Šios dienos daina: Amy Winehouse "Wake Up Alone" [lyrics]

Sveiki, 

Šįkart ir vėl... Taip, aš esu „susirgęs“ Amy Winehouse muzika, kad tiesiog negaliu nepasidalyti dar vienu jos puikiu kūriniu iš 2006 metais pasirodžiusio antrojo ir paskutinio solo albumo „Back to Black“. Tiesa, šįkart mano pasirinkta daina „Wake up alone“ nepateko tarp penkių šio albumo singlų, nes paprasčiausiai nebeužteko laiko ir energijos bei vidinio užtaiso jį reklamuoti, tačiau tai visai nesvarbu, žvelgiant ir ne komercines dainas – jos ne ką nusileidžia albumo favoritėmis.

„Wake up alone“ savo emocijomis kiek primena singlą „Love is a losing game“ iš to paties albumo. Ši daina tikriausiai patiks melancholiškos muzikos klausytojams, kur bliuzas ir džiazas susipina ir išeina toks ilgesingas skambesys. Žinoma, pats kūrinys gali priminti keletą populiarių senųjų praėjusio amžiaus hitų, tačiau dainos kūrėjai tikriausiai ir neslėpė, kad muzika jie ir norėjo išgauti to laikmečio žavesį. Nesu tikras, ar daina Jums patiks, bet man ji be galo graži. Paklausykime:

Žodžiai / Lyrics

"Wake Up Alone"

It's okay in the day I'm staying busy
Tied up enough so I don't have to wonder where is he
Got so sick of crying
So just lately
When I catch myself I do a 180
I stay up clean the house
At least I'm not drinking
Run around just so I don't have to think about thinking
That silent sense of content
That everyone gets
Just disappears soon as the sun sets

This face in my dreams seizes my guts
He floods me with dread
Soaked in soul
He swims in my eyes by the bed
Pour myself over him
Moon spilling in
And I wake up alone

If I was my heart
I'd rather be restless
The second I stop the sleep catches up and I'm breathless
This ache in my chest
As my day is done now
The dark covers me and I cannot run now
My blood running cold
I stand before him
It's all I can do to assure him
When he comes to me
I drip for him tonight
Drowning in me we bathe under blue light

His face in my dreams seizes my guts
He floods me with dread
Soaked in soul
He swims in my eyes by the bed
Pour myself over him
Moon spilling in
And I wake up alone
And I wake up alone
And I wake up alone
And I wake up alone

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skilimas" / "Split"

Sveiki, 

Kaip aš pasiilgau paskutiniu metu gero komercinio amerikietiško trilerio! Po Kino pavasario tiesiog šito nesupratau, tačiau kai pažiūrėjau trilerį „Skilimas“ (angl. Split) (2016), likau maloniai praleidęs laiką. Apie asmenybės susidvejinimą filmą sukurta daugybė filmų, dažniausiai jie būna geri, pradedant šiuolaikiniais filmais ir baigiant A. Hičkoko „Psichu“. Pati patologija žavi kaip kūrybinė žaismė, nes galima sukurti be proto įdomias ir sudėtingas siužetines linijas.

Kuo įdomus „Skilimas“? Žinoma, siužetu, kuris balansuoja ties mokslu grįstu pasakojimu, „įvelkant“ viską į trilerio žanrą. Tačiau šiame filme nemažai ir mistifikuojančios fantastikos apie žmogaus ypatingą smegenų veiklą ir antžmogio kūrimą. Šios dermės ir logiškai pamatuoti žanrai suteikia kartu ir savotišką šaradą ir psichologinio trilerio įtampą, štai dėl ko aš taip mėgstu šį žanrą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė James McAvoy, kuris pasirodė išties puikiai, tačiau nepasakyčiau, kad po jo pasirodymo filme „Purvas“ jo universalus būvimas kažkuo nustebino. Paskutiniu metu esu susižavėjęs aktore Anya Taylor-Joy, kuri pritrenkiančiai pasirodė mistiniame filme „Ragana“, šis kino projektas tiesiog sustiprino šios jaunos aktorės pozicijas.

Iš esmės filmas turėtų patikti tiek gurmanams, tiek pramoginio žanro žiūrėtojams. Tiesiog filmas teikia nemenko emocinio pasitenkinimo, tačiau smagu, kad scenarijus ir medžiagos užpildymas, kad ir kažkiek klasikinis, bet vis tiek leidžia patirti truputį nenuspėjamą nuotykį. Vienas geresnių trilerių, matytų šiais metais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Svarbi Samuel Beckett mintis apie nuolatinį susimovimą

Sveiki,

Tikriausiai visi būtume išprotėję, jeigu gyvendami įprastą gyvenimą nuolat vaikščiotume su šypsena. Tikrai. Tokių išprotėjusių yra. Ir šalia tokių atsidurti, bent jau aš, tikrai nenoriu. Ne visos dienos gražios, ne visos saulėtos, būna, kada ir myžaliukais palyja, ir norisi visiems žiebti į dantis... Emocijų visokiausių: ir gamta nepašykštėjo, ir Dievas pagal savo paveikslą talento nepagailėjo. 

Ką tomis akimirkomis? Ne, net ne akimirkomis, o dienomis, o kai kam net mėnesių mėnesiais daryti? Plaukti palei upę, giliai alsuoti ir guostis tokiomis iš pirmo itin banaliomis mintimis. Štai viena priešais jus – Samuel Beckett išsakyta mintis apie nuolatinį susimovimą, suėjo į meditacinio pobūdžio eilėraštį. 

Kai susimauni tūkstantąjį sykį ir dar šiek tiek daugiau... Pagalvoji: o šunys matė, kam toliau kankintis, jeigu neverta nei laiko, nei pastangų būti kaip visi, būti geram, besišypsančiam, darbingam, entuziastingam, kaip išluptam iš kvailos reklamos, slepiant po mimikom nuskilusius savo kampus, prastą nuotaiką... Kam? Kam tas nuolat lėkimas į sėkmę? Turtėjimą? Gerą būvį, jei po manęs vis tiek bus tie patys abejojantys vartotojai, kurie manosi esą geresni, jeigu jiems sekasi. Sėkmės ir džiugesio visuomenė – mitas. Tuščia iliuzija ir... kaip tame S. Beckett išsakytoje mintyje, gal tiesiog feilinamės kaskart vis geriau ir geriau, juk šiaip ar taip įpratome nuolat feilinti ir jausti feilinimosi, susimovimo naštą, kol galiausiai tai tampa likimu. Fe. Nebesuprantu, ar čia aš prarūgau, ar S. Beckett neskaniai paguodė mane.

Ne itin nusišypsojęs –

Jūsų Maištinga Siela