėjimą pasauliu ir žmonėmis – senukas tikisi iš reklaminės skrajutės laimėjęs milijoną ir tuo atkakliai tiki, bet netiki tuo, kas randasi aplink jį – priešai, vaikai, šeima... Tai gilių metaforų filmas, kuriame galima įžvelgti egzistencinio absurdo, sutrūkinėjusių santykių grandinių, susvetimėjimo...

Iš esmės – tai filmas apie nykimą ir nykimo susitaikymą. Nekinta tik amžinosios vertybės, kinta tik aplinkybės, keičiasi kartos, gyvenimai, žmonės sensta ir miršta. Apskritai tai gana gyvenimiškas filmas su liūdnojo humoro prieskoniais, režisierius moka užfiksuoti subtilius gyvenimiškus absurdus ir padaryti iš jų ironiją. Filmas, aišku, nepatiks kiekvienam, tai veikiau gurmanams skirta juosta, bet tokios juostos, sakyčiau, gelbsti visą kino industriją. Gera, kai tokie filmai kuriami ir dar geriau, kai jie mus pasiekia. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela