Maištinga siela

2016 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Filmas: "Aš, Olga Hepnarova" / "Já, Olga Hepnarová"

Sveiki,

Dar vienas filmas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro – čekų juosta „Aš, Olga Hepnarova“ (ček. Já, Olga Hepnarová) (2016). Apie legendinį senąjį čekų kiną esu girdėjęs nemažai, tačiau vis dar nėra galimybės pamatyti geriausius jų darbus, tačiau labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko prisikasti prie šiuolaikinio čekų kino ir pamatyti tikrais biografiniais faktais vaidybinį filmą apie Olga Hepnarovą (1951-1975), kuri savo laiku buvo nuteista mirties bausme, kai ši kerštaudama ant žmonių automobiliu sutraiškė dešimt žmonių.

Lėtas ir nespalvotas kinas atgaivina Čekiją – tuos kultūrinius sąstingio dešimtmečius, kai nuobodulys ir politinė sistema ilgam įšaldė žmones. Jauna mergina Olga gydosi nuo depresijos, ji yra lesbietė ir turinti bėdų dėl asocialumo, todėl daug kam atrodo keista. Motina medikė jai nuolat išrašo emocijas slopinančių vaistų, tačiau pamiršta paprastą motinišką švelnumą... iš esmės filmas apie nemeilės suluošintą jauną žmogų, kuriam ypatingame kritinėje gyvenimo atkarpoje reikia ypatingo palaikymo, tačiau jaučia šiurkštumą ir menkinimą, todėl nemeilės galia sulaukia atoveiksmio. Galima analizuoti, kiek prie viso to prisidėjo lesbietės tapatybė, bandymas gydytis vaistais, tačiau tai turinio dalykai, kurie kiekvienam iš mūsų prieinami vis kitaip.

Kalbant apie filmą, jis – meniškai apgalvotas, turintis savitą koloritą ir bent jau man priminė lenkų „Oskarą“ pelniusį filmą „Ida“ – lėti juodai balti kadrai, ryški socialinė skurdo aplinka, atšiaurumas iš aplinkinių žmonių iš tikrųjų sukuria gana šaltą ir asocialią asmenybę, kuriai nelemta patirti tikros meilės ir saugumo. Nesu tikras, ar man toks kinas, kur daugybė statiškų pauzių dialoguose ir bendravime patinka – gal jis ir sukuria psichiškai suluošinto žmogaus gylį, tačiau aplinkinių abejingumas sukuria išties slegiančią atmosferą, kad net galvoji, ar nepersistengta. Bet kokiu atveju „Aš, Olga Hepnarova“ yra nestandartiška biografinė juosta tiek savo raiška, tiek pačia netikėta istorija. Verta žiūrėti vien dėl lenkų kilmės aktorės Michalina Olszanska, kuri sukūrė išties pilną rinkinį pačių įvairiausių nemeilės psichinių ir psichologinių traumų turinčią merginą, įskaitant prie viso šio sluoksniuoto pyrago dar ir homoseksualios asmenybės tapatybę sąstingio laikais.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aleksandra" / "Александра" / "Alexandra"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, koks kinas pats geriausias kino gurmanui? Ogi toks, kuris pranoksta įprastesnius žmonių santykių vaizdavimo paviršius ir prasiveržia į kažin kokią egzistencinę gelmę ir pradedama kalbėti ne apie paviršutinišką meilės ir romantizuotas pasiaukojimo situacijas, bet iš esmės apie tai, kas neapčiuopiama, bet nujaučiama kiekvienam žmogui. Vienas iš tokių filmų yra rusų režisieriaus Alesandr Sokurov filmas „Aleksandra“ (rus. Александра) (2007), kurio darbą pasižiūrėjau dėl labai paprastos komercinės priežasties – nespėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo filmo „Frankofonija“, tai nutariau režisieriaus atvažiavimo į Vilnių ir Kauną proga pažiūrėti ką nors iš senesnių jo darbų, juolab kad apie režisieriaus darbus buvau girdėjęs ypač gerų dalykų. Tikriausiai reikėjo pradėti nuo jo filmo „Rusų arka“ (2002), tačiau taip susiklostė, kad „Aleksandrą“ buvau jau nusižiūrėjęs labai seniai.

Ką gi – rusų šiuolaikinis filmas, prasiveržiantis į tarptautinius filmus yra nuostabus – aišku, nostalgijos A. Tarkovskiui ir visiems po jo sekantiems režisieriams. „Aleksandra“ kiek keistokas filmas, bet jau nuo pat pirmųjų kadrų užburia savo paprastumu ir gelme. Močiutė važiuoja į karštą karo tašką aplankyti karininko anūko, o tiksliau – atsisveikinti prieš mirtį ir ji regi tuos baisumus: jaunuolių akyse nepažintas karo siaubas, sumišimas tarp politinių įsitikinimų ir žmogaus gerumo. Tai vyrų karas ir moterys būvimas čia tarsi primiršto švelnumo ir motiniškumo simbolis. Tiesą sakant, buvau didžiulėje įtampoje, nes beveik galėjau justi, kad koks kareivėlis tikrai išprievartaus bobutę – juk kitaip negalima, tačiau ne tokiame filme. Režisierius žiūri kur kas plačiau ir giliau – jam nerūpi karo brutalumas, jam rūpi skirtingų energijų konfrontacija, žmogaus gerumas prieš karo agresiją. Nors kine beveik nieko brutalaus nevaizduojama, tačiau A. Sokurovas panaudoja beveik neapčiuopiamą metaforą, kurią pradžioje palaikiau agresija ir įspėjimu – veikėjų žvilgsnius. Akyse glūdi prigimties tiesa ir per jas veriasi gėrio ir blogio kova bei esminis klausimas: kaip išgyventi? Atsakymo vienareikšmiško nėra, tai nuojautų filmas ir tik per bendravimą išryškėjęs žmogaus prigimtinis gerumas traukė jaunus karininkus prie Aleksandros ir tai visai nebuvo erotiniai kėslai, tai buvo sūnaus ir motiniškumo ilgesio gestas, instinktyvus grįžimas prie šeimos ir gėrio židinio. Tas nepakeliamas subtilumas filmą iš, rodos, dviejų naktų viešnagės, pakelia į tokias neįvardytas egzistencines aukštumas, kad tiesiog finalinėje scenoje, kai anūkas sėda pinti močiutei žilų plaukų, likau nuginkluotas, ir tai buvo skaudžiau už bet kokias atviras sadistines scenas.

Nuostabų vaidmenį sukūrė operos solistė Galina Vishnevskaya (1926-2012), suvaidinusi išties įsimenamą vaidmenį – jau vien dėl senatvės prislėgtos bobutės vaidmens verta žiūrėti šį filmą, bet labiausiai dėl plačių egzistencinių parametrų, glūdinčių po kasdieniškomis žmonių bendravimo formomis. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmykštė baimė" / "Primal Fear"

Sveiki,

Iš tikrųjų dešimto dešimtmečio amerikiečių populiarusis kinas yra paženklintas kriminalinėmis bylomis. Kiek per tą dešimtmetį sukurta filmų, kurių veiksmas vyksta teismo salėje, vargu, ar besuskaičiuosime, tačiau vieną kitą iš vertesnių galima pažiūrėti – „Filadelfija“, „Klientas“, „Mirtininkas eina“, „Velnio advokatas“ ir kiti. Šįkart siūlau žvilgtelti į filmą „Pirmykštė baimė“ (angl. Primal Fear) (1996), kuris, regis, nelabai kuo skiriasi nuo daugelio to meto teisminį procesą vilkinančių filmų.

Tiesą sakant, tikėjausi kažko mistinio, nes filmo pavadinimas toks geras, kad net norisi analogiško knygos pavadinimo, tačiau, kai pamačiau, jog reikalas suksis apie katalikų kunigų pedofilijos reikalą, nutariau mistifikavimus atidėti į šalį. Iš esmės filmo istorijos struktūra labai paprasta: vaikinukas įvykdo žmogžudystę, o vėliau advokatas su prokuroru kovoja dėjo kaltumo ir nekaltumo. Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo senų senovės, tačiau akį traukia išskirtinė aktoriaus Edward Norton vaidybą – išties puikus vaidmuo, leidžiantis atsiskleisti jo aktoriniams sugebėjimas, todėl tai nebuvo praleista pro akis ir vaidmuo įvertintas „Oskaro“ nominacija. Filme pasirodo ir tokios mega kino žvaigždės kaip Richard Gere bei Laura Linney, kurie galbūt nesukuria kažko itin įspūdingo, tačiau dirba gerai ir įtikinamai.

Apskritai filmas įdomus ne dėl savo kriminalinio įvykio, kiek dėl to, kiek mes patikime E. Nortono kuriamu personažu ir jo bipoliniu sutrikimu. Viskas pateikiama kaip neginčytina tiesa, o R. Gere personažas tarsi mūsų analogiškas žiūrovas, per kurio suvokimą jaučiame bylos eigą, bet pasirodo, yra viskas kiek kitaip. Iš esmės filmo pradžia kiek varginanti ir nuobodi, primenanti daugelį kriminalinių istorijų, todėl galima pasigesti savitumo ir kitoniškos atmosferos, tačiau filmui įpusėjus pamažu susidomima byla ir jau finalas iš tikrųjų apdovanoja žiūrovą laurais ir emocijomis. Truputį priminė netgi legendinę juostą „Avinėlių tylėjimas“, tačiau „Pirmykštei baimei“ iki tos visuotinos įtaigos dar toli, bet filmas išties neblogas ir palikęs gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.7