Kaip Sizifas žiūrėjo riedančius nuo kalno akmenis

Sveiki, 

Tęsiu Sizifo rašliavones... Vakar, sėdėjau +30C darbo patalpoje ir prakaitavau kaip kempinė. 12 valandų užkonservuotas ir sukaustytas. Būna tokių momentų, kada krapštai nosį ir lauki darbo, nors dar geriau, kai jo nebūna, tada galima tiesiog nedaryti nieko. Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta nieko neveikti, mėgaujasi laisvu laiku ir niekada gyvenime nesupras tų žmonių, kurie laisvalaikiais lekia į darbą ir vis tiek trina užpakalį, kad tik nė minutei nebūtų vieni. Neseniai kaip tik viena tema skaičiau straipsnį, kad vienas iš penkių dalykų, dėl kurio gyvenimo pabaigoje gailisi žmogus yra tai, kad pernelyg daug savo gyvenime laiko skyrė darbui, o ne sau, ne žmonėms, ne maloniems dalykams. Aišku, tai lemia ir tai, kad darbas yra visų depresijos kamuojančių, netekčių užslopintų ir vienatvės nulinčiuotų personų prieglobstis, bet ne apie tai...

Taigi, sėdžiu sau aš darbe ir staiga tarp darbo įrankių atrandu šykščiai mažytę knygutę pavadinimu „Grynas auksas“. Čiut nepaspringau oru. Atsiverčiu šį „auksą“, o ten – miniatiūrinė Šventojo Rašto santraukėlė, pačios populiariausios citatos. Pirmą kartą perskaičiau kaip anekdotų rinkinį ir bandžiau tas frazes sujungti į visumą, bet tai buvo kažkoks smegenų plovimas. Viena teigė tezė teigė, kad užtenka tikėti Kristumi ir Dievu, kad būtum priimtas į dangų ir išganytas, kita jau teigė kad reikia daryti tą, aną ir ginti savo tikėjimą, nes kitaip nebūsi priimtas į Dangų... Šitos citatos tiesiog viena kitai prieštaravo. Antrąkart „Gryną auksą“ perskaičiau po kelių valandų. Po simboliais ir metaforomis įžvelgiau ir galimų vertimo klaidų, bet viskas „sulindo“ kur kas giliau.

Bet esmė tame, kad kažkas darbo vietoje skaito Šventojo Rašto ištraukėles. Tai neįtikėtina! Man tai tikra egzotika ir tas reklaminis knygutės pavadinimas „Grynas auksas“ yra toks finansinis, ne taip kaip „Bobutės paskola“, bet vis tiek... Juk tai galėjo būti žurnalas „TV antena“ arba koks „Žmonės“, bet ne... mažytė auksiniu nudriskusiu viršeliu knygutė „Grynas auksas“, pagalvojau: „Fantastika!“. Praskaidrino visą darbo dieną. Tas žinojimas, kad tarp mano darbo kolegų kažkas skaitalioja tokius tekstus tapo magišku prieskoniu. Ir tegu visi Sizifo akmenys rieda nuo kalno, ir nė vienas jo raumuo, iškreiptas skausmo kringeriais, nekrustels į tą pusę bėgti ir vėl juos ritinti į kalną, nes...

...nes, kaip teigė „Grynas auksas“, pradžioje buvo žodis...

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Tik negalvokite, kad knygiūkštė pakeitė mano įsitikinimus. Ne. Tiesiog prablaškė. Tik tiek.

Proto babutai: kraštutinumams - NE! kebabams - TAIP!

Sveiki,

Neaušindamas srėbtuvės, pasakysiu, kad persistengiau anądien kliedėdamas apie mirtį. Tiesiog taip būna, kai esi kraštutinumų žmogus. Viename puikiame filme dukra sako motinai: „Po galais, motin, šiame gyvenime niekas nėra ir niekada nebus normalus – susitaikyk!“. Ir ji velniškai teisi. Čia vieną dieną, žiūrėk, dvesi be jokios gravitacijos, skundiesi, rauniesi plaukus, akis užpili spiritu, o kitą dieną, žiūrėk, vaikštai su šypsena kaip ant Milano podiumo su pūkuotais boa, o vakarykštė diena, rodos, tapo kaip ištampytų ir nuskalbtų triusikų guma, išmesta į „Maximos“ maišą kartu su kitomis, – o, siaube, neišrūšiuotomis! – šiukšlėmis.

Yra dėl ko gyventi. Tikrai yra. Jei reikia, dėl mėgstamo CD, jei reikia dėl mėgstamos dainos, jei reikia, dėl didelio kebabo su katiniena ir per kraštus varvančiu česnakiniu padažu, jei reikia, dėl motinos, Lietuvos, Graužinienės, šventosios panos Marijos, kuri, sako, pagimdė nuo Šv. Dvasios – čia tai iš vis GERAS! Na, pagavote mano mintį. Liuks. Šaunuoliai.

Įkalu kavos, atbučiuoju savo pliušinukus iš Kinijos, savo dar miegantį triušį, kuris ištveria mane nuo A iki Z, apipurškiu orchidėjas, - boža božisima, kokia kaitri diena! – ir atsiprausęs, atsiskutęs, traukiu laimingo kumeliuko ristele į darbelį.

Šventas Sizife, kuris visada rideni akmenį į kalną, neleisk mano protui šokinėti ant batuto! Juk šiaip ar taip, negaliu būti savo gyvenimui kaip koks Vladimiras Putinas, kuris žaidžia Malaizijos lėktuvėliais savo smėlio dėžėje. Užteks, budeliai, kančių, leiskit Magdaliauskiui pailsėti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvasių namai" / "The House of the Spirits"

Sveiki, 

Jau seniai ketinau pažiūrėti I. Allende romano ekranizaciją ir pagaliau pavyko! „Dvasių namai“ (angl. The House of the Spirits) (1993). Meryl Streep, kaip jau galite įspėti, buvo viena iš tų priežasčių, kodėl šį filmą buvo būtina pamatyti. Prieš daugiau nei dešimt metų esu skaitęs „Dvasių namus“ ir galiu pasakyti, kad tada knyga paliko nepaprastai didelį įspūdį, tokį, kad iki šios dienos menu magiško realizmo vaizdus. Nuostabi knyga, bet panašiai galiu pasakyti ir apie ekranizaciją.

Iš pradžių maniau, kad knygą gali ekranizuoti tik patys Lotynų amerikiečiais, nes šiaurės amerikiečiai tiesiog nesugebės perteikti atmosferos. Klydau. Tiesa, ekranizacija visgi nėra knyga, bet ji man labai patiko. Žinoma, didelis filmo pliusas yra aktorių kolektyvas, kuris stulbina savo žinomumo gausa. Meryl Streep kaip visada puiki. Winona Ryder – grožio įsikūnijimas, aš tiesiai šviesiai pasakysiu – aš esu ją įsimylėjęs! Antonio Banderes? Kas jo gali nemėgti? Ak. Glenn Close – nepakartojama kaip ir M. Streep, šitas jos „užsislaptintos“ senmergės lesbietės vaidmuo buvo tiesiog pritrenkiantis, o jau tos liūdesio akys, stotas. Iš tikrųjų ji šiame filme buvo kraupiai įdomi. Na, ir žinoma, Jeremy Irons – po „Lolitos“, maniau, kad greitai jo nebepamatysiu, bet jis sukūręs išties daug ir įdomių vaidmenų, ir tikiuosi, kad su juo dar susitiksiu, juolab kad dar laukia jo ir M. Streep filmas „Prancūzo leitenanto moterys“...

Kadras iš filmo "Dvasių namai".

„Dvasių namai“ patiko savo ilgu pasakojimu – pustrečios valandos istorija su mano mėgstamais aktoriais. Puiki istorija apie vienatvę ir meilę, apie švelnumą ir atsidavimą, apie prievartą ir Čilės istorinius, politinius vingius. Puikūs peizažai, atmosfera ir tiesiog filmui pavyko išlikti „dvasingam“, čia nepasigesi, jog kažko trūko, jis savaime pilna dvasios, gyvenimo ir šiek tiek magijos. Priekaištų neturiu, praleidau puikias valandas su sena gera kino juosta ir, kaip sakant, niekada nevėlu atrasti geras kino juostas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiškanešys skambina du kartus" / "The Postman Always Rings Twice"

Sveiki, kino gerbėjai,

Grįžtu į Jessica Lange aktorės filmų garažą ir traukiu vieną po kito senus jos filmus. Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti juostą „Laiškanešys skambina du kartus“ (angl. The Postman Always Rings Twice) (1981). Pradėsiu nuo to, kad mes turime šį romaną lietuviškai, o filmas, apie kurį prabilau, yra jau ketvirtoji šio romano ekranizacija. 

Na, ką aš galiu pasakyti? Paskutiniu metu esu totaliai bejėgis prieš senąjį kiną, jis į mane įsiskverbia, aptraukia smegenis ir nebepaleidžia. Patiko. Žinoma, kad patiko šioji kino juosta. Puikus siužetas, nors šventai tikiu, jeigu duotume Holivudui iš naujo ekranizuoti šį romaną, manau, ištiktų isteriška nesėkmė. „Laiškanešys skambina du kartus“ – neabejotina klasika skambinantis filmas su mano nuostabiu, mylimu kino aktoriumi Jack Nicholson, kuris ir toliau transliuodamas nepaprastą mačizmą ir mergišiaus statuso turinčio nutrūktgalvio energetika, pakabina užeigos virėją Jessica Lange ant miltuoto stalo ir sumano, kad ši moteris nuo šiol priklauso jam.

Kadras iš filmo "Laiškanešys skambina du kartus".

Filme nemažai XX amžiaus cinizmo, manau, jis atėjo iš tos maištingosios literatūros, jis atsispindi ir personaže. Puikus aktorių duetas – Jessica Lange, negalėjau, kiekvienas kadras bėgo kaip medus su pienu, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Jack Nicholson. Jie tiesiog sutverti būti amžinai kine. Nors aktoriai paseno, bet mes turime šią kino juostą! Ją galite rasti ir lietuviškai.

O šiaip, sakau, puiki ekranizacija, filmo energetika, aktoriai, XX amžiaus kino tradicija ir tiesiog mėgavausi, mėgavausi tiek šiurkštumu, tiek girgždančiais laiptais, tiek aistromis, tiek kriminalinėmis linijomis, teismų procesais. Filmas mačistinis, gana vyriškas, bet jis labai patiks moterimis, kadangi tai filmas apie meilę – nepigią ir beprotišką meilę. Ak.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimės iškyšulys" / "Cape Fear"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pasidalyti vienu senu trileriu, kurį režisavo daugybės mums žinomų filmų režisierius Martin Scorsese. Šįkart jo kino juosta „Baimės iškyšulys“ (angl. Cape Fear) (1991). Na, tai antroji romano ekranizacija, pirmoji buvo pastatyta 1962 ir yra laiko net dar geresniu filmu už šį. Bet manęs nestebina, pirmieji pastatymai dažniausiai laikomi klasika ir turi praeiti nemaža laiko, kol antrieji pastatymai irgi tampa klasika.

Nežinau, kaip ten su 1962 metų versija, bet šioji man tiko ir labai patiko. Ir vėl trileris, ir vėl mane įtraukė ir užbūrė. Regis, senieji trileriai išties turi nepaprasto šarmo. Po S. Kingo ekranizacijos „Mizerė“, kurią mačiau aną savaitę, maniau, kad labai ilgai nematysiu įtempto trilerio. Klydau, senasis kinas sugrįžta į mano ekranus ir nebepaleidžia.

Tikroji „Baimės iškyšulio“ seanso priežastis tapo Jessica Lange, su kuria pradėjau žiūrėti praktiškai visus kino filmus. Na, nepakartojama aktorė, kuri per ne vieną karjeros dešimtmetį paliko puikių vaidmenų, o kiek dar jų man laukia prieš akis. Jessica Lange drąsiai galima statyti lygiaverte aktore šalia Meryl Streep! Nors šis jos vaidmuo filme nebuvo kažkuo itin ryškus bei išskirtinis, bet tikrai man tiko ir patiko, užteko žinoti, kad tai ji. Patiko ir Robert de Niro, nors jis nėra mano mėgstamų aktorių sąrašuose – turiu jam kažkokią metafizinę antipatiją, bet tenka pripažinti, kad tai puikus ir talentingas aktorius, nors ir ne mano tipažo. Filme pasirodo ir Nick Nolte bei jaunoji Juliette Lewis, kuri gavo „Oskaro“ nominaciją už šį vaidmenį, kaip ir Robert de Niro.

 Kadras iš filmo "Baimės iškyšulys".

Žodžiu, puikus aktorių derinys, dar iki šios dienos neišmirusių ir aistringai besifilmuojančių visokiuose filmuose. „Baimės iškyšulys“ turi kažkokio prieskonio, blogo nujautimo, persekiojimo, manipuliacijos ir daug puikiu siužetinių niuansų, kurie leidžia filmu mėgautis tarsi skaniais ledais. Kai kada filmas, ypač finalinės scenos laive, man priminė amerikietiškus komiksus, tačiau tai nesutrukdė žiūrėti ir mėgautis. Manau, kad senas geras kinas išliks dar ilgai žiūrimas. Vien dėl tokių filmų kaip „Baimės iškyšulys“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų įvertinimas: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela