Filmas: "Smėlio ir rūko namai" / "House of Sand and Fog"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Smėlio ir rūko namai“ (angl. House of sand and fog) (2003), kurį režisavo Vadim Perelman. Šis režisierius labai neproduktyvus, esu matęs jo filmą su aktore Uma Thurman, kuris vadinosi „Visas gyvenimas prieš akis“ (2007) ir šis jau buvo žymiai prastesnis už „Smėlio ir rūko namus“.

Na, iškart vilioja toks gražus ir poetiškas filmo pavadinimas, tačiau po juo, kaip įprasta, slepiasi ištisos dramos. Filmas yra apie Amerikos socialines problemas, kurias išgyvena emigrantai ir vidutinį uždarbį turintys amerikiečiai, kurių namus greitai „paima“ bankai ir sugriauna žmonių gyvenimus. Dvi šeimos, dvi istorija, viena su kita susivijusios per nekilnojamąjį turtą... Išties, patiko man šis filmas, jis turi gerą scenarijų, išplėtotą, banguotą, retsykiais nenuspėjamą. Gal nepatiko tik šis jau šablonu tapęs filmo įrėminimas, kada filmo pradžioje pagrindinės veikėjos klausia, ar tai jos namas, o ji tik filmo pabaigoje atsako policininko klausimą, nes nebelieka intrigos, ar dvasiškai palaužta moteris nenusižudys, o tokių pavojų filme buvo daug. Labai jau nebeskaniai atrodo šis padėvėtas efektas, bet pati filmo šerdis išties gera, „užkabinanti“, daugiaprasmė, nenuobodi, skaudi...

Aišku, kai kurios scenos atrodė pernelyg statiškos, keistos, pernelyg kartais iliustruotos garso takeliu, todėl atrodė tokios preciziškos, lyg teatrinės, nenatūralios, kai kitos scenos tokios socialiai gyvenimiškos. Keistas buvo ir šerifo personažas, kuris pasiuntęs vaikus ir žmoną ėmė tiesiog maniakiškai siautėti, paėmęs emigrantų šeimą įkaitais... Keistoka buvo ir finalinė savižudybių serija, kuri priminė „Hamletą“, tačiau tikriausiai toks tas nepakeliamas praradimo skausmas. Labai žaviai atrodė Holivudo gražuolė Jennifer Connelly, labai užtikrintai vaidino Ben Kingsley, toks kultūrinis supratingumas, aiškumas, tikslingumas, charakterio pateikimas man buvo labai įdomus, beveik nematytas.

Šiaip labai įdomus, aktualus filmas, parodantis ne tik socialinį išgyvenimo plėšrūniškumą, bet ir atveriantis įdomias dvasinės žmogaus mutacijas, kritinius, ribinius taškus. Patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Super 8" / "Super 8"

Sveiki visi,

Kažkaip seniai galvojau, jog reikia pažiūrėti J.J. Abrams kino juostą „Super 8“ (2011 m.), bet vis dvejojau, nes paprastų žiūrovų atsiliepimai nebuvo itin palankūs, bet žinant masinę nuomonę, galima įtarti, kad filmas turėtų būti neblogas, tad nutariau surizikuoti ir pasižiūrėti, ką gero prodiusavo S. Spielberg‘as. Žinote, turiu dvejopą nuomonę apie šią fantastinę juostą. Veiksmas vyksta apie 1970 – 1979 – uosius metus, tačiau to laikmečio dvasios nė iš tolo nepajaučiau, viskas buvo per daug šiuolaikiška – žmonės, ginkluotė, grimas ir t.t. Marijus Kulvietis šį reikalą aiškina kaip 1970 – ųjų naujos kino eros pradžią, kai pasirodė nauja fantastinių filmų banga su ateiviais iš kosmoso ir visokiausiais padarais: „E.T.“, „Svetimas“, „Nasrai“, „Žvaigždžių karai“ ir t.t. Taip, su tuo sutinku, tai tarsi paminklas buvusiems kino hitams, tik sumoderninta versija.

Tikriausiai tuo ir reikėjo žavėtis, mėgautis, tačiau man neišėjo, neapčiuopiau tos dvasios, nes daugelio filmų iš tos eros arba nematęs, arba jau nebeprisimenu iš vaikystės, todėl belieka kaltinti tik save patį, nes kūrinį belieka vertinti vien iš šviežio šiandienos taško. O iš šiandienos galiu pasakyti, kad filmas pakankamai mane įtraukė, nors tikėjausi galbūt daugiau efektų, nei ilgo ir besaikio aiškinimosi, kas nutiko tame paslaptingame miestelyje, įvykus traukinio katastrofai. Gal ironiška, bet epicentre sukasi vaikų būrelis, kurie imasi gelbėti savo mylimuosius ir visą žmoniją. Ne, šįkart vaikeliai neturi antgamtinių galių, vadovaujasi geraisiais jausmais ir instinktais, neretai perspjaudami suaugusiųjų bukumą. Iš esmės, tai pakankamai holivudiškai sukalta fantastinė dramelė, kuri mažai sąlyčių turi su realybė, galiu pasakyti paprasčiau: dažnas vaikelis pridėtų į kelnes su kaupu ir sapnuotų visą likusį gyvenimą košmarus ir turėtų diagnozę „vaikystės trauma“, nei griebtųsi gelbėti žaviosios Elle Fanning kapinių rūsiuose, kuriuose lakstymas man veikiau priminė „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ kelionę per žolynus ir skruzdes namo į makaronų sriubą. 

Nors didesnių priekaištų kaip ir neturiu, žiūrėti tikrai galima, gal kai kas atrodė man nuvalkiota, nuobodu, tačiau „suprasti“, kad tai yra tyčia kino laikmečio atspindys, kažkaip nebeleidžia nusmukdyti šio filmo reitingo. Ar žiūrėti verta? Niekas nepasakys. Tai filmas iš tų, kurį primygtinai neparekomenduosi kiekvienam, net fantastinių filmų žiūrovui jis gali pasirodyti nuobodokas, tačiau...

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela