Serialas: "Oranžinė - tai nauja juoda" / "Orange is the New Black" (3 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Ką gi. Pagaliau pamačiau ir aš trečiąjį „Oranžinė – tai nauja juoda“ (angl. Orange is the New Black) sezoną. Taip jau nutiko, kad įkritau į jį ir tikriausiai sužiūrėjau per keletą dienų be jokio atokvėpio, jaučiuosi nubėgęs daugel mylių į priekį ir štai tau – Netflix vienu ypu neseniai į rinką paleido ketvirtąjį sezoną, nors viską imk, pamiršk ir vėl žiūrėk. Kol kas ketvirtąjį patausosiu niūresniems laikams, taigi pasidalysiu trumpais įspūdžiais apie trečiąjį sezoną.

O trečiasis sezonas kažkodėl buvo kai kurių lietuvių žiūrovų supeiktas, atseit serialas „nusivažiavo“ ir tralialia... Noriu pasakyti, kad nieko panašaus. Tiesa, sezono pradžia gana kebloka, nes jaučiasi tarsi kažkoks siužetinis sąstingis, lyg norėtų atsispirti su didele jėga ir niekaip nepavyksta. Du sezonus mesta kalinių pasakojimo korta per vieną seriją, supažindinant su kokios nors kalinės gyvenimo istorijomis, prieš patenkant į kalėjimą, atrodė, stipri, bet po antrojo sezono jau nebe tokia įdomi. Visgi trečiajame sezone šito neatsisakyta, tačiau ir nebėra toks ryškus akcentas, koks buvo anuose sezonuose, todėl tai nebeerzina serijos atpažįstama struktūra ir serialo ritmas. Taigi trečiasis sezonas nedarydamas didelių permainų visgi jas šiokias tokias padarė – įvedė daugiau pasakojimo apie paties kalėjimo gyvenimą.

Paiper buvusi pirmame sezone kaip pagrindinis serialo smuikas ir toliau laikosi atokiai, užleisdama kitų kalinių gyvenimo istorijoms, tat žiūrint trečiąjį sezoną, net visai nebeatrodo, kad Paiper būtų pagrindinė veikėja. Priešingai – ji visai įsilydė į moterų kalėjimo bendruomenės terpę ir tapo tik baltaode lesbiete, pamiršusi visiškai savo Larį ir gyvenimo problemas visuomenėje. Tiesa, jos personažas daro revoliuciją, kas buvo sunku patikėti, nes juk Paiper tokia gležna, o dabar pamažu tampa nuodėminga ir atkakli kalėjimo nusikaltėlė. Kiek gal ir keistas bei netikėtai makabriškas siužetinis vingis – nelegalus dėvėtų kelnaičių verslas, tačiau, regis, keistuolei Paiper tai tikrai labai svarbu, nors iš kitos pusės keista – juk ji turtinga ir kam jai tie papildomi pinigai ir pavojus? Gal noras pasijusti visaverte moterų kalėjime? Galbūt. Jos santykiai su Aleks ir nauja drauge Rube išties dar keistesni...

 Nebylė Norma taps ryškia kalėjimo žvaigžde pačioms bukiausioms.

 Bū tiesiog akimirkai sumoteriškės dėl... naudos.

 J. Kaputo šįkart sezone darbavosi iš peties.

 Sezono pabaiga gana simboliška aliuzija apie laisvės daromą teigiamą poveikį, turinti ir religinių motyvų.

 Naujas personažas Rubi. Netruko prisijaukinti Paiper.

 Aktorės puošia žurnalų viršelius.

 Kai kas sako, kad po šio serialo turėtų atsirasti daugiau lesbiečių. Nebūčiau linkęs to sureikšminti.

Užtat kalėjime gyvenimas verda. Lotynų amerikietės apninka blusos, problemos virtuvėje, čia viena gimdo, kitai – problemos su vaikais ir tai net akimirkai atrodo taip šeimyniška, kad net pamirštama, jog serialas apie kalėjimo gyvenimą ir nė iš tolo nebeprimena tų baisiai tamsių ir nykių filmų apie vyrų kalėjimus, netgi tie komedijiniai elementai pakelia žiūrovui ūpą. Tiesa, virš įprasto kalėjimo gyvenimo, šįkart kur kas labiau akcentuotas ir administracinis klodas – kalėjimą norima uždaryti, trūksta finansavimo lėšų, apsaugininkai pradeda profsąjungos susirinkimus ir čia įdomus pasidaro naujasis kalėjimo viršininkas, kuriam tenka laviruoti tarp savo interesų ir kampanijos, įsigijusios kalėjimą, atstovų. 

Žinoma, šiame sezone atsiranda ir naujų personažų, pasipildo naujais apsaugininkais, visi tokie žaliūkai, kad net nežino, kaip elgtis su kalinėmis. Vienas toks „pabaisūnas-pareigūnas“ ėmė prievartauti kalinę išvažinėjimo į miestą metu. Man iki šiol nelogiška, kodėl pareigūnas vienas negali nuvažiuoti į miestą pavalgyt spurgų ir kitų nesąmonių sutvarkyti, o būtinai turi vairuoti kalinė moteris? Netgi tada, kai pareigūnų prisėda pilnos sėdynių? Žodžiu. 

Nepaisant visko, įdomiausios šio sezono kalinių istorijos buvo apie kalėjimo parduotuvės kasininkę kinę, šviesiaplaukę sektos narkomanę, virtuvės pagalbininkę nebylę, nors ten kalinių skrebučio garbinimas, kurioje ale matosi nebylės atvaizdas buvo jau aukščiausio vaikų darželio lygio nesusipratimas, primenantis jau bukapročių parodijavimą. Raudonos „įsimylėjimas“ savo apsaugininko, kirpėjos Sofijos sumušimas, Soso depresija ir noras nusižudyti, nes niekas su azijiete nenori bendrauti, košerinis valgis, atsivertimas į žydus, taupymo maisto atžvilgiu programa ir dar daug kitų šiame sezone dalykų tiesiog nugludina serialą iki jau atskiro mikro pasaulio, kuris, pripažinkime, su tikrąja padėtimi Amerikos moterų kalėjime jau nebeturi nieko bendra, tačiau žiūrėti vis tiek labai smagu.

Trečiojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Paskutinės apeigos"

Hannah Kent „Paskutinės apeigos“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną iš šios vasaros knygų kažkodėl pasirinkau australų rašytojos Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos. Kažkodėl turėjau uoslę, kad ši knyga man turėtų patikti ir nedvejodamas pasirinkau. Aišku, dar lėmė ir gana eklektiška knygos anotacija ir informacija apie pačią autorę – australė rašo apie istorinius Islandijos įvykius. Kur tai matyta ir regėta? Bet, kaip Gytis Paškevičius yra savo dainoje dainavęs: šiam pasauly visko būna...

Autorė smarkiai padirbėjo istoriniuose archyvuose ir reiškia begalinę meilę atšiauriam Islandijos klimatui ir žemei. Atkapsčiusi daugybę popierių apie realiai gyvenusią Agnes Magnusdotir, kuriai 1830 metais įvykdyta paskutinė Islandijoje mirties bausmė, ji kurią romaną apie praeities įvykius taip, tarsi būtų šalia veikėjų. Iš esmės, tas, kas mėgsta skandinavišką aukštai išugdytą populiariąją literatūrą, tas šią knygą tikrai skaitys su didžiausiu apetitu. Romano istorinis audinys dvelkia islandišku autentiškumu, kas apskritai rodo H. Kent didelį darbštumą detalėms ir aplinkos kūrimo niuansams. Neretai gali toks tyrinėjimas apsunkinti patį tekstą, tačiau nieko panašaus – skaitosi lengvai ir greitai. Primena gerą populiariosios literatūros stilių: autorė vengia dviprasmybių, metaforų ir simbolių, kas, atrodo, lyg ir galėtų praturtinti meninį tekstą, tačiau Paskutinėms apeigoms paslaptingumo šydą kuria visai ne dviprasmiški žodžiai, o istorinis tikslumas ir gamtos vaizdavimas šalia buitiško islandiško XIX a. pradžios gyvenimo. A. Mangnusdotir apgyvendinama iki egzekucijos vienoje iš kaimiškai gyvenančių šeimų, kurie priešiškai nusiteikę jos atžvilgiu.

Kur šios knygos sėkmės formulė? Nesunku greitai nuspėti, kad autorė visgi pasuks istorinių faktų modeliavimo pagal trilerio žanrą keliu. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi kriminalinė istorija diktuoja savo teksto kūrimo tendencijas, bet nuo to darosi tik įdomiau. Šalia išpažinties forma pristatomų įvykių, veriasi ir kitas knygos klodas, neatsiejamas nuo istorinio konteksto – tikėjimo ir religijos tema. Pagrindinė knygos veikėja neabejotinai vaizduojama teigiamai, nors knygos gale autorė lyg ir sako, kad norėjo ją pavaizduoti visapusiškai, tarsi nenorom teisindama ją iš istorinio akivaro, kur užrašytas žodis, įvykęs teismo procesas galėjo būti valdžios susidorojimo atvejis su nekaltaisiais, tačiau autorės už tai nė kiek smerkti nereikia. Priešingai, suteikdama ekstremalią mirtininkės padėtį, reikia jėgos, atsveriančios Agnes personažui ir tai yra jos puikios charakterio savybės – skvarbus protas, begalinis darbštumas, žinios apie mediciną, nors ir neįtikėtina – ji beturtė klaidžiojanti valstietė. 

 Rašytoja Hannah Kent ir angliškas knygos viršelis.

Apskritai romane stebina ne pats neteisingumo faktas, kiek subtilūs gerai istoriškai atvaizduoti kultūriniai niuansais. Pradedant veikėjos rūbais, kai ji atvežama pas ūkininkus iš kalėjimo, ta sodrių kvapų gausa – šiaurės vėjas, banginių taukai, aviena, skurdi architektūra, žiemos atšiaurumas, krosnys kūrenamos džiovintų galvijų mėšlu, ligos ir... didelis mirtingumas. Man tai priminė kitą kruopščiai ištyrinėtą ir istorinį romaną Lietuvoje taip pat išėjusį Donna Woolffolk Cross Popiežė Joana, nors kažkodėl H. Kent labiau lyginama su Margaret Atwood, su kuria beveik panašumo neradau, nebent tai, kad jos abi geros rašytojos.

Atgalinis knygos viršelis sako, kad tai knyga, kuri palieka sudaužyta širdį. Galvojau, kaip gali sudaužyti širdį, jeigu jau nuo pat pradžių aišku, kad pagrindinė veikėja vis tiek neišvengs egzekucijos? Juk prarandamas netikėtumas – tokių jau tų istorinių romanų dalia, tačiau autorei itin pavyko finalas, kuris rodos, turėjo dvelkti sentimentalumu, tačiau kažkaip net ašarą pradeda virpėti, bandant eiti kartu per sniegą su Agnes prie giljotinos. Jeigu trokštate sukrėtimo – ši knyga jums tikrai turėtų tikti. 

Beje, knyga labai gerai paruošta. Šįkart Baltos lankos, o tiksliau Zigmantas Butautis paruošė nepaprastai gražų knygos viršelį – subtilus, auksinėmis raidėmis ant simboliškos plunksnos. Kažkaip tokios skoningos, nekurortiškai estetiškos knygos traukia akį. O ir Jovita Groblytė-Hazarika vertė, atrodo, su užsidegimu.

Apskritai kalbant, tai lengvu, bet geru stiliumi parašyta puiki istorija, kurią gali skaityti tiek gurmanai, tiek populiariosios literatūros mėgėjai. Knyga kupina Islandijai būdingo klimato atšiaurumo, tačiau jie „nepersūdyti“, o kuo puikiausiai „įkrenta“ tarp veikėjų emocinių išgyvenimų ir užpildo turinį. Knyga stebina savo kultūriniais-istoriniais kontekstais, galima rasti net šiaip įdomybių, apie kuriuos dar niekur neskaitėte ir, žinoma, gerai „sukaltą“ istoriją, kuri ir prikaustys, ir sujaudins, ir suteiks literatūrinio malonumo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie jūros" / "By the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Trečiasis Angelinos Jolie filmas nustebino. Visų prima, kad prie jos pavardės prirašyta vyro pavardė Pitt. Visa kita jau nebe taip stebino, kiek pasirinkta visai kitokia tema nei anksčiau – didingi užmojai, karo temos susitraukė į keistą psichologinį pusiau kurortinį romaną gana kukliu ir mažai ką sakančiu pavadinimu „Prie jūros“ (angl. By the Sea) (2015). Kol daug kas plaka liežuviais, koks nevykęs filmas, priminsiu, kad ir Madonnos gana vykęs filmas „Mes tikime meile“ taip pat buvo suplaktas dalgių. Ir dėl ko gi? Ogi visų pirma moteris iš kitos „teritorijos“, jų filmai vertinami preciziškai ir skausmingai ieškant klaidų, o ne pavykusių dalykų. Nesakykit, ši tendencija tinka ir A. Jolie Pitt filmams. 

Nežinau, gal ir tiesa, kad A. Jolie fantastiška aktorė ir būtų prisikasusi prie dar vieno „Oskaro“, tačiau vis tiek panūdo būti režisiere ir viskas. Kol A. Jolie kimba į dar vieną projektą, jos ištikimas vyras B. Pitt ją palaiko, tą rodo ir jo veikla filme „Prie jūros“ – tai antrasis filmas, kai jiedu vaidina pagrindinius vaidmenis, prisiminkime, „Ponas ir ponia Smitai“ (2006). „Prie jūros“ filmas išties kuklesnis – čia nerasite vaizdo efektų, masinių scenų ir atrodo jaukus, pritrauktas ne prie holivudinės, bet prie nepriklausomo europietiško kino – tą mums iliustruoja ir pasirinkti Viduržemio jūros vaizdai. Norisi pasakyti, kad filmas gražus ir visiems aišku, kad filmas labai asmeniškas, intymus, gaivus, bandoma išgauti nepaprastai jautrų intymumą ir skausmą, tačiau kartu filme 14 metų vedusi pora atrodo kaip psichologiniai ligoniai, jų bendravimas ir dialogai „robotiniai“, tos baisios dialoguose ištęstos pauzės, negyvumas lyg ir trikdo, lyg ir patinka, nes norėta padaryti meniškai.

Pro kambario skylę tyrinėjantys jauną sutuoktinių porą, veikėjai atrodo kaip nusikaltėliai, kurie bando pamasinti savo mirusiam intymumui. Atrodo, tuoj viskas priartės prie paslaptingo trilerio ir taps nevaldoma, tačiau istorija daugiau staigmenų, nei įprasta „Santa barbaroje“, nepateikia ir viskas tampa nuspėjama. Filmas, nepaisant savo sausoko siužeto, patiko: vaizdai, aktorių būvimu kadre, noras išgauti meniškumo projekciją ir šiaip kažkaip lėtai ir nesikankindamas sužiūrėjau. Sakyčiau, kad beveik patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela