Filmas: "Ragana" / "The Witch: A New-England Folktale"

Sveiki,

Ar galima sukurti įtikinamą, bet neprabangų siaubo filmą, kuris prikaustytų dėmesį? Regis, žiūrint į pastarųjų 5 metų siaubo filmų rinką, tai tampa misija neįmanoma, tačiau visada pasitaiko išimčių. Viena iš tokių, sakyčiau, yra režisieriaus Robert Eggers debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Ragana“ (angl. The Witch: A New-England Folktale) (2015). Šį filmą režisieriaus svajojo sukurti seniai, tačiau po nesėkmingų trumpametražių filmų šia tema, jis gavo nemažai pastabų, laikydamasis jų, jis pagaliau sukūrė „Raganą“, remdamasis Naujosios Anglijos regiono liaudies pasakojimais apie raganas. Jis labai troško filmą sukurti būtent šio regiono miškuose, tačiau aplinka pernelyg civilizuota ir nebeatitiko tų amžių, kuriuos jis vaizduoja filme, todėl filmą teko nufilmuoti Kanadoje.

Pastebėjau, kad filmas lietuviškuose forumuose sulaukė nemažai kritiškų atsiliepimų. Gal dėl to, kad jie tikėjosi tipinės siaubo juostos, prie kurių įpratę? Sunku pasakyti, tačiau nuo pat pradžių filmas sklinda įtikinama atmosfera, gerai apgalvotomis detalėmis ir dievobaiminga pasaulėžiūra. Religinga šeima ištremiama iš XVII amžiaus miestelio ir jie apsistoja blogio apgaubtame miške, kur bando susikurti naują gyvenimą, tačiau jie nežino, koks blogis tyko miške ir kėsinasi į juos... 

Kas iškart įtikina ir nebanalu? Puritoniškos šeimos besąlyginis atsidavimas religijai, primenantis Salemo teismų maratoną, kai buvo žudomos raganos. Režisierius naudojasi folkloriniais simboliais, kurie tampa bauginamai įtikinami – juodas ožys, ragana juodu apsiaustu, varnai ir t. t. Atkurti folklorinę atmosferą ir senuosius laikus režisieriui sekėsi kuo puikiausiai! Pamažu yranti šeima eina tiek dvasiškai, tiek materialiai į destrukciją, tad blogis įveikia gėrį gal ir dėl to, kad veikėjų tikėjimas nebuvo jau toks tyras, o veikiau pakurstytas fanatizmo? Atšiauri atmosfera, prigesusios papilkėjusios spalvos, dėmesys akims, emocijas pakurstantys garso efektai. Nepaisant įvykių mažumos, režisierius išgavo darnų mistinį pasakojimą, kur nebūtinai viskas turi vykti įvykis po įvykio. Kažkiek priminė šia tema filmą „Kaimas“, tačiau visgi režisieriui pavyko sukurti autentišką, savitą žvilgsnį į raganas ir atitrūkti nuo holivudinių klišių.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antra mama" / "Que Horas Ela Volta?"

Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta brazilų drama ir neseniai rodyta rubrikoje „Elito kinas“ filmas „Antra mama“ (protugal. Que Horas Ela Volta?) (2015), kurį režisavo iki tol man nežinoma režisierė Anna Muylaert. Tai pripažinta juosta kino festivaliuose ir išrinktas geriausiu metų Brazilijos filmu. Kaip galima nesusigundyti nepamatyti tokios juostos?

Filmas gana realistinio patoso ir iš pradžių atrodo gana lėtas, socialiai angažuotas. Tarnaitė Val gyvena turčių namuose ir griežtai ilgus metus laikosi namų konservatyvių taisyklių. Ji augina ir prižiūri šeimininkės sūnų, kai tuo pat metu jos dukra gyvena su tėvu kažkur toli nuo jos. Praeina daug metų, kai dukra atvyksta į San Paulą pas ją laikinai apsistoti, kol susiras savo plotą, – ji ketina stoti į universitetą. Šeimininkė leido Val dukrai trumpam apsistoti jų namuose, tačiau niekas nė įtarti negalėjo, kad Val dukrelė ne iš piršto laužta ir geba ardyti šių namų nusistovėjusias taisykles... Toks maždaug siužetas, tačiau filmas iš tikrųjų pasakoja apie brazilų socialinę atskirtį – tarnai sau, ponai sau ir nors jų požiūriai kaip kaukės maloniai bendradarbiauja, tačiau režisierei pavyko perteikti tą įtampą per veidmainiškumą, savotiškų kastų išsidėstymą. Rodos, tiek nedaug tevyksta filme, tačiau žiūrovas priverstas suklusti ir jaudintis dėl Val ir tai, kas pamažu ima dėtis tuose namuose. Menkuose buitiniuose dalykuose sukuriama socialinė įtampa ir požiūris, kad rodos, visi indai tuoj ims sproginėti, tačiau taip neįvyksta, tačiau visada artėjama prie kažin kokios nenusakomos tragedijos...

Kita pusė filmo apskritai pasakoja, regis, sunkiai pastebimą dalyką – ką reiškia būti motina, kai išauginai svetimą sūnų, o pačios dukra augo be tavęs? Motinos ir dukters santykiai, nutolusios kartos ir skirtingos ambicijos, kur čia nepaklysta klaidose motinos širdis? Gal juosta ne kažin kuo turtinga vaizdiniais, scenos ganėtinai minimalios, tačiau perteikta atmosfera, sakyčiau, meistriškai ir įtaigiai. Tylios įtampos filmas, kuris turėtų patenkinti gurmaniškąjį žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMBd: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnių salos karalius" / "Kongen av Bastøy"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kurie, regis, sukurti vien tam, kad sukrėstų žiūrovus savo žiauriais ir įtaigiais vaizdiniais. Tokias puikias juostas mėgsta kurti skandinavų kino režisieriai. „Mažojo skarmaliaus daina“ ar romano „Blogis“ ekranizacija tikriausiai daugeliui ne tiek patiko, kiek tiesiog pritrenkė. Norvegų režisieriaus Marius Holst filmas „Velnių salos karalius“ (norveg. Kongen av Bastoy) (2010), kuris buvo rodomas Kauno kino festivalyje, buvo apskritai pripažintas geriausiu Norvegų 2010 metų filmu taip pat skiria dėmesį žiauriems XX amžiaus pirmosios pusės žiaurioms perauklėjimo mokykloms.

Į atšiaurią Norvegijos salą atplukdomi nepaklusnūs ir nusikalstomą likimą turintys vaikai, kurie dirba sunkius fizinius darbus ir gyvena šiurpiomis sąlygomis – šiomis dienomis tokia įstaiga tikriausiai civilizuotoje Europoje sunkiai įsivaizduojama, tačiau tik ne 1915 metais. Režisierius sakosi, kad filmą įkvėpė sukurti archyvinė medžiaga, nes realiai tokia sala visgi egzistavo. Taigi, filmas prisodrintas ne tik skandinaviško niūrumo, bet kaip jau ir įprasta – nekuklaus prižiūrėtojo, kuris dar ir sadistiškai tvirkina salos vaikus, mėgaujasi bausmėmis, o svarbiausia, kad iš salos nėra galimybės pabėgti. Vyksta iš esmės jau lyg ir kituose filmuose matytas scenarijus, atpažįstami psichofiziniai vaikų elgsenos ypatumai, kai jie gali iškęsti bet kokias fizines bausmes be didesnių traumų, tačiau užtenka seksuliai prisiliesti – skyla pasauliai. Vaikai jaučia orumą vertę netgi tokiomis sąlygomis.

Visgi kai kas atrodo sintetiška, pritempta prie berniuko pavyzdingo herojaus su švaria sąžine demonstravimo. Kai kurie pasiaukojimo veiksmai primena pernelyg sukurtą literatūrinį siužeto vingį, nei norą perteikti viską realistiškai, nors kita vertus, kažkokiais veiksmais gi reikia užpildyti turinį. Filmui persiritus į antrą pusę jau darėsi šiek tiek nuobodoka ir viskas lyg ir aišku, tačiau scenaristams užteko kūrybinės galios nenutraukti įtampos, bet ją prikelti iš naujo ir finalas filmo išties puikus. Sala tampa tikrų velnių puota ir tai tikriausiai lūkesčius pateisinęs filmas, kadangi priešai gauna pelnytą atlygį ir žiūrovas gali patikėti, kad visgi filme viskas lyg ir teisinga – lazda turi du galus, tačiau gyvenime retai tokiose „auklėjimo“ situacijose būna atlyginama. 

Nepaisant kai kurių pastebimų klišių, filmas labai emocionaliai paveikus, nes vaizdai įtikina, kruopščiai kuriama atmosfera, charakteriai ir vaidyba. Tokių filmų vis pasirodo, tačiau jų nedaug, todėl siūlau nepraleisti progos gero, gurmaniško kino mėgėjams pažiūrėti „Velnių salos karalius“, kuriame rasite stipriai papasakotą istoriją, kuri Jūsų, mano manymu, neturėtų nuvilti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela