Filmas: "Skrodimas" / "The Autopsy of Jane Doe"

Sveiki,

Vat būna – šast! – ir blyksteli kažkas netikėto siaubo filmo rinkoje. Prieš pusmetį matyta gana novatoriška „Ragana“, kuri dažną lietuvį kažkodėl paliko abejingą, šįkart tas abejones lyg ir sugriovė filmas „Skrodimas“ (angl. The Autopsy of Jane Doe) (2016), kuris lyg ir nieko naujo nežadėjo – dar vieną klaikiai nuobodžią pilną patologinių (atseit baisių) vaizdinių iš morgo arba pasakėlės iš rūsio, tačiau režisierius kažkaip pasistengė nevažiuoti greitkeliu, o aplenkti jau iki gyvo kaulo įgrisusias ir padlaižiaujančias siaubo juostas ir praminti savo takelį.

Taip, neįmanoma nepastebėti minimalų filmo biudžetą – be masinių scenų, pigios izoliuotos erdvės, menkai žinomi aktoriai, todėl vien minimaliomis lėšomis bandoma kurti kažką iš dalies kitokio. Kaip kažkada „Bleiro ragana“ (1999) ar „Paralnormalus aktyvumas“ praktiškai „iš nieko“ sukūrė savitą atmosferą, kurią po to ėmė ir nuvalkiojo šimtai kitų prastų filmų. Tiesą sakant, „Skrodimas“ lyg ir koks „Lozoriaus efektas“ (oi, koks nevykęs filmas!) žadėtų staigų nemirtingųjų ir blogio sugrįžimą į žmogaus kūną, bet ne, filmas laikosi ant iliuzijos idėjos, nors ir panaudotos visos senos tokio siaubo filmui būdingos gudrybės, tačiau scenarijus kažkaip skausmingai nenučiuožė žingsnis po žingsnio nuspėjamu valso ritmu. Scenarijus išties vertė spėlioti, analizuoti skrodimą, daryti kartu su skrodikais keisčiausias prielaidas, kurios privedė prie išties keistų teorijų apie merginą ant skrodimo stalo. Būtent intelektualioji kone detektyvinė šerlokiškos mąstysenos būdas filmą išgelbėjo nuo kracho ir pakylėjo į visai kitokį žiūrėjimo lygmenį. Na, o siaubo efektai... Žinoma, buvo galima išvengti kai kurių banalybių, tačiau nepaisant kai kurių banano žievių, režisieriui pavyko išgauti atsargumo, netikėtumo ir tuoj įvyksiančio nesuvaldomo siaubo protrūkį.

Kad ir kaip siužetiškai norėtųsi kitokio finalo, tačiau galbūt toks pasirinkimas visgi buvo teisingas, tik labai bijau, kad šis pripažintas projektas tuoj sulauks skausmingos trydos ir pažirs visokiausi prasti tęsiniai, o to labai nenorėčiau, nes kaip siaubo filmas ši juosta man patiko, nes sukėlė šiurpuliukų, kurių paskutinįkart jaučiau žiūrėdamas „Išvarymo“ antrąją dalį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb; 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna "Frozen"

Sveiki, skaitytojai,

Pirmąjį šių metų įrašą pradėsiu nuo keistos dainos. Gal ne tiek keistos, kiek magiškai užlyliuojančios Madonnos singlo „Frozen“, kuris, kaip ir visas septintasis jos studijinis albumas „Ray of Light“, pasirodęs 1998 metais, buvo įvertintas tiek klausytojų ir tiek muzikos kritikų. Iki tol lengvu erotišku popsu garsėjusi atlikėja pasuko visiškai neprognozuojamu keliu – elektroninės muzikos ir magiškų, kone mistinių filosofinių garsų prisodrintų kūrinių keliu. Tikriausiai šis albumas apskritai žymi ne tik ryškų lūžį Madonnos karjeroje, bet iš esmės ir pop muzikos rinkoje, kada į padanges šauna visai kitokie, kur kas modernesni šiai dienai garsai.

Daina „Frozen“ – vidutinio tempo elektroninė baladė apie šaltą ir bejausmį žmogų susilaukė dėmesio visame pasaulyje, o štai Belgijoje ši daina buvo netgi kurį laiką uždrausta atseit dėl plagijavimo, tačiau 2014 metais šis draudimas panaikintas. Billboard Hot 100 tope daina pasiekė antrąją vietą, o įvairių šalių topuose tapo numeriu vienas. Garsusis klipas apie juodaplaukę melancholijos raganą pelnė solidų muzikos apdovanojimą už specialiuosius  vaizdo efektus.

Pasiklausykime šios keistos Madonnos dainos, kuri, kad ir kaip bebūtų keista pop karalienei, visiškai iškrenta tiek savo tekstu, tiek raiška iš pop muzikos rėmų:

Jūsų Maištinga Siela

Latvijos sostinė Ryga: Jugendo architektūros stiliaus prašmatnumas

Sveiki, 

Vakar kojos nešė mane per sutemusią Rygą, pilną kalėdinių instaliacijų, šviesų ir ... lietuvių. Praktiškai Latvijos sostinėje daugelis sutiktų (ir parduotuvėje, ir kavinėse) kalbėjo vien lietuviškai, tarsi visa šiaurės Lietuva būtų nusėdusi į Rygą, belaukdami Naujųjų metų.

Atsiskyręs nuo žmonių, klaidžiojau Viduramžių senamiesčio gatvelėmis. Kliuvau už nelygaus grindinio. Užklysdavau į uždarus kiemus, kurių takai pasibaigdavo bažnyčių sienų užkardomis arba netikėtai pasislėpusiomis jaukiomis kavinukėmis, pilnomis jaukių ponų ir keisčiausių marginalų.

Čia tik dabar, bet iš tikrųjų dar prieš tris šimtus ir daugiau metų visos šios gatvės, sienos buvo kitokios ir žmonės čia buvo kitokie. Akmenys ir mūrai išliko, o epochos pasitraukė. Bandžiau įsivaizduoti čia gyvenusius, jų vaidmenis, kasdienybę, bandžiau vietoj lempų įsivaizduoti čia degančius deglus, viešnamius, vaikus, girtuoklius... Viskas akimirksniu panašėjo į sapną, o iš kavinių ir aikščių sklido įvairūs kaitinamo vyno dūmai, kalėdinių mugių šurmulys, muzika. Ryga gyva. Ryga alsuoja. Tarsi jau būčiau čia buvęs labai labai seniai, o gal mano vaizduotė tik apgavo mane patį? Ryga, Ryga, Ryga... Kažkoks tamsus ir paslaptingas miestas, kur namai suaugę, kur sienos slepia gyvenimus.

Dienos metu spėjau padaryti Jugendo stiliaus pastatų nuotraukų iš vieno Rygos kvartalo. Įstabi architektūra, kur vienas pastatas reikalauja ištisos valandos atidaus nagrinėjimo, norint nors kiek suvirškinti šį stilių. Kai kuriomis nuotraukomis noriu pasidalyti su Jumis. Išėjo gana tamsios fotografijos, nes diena buvo gana pilka ir darganoto.

Jūsų Maištinga Siela