Filmas: "Laikykis vaikino" / "Holding the Man"

Sveiki, skaitytojai,

Gerų kino kritikų atsiliepimų sulaukė naujausias australų režisieriaus Neil Armfield darbas „Laikykis vaikino“ (angl. Holding the Man) (2015). Prieš daug metų teko matyti to paties režisieriaus dramą „Candy“ (2006) apie jauną porą, įklimpusią į narkotikus – tąkart filmas padarė nemenką įspūdį. Po beveik 10 metų pertraukos režisierius pristato biografinę romantinę dramą apie dviejų vaikinų meilę.

Ko tikėjausi? Saldokos meilės istorijos su trupučiu ašarų ir bla bla... Regis, to ir gavau. Bent jau pirmąją filmo dalį, kuri svaiginamai romantiška ir netgi pasirodė pernelyg lengvoka, banaloka. Tačiau vėliau filmas persirita į dramos pusę ir visa ta devinto dešimtmečio tragedija LGBT bendruomenei – AIDS žydiniai ir t. t. nėra taip jau ir paguodžiamai banalu. Kiek jau filmų mačiau apie AIDS ir LGBT? Net nebesuskaičiuoju. Gal keliolika, todėl kaskart vis išvydęs šią temą, vis svarstau, kodėl taip svarbu akcentuoti ligos padarinius ir piešti herojiškus veikėjų likimus? Filmas pastatytas pagal pagrindinio veikėjo Timothy Conigrave (1959-1994) memuarus apie jo ir jo draugo santykius, permainingais LGBT bendruomenės metais ir AIDS išplėtimo eroje. Filme daugiau akcentuojama ne bendruomenė, bet tarpusavio santykiai, gėjų ir tėvų priėmimas ir susitaikymas.

 Tikrasis Timothy Conigrave su gyvenimo partneriu John Caleo.

Iš esmės filmas geras. Akcentuojami svarbūs probleminiai klausimai, kurie tikriausiai aktualūs šiandien Lietuvos visuomenėje, tačiau tenka pripažinti, kad tokios istorijos kine nebestebina – tokių gerų filmų, kad ir pavyzdžiui „Normali širdis“ (2014) arba „Kai ateis naktis“ (2000), „Džia“ (1998) ir t. t. yra ne vienas, kaip ir, beje, apie Antrąjį pasaulinį karą. Visgi kaskart galvoju, kad AIDS sustabdė ir kažką iš žmonijos atėmė, kažkokį sunkiai dar žodžiais įvardijamą kartą, svarbią meno pasauliui, galbūt netgi genijus. Nuo šios ligos krito milijonai. „Laikykis vaikino“ yra dar vienas biografinis liudijimas apie tai, kaip miršta talentingi žmonės per jauni. Kartu tai filmas apie meilę, kurios nesunaikina mirtinos ligos. Gal kiek ir romantizuotai viskas perteikta, gal neprilygsta savo „aštrumu“ ir politiškumu „Filadelfijai“ (1992), ar „Normali širdis“ (2014), tačiau filmas vis tiek kažkaip keistai sudrebina, priverčia krūptelti ir jausti, kaip kadaise režisieriui pavyko padaryti su filmu „Candy“. Rekomenduoju ne tik LGBT nariams, bet ir šiaip gero filmo mėgėjams, kuriems nesvetimos įvairios temos. Man filmas išties patiko.

P. S. Labai patiko jaunojo aktoriaus Ryan Corrn vaidyba. Vis galvojau, kur aš jį buvau matęs, kol galiausiai toptelėjo, koks jis labai jau  panašus į kadais jauną buvusį aktorių Nicolas Cage.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bevardžiai" / "Sin Nombre"

Sveiki,

Kuo daugiau žiūriu socialinių dramų apie trečiąsias šalis, ypač apie Lotynų Ameriką, tuo mažiau mane jaudina jų likimai, bent jau taip pagalvojau, žiūrėdamas filmą „Bevardžiai“ (ispan. Sin Nombre) (2009), kuris buvo itin gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Tai jau antroji režisieriaus Cary Joji Fukunaga matyta drama. Jo filmas apie Afrikos sukilėlius „Nežinomos šalies žvėrys“ (2015) padarė ypač gerą įspūdį ir rekomenduoju visiems be jokios sąžinės graužaties.

Visgi jo filmas „Bevardžiai“ yra kiek silpnesnis filmas, nors jo problema taip socialiai labai sudėtinga. Jeigu „Nežinomos šalies žvėrys“ filme matėme vaikus lakstančius ir šaudančius su automatais, tai „Bevardžiuose“ irgi galima išvysti kažką panašaus. Gvatemalos gyventojai bando emigruoti dėl sunkių socialinių sąlygų į Meksiką ir iš ten nusigauti į JAV-as, tačiau jų planams ir viltims lemta žlugti dar filmui nepasibaigus. Gvatemalos didmiesčio prieangiuose vyrai grupuojasi į brutalias gaujas, „įšventina“ vaikus į vyrus ir jiems suteikia smurtautojo statusą... Tiesą sakant, sunku mums vakariečiams suvokti, tačiau politinė sistema socialiniuose trečiųjų šalių sluoksniuose gana niūri ir pavojinga. Šiame filme dvi siužetinės linijos susikerta, sukryžmindami dviejų jaunuolių likimus, paženklintus skurdo ir brutalumo.

Tiesą sakant, filmą lyg ir norėtųsi kaltinti socialiniu angažuotumu, tačiau realiai šio filmo funkcija ir yra iškelti šią trečiųjų šalių problemą į viešumą. Režisierius moka dirbti su neapmokytais aktoriais – tą parodė ir kitas jo darbas. Jis nevengia aštraus bergždžio smurto, kuris tampa dalies žmonijos ydų dalimi. Tokie filmai kaip „Bevardžiai“ dar kartą parodo, kokioje nuostabiai taikingoje šalyje mes gyvename, kad ir kaip vargingai gyventume, tokių problemų, kokias turi Gvatemala, mes visgi neturime. Filmas neilgas, vos pusantros valandos, bet tai puiki galimybė susipažinti su skurdo „liga“ ir jos keliamais padariniais. Filmas tikrai stiprus ir problemiškas, patiks, jeigu patiko brazilų juosta „Dievo miestas“ (2002), taip pat „Metro Manila“ ir kt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Informatorius" / "The Insider"

Sveiki, skaitytojai, 

Dievaži, šis filmas mano seife prarūgo daugiau nei tris metus ir niekaip iki jo nenusikasdavau, tačiau kažkaip, atrodo, atsirado noro vėl į eterį susigrąžinti aktorių Russell Crowe. Filmas „Informatorius“ (angl. The Insider) (1999), pasirodo, nėra jau toks lengvas ir paprastas filmas, kokį tikėjausi išvysti. Įdomu ir tai, kad filmas buvo nominuotas net 7 „Oskarams“, tačiau nepelnė nė vieno.

Na, filmas nė kiek nesenstelėjęs, o biografinė drama su trilerio elementais pasakoja apie realų asmenį – chemijos daktarą, kuris ilgą laiką dirbęs itin stambioje įmonėje, kuri nuodija savo tabako produkcija žmoniją, nusprendžia iškelti į viešumą nikotino poveikį organizmui. Iš esmės man asmeniškai filmas priminė apskritai tas didžiąsias Amerikos su įvairiomis institucijomis susijusiomis bylas, pvz., filmas „Didžioji skola“ (2015) ar ta pati drama, kuri šiemet pelnė „Oskarą“ „Sensacija“ (2015). 

Kodėl filmas nėra toks paprastas? Gal dėl to, kad pradžia buvo itin sunkiai „įsivažiuojanti“. Kažkodėl scenarijus brėžia platų biografinį kontekstą, ypač šeimos santykius ir didžiulį korporacijos spaudimą. Iš esmės labai sunku įsivažiuoti, nes 40 pirmųjų minučių tėra piešiama pati situacija, įtampa tikroji prasideda persiritus per pirmąjį žiūrėjimo valandą, todėl nekantresnis žiūrovas, kuris trokšta, kad būtų „prijaukintas“ per pirmąsias 10 minučių – nesitikėkite nieko panašaus. Buvo ir man mintis kilusi, gal neverta žiūrėti, tačiau „iškentėjau“ ir bendrame kontekste galiu pasakyti, kad filmas geras. Labiausiai išryškėja noras susitelkti į įvykius, o ne norą sudirginti žiūrovą. Tiesa aukščiau komercinio kino, todėl filmas tuo ir geras. Geras jis dėl ir nuostabaus aktorių dueto – Al Pacino išvis mane nustebino ir jau nebe pirmą kartą. Gera režisūra, dėmesys istorijos teisingam atskleidimui ir šeimos įtampai leidžia mėgautis lėtu ir skvarbiu filmu. Man patiko, nors ir pareikalavo kantrybės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela