Filmas: "Bananas" / "Bananas"

Sveiki, visi,

Režisierius Woody Allen yra vienas puikiausių režisierių šioje žemėje. Kai noriu rafinuotai atsipūsti, tai kuo puikiausiai tiks laiką praleisti su šio režisieriaus filmais. Filmas „Bananas“ (angl. Bananas) (1971) yra trečiasis pilno metražo šio režisieriaus darbas, kuris, sakyčiau, labiausiai išsiskiria iš kitų Allen‘o filmų. Jo darbai paprastai pasižymi magišku realizmu, rafinuotumu, intelektualumu, o „Bananas“, kuriame, aišku, irgi yra šie komponentai, manding, atrodė visiškai kitoks! 

Kadras iš filmo "Bananas".

Iš esmės man patiko ši komedija. Gal jos net komedija nepavadinsi, nes tai didžiulis politinis groteskas, kažkuo panašus į smarkiai šaržuojantį filmą „Diktatorius“. „Banane“ išjuokiama politika, teismų sistema, santykių sentimentalumas, revoliuciniai judėjimai. Filmas tiesiog pulsuoja parodijomis. Jaučiama nežymi „hipinė“ laikmečio aura, taip pat seksualinės revoliucijos padariniai – kine ypač akcentuojami kūniški reikalai, o finalas, kada po vestuvių pagrindiniai personažai sugula, viskas pavaizduota kaip bokso ringe. Filmas stebino taikliomis konjunktyviomis skirtingų sferų paralelėmis, taikliais juokeliais, šmaikščiais dialogais. Filmui daugiau nei 40 metų, todėl kai kurie juokeliai tiesiog tapo tarptautiniais jau nusidėvėjusiais šablonais kine, bet tuokart atrodė novatoriški ir įdomūs. 

Nepasakyčiau, kad tai geriausias W. Allen‘o filmas, tačiau vis tiek įdomus ir netikėtas. Be šio filmo, pažįstų kur kas subtilesnį režisieriaus braižą, todėl verta pamatyti vien dėl to, kaip šis filmas sukonstruotas, dėl laikmečio tendencijų ir dėl to, kad tai juokingas filmas, nors gal ir ne viskas jame man tiko ir patiko. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtis Venecijoje" / "Morte a Venezia" / "Death in Venice"

Sveiki visi,

Visai netikėtai trumpam užbėgau į klasiką tapusį kiną ir šįkart tai kultinio italų režisieriaus Luchino Visconti juosta „Mirtis Venecijoje“ (Morte a Venizia / Death in Venice“ (1971 m.), pagal to paties pavadinimo Thomas Mann romaną „Mirtis Venecijoje“. Na, tiesą sakant, iki tol apie L. Visconti nieko nežinojau ir nieko neregėjau, tik pavardę buvau kažkur kontekstuose girdėjęs ir štai pasitaikė pažiūrėti garsaus rašytojo ekranizaciją, kuri manyje sukėlė įvairiausių prieštaravimų...

Iš tiesų šį filmą man nebuvo lengva žiūrėti, nors ir bandžiau jį priimti kaip kūrinį ir retsykiais iš tikrųjų žavėdavausi Viskončio teikiamais vaizdai, kurie pakerėdavo kaip impresionistiniai dailės kūriniai. Filmas labai subtilus, savotiška tyli kančios drama senam apkaršusiam dėdukui, kuris karštligiškai persekioja į Veneciją atkeliavusį paauglį lenką Tadžį. Filmas tylus, kvepiantis prabanga ir atkurta praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių dvasia – moterys su skrybėlėmis ir tinkleliais nuo moskitų, rūbai, išpuoštos salės – viskas nepaprastai estetiška ir skoninga. Šiame filme kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas judesys sutampa su bauginančiu garso takeliu ir kažką mums perduoda. Puiki vaidyba, puikus pastatymas, nors retsykiais tas susižvalgymas, tos perdėtos žvilgsnių šachmatų partijos virsdavo, mano akimis, perdėtu teatrališkumu ir nenatūralumu, tačiau žvelgiant į tai, kad pagrindinis personažas serga ir karščiuoja, realybę panašėjančią į sapną galima labai lengvai paaiškinti.

Jūra, rūkas, Venecijos kultūra, kuri nepanaši į nūdienos kultūrą, valtys, viešbučiai, muzika – viskas dvelkia magišku laikotarpiu. Žinoma, kančios buvo daug pagrindiniame personaže, jis kankinosi ir tai buvo galima jausti visame kame – be žodžių perteiktas nerimas, baimė, panikos priepuoliai, svaigulys, susirūpinimas, atotrūkis nuo realybės. Erzino kai kurios scenos, kurių tiesiog nepriėmė protas – ilgos scenos, kuriomis turėjau lyg ir mėgautis kaip paveikslais, tapo kančiomis, todėl buvau retsykiais slegiamas monotonijos, tačiau būdavo ir taip, kad atsiplėšti negalėdavau. Taigi filmas vienas iš tokių keistesnių, kuris šiek tiek priminė neseniai matytą „Kontroliuojamos ribos“ (2009), tačiau pastarasis mane netgi sužavėjo, o „Mirtis Venecijoje“ liko pusiau denyje, pusiau už borto. Rimtesnio ir klasikinio filmo gerbėjai turėtų susidomėti šia juosta, manau, daugeliui iš gurmanų turėtų visgi patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisukamas apelsinas" / "A Clockwork Orange"

Sveiki visi,

Šiandien grįžtu į kino klasiką ir noriu pakomentuoti kino filmą „Prisukamas apelsinas“ ( A Clockwork Orange“ (1971 m.). Tai tikriausiai vienas žymiausių Stanley Kubrick darbų, daugeliu laikomas šedevru, kitą vertus, kiek pats kūrėjas gali sukurti šedevrų per savo gyvenimą kine? „Švytėjimo“ ir „Plačiai užmerktos akys“ griebiasi dar vieno literatūrinio romano „Prisukamas apelsinas“ ir jį drąsiai ekranizuoja futuristinio filmo rėmuose. Čia ir vėl atpažinsime savitą ir įtaigų S. Kubrick‘o braižą, kuris prikausto žiūrovą prie ekrano ir nepaleidžia iki seanso pabaigos. Taip, „Prisukamas apelsinas“ yra stiprus filmas, kaip visada čia sutiksime ir nuogybių, ir įtemptų dialogų, mistikos, paslapties, užkastų minčių. Savu laiku filmas sukėlė šiokių tokių skandalų, netgi buvo kai kur uždraustas dėl ypatingai neigiamai veikiančių ir įkvepiančių smurtauti scenų.

Filmui jau daugiau nei 40 metų, tačiau jis tikras perliukas kino istorijoje kaip futuristinis filmo pavyzdys ir dėl savo tematikos – smurto nagrinėjimas iš įvairių pusių – aukos ir smurtautojo pusių. Personažas Aleksas pabuvoja abejose pusėse, pats tampa žiaurių medicininių tyrimų auka. Akivaizdu, kad žiaurūs gydimo metodai suluošina žmogaus sielą ir psichiką, tokie gydymo eksperimentai po Antrojo pasaulinio karo buvo labai populiarūs, kol jų neimta pamažu uždrausti. Tokiais kankinimo metodais gydomi buvo ne tik smurtautojai, bet ir vagys, homoseksualai ir kiti visuomenės atstumtieji. Filmas parodo viso to padarinius, bet kartu visa dramatiška situacija įvilkta į keistus „gaurus“, pvz. pieną geriantys ir baltai apsirengę smurtautojai „sektantai“, gydymo metodai, herojų šukuosenos, dialogai – kartu jie ir tikroviški ir mistifikuoti, įkvėpti keistos laikmečio dvasios, kuri atrodo ir sintetinė ir prisodrinta švelniai juodojo humoro, bet kartu ir realūs, pakankamai įtikinami. 

Pats siužetas gan neblogas, man patiko, tačiau, kad visiškai pasinerčiau ir būčiau sužavėtas, kažkodėl taip šįkart nenutiko. Nežinau, nenoriu, sakyti, kad kažko pritrūko, sakyčiau, žiūrėjau tai kaip į meno kūrinį, tačiau su juo menkai susitapatinau, menkai ką teišjaučiau ir išgyvenau. Aiškūs simboliai, personažai, puikūs ir kaip visada intensyvūs saviti garso takeliai... Iš esmės nesigailiu, kad pažiūrėjau, patiko, pasitenkinau. Manau, kad daugeliui filmas tiks ir patiks ne tik, kad tai Kubrick‘as, ne tik, kad tai senas geras kinas, bet ir pasitenkins filmo medžiaga, aktoriais, idėjomis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com