Dar viena puiki Rihannos
daina iš paskutiniojo albumo „Anti“, kurio vinilas vis dar sukasi mano
namuose... Labai džiaugiuosi jį įsigijęs. Kai vis jau manau, kad jau atradau
visas geriausias šio albumo dainas, kurios rikiuojasi už populiariųjų hitų, vėl
atrandu kažką naujo ir netikėto. Štai daina „Higher“ paskutiniuoju metu mane
persekioja. Puikus ritmas, sodrus kažkiek Lotynų Amerikos etnografines dainas
primenantis svinguojantis balsas, imituojantis neblaivų pasakojimo būdą... Kažkiek
primena liūdną bliuzą, kažkiek pop muziką. Tokios dainos, kurios lyg ir krenta
iš konteksto netampa dideliais hitais, tačiau, o kas sako, kad visos geros
dainos turi būti hitai? Paklausykime:
Žodžiai / Lyrics
"Higher"
This whiskey got me Feelin pretty
So pardon if I'm impolite
I just really need your ass with me
I'm sorry 'bout the other night
And I know I could be more creative
And come up with poetic lines
But I'm turnt up upstairs and I love you
Is the only thing that's in my mind
You take me higher
Higher than I've ever been babe
Just come over let's pour a drink babe
I hope I ain't calling you too late
Too late
You're like my fire
Let's stay up late and smoke a jay
I wanna go back to the old way
But I'm drunk instead with a full ash tray
With a little bit too much to say
Nauji vėjai, nauji vėjai,
nauji vėjai... Šiemet per iš „Kino pavasario“ repertuaro pamačiau apie 15 kino
filmų, tad nusprendžiau pasidalyti savo įspūdžiais, pasibaigus šiai kino
puotai. Tikriausiai daugiausiai galiu lyginti su pernykščiais įspūdžiais, todėl
neslėpsiu, kad šio festivalio visada labai laukiu, per jį ir keikiuosi, ir
labai džiaugiuosi, ir pavargstu ir vėl labai ilgiuosi.
Šeštadienio vakarais kino
salės buvo kone tuščiausios (kas labai keista), nes pustuštės salės nepritraukė
tiek žiūrovų (turiu galvoje ne Vilniaus žiūrovus), o štai sekmadieniais viskas
priešingai – pilnos salės. Tai tikriausiai rodo, kad šeštadienis,
nepriklausomai nuo repertuaro, žmonės labiau linkę ilsėtis ir bendrauti kur
nors kavinėse ir t. t. Kai kada per dieną sužiūrėdavau po kelias juostas ir
galiu pasakyti tą pačią tendenciją: kuo filmas egzotiškesnis ir verčiantis
mąstyti, tuo publikos mažiau ir tuo ji vyresnė. Komedijose labiau lankėsi
amžiaus atžvilgiu mišri publika, todėl šiek tiek pykstu, kad žiūrovai italų
juostą „Tobuli melagiai“ išrinko kaip geriausia kino juosta, nes ji tikrai nėra
geriausia, veikiau labiausiai atitinkanti komercinio kino standartus. Ką tai
sako? Ogi, kad į „Kino pavasarį“ eina tie patys pramoginio kino žiūrovai ir
pasirašo prie to paties pramoginio kino, kaip kažkada visi subalsavo už, mano
nuomone, ne itin vykusią prancūzų komediją „Neliečiamieji“.
Šiemet kažkaip buvo
mažiau reklamos prie kino salių: mažiau lankstinukų, sklaidos, nors ir vėl
kaskart prašė balsuoti ir viliojo kelionėmis į Veneciją, visgi man patiko
pernai išleistas „Kino pavasario“ laikraštis su režisierių ir filmų aprašais,
galų galiausiai su pasaulio žemėlapiu ir geografiniais filmų orientyrais. Šiemet
manęs toks leidinys nepasiekė, nes tikriausiai tokio niekas nebeleido, tačiau
atsirado išmanioji programėlė, kurią kažkodėl spėjau instaliuoti tik uždarymo
filmo metu, todėl taip gerai ir neišnagrinėjau, kas toje programėlėje esama...
Kalbant apie kino filmus,
šiais metais (kaip ir pernai) pamačiau išties gerų kino juostų. Labai patiko
atidarymo filmas „Ji“ (pranc. Elle) –
tai vienas stipriausių ir įdomiausių kuriamų charakterių šiais metais, kažkodėl
nė vienas kino kritikas pernelyg nesižavėjo šiuo filmu, sudarydamas 15min.lt ir kitur savo filmų topus.
Vienas geriausių ir labiausiai patikusių filmų buvo rumunų kino juosta „Sieranevada“
– trijų valandų trunkanti giminės istorija ankštame bute – išties tokia sodri,
gyvenimiška, organiška ir įtraukianti, kad pats negali atsiplėšti. Didelį
šiemet įspūdį padarė filmas „Tarnaitė“ – žiaurumas, erotika, kostiumai, rytų
kultūra tiesiog pakeri! Kita rumunų drama „Baigiamieji egzaminai“ taip pat labai
įtraukė į savo pasakojimą, X. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ ir „Šokėja“ iš
tikrųjų paliko itin ryškius emocinius efektus, kad dar kurį laiko po seansų
teko apie tai galvoti, ką mačiau ir kodėl kiek prasčiau įvertinti filmai
paveikė labiau emocijas nei egzotiškų ir unikalių filmų seansai.
Kiek prasčiau vertinu „Tobulus
melagius“ ir „Kitą vilties pusę“ – komedijas, kurios buvo gan geros, bet ne tos
„festivalio razinos“, kokias palaikė kai kurie kiti žiūrovai. Iš esmės norėjau
pamatyti ir daugiau kino juostų, pvz., „Ledi Makbet“, „Šiežiena“, „Moteris ir
ledynai“, bet dėl riboto laiko ir man ne visada patogaus repertuaro išdėstymo
teks palaukti tiesiog DVD versijos, nes esu dar nusižiūrėjęs keletą filmų,
kuriuos dar būtinai žiūrėsiu ateityje.
Nauji, vėjai, nauji
vėjai... Šio festivalio pagrindinė muzika lenkų režisieriaus M. Marczak filmo „Visos
nemiegotos naktys“ panaudotas garso takelis Caribou – „I can‘t do without you“
specialus remiksas. Tuo pabaigdamas šį savo įrašą ir palieku jus su šiuo jaukiu
muzikos kūriniu:
Vedamas didžiojo
ekraninio kino ilgesio pažiūrėjo vieną naujausių fantastinių ir efektų
prisodrintą kino juostą „Didžioji siena“
(angl. The Great Wall) (2017),
kuri pasakoja apie Didžiosios kinų sienos statybos periodą. Tiesą sakant, tie,
kurie tikisi faktų ir alinančių masinių scenų, kaip su visais kinų griaučiais
buvo statuma ši siena, teks gerokai nusiminti, nes filmas absoliučiai
nepretenduoja nei į faktus, nei į istorinę dokumentiką.
Mitas apie kalnuose kas
60 metų išlendančius padarus ir puldinėjančius vargšus kinus tikriausiai
labiausiai tiks neišlepintam masinio kino žiūrovui, kuriam ne itin svarbus
turinys, veikiau pramoginio tipažo veiksmas ir truputis efektų, kad leistų
kūrėjai pasijausti kaip eiliniame žaidime. Tiesą sakant, daugiau filmas nelabai
ką ir begali pasiūlyti, nes filmas absoliučiai nuspėjamas pagal tuos pačius
žanro struktūros elementus, kad tiesiog apmaudu, jog dar vienas brangus kino
projektas nuėjo tiesiog šuniui ant uodegos – kaltinti tikriausiai derėtų kino
kampanijas, kurios specialiai prašo kurti tipažinius filmus masinio pramoginio
kino žiūrovams, vaikydamiesi komercinės sėkmės ir pinigų.
Matt Damon nusifilmavo
dar vienoje prastoje fantastinėje juostoje, kuri ne tik neįtikina, bet ir
vietomis leidžia išties užsnūsti. Tik viena scena iš esmės šiek tiek gniaužė
kvapą – tai M. Damon stovėjimas ant Didžiosios sienos, kai šiam tenka prieš
merginą šokti su virve, tačiau šis bijo... Akimirka galima pajusti kalnų ir
šios kinų sienos didybę, o visas turinys, padarai, mūšiai tiesiog priminė
prasto scenarijaus prastą įgyvendinimą. Mano kuklia nuomone, kaskart vis
daugėja prabangių kino reginių, kurių turinys tampa labai prastas, o tai verčia
eiti prie išvados, kad geriau mažiau ir taupiau, negu šiaip sau ir prabangiai. Vienas
prastesnių didingųjų filmų turinio atžvilgiu šiais metais. Kol kas, nes tikrai
dar bus prastesnių.
