Eilėraštis: "Benamio elegija"

Benamio elegija

Mano benamis – prie jūros

Lyg šuva budinasi su nauja diena

Tuščiame paplūdimyje

Pasaulio krašto žemėj

Kai visi keliai išvaikščioti

Ir prieš akis – bedugnė

Imi ir sustoji iliuzijų namuose

Imi jaustis sprangus svetimkūnis

Dainuojant vienišiems celofanams

Kopų įsivėlusiuose kedruose

Kai vėjas oro liežuviais

Glosto krūtinę ir noris iškelti rankas

Lyg paukščiui pasiekus pasaulio pakraštį

Sklandyti degančiu aitvarų

Dangaus akies mėlynoj rainelėj

Čiuožti kiauromis pačiūžomis

Belaukiant tuoj patekėsiančios saulės

Benamio akimis ir tuščiais delnais

Kai panagėse pamažu kaupiasi smėlis

Ir paplūdimy lyg stigmos veriasi išvaikščiotos pėdos

Juose šešėliai pamažu garuoja

Lyg vienatvės amoniakas

Pripildantis namų pasiilgusias kuprines

Ir nėra ir nebūna gražesnio ryto

Pabundant kai jūra trankos prie kojų

Bandydama atsikąsti sausumos

Mano benamis – prie jūros

Tai riešutas atvožtu kevalu

Liūliuojamas vėjo ir bangų

Išsiilgęs niekada nebuvusių namų

Šios dienos daina: Kelly Family "An Angel"

Sveiki visi,

Šiandien „Šios dienos dainos“ rubrikoje svečiuojasi garsi pasaulinio lygio grupė „Kelly Family“ su savo, tikriausiai, garsiausiu hitu „An Angel“. Na, tikriausiai nereikia nė sakyti, kad „Kelly Family“ turi milijonus gerbėjų visame pasaulyje, o jų pasirodę CD išgraibstomi nuo lentynų. Ši grupė susikūrė 1970 ir džiugino pasaulio iki pat 2008 metų. Išties, tai grupė, kurią sudaro vienos šeimos skirtingos kartos. Dainuoja seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Sakyčiau, dainingi genai! Ilgus dešimtmečius „Kelly Family“ save pristatė kaip keliauninkus čigonus, kurie važiuoja dviaukščiu autobusu ir rengia koncertinius turus. Tik paskutiniame dešimtmetyje ši grupė pateikė įvairesnių dainų ir įvaizdžių asortimentą, kuris itin sumodernėjo.

Daina „An Angel“ sukurta 1994 metais ir tapo iškart auksiniu JAV ir Naujojoje Zelandijoje. Šią dainą sukūrė ir parašė Paddy Kelly savo mamai Barbarai Kelly, kuri mirė 1982 metais. Dainą atliko jaunosios Kelly atžalos. Tai apskritai buvo drebinantis muzikinis įvykis, o ši daina amžiams topo „Kelly Family“ vizitine kortele visame pasaulyje. Pridedu vaizdo klipą:

Po daugel metų:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Augustė Vedrikaitė "Do Somethin"

Sveiki visi,

Šios dienos dainoje svečiuojasi Augustė Vedrickaitė su daina „Do Somethin“ (Daryk ką nors). Na, tikriausiai nereikia per daug pristatinėti Augustės Verdrickaitės, kuri 2005 metais dalyvavo muzikiniame projekte „Dangus“ ir laimėjo antrąją vietą. Nuo to karto, ji nereta atlikėja, kuri su pertraukomis vis pasirodo Lietuvos muzikos padangėse. Dabar ji vadovaus Utenos chorui, kurį rengs TV3. Na, nereikia nė sakyti, kad Augustės balsas yra vienas geriausių pop – rok Lietuvos padangėje, neskaitant tų žmonių, kurie dainuoja operą ir klasikines balades.

Daina „Do somethin“ – sukurta 2008 metais, kai ji su pritariamaisiais bekais dalyvavo Lietuvos dainų atrankos konkurse į „Euroviziją“, tąkart, jeigu neklystų, ši daina užėmė šeštąją vietą. Nuo tada man ši daina buvo viena iš Augustės etalonų, kuris tikrai buvo vertas, mano galva, laimėjimo. Tai prasminga, paprasta, nuoširdi šiek tiek „kantri“ stiliaus baladė, kuri būtų taip tikusi Europai po visų tų blizgučių, kičų ir nesąmoningų balalaikų. Po nesėkmingo, bet neprasto bandymo, Augustė paruošė ir lietuviškąjį dainos variantą, kuris mano ausiai neskamba taip gerai kaip angliškas, bet pridedu abu variantus, kad įvertintumėte patys.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maži vaikai" / "Little Children

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maži vaikai“ (Little children) (2006 m.) Na, tai pasakojimas apie į miestelį grįžusį pedofilą, kuris kažkada parodė nepilnamečiui savo genitalijas, šalia vystosi pagrindinė tema – dviejų nuostabių žmonių jausmai. Tiek vyras, tiek moteris turi trimečius vaikus, bet kartu turi ir atskiras šeimas, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių nesijaučia laimingi. Jie kasdien susitinka su vaikais prie baseino, vaikų parke ir kalbasi, įsimyli, mylisi ir pan. Šalia vystosi kažkur neapykanta pedofilui, kurį persekioja vietiniai, neduoda ramybės ir patys labiau sužvėrėja nei galima numanyti. Žmonės būna labai žiaurūs, kai nori apsaugoti save nuo maniakų, tačiau, koks tikrasis yra pedofilo gyvenimas, kai jis nori lyg ir grįžti į gyvenimą? Šios dvi linijos bauginančiai susikirs. 

Žinot, buvo kraupu žiūrėti į tą vargšą žmogelį, kurio engė visi, buvo žiauru, nes maniau, kad jis kažką blogo padarys kitiems. Labai keistai ir įtikinamai surežisuotas ir suvaidintas šis personažas. Graudi užsimezgusi dviejų žmonių meilė irgi iš pirmo žvilgsnio nėra jau tokia tobula, tačiau, kas jiems nutiks – tebūnie paslaptis. Tai filmas nominuotas net trim „Oskaram“. 

Kate Winslet sukuria dar vieną nuostabų vaidmenį. Na, ir iš tikrųjų tegu niekada ši aktorė nesidaro jokių plastinių operacijų ar ko, nes jos natūralume ir slypi grožis. Išties, tikriausiai ar tai nebus antras jos stiprumo vaidmuo po „Skaitovo“, suvaidinta įtikinamai, gerai, kamera ją dievina. Tą patį galiu pasakyti ir apie Patrick Wilson ir Jennifer Cinnelly, taip pat labai garsius pasaulinio lygio aktorius. Filmas paliečia visuomenės ir asmeninius dalykus, juos bando lyg ir teisinti, analizuoti žmoguje esantį žvėriškumą ir kartu žmogiškumą iš skirtingų pozicijų. Žmonės yra kaip vaikai, kuriems atsibosta ir jie pasineria į kitokį žaidimą, į aistros ir flirto žaidimą, tačiau kai jie pajaučia pavojų, jog viskas gali baigti, jog išgyventas turtas ir artimieji yra čia ir dabar, tada jie lyg vaikai vėl grįžta pas savo „tėčius ir mamutes“. 

Man asmeniškais šis filmas tiko ir patiko. Nuostabi vaidyba. Įdomi pozicija. Kartu kriminalinis nenuspėjamumas. Intriga. Subtilūs jausmai. Psichologinė analizė. Viskas vienoje vietoje, o ko dar daugiau ir benorėti? Rekomenduoju tiesiog visiems, be jokio išskirtinumo, nes manau, jog kažkas vis tiek bus atrandama ir pritaikoma gyvenime.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Toli nuo Rojaus"

Sveiki visi,

Tikriausiai esu pradėjęs kokį nors filmų žiūrėjimo maratoną, nes nebegaliu sustoti. Šįkart pasidairiau savo mylimos aktorės Julianne Moore filmografijoje ir nutariau parsisiųsti filmą „Toli nuo Rojaus“ (Far from Heaven) (2002 m.) Tai jau senesnis filmas, tuo pačiu laikotarpiu Moore sukūrė vaidmenį ir filme „Valandos“, net visai nustebau, jog šiame filme vaizduojamas laikotarpis, aprangos stilius ir net aktorės vaidyba labai panašūs su „Valandomis“.

„Toli nuo Rojaus“ – tai filmas, pasakojantis apie paprastos, pavyzdingos ir kartu kuklios moters gyvenimą kaimynystėje. Ji visada turėjo gerą vardą, vaikus ir vyrą, tačiau netrukus jos santuoka ima žlugti, kai ji aptinka savo vyrą su kitu vyru besiglamžančius biure. Moteris, lyg ir bėgdama nuo viso to skausmo, pradeda įsimylėti savo sodininką. Noriu priminti, kad vaizduojami 1957 – 1958 metai, kai baltieji vis dar su dideliu nepalankumu žiūrėjo į juodaodžius. Sodininkas buvo juodaodis. Miestelėnai, moters draugės ima nebesuprasti jos bendravimo ir pradeda smerkti už jos liberalias pažiūras į juodaodžius. Tačiau širdžiai neįsakysi, kaip jau nebepakeisi savo vyro seksualinės orientacijos.

Filmas labiausiai nagrinėja šeimos tarpusavio santykius ir sunkų juodaodžių amerikiečių kelią į lygias teises ir požiūrį visuomenėje. Tai buvo išties sunkus ir negailestingas metas, kada juodaodžių vaikai buvo persekiojami akmenimis, jie negalėdavo normaliai lankyti mokyklų, turėjo nuolatos kraustytis. Tai pasakojimas apie labai trapią meilę, kuri gimė iš gražių pasivaikščiojimų ir pokalbių apie gyvenimą. Dabar ir aš pagalvojau, jog viskas tobula, tikriausiai, ir yra tik Rojuje, kur nežiūrima kaip tu atrodai, kokia tavo odos spalva, materialinė padėtis ir t.t. Bet tas Rojus herojams kasdienybės trintyje toks nepasiekiamas ir neįgyvendinamas, taip bijoma pasipriešinti visuomenės jėgai ir tokiu būdu jie visi lieka toli nuo Rojaus, toli nuo laimės.

Tai gražus filmas, jautrus, subtilus. Nuostabi aktorių vaidyba, šiuo aspektu ir vėl nenusivyliau. Tai filmas, kuriuo reikia mėgautis, suprasti, pateisinti ir nesmerkti, nes šiame filme nėra nei gerų, nei blogų žmonių, čia egzistuoja visai kitokios valdančios jėgos – visuomenės normatyvas, per kuriuos visi pagrindiniai personažai yra bent jau mentališkai peržengę maištininkai.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Dienos pabiros

Sveiki visi,

Būna akimirkų, kai tiesiog eini gatve ir į kažką atkreipi dėmesį, kažką užfiksuoji, kažką prisimini. Kai aš tai padarau, imu žiūrėti distancijos tarp savęs ir tarp aplinkos, kad sužinočiau, kur aš ir kas aš esu. Tai štai tokios anos dienos pabiros:

Pirmą valandą nakties „Maximoje“ girti paaugliai perka kavą ir dainuoja pagal prekybos centro leidžiamą muziką. O kur esu aš?

Knygyne skaitau knyga, o motina paskambino savo vaikui paklausti, kaip sekėsi vokiečių kalbos pamoka. Ji nuodugniai išklausinėja, ką ir kaip klausinėjo jo mokytoja. Pagalvojau, kada paskutinįkart kalbėjau su savo mama?

Paskutiniuoju autobusu grįžinėjau namo. Paklausiau, ar jis važiuoja į stotį, vairuotoja atsakė, kad ne. Ir aš pagalvojau, kaip pareisiu namo per tokį lietų? Atsakiau, kad kaip ir visi – kojomis.

Pamačiau atitirpusį ir tuščią alaus butelį iš po purvino sniego. Pagalvojau, kad pavasaris lipa ant kulnų. Kodėl benamiai šių butelių dar ne pamatė? Ar ir aš kažko gyvenime taip nepamačiau?

Autobusas sustojo tuščioje stotelėje. Man už lango nusišypsojo didžiuliame plakate išsirikiavę politikai. Nuvažiuojant net nepamojavo. Kas už tokius balsuotų? Niekas. Net aš pats.

Medyje man mojavo geltona pirštinė. Medis tikriausiai išprotėjo ir ėmė apsirenginėti žmonių rūbais. Įsitikinu, jog gyvenime normalių niekada nebuvo, nėra ir nebus.

Ant prekybos centro stogo, su panorama į Vilnių kvėpavau vėju. Bent jau žinojau, kur šią akimirką esu.

Važiuojant ekskavatoriumi, norėjosi vėl sugrįžti ir pakartoti lėtą nusileidimą, tačiau pagalvojau, kad esu per daug suaugęs. Ar teisingai pasielgiau, kad negrįžau? Iki šiol nežinau.

Eidamas gatve, dažnai apsičiupinėju, ar tebeturiu piniginę ir raktus. Užkluptas nesaugumo jausmo, mėgstu save nulieti šaltais prakaito dušais. Gal tai priminimai, kad gyvenu, o ne tik skrendu?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikams viskas gerai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Vaikams viskas gerai“ (The Kids are all Right) (2010 m.) Tai gan kontraversiškas filmas, kuris gali ir sugluminti, ir sujaudinti. Tai pasakojimas apie dviejų lesbiečių gyvenimą po daugiau nei 18 metų draugystės. Jos jau pagyvenusios ir turi du vaikus – vyriausiai ką tik sukako 18 metų. Esmė tame, kad jos buvo apvaisintos ir dukra po tiek metų susiranda iš spermos banko savo „donorą“ – tėvą, kuris galutinai sujaukia visų gyvenimus.

Filmas nagrinėja ne homoseksualumo klausimą, filme tai yra savaime suprantamas dalykas, jis nagrinėja šeimyninius santykius. Filme perteikta „netradicinė šeima“ kaip tradicinės šeimos modelis, taigi ši tema natūraliai kaip ir neliečiama, tačiau kaip „aršios“ lesbietės ima reaguoti, kai į jų ir jų vaikų gyvenimus ima brautis donoras tėvas, tai tampa gan įdomu. Iš pradžių vaikai susižavi savo tėvu motociklininku, kuris propaguoja palaidą gyvenimą, tačiau šis lemtingas susidūrimas ima keisti visų gyvenimus ir, deja, ne viskas einasi į gerą. Tai komedijinė drama, į viską bandoma žiūrėsi su ironija, sarkastišku atstumu. Filmas iš esmės gan paprastas, nieko jame nėra per daug sudėtingo, užpildyti charakteriai, gera vaidyba. Čia vėl sutinku vieną mėgstamiausių savo aktorių Julianne Moore, ją tikriausiai žinot iš tokių filmų kaip antai „Aklumas“, „Vienišas žmogus“, „Kloja“, „Valandos“ ir t.t. Anette Bening „Amerikietiškų grožybių“ žvaigždė.

Man šis filmas visai priimtinas ir įdomus. Gal tai nėra geriausias filmas, tačiau savotiško šarmo turi, turi šarmo sukurti personažai, situacijos, kurios buvo dar niekur nematytos. Rekomenduoju visiems, kurie mėgsta ne banalų, o šiek tiek subtilesnį, gyvenimiškesnį humorą, kurie mėgsta gluminančias temas, rekomenduoju lengvesnio žanro mėgėjams, tėvams ir vaikams, kurie bijo homoseksualizmo kaip „užkrato“, kurie apskritai bijo, išgyvena dėl savo vaikų gyvenimo ir ateities. Manau, šis filmas kažkiek turėtų nuraminti.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela