Filmas: "Ką žinojo Meisė" / "What Maisie Knew"

Sveiki, kino mėgėjai,

Jau seniai norėjau pamatyti kino juostą „Ką žinojo Meisė“ (angl. What Maisie Knew) (2013) – tai dviejų režisierių Scott McGehee ir David Siegel bendras darbas. Įdomu ir tai, kad šie režisieriai sukūrė daugelį filmų dviese. „Ką žinojo Meisė“ – tai pats naujausias jų darbas, rimta ir nepriklausomo kino juosta mums pasakoja apie ypač sudėtingos šeimos santykius, kurioje vaikas mylimas tik tiek, kiek žmogus turi atsakomybės ir moralės pamatus, aukščiau iškeliant savo asmeninius interesus. Meisė – tai vienišas ir ramus vaikas, atsidūręs besiskiriančios šeimos konfliktų taifūno akyje, bet mylimas labiau ne motinos, bet tėvo paliktos meilužės ir motinos žaisliuko, pasiuntinuko.

Filmas įdomus yra tuo, kad jame labai natūraliai ir įdomiai išreikšta ir transformuota santykių dvilypumas. Aktorė Julianne Moore sukūrė motinos rokerės vaidmenį, kuriai svarbi karjera, o vaikas mylimas tik tiek, kiek jis netrukdo jos interesams ir gana laisvo bei nerūpestingo gyvenimo transliacijai. Puikus vaidmuo ir puiki kitokios motinystės iškelta problematika, atsakomybės stoka. „Tikrojo kraujo“ žvaigždė Alexander Skarsgard paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau pasirodo puikiose nepriklausomo kino juostose ir stebina savo puikiu profiliu. Čia jis gal kiek naivokas, bet prigimtinis gėris ir meilė Meisei jaudina žiūrovą nuo pat pradžių, kai užsimezga tarp jų ryšys. Reikėtų įsiminti ir aktorę Joanna Vanderham, kuri atliko Margo vaidmenį, gal jis nebus kažkuo įsimintinas, tačiau man patiko šios aktorės profilis.

Kadras iš filmo "Ką žinojo Meisė".

Patiko man šis filmas, paliko tikrai gerą įspūdį tiek aktoriai, tiek visa istorija, kuri iš esmės neturi nieko šokiruojančio, juk šeimos skiriasi kasdien, bet pasakojimas organiškas, dvipoliai, nevienkrypčiai personažai, ypač „blogieji“ tėvai, kurie yra atsidūrę šioje barikados pusėje, neleidžia nieko nuteisti, nors ir pagalvoji: „Na, kaip motina gali leisti palikti savo vaiką nepažįstamiems?“ „Ką žinojo Meisė“ – tai jaudinanti, subtili drama be pedofilų, be mirčių, be kraujo, bet su aštriu realybės kampu, kuris gali priversti iš naujo permąstyti savo pačių šeimos santykius.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liūtas karalius" / "The Lion King"

Sveiki,

Labai trumpai apie animacinį filmą „Liūtas karalius“ (angl. The Lion King) (1994), kurį dar vaikystėje norėjau pažiūrėti, tačiau pavėlavau gerus 20 metų – geriau vėliau negu niekada, ar ne taip sakoma? Na, „Liūtas karalius“ yra tikriausiai vienas geriausiai įvertintų kada nors sukurtų Disnėjaus kompanijos animacinių filmų – tą mums kuo puikiausiai parodo ir kritikų atsiliepimai, ir žiūrovų reitingai. Animacinis miuziklas apie liūtuką Simbą, kuris iš savo piktadario dėdės atsikovoja sostą ir į savaną sugrąžiną pavasarį.

Liūdnas filmukas, graudulingas turėtų būti vaikui, bet jeigu toks animacinis filmas debiutuotų šiomis dienomis, jis neturėtų jokių šansų sudominti auditorijos, bent jau tokiu mastu, kokiu jis drebino 1994 metais. Paprasčiausiai siužeto linija gan paprasta, lakoniška, vienkryptė, plokščia, bet prieš dvidešimt metų daug animaciniam filmui ir nereikėjo. Iš esmės animacinis žanras labai dėkingas, jis visada sulauks dėmesio, nes į kino teatrą būtinai eis ir vaikų tėvai, visa šeima, tačiau palyginus su šių dienų animaciniais filmais, kurie tapo kur kas siužeto pagrindu „šeimyniškesni“ t. y. juose daugiau suaugusio žmogaus gyvenimo elementų, humoro. Prisiminkime „Ledo šalis“, „La troškinys“ ir kt. animacinio žanro pripažintus kūrinius.

Na, o „Liūtas Karalius“ labai artimas „Simarono žirgo“ dvasiai, tik čia neveikia žmonės, bet gyvūnai gyvena pagal atitinkamus žmogaus civilizacijos dėsnius ir taisykles. Čia svarbios vertybės – laisvė, ištikimybė, atsakomybė, sąžiningumas, prigimtinis gėris. Gražios ir jau daug kam įsimintinos dainos, tarp kurių skamba ir sero Elton Jhon balsas. Filmuką rodyčiau savo vaikams ne vien kaip pramogą, bet kaip ir auklėjamąją priemonę – to filmas išties turi. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis:83/100

IMDb: 8.5

Elton Jhon – Can You Feel the Love tonight

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum III"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nutariau, kad gera vasaros pradžia būtent bus su Kristinos Sabaliauskaitės šiemet pasirodžiusiu romanu Silva Rerum III (liet. Daiktų miškas III). Kai pirmą kartą paėmiau šį romaną t. y. jo pirmąją dalį prieš beveik penkerius metus, pagalvojau, kad nieko panašaus nesu taip „skaniai“ skaitęs lietuvių literatūroje. Ir štai praėjo penkeri metai, turime trečiąją sagos dalį, galiu tik pasidžiaugti, kad Kristina Sabaliauskaitė vis dar stebina, džiugina ir moka pamaloninti skaitytojus intelektualiomis daugiasluoksnėmis kūrinio prasmėmis.

Silva Rerum III jau spėjo užkariauti skaitomų knygų topus, tačiau paskaitęs atsiliepimus, vis dažniau randu tokių lyg ir priekaištų, kad neva šioji Silva Rerum dalis truputį suplokštėjusi, neva viskas pernelyg nuspėjama, trūksta ryškesnių personažų, įvykių, kad apskritai tai mažiausiai patikusi sagos dalis, bet, manau, kad tai tik dėl to, kad keliami pernelyg dideli ir sąmoningai nepamatuoti lūkesčiai pačiai autorei. Tokiems galiu pasakyti – „Nė velnio!“ – autorė kuo aiškiausiai nepataikauja skaitytojui siūlydama asortimentą, o nuosekliai seka istorinius LDK virsmus ir rekonstruodama stengiasi kuo daugiau remtis išlikusiais šaltiniais, kurių, anot pačios autorės, šiam istoriniam laikotarpiui buvo išlikusių itin daug. 

Tiesą sakant, ilgai dvejojau skaityti trečią dalį, nes daugiau ar mažiau per tiek laiko buvau pamiršęs tai, ką skaičiau pirmose dvejose dalyse, netgi buvo kilęs noras pradėti sagą iš naujo, tačiau nutariau surizikuoti. Ir viskas išėjo kuo puikiausiai. Silva Rerum būta daug priminimų ir aliuzijų į ankstesnes dalis, kurias kuo puikiausiai prisiminiau – Petro Antano Silva Rerum‘e atrastas prosenelio erotinis ketureilis, Teofilės prisiminimai apie karą su Švedais laikus ir jos ištvermingą motiną, Kazimiero Milkantuose tyrinėtą katiną ir daug kitų detalių, kurie leido vėl visą Norvaišų sagą susiūti į nenutrūkstamą giminės generaciją, nors autorė ir vaizduoja tik tam tikrus palikuonių gyvenimo momentus, atkarpas, nuotrupas. Vis dėlto manau, kad dar būsimose dalyse, nežinia, kiek jų bus, bet bus – tą nenoromis prasitarė pati Kristina Sabaliauskaitė, derėtų sukurti vizualinį Norvaišų giminės medį su datomis ir kas kuriose dalyse pasirodė. Tai nepaprastai palengvintų orientyrą po visas sagos dalis, nes laikas eina, o mūsų atmintis nėra tokia gera, tai tokios „špergalkės“ išeitų tik į naudą. O šiaip aš manau, kad dar turėtume sulaukti dviejų Silva Rerum dalių, būtinai LDK padalijimų laikotarpis, 1830–1831 metų sukilimas, spaudos draudimo metai ir... kas žino, gal pasieksime net XX amžiaus slenkstį, bet tai lieka tik autorės žinioje.

 

Mano pažįstamas jau bandė suręsti kažką panašaus į "Silva Rerum" geneologinį medį.

Grįžtant prie Silva Rerum III dalies, kurią pirmiau perskaitė mano pažįstami žmonės; jie pirmiausia tvirtino, kad tekstas labai sodrus, pasijuto esą lyg muziejuje, kur smulkiausi eksponatai nusakomi labai kruopščiai ir smulkiai – šiek tiek išsigandau, kad tik nepakviptų grafomanija, tačiau Kristinai Sabaliauskaitei tas negresia. Taip, tekstas tikrai sodrus, jame kaip niekad daug aprašymų, tačiau tas aprašymas, mano nuomone, kilęs iš to, kad autorė rėmėsi labiau istoriniais šaltiniais, kurių pasirodo esą išlikusių daug. Taip pat dėkingas ir pats istorinis laikotarpis 1748–ieji, Didysis Vilniaus gaisras, tačiau kraštas persmelktas pertekliaus, o kaip kitaip tą ramybės laikotarpį nusakysi, jei ne per pavydą, vidinį šalies yrimą bei politines intrigas. O dėl teksto sodrumo, tiesą sakant, jo net nepajutau, tiesiog valgiau sakinius kaip desertą ir tas „muziejiškumas“ nuo manęs kaip nuo žąsies vandens, gal dėl to, kad visai neseniai teko skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“, gal dėl to, kad prie sunkiasvorių tekstų pamažu pripratau...

Kuo man išsiskyrė šioji sagos dalis? Žinoma, nuoseklumu. Autorė šįkart pasirinko tik vieną giminės personažą Petrą Antaną Norvaišą, kuris yra Jono Izidoriaus palikuonis ir tik apie jį sukasi visa istorija, netgi retkarčiais pasakotojas susitapatina su Petru Norvaiša ir tampa nebeaišku, kuris pasakoja istoriją, bet nuo to darosi tik dar įdomiau. Pirmojoje ir antrojoje sagos dalyse pasakojimas buvo „kapotas“ – čia istorija apie Kazimierą, čia, žiūrėk, istorija apie Uršulę, o kitas skyrius – apie senuosius Norvaišas, tas pats ir antrojoje dalyje. Silva Rerum III ciklo dalyje Petras Norvaiša tampa neišjudinama centrinė figūra.

Tik iš pirmo žvilgsnio Petras Norvaiša gali pasirodyti nykokas personažas, bet nė velnio. Jo charakteris pasirodė nuostabus – logiškas, nuoseklus, įdomus, mąslus, kritiškas, turintis saikingo mačizmo. Jis buvo „prie tiksliukų“, etmono dešinioji ranka, kuris dažnai iš Vilniaus į Nesvyžių keliavo Didžiojo etmono reikalais. Įdomūs vidiniai samprotavimai, atskleidžiantis to laikmečio pasaulėžiūrą ir savimonę. Šios dalies nuoseklumas mane žavėjo ir tos kelionės, kurias surengė Norvaiša į LDK pietus, nes geografinė padėtis šįkart nuo Žemaitijos pakrypo į dabartinės Baltarusijos pusę, buvusios visada įdomios ir iš esmės empirinės ne tik personažui, bet ir pačiam skaitytojui. 

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Martynas Mikalojus – tai vienas įdomiausių ir spontaniškiausių šios knygos personažų, kurio būta tikro genijaus, gal net blogojo genijaus, galėjusio atskleisti ir suprasti daug tamsių, to metų religinių įsitikinimų neatitinkančių tendencijų. Martynas Mikalojus buvo ne tos epochos žmogus, tyrėjas, mokslininkas, bet kartu kūręs apie save mistiką, aistringai nagrinėjęs žydų religiją ir matęs pasaulį kitokį. Tačiau tais laikais kitoniškumas tapo religijos ir teismų sistemos priešu numeris vienas ir netgi giminių, valdžios intrigų įrankiu naikinti ir grobti turtus. Smagaus ir bauginančio personažo būto to Martyno Mikalojaus ir netgi žiauraus – konservavęs savo meilužių vaikų gemalus ir netgi turėjęs basiliską. Autorė intelektualiai veda jo kaip Orfėjaus mito atitikmenį, nes tuo metu buvo madinga gilintis į Antiką.

Šioje knygoje svarbios keturios moterys. Žydaitė, kurios niekada gyvai nematė, bet Petras Norvaiša regėjo jos vaiduoklį, kuri perėjo į jo sapnus ir iš esmės ėmė lemti jo likimą. Mistifikavimo laikmetis taip pat atsiduoda šiame romane – tai neišvengiama, prietaringumas, eretikų laužai rotušėje ir dar daug mistinių niuansų, kurie atspindi to laikmečio pasaulėžiūrą. Antroji moteris, žinoma, Petro Antano žmona Placida Amelija, kurią galima pavadinti tikra Petro Antano prosenelės Elžbietos ir tetos Uršulės priešingybe – šalta, frigidiška ir dievobaiminga moteris, todėl ji knygos visumoje atrodo tik dar įdomesnė, įnešanti savą koloritą. Placidai Amelijai priešingybė romane yra tikra „kalių kalė“ aistringoji nusikaltėlė Balbetė arba Barbora – mikčiojanti pabėgėlė, kuri Petrui Antanui tampa tikru aistrų ir galbūt tikrosios meilės objektu. Barbora ir jos ant laužo sudegintas vyras panašūs į anų laikų Bonę ir Klaidą, kitaip, dievaži, ir nepavadinsi. Ketvirtoji moteris, žinoma, yra Petro Antano sesuo Teofilė, sugraužta savigraužos, ambicinga ir kartu gležna, norinti pradėti tabako verslą, tačiau nuolat įtakingojo brolio nustumiama į antrą planą. 

Esama ir daugiau moterų, tačiau jos ne tokios svarbios Petro Antano gyvenime. Šiame romanų ciklo dalyje kaip niekad daug realių istorinių asmenybių, ypač Radvilų giminės šakos, apie kuriuos sukasi tikrieji šalies turtai, intrigos ir valdžia. Daug istorinių kontekstų, kultūrinių aliuzijų, kurie gražiai sugula į savitą Kristinos Sabaliauskaitės stilių.

Iš esmės galiu pasakyti, kad Silva Rerum III yra ne ką prastesnis romanas, nei pirmosios dalys. Tikrai patiko, neprailgo ir net buvau susitapatinęs su Petru Antanu Norvaiša. Ši dalis leido išgyventi mūsų tautos kitokį istorinį evoliucijos tarpsnį, kitaip pažiūrėti į perteklių, kuris neša vidinį yrimą ir intrigas, atneša žemą moralės lygį tarp turtingųjų. Paradoksalu, bet argi mes šiandien, gyvendami daugiau ar mažiau pertekliuje, neturime lygiai tokių pat tendencijų? 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lizė Borden paėmė kirvį" / "Lizzie Borden Took an Ax"

Sveiki,

Jei ne amerikiečių aktorė Christina Ricci, tikriausiai niekada nebūčiau pamatęs filmo „Lizė Borden paėmė kirvį“ (angl. Lizzie Borden Took an Ax) (2014), kuris yra TV užsakytas ir sukurtas kriminalinis ir kartu mistinis filmas. Pradėsiu gal nuo to, kad tai visiškai neįspūdingas filmas – jo trukmė gana minimali, todėl žiūrėti tampa tik privalumu. 

Mėgstu mistinius filmus, tačiau šis buvo gana vidutinis – istorija niekuo beveik nenustebino. Nebent... muzikos takelis, kuris buvo pilnas šiuolaikinės muzikos. Mistinis filmas galėtų šiek tiek šlietis ir prie kostiuminių dramų – atitinkamas laikotarpis, kostiumai, kuriama atmosfera, tačiau ji neišplėtota, viskas atlikta taupiai, scenos izoliuotos dėl riboto biudžeto, o šiuolaikinė muzika, kuri įsiterpia į dramą, roko sąskambiai, atrodo šiek tiek keistoki, avangardiniai, lyg žiūrėčiau S. Capolos „Mariją Antuanetę“, kurioje taip pat ryškus šitoks laikmečių kontrastas. Na, bet šis filmas – tai TV filmas, todėl jo eksperimentą toleruoju.

„Lizė Borden paėmė kirvį“ – tai psichologinė kriminalinė mozaika. Režisierius norėjo sudėlioti mistifikuotą detektyvą, todėl daug scenų „išklibino“, suteikdamas joms aliuzijų į apsėdimą, lunatikavimą, psichinį pamišimą, bet kartu vyksta spėlionės, ar čia tik negudraujama siužetu ir pabaigoje paaiškės kur kas kitokia tiesa. Tiesą sakant, pabaiga šiek tiek nustebino, nors negalėtum pasakyti, kad šito negalėjai numatyti.

 

Tikroji Lizė Borden.

Kadras iš filmo "Lizė Borden paėmė kirvį".

Iš esmės filmas „pusė velnio“. Vietomis buvo nuobodokas. Jame išvydau Christina Ricci, kuri atliko gana vidutinišką savo karjeroje vaidmenį, o ilgos garbanos jai labai tiko. Tą patį galiu pasakyti ir apie Clea DuVall – vidutiniška vyresnioji sesuo. Pats filmas ne itin leidžia pasireikšti aktoriams, o režisūra atrodė skurdoka ne vien dėl finansų, bet kažko labai pritrūko – gal įtampos, gal netikėtumo pačioje istorijoje, kurią norėtą pateikti kaip biografinį mitologizuotą pasakojimą, bet manęs jis neįtikino, nors istorija remiasi 1892 metų nutikimu. Tiesiog smarkiai visko pritrūko, bet žiūrėti iš esmės galima, ypač tiems, kurie nėra pretenzingi kinui ir nori tiesiog „prastumti“ laiką.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela