Populiariausio gėjams ir queer žurnalo „Attitude“ istorija, ant kurio viršelio pasirodė ir princas Williamas

 

Sveiki!

2019-aisiais vaikščiojau po „Maximą“ ir aptikau 12 eurų kainuojantį žurnalą gėjams „Attitude“. Neįtikėtina! Nežinau, kaip vienas numeris čia buvo atklydęs, bet įraše užfiksavau, rasite ČIA. Nusprendžiau labiau pasidomėti šiuo leidiniu ir štai jo įdomioji istorija!

Britanijoje leidžiamas žurnalas „Attitude“ buvo įkurtas dar 1994 metų gegužę ir greitai išaugo į sėkmingiausią bei labiausiai skaitomą LGBTQ+ vyrų gyvenimo būdo leidinį ne Jungtinėje Karalystėje, bet ir visoje Europoje. Žurnalo pradžią ištakos siekia laikotarpį, kai spauda pradėjo drąsiau keisti požiūrį į seksualines mažumas, o pats leidinys greitai išsiskyrė savo kokybe, drąsiomis fotosesijomis bei tuo, kad sugebėjo suderinti rimtą žurnalistiką su pramogomis. Per kelis dešimtmečius gyvavimo žurnalas ne kartą keitė savininkus, tačiau išlaikė savo pagrindinę misiją – suteikti balsą marginalizuotai visuomenės daliai ir tapti kultūriniu kelrodžiu.

Leidinio istorijoje gausu lūžio taškų, kai jo puslapiuose pasirodydavo išskirtiniai interviu su pasaulinio lygio politikais bei visuomenės veikėjais. Pavyzdžiui, 2005 metais „Attitude“ tapo pirmuoju istorijoje gėjų žurnalu, kuriam interviu davė tuometinis šalies premjeras Tony Blairas, o vėliau šį žingsnį pakartojo ir kiti įtakingi politikai. Dar didesnį tarptautinį atgarsį žurnalas pasiekė tuomet, kai jo viršeliu ir istorija pasitikėjo britų karališkoji šeima: princas Williamas surengė oficialų susitikimą su leidinio atstovais bei LGBTQ+ bendruomenės nariais, kovojusiais su patyčiomis, ir tapo pirmuoju karališkosios šeimos nariu, pasirodžiusiu gėjų žurnalo viršelyje. Jis teigė: „Nė vienas žmogus neturėtų patirti patyčių dėl savo seksualinės orientacijos ar dėl kokių nors kitų priežasčių, ir niekam nereikėtų taikstytis su tokia neapykanta, jaką šie jauni žmonėms yra patyrę savo gyvenime.“

Vienas didžiausių „Attitude“ privalumų yra gebėjimas laužyti stereotipus per aukščiausios prabos mados fotosesijas, garsiųjų interviu gylį ir nepriekaištingą vizualinį estetiškumą, kuris ilgą laiką prilygo geriausiems pasauliniams mados žurnalams. Leidinys niekada neapsiribojo vien pramoginiu turiniu; jame reguliariai nagrinėjamos psichikos sveikatos, teisių lygybės, visuomenės integracijos bei medicinos problemos. Be to, prie žurnalo veikia specialiai įsteigtas „Attitude“ fondo fondas, kuris per pastaruosius metus surinko ir išdalino šimtus tūkstančių svarų sterlingų labdaros organizacijoms bei paramos projektams visame pasaulyje.

Žurnalo viršeliai dešimtmečius traukia pasaulio dėmesį, o juose fotografuotis sutikdavo ryškiausios muzikos, kino, sporto ir popkultūros žvaigždės, norėjusios išreikšti palaikymą bendruomenei. Tarp įsimintiniausių viršelių istorijų išsiskiria legendinis atlikėjas George'as Michaelas, kuris žurnalui atvirai papasakojo apie savo tapatybę, taip pat popmuzikos ikona Kylie Minogue, dainininkas Danielis Bedingfieldas, o vėlesniais metais – tokie aktoriai bei atlikėjai kaip Luke'as Evansas, Coltonas Haynesas, Jonathanas Bailey ar Russellas Tovey. Šios drąsios, neretai skandalingos ar itin atviros garsių vyrų fotosesijos akimirksniu tapdavo viršelio naujienomis didžiausiuose pasaulio naujienų portaluose.

Lietuvoje „Attitude“ žurnalą pamatyti didžiųjų prekybos centrų ar spaudos kioskuose yra didžiulė retenybė, todėl užtikti jį lentynoje – tikras netikėtumas. Užsienio spaudos importas ir platinimas Baltijos šalyse remiasi griežtais logistikos bei mažmeninės prekybos tinklų algoritmais, pagal kuriuos nišiniai, brangūs importiniai žurnalai atvežami labai ribotais tiražais. Kadangi fiziniai egzemplioriai kainuoja kur kas brangiau nei vietinė spauda, o jų paklausa yra specifinė, prekybos centrai dažnai gauna tik vieną ar kelis simbolinius vienetus.

Maištinga Siela

Ontdek de Baltische Staten: Waarom Estland, Letland en Litouwen op uw bucketlist horen

 

De Baltische Staten – Estland, Letland en Litouwen – vormen een fascinerende en unieke regio in Noordoost-Europa, gelegen aan de oostelijke kust van de Oostzee. Ondanks hun compacte geografische formaat bezitten deze drie landen elk een geheel eigen cultuur, taal en historische achtergrond, die diep geworteld zijn in hun eeuwenw oude tradities en complexe geopolitieke verleden.

Estland onderscheidt zich door zijn diepgaande technologische vooruitgang en Scandinavische invloeden. Het land staat wereldwijd bekend als een pionier op het gebied van digitalisering, met het unieke e-residency-programma en nagenoeg volledig gedigitaliseerde overheidsdiensten. De hoofdstad Tallinn herbergt een van de best bewaarde middeleeuwse oude steden van Europa, die op de Werelderfgoedlijst van UNESCO staat en een prachtig contrast vormt met de moderne innovatiecultuur.

Letland verbindt Scandinavië met Oost-Europa en fungeert al eeuwenlang als een belangrijk knooppunt voor handel en cultuur. De hoofdstad Riga herbergt de grootste verzameling jugendstil-architectuur ter wereld, wat de stad een unieke esthetische waarde geeft. Daarnaast wordt het land gekenmerkt door uitgestrekte bossen, ongerepte natuurparken en een rijke muzikale traditie, met het wereldberoemde Letse Zang- en Dansfestival als cultureel hoogtepunt.

Litouwen is het zuidelijkste en qua landoppervlak grootste Baltische land, met een rijke geschiedenis als voormalig groothertogdom dat zich ooit uitstrekte van de Oostzee tot de Zwarte Zee. De hoofdstad Vilnius staat bekend om zijn barokke oude stad, een van de grootste van Midden- en Oost-Europa. Het land ademt een unieke spirituele sfeer, die onder meer zichtbaar is in de wereldberoemde Heuvel van Kruizen, een historisch symbool van verzet en hoop.

Een van de grootste trekpleisters van de Baltische regio is de uitzonderlijke en ongerepte natuur. Uitgestrekte dennenbossen, duizenden schilderachtige meren en indrukwekkende kustlijnen bepalen het landschap. Bijzondere locaties zoals de Koerse Schoorwal – een smalle zandlandtong gedeeld door Litouwen en Rusland – en het Nationaal Park Lahemaa in Estland bieden reizigers unieke ecosystemen en uitstekende mogelijkheden voor ecotoerisme en wandelen.

De Baltische cultuur is diep verbonden met het landschap, traditionele ambachten, en een sterke folklore die generaties lang is doorgegeven. Ondanks de turbulente geschiedenis van buitenlandse overheersing hebben de Esten, Letten en Litouwers hun nationale identiteit en trotse talen weten te behouden. Bezoekers worden vaak aangenaam verrast door de oprechte gastvrijheid van de lokale bevolking en de bloeiende moderne culinaire scene, waarin traditionele smaken worden gecombineerd met innovatieve kookkunst.

De Baltische Staten vormen een ideale bestemming voor reizigers die op zoek zijn naar een combinatie van rijke geschiedenis en moderne faciliteiten, en daarbij massatoerisme willen vermijden. Of het nu gaat om het verkennen van de levendige hoofdsteden, ontspannen aan de rustige Baltische kusten, of het ontdekken van middeleeuwse kastelen en pittoreske dorpjes; Estland, Letland en Litouwen bieden een verrassende en verrijkende Europese reiservaring.

Historische Karte von Ostpreußen und Deutschland 1939: Verwaltung und Kulturraum

 

Die historische Entwicklung Ostpreußens ist untrennbar mit der Entstehung und Ausformung des preußischen Staates verknüpft, da hier im Jahr 1701 mit der Krönung von Friedrich I. zum König in Preußen der Grundstein für das Königreich gelegt wurde. Diese historische Verankerung machte die Region zu einem symbolträchtigen Kernland deutscher Staatlichkeit, das weit über seine geografischen Grenzen hinaus strahlte.
 
Kulturell und intellektuell war Ostpreußen stark durch seine Hauptstadt Königsberg geprägt. Als traditionsreicher Standort der Albertus-Universität, an der Gelehrte wie Immanuel Kant wirkten, war die Stadt ein bedeutendes Zentrum der europäischen Aufklärung, der Philosophie und der Wissenschaften. Um dieses geistige Zentrum herum entfaltete sich eine reiche literarische und künstlerische Tradition, die von Schriftstellern wie Ernst Wiechert oder Agnes Miegel literarisch verewigt wurde.
 
Die geopolitische Zäsur des Ersten Weltkriegs veränderte die Stellung der Provinz grundlegend. Durch die Einrichtung des polnischen Korridors wurde Ostpreußen als Exklave geografisch vom Hauptterritorium des Deutschen Reiches abgetrennt. Diese Isolation führte in der Zwischenkriegszeit zu einer intensivierten emotionalen und politischen Beheimatung der Region im deutschen Bewusstsein, wobei das „Ostpreußenlied“ und Denkmäler wie das Tannenberg-Denkmal als identitätsstiftende Elemente dienten.
 
Landschaftlich und ethnisch war die Provinz durch ein jahrhundertelanges, wenngleich oft spannungsreiches Zusammenleben verschiedener Kulturen gekennzeichnet. Während Masuren im Süden durch seine unverwechselbare Seenplatte, protestantisch geprägte Traditionen und eine eigenständige masurische Mundart auffiel, spiegelten die nordöstlichen Grenzgebiete um das Memelland eine tiefe Verflechtung mit der litauischen Geschichte wider.
 
Das Ende dieser jahrhundertelangen Kulturlandschaft wurde im Jahr 1945 besiegelt. Infolge des Zweiten Weltkriegs und der Potsdamer Konferenz wurde das Gebiet zwischen der Sowjetunion und Polen aufgeteilt, die deutsche Bevölkerung fast vollständig vertrieben und die historischen Strukturen wurden systematisch umgestaltet. Heute existiert Ostpreußen primär als Erinnerungsraum in der Geschichtsschreibung, der Familiengeschlechterforschung und der kollektiven Erinnerung fort.

Tikslus Rytų Prūsijos (Rytprūsių) 1939 metų žemėlapis

 

Istorikai ir praeiviai!

Šis 1939 metų Rytų Prūsijos (Ostpreußen) istorinis administracinis žemėlapis vaizduoja regiono padalinimą į apskritis prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Viršutiniame kairiame kampų pateikiamas pagrindinis užrašas anglų kalba „Historical Map of East Prussia (Ostpreußen)“ bei nurodyta, kad tai administraciniai rajonai 1939 metais. Viršutiniame kairiame taške taip pat įkomponuotas istorinis regiono herbas su juoduoju ereliu, o kairėje pusėje pateikiama pastaba, kad tai laisvai platinama iliustracija.

Geografiniame kontekste žemėlapis apima teritorijas, besiribojančias su Lietuva šiaurėje bei Lenkija pietuose ir vakaruose, o vakarinėje bei šiaurės vakarinėje dalyje skalaujamas Baltijos jūros („Baltic Sea“). Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje išskirti tokie centrai kaip Memel (Klaipėda), Heydekrug, Tilsit, Ragnit bei Schloßberg, o pačiame centre dominuoja Karaliaučius (Königsberg / Kaliningrad) su aplinkinėmis Samland, Fischhausen, Labiau, Wehlau ir kitomis apskritimis.

Pietinėje ir vakarinėje žemėlapio dalyse nusidriekusios teritorijos, besiribojančios su Lenkija (užrašuose minima „Poland“), kur išskirti Allenstein (Olsztyn), Elbing, Marienburg, Lyck, Johannisburg bei kiti administraciniai vienetai. Apatiniame dešiniajame kampe pateikiama papildoma informacija apie iliustraciją, nurodanti, kad žemėlapis yra nutolusi 1939 metų administracinių padalinių interpretacija, sukurta remiantis bendrais istoriniais duomenimis.

Maištinga Siela

Kodėl man patinka Mariaus Gaubo skulptūra "Lietuvaitė"?

 

Sveiki!

Kai pasirenku leptelėti apie viešoje vietoje esančias populiarias rietenas ir pasipiktinimus, mane staiga suima toks kaltės jausmas. Žinote, kodėl? Kad lygioje vietoje tiesiog prisidedu prie triukšmaujančiųjų ir dauginu beprasmį, bereikšmį bei nenormalų triukšmą, kuriuo mėgaujamasi ir iš kurio net uždirbama. Kiek realiai rūpi „Lietuvaitės“ įvaizdis triukšmaujantiems? 

Pasakysiu tik tiek, kad Martyno Gaubo šis menas man patiko, nes jis visoks: ir erotinis, ir provokuojantis, bei laužantis stereotipus. Įsižeis tik tas, kuris gyvena įsitikinimais, lietuvybės mitais, nori grįžti prie lito ir kuriam reikia nacionalinių stabų, nes jaučiasi be identiteto. Lietuvaitė – tokia „mergaitine“ forma lyg ir reikalautų XIX a. romantizmo padiktuotos stereotipinės geltonkasės suvalkaitės, o ne apsinuoginusios matronos. Mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurią suformavo vadovėliniai kanoniniai paveikslėliai, iškreipiama tikrovė. Tiesą sakant, niekas nė nežino, kokia ta tikrovė, nes ji keičiasi: lietuvaitė gal tai O. Pikul su papūstom lūpytėm, o gal Šarkienė, laužanti senatvės standartus. Kas pasakys, kas tai? Žinau tik tai, kad tas konceptas neegzistuoja, jis tėra mums sukurtas vaizdinys, kaip kad Mergelės Marijos atvaizdas. Šis projektas man ir yra apie tai, kad „Lietuvaitė“ griauna tai, kas iš esmės neegzistuoja ir net negyvuoja, bet laikoma atminties padebesiuose kaip šventa ir nedaloma.

 Maištinga Siela

Filmas: "Maras" / "The Plague"

 

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Apie paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė, tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas, tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl. The Plague) (2025 m.).
 
Filmas pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru, nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo, todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
 
Filmas vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas, kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis, tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine, savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica, Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais ir nesantaikos kurstytojais.
 
Filmas iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti, nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4

 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 203: gyvenimas nėra problema, kurią reikia išspręsti

 Sveiki, skaitytojai!

Šiandien pirmoji rudens diena ir daug akimis perbėgau ir linksmų ir liūdnų įrašų. Pastebėjau socialiniuose tinkluose, kad visgi žmonės stengiasi būti dėkingi tai vasarai ir jos suteiktoms patirtims tokioms, kokios jos buvo. Taip, žinoma, dar daug įrašų apie Rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių šventę, bet visa tai išties atrodo šventiškai ir žmonės moka, geba (gal kai kas ir imituoja, bet tai nesvarbu) tiesiog džiaugtis tuo einančiu toliau gyvenimu. Tad labai sunku suvokti, kad kituose įrašuose tie patys pozityviai ir dėkingi už gyvenimo laiką ir dovanas gali šitiek lieti patyčių, nekęsti žmonių, būti susipriešinime ir kitų atmetime. Žinote, netikiu, kad visa tai yra stipriau, nei tas dėkingumas. Jeigu žmogus gali jausti dėkingumą, jis gali apeiti ir neapykantos duobę.

Gyvenimas nėra problema, kurią reikia išspręsti, ar uždavinys, kurį privaloma teisingai atlikti. Tai patirtis, kuria galima tiesiog leistis būti nustebintam, – sako egzistencialistai filosofai. Nėra vieno teisingo būvimo, tad nereikia ir užsiiminėti jo paieškomis, užtenka neįžeidžiant skrendančios musės pasiduoti ateinančioms patirtims. To ir sau, ir Jums palinkėsiu šį rudenį. Lengvos rasos ant palinkusios smilgos ūso.

Maištinga Siela