Filmas: "Tai tik pasaulio pabaiga" / "Juste la fin du monde"

Sveiki,

Per anksti kino kritikai palaidojo kanadiečių kino genijų Xavier Dolan talentą ir per prastai įvertino jo teatralizuotą šeimos portretą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. Juste la fin du monde) (2016), kuri, ačiū Dievui, buvo įtraukta į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą. Praktiškai visada sužiūriu šio režisieriaus darbus ir kai jau susitaikau mintimis, kad viskas bus prasčiau, štai, emocijos ima mane ir apgauna. Ypač ši apgaulė mane suveikė su šiuo filmu.

Susišlavęs kone ryškiausias dabarties prancūzų kino žvaigždes X. Dolan kuria lyg ir jam visai būdingą glaudžių šeimyninių santykių raizgalynę. Šiame filme tik pradžioje kėlė viskas abejonių: jaunas homoseksualas po dvylikos metų grįžta aplankyti kažkada paliktos šeimos ir turi pasakyti, kad serga mirtina liga, tačiau užuot atlikęs išpažintį, žiūri, kad tai jo ilgai nematyti namiškiai jam išpažįsta savo nelaimingus gyvenimus, o ne jis jiems... Atvirkštinis procesas tampa varomąja filmo jėga, nors, tiesa, jau kine seniai nebe nauja. Iš pradžių galima pagalvoti: na, štai, pagaliau X. Dolan smarkiai susimovė, nes scenarijus primena pernelyg teatro pjesę, o veikėjai lyg elgiasi pagal kažkokį pernelyg kine atpažįstamą karnavališką charakterių programą (mėlynai nagus besilakuojanti infantili mama, irzlus ir piktas brolis, maištininkė sesuo ir, Dieve, netgi brolio gyvenimo draugė, turinti kalbėjimo defektą, kaip nužengęs tipažinis veikėjas...). Iš tiesų neapsirikau, viskas formuojama ir pakuojama tarsi gražūs skerdienos gabalai vitrinoje, kad net ima siutas, jog režisierius po „Mamytės“ filmo nebežengė toliau, o rodos grįžo atgal, tačiau...

Tačiau aktorių grožis! Jų sakomi tekstai su pilnomis ašaromis akyse tiesiog pasibaisėtinai jaudina. Vienos aštriausių ir jautriausių scenų – motinos pamokymai sūnui. Nors filme emocijos organiškai proporcingai išdalijamos pagal įtampos taškus ir matosi pernelyg organiška struktūra, tačiau visumoje filmas paperka stambiais kadrais, elitiniais aktoriais, nuostabiais ir sentimentus keliančiais garso takeliais bei emocijomis, emocijomis, emocijomis... Tiesiog labai gražus ir paveikus filmas, verčiantis gėrėtis žmonių trūkumais ir net stebėtis, kaip iš, rodos, gyvenimų sunkumų, padaromas gražus ilgesingas kaleidoskopinis užtaisas... Kartais tiesiog gaila, kad negalima iš tikrųjų gyventi taip, kaip gyvena X. Dolan personažai savitame pasaulyje.

P. S. Nežinau, kodėl, bet man šis filmas kažkiek savo tema priminė F. Ozon filmą „Likęs laikas“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.0

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš nesu ponia Bovari" / "I Am Not Madame Bovary" / "Wo Bu Shi Pan Jinlian"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas skamba kaip koks feministinis pareiškimas „Aš nesu ponia Bovari“ (angl. I am not a madame Bovary) (2016). Kinų kultūroje Pan Jinlian vardu vadinamos visos moterys, kurios ištekėjusios buvo neištikimos savo vyrams, tačiau Vakarų kultūroje toks pavadinimas nieko nereiškia, todėl gana literatūriškai išmoninga buvo filmo pavadinimą pavadinti „Aš nesu ponia Bovari“...

Filmas pasakoja apie keistą užsispyrusią moterį, kuri visus paduoda į teismą, nes visi stoja jai skersai kelią, bet labiausiai dėl savo vyro, su kuriuo ji sudarė fiktyvų santuokos nutraukimą, tačiau vyras taip ir nebenorėjo grįžti pas ją... galiausiai moters pastangos išjudina vietos ir galiausiai Pekino valdininkų kėdes ir dėl paprastos valstietės tampa didžiulė sumaištis. Vargu, ar realybėje tokioje didžiulėje Kinijoje toks įvykis įmanomas, tačiau problemos hiperbolizavimas ir ironijos potėpiai sukuria komiškas situacijas, dėl kurių kinai tikrai mirė iš juoko, o mūsų salės žiūrovai buvo kone suakmenėję iš siaubo, kad negali suprasti filmo. Tiesą sakant, aš nesu kinų kultūros žinovas, tačiau kikenau retkarčiais į saują ir net gėda kažkiek, nes aplinkui visi sėdėjo kaip per laidotuves. Žinoma, kinų nūdienos temos ir kritika valdžios ir teisingumo struktūroms, „vieno vaiko“ įstatymas, kinų provincijos kasdienybė teikia kultūrinio pažinimo džiaugsmo. Nors pati situacija labiau primena didaktinio pasakojimo novelę su išraiškinga ir akcentus sudėliojančia atomazga, bet filmas labiausiai vertingas dėl kultūriškai išgautos atmosferos.

Tiesa, filmas vizualiai kompozicinio pobūdžio: didelė dalis filmas kaip pro rakto skylutę, kuri lyg ir simbolizuoja pagrindinės veikėjos siauraprotiškumą arba paslaptį. Iš esmės filmas gana įdomus, azijietiškas humoras man šįkart patiko, nors dažnai ir aš jo nesuprantu, tačiau moterytė, įrodinėjanti savo nekaltumą vardan principų, turėjo savo asmeninę istoriją. Gurmaniškai papasakota istorija pelnė geriausio filmo vardą San Sabasdiano kino festivalyje, na, o „Kino pavasaryje“, manau, taip pat atrado ne vieną savo žiūrovą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šeima" / "Ostatnia Rodzina"

Sveiki,

Kaip „Kino pavasaris“ be lenkų kino? Štai viena originalesnių juostų „Paskutinė šeima“ (lenk. Ostatnia Rodzina) (2016) susižėrė užsienyje nemažai pagyrų už savo unikalų gebėjimą perteikti šeimos portretą slenkančio laiko amplitudėje. Tiesą sakant, šiame filme yra viskas, ką mėgsta Rytų Europos filmas: mažas skurdžias erdves, sovietinės kultūros paveldą ir sudėtingus dialogus, kuriuose išaiškėja visos civilizacijos gyvenimo dėsniai...

Mažo biudžeto filmui tikriausiai nieko kito nebelieka, tik kuo įdomiau pateikti ir įtikinti žiūrovą formos ir žodžio turiniu. Kiek sudėtingiau būna su biografinėmis juostomis, nes jie reikalauja plataus mosto, masinių scenų, daug darbo, tačiau „Paskutinė šeima“, regis, šituo nesiskundžia, viskas nufilmuota keliuose butuose, koridoriuose ir, žinoma, kapinėse. Biografinė juosta pasakoja apie lenkų tapytoją Beksinskį ir jo kasdienybę, besiritančią nuo aštunto dešimtmečio per pastaruosius 20-30 metų: atsidavusi ir jautri katalikė žmonas, šlykštaus ir ūmaus psichojančio būdo sūnus, kuris vis planuoja nusižudyti, mirštančios dvi senutės ir jis, Beksinskis, kone romaus meniško dzenbudistiško būdo, vis nepaliauja į gyvenimą žiūrėti ironiškai. 

„Paskutinę šeimą“ sunku priimti kaip biografinę juostą, vis atrodo, kad tai negalėjo būti gyvenimas, o šeima atrodo tokia beviltiškai nesuderinama ir kontrastinga, kad kartais atrodo, jog tai kažkokia socialistinė „Adamsų šeimynėlė“. Filmą puošia ir laikmečiui atskleisti padeda epochos detalės, ankštas butas, „virtuvės kultūra“ ir visur tvyrantis pilkumas. Pamažu bėga dešimtmečiai, personažai sensta ir pamažu išmiršta pagal makabrišką „Adamsų šeimynėlės“ principą: mirė tai mirė. Išgauti sodrūs laikmečio efektai, kone dokumentinio braižo intarpai pasakoja ne tiek apie tapytojo asmenybę ir jo siurrealistinius darbus, kiek brėžia jo šeimos liniją, kuriai suteikia gyvenimo ir mirties filosofinį potėpį. Tokiam kinui reikia susikaupimo, pajautos ir, žinoma, nusiteikimo. Manau, daugeliui gurmanui jis tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA 

Jūsų Maištinga Siela