Filmas: "Diktatorius" / "The Dictator"

Sveiki visi,

Šiandien mano žvilgsnis krypsta į komercinį kiną ir mano akiratyje filmas „Diktatorius“ (The Dictator) (2012 m.). Naujas režisieriaus Larry Charles darbas su žymiuoju aštraus humoro aktoriumi Sacha Baron Cohen – šie du žmonės kartu dirbo prie tokių filmų kaip „Boratas“ ir „Bruno“. Na, aštraus ir šiurkštaus, hiperbolizuoto humoro režisierius labai mėgsta pašiepti mūsų socialines ydas, suskaldžiusį pasaulį ir apsitvėrusius pasenusiomis patriotinėmis vertybėmis žmones. Šįkart jis smogia galingai ir taikliai – Vakarų ir Rytų politinių santykių išjuokimas, naftos telkinių sutarčių demaskavimo peripetijos, Rytų žmonių priespauda po politine saule. Naujas personažas išgalvotos valstybės diktatorius Aladinas patenka į Vakarų pasaulį ir nusirita nuo diktatoriaus kėdės iki žemiausio luomo – amerikiečio valkatos. Įdomiausia tai, kad filme, kaip ir visuose darbuose, nėra galutinės finalinės klišės – personažas perbridęs jovalą, vis tiek lieka toks pat, neatsisakęs savo kvailumo, ydų ir bukumo.  

Na, iš tikrųjų nuo pat pirmųjų kadrų atpažįstamas režisieriaus braižas neleidžia nuobodžiauti. Žiūrint šį filmą, turi nusiteikti šiurkštaus humoro dozei, o jei tau patinka tik subtilūs juokai, šio filmo nerekomenduoju. Tenka iškart užbėgti už akių, kad kai kurie juokeliai išties labai jau nelogiški, netašyti ir verti tik atskirų anekdotinių logotipų. Kai kada scenos, nors ir atrodo, kad smarkiai pafinansuotos, atrodo tokios „debiliškos“ ir pritrenkiančiai bukos, kad gali nustėrti vietoje, kaip ir ankstesniuose šio režisieriaus filmuose, tačiau žiūrėdami, mes suprantame kartu ir filmo unikalumą, kadangi niekas daugiau pasaulyje neturi tokio išskirtinio komedijinio braižo su ryškiais savotiškais parodijavimo elementais ne tik kino klišių, bet ir socialinėmis žmonių elgsenomis ir stereotipais.

Malu filme išvysti ir Anna Faris, „Pats baisiausias filmas“ parodijų maratonų žvaigždę, kuri vis neatsikrato savo pomėgio filmuotis tokio tipažo kine. 

Man asmeniškai filmas visai smagiai susižiūrėjo. Kai kurie taiklūs „bajeriai“ vertė kvatotis, tad nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Vilniečio korletė ir viešojo transporto reforma: ar ir jūs dalyvausite viešoje apiplėšinėjimo orgijoje?

Sveiki,

Šiaip niekad nebuvau nusistatęs prieš Zuoko skleidžiamas modernias idėjas, tačiau, kai jos lipa ant paprasto žmogaus galvos, ima siutas. Šįkart transporto „Vilniečio kortelė“ reforma daugelį šokiravo ne tik savo neorganizuotumu, bet ir ne patogumu. Žinoma, Zuokula mandagiai linkčiojo ir pusiau rimtai kalbėjo kameroms apie „Vilniečio kortelę“, kad ją ateityje galėsime pritaikyti automobilio stovėjimo aikštelėse. Tikriausiai patys Vilniaus savivaldybės atstovai? Jeigu norėjo modernių kortelių su padidintomis kainomis, tai galėjo sukurti jas specialiai mersais važinėjantiems buržujams, o ne priverstiniams paprastiems vilniečiams, kurie į darbus važinėja kasdieni pirmyn ir atgal, ir yra priversti naudoti viešąjį transportą. Kas per WTF? Ta proga, kad pabrango bilietų tarifai – kainos pasiekė lubas ir jau kaip Džeko pupa tįsta į dangų, tai ta proga ir „mikriukai“ sugalvoja „užsikalti“ gražaus pinigėlio. Na, kaip čia mikriukai liks su autobusų kainomis, reikia lygį savo palaikyti. 

Nepatogumas ir dėl minučių tarifų, mat už pabrangintą kainą tegalėsi važiuoti 30 minučių, važiuosi daugiau nei 30 minučių, primokėk dar litą iki 60 minučių. O ką daryti, jei mano kelionė trunka 31 minutę? O jei trunka 29 ir kamštyje piko metu pasėdžiu? Tai kaip? Tai dabar keleivis turi sėdėti ir žvilgčioti į laikrodį ir kaskart nerimauti, kad autobusas riedėtų greičiau, nes kontrolieriai pripaišys nuostabią baudą!? Žinot, Vilniaus savivaldybe ir Zuokulai, pasielgėt su vargstančiais žmonėmis šlykščiai. Matydami tik modernizaciją, lipat ant paprastų žmonių galvų, iš jų pačių kišenių modernizuojat viską. Prišikot visiems savo nepatogumais, kainomis, represijomis į dūšią. Kodėl niekas nemodernizuoja darbų vietų, kad žmonėms galėtų daugiau mokėti, o tada gręžti pinigą transportui pinigą. Galiu tik trumpam pasidžiaugti, kad nebegyvenu ir nesu Vilniuje, ir nedalyvauju šioje baisioje apiplėšinėjimo orgijoje. Kaip kažkas sakė, nuvažiuoti į polikliniką bus prabanga. Ar to žmonės nusipelno? 

Paprasti žmonės jau mykia komentaruose apie tai, kaip neįmanoma nusipirkti bilietų, o juk į darbus tenka važiuoti, kontrolė irgi savo daro. Tik stebiuosi, kad baudos dar nepasiekė kokių 500 litų, greit į kalėjimą sėsim už zuikius iki gyvos galvos. Pritariu anarchistams, kurie organizuoja streiką prieš šią neapgalvotą paprastų žmonių sąskaita vykdomą reformą. Sorry, Vilniau, bet pašiukšlinai mums ne tik į piniginę, bet ir į kai ką daugiau...

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Prancūzija" / "Francia"

Sveiki,

Kaip ir žadėjau, pratęsiau Natalijos Oreiro filmografiją. Šįkart naujas ir rimtas amplua Urugvajaus režisieriaus Adrian Caetano filme „Prancūzija“ (Francia) (2009 m.). Šįkart istorija mums pasakoja gyvenimišką šeimos gyvenimo istoriją su realizmo ir vos vos juntamu svajonių, neišsipildžiusių svajonių, dvelksmu. Filmas dalyvavęs keliose kino festivaliuose, tačiau didesnių apdovanojimų taip ir nėra gavęs. Negaliu pasakyti, kad filmas nustebino, bet negaliu kažką labai jau ir blogo pabarti. Siužetas man patiko – išsiskyrusi šeima prižiūri dukrelę, abu jauni tėvai sunkiai verčiasi: ji dirba tarnaite turtinguose namuose, kuriuose senutė amžinai nori nusižudyti ir jai tenka gelbstėti kailį, o jis dirba fabrike, tačiau turi turtingą draugę, bet ją sumuša ir lieka be nieko. Galiausiai jis apsigyvena šalia dukrelės, kuriai bandoma pripaišyti įvairių sutrikimų, nes ji žvairuoja ir yra ale ne viso proto ir nori pašalinti iš mokyklos... Visas dramos gražus kaulų kompleksas. Kai mergaitė nenori girdėti, kaip tėvai barasi, ji užsideda ausines ir klausosi muzikos, savotiškai bėga į savo uždarą pasaulėlį.

Gera vaidyba, tačiau filmas vis tiek toks posausis išėjęs, gal kad taip drama praplaukė kaip su drėgnu skuduru per veidą, nudžiūvo ir nieko iš jos per daug nebeliko – nei išgyvenimo, nei jausmo tik pilki ir niūrūs socialiniai karkasai kybo atmintyje. Kritikai pabrėžė, kad filmas netolygus, jis pusiau rodo situaciją iš mergaitės pusės, bet čia ima ir nuo jos pabėga ir rodo pasakojimą iš kito pasakotojo pozicijos. Žinokit, tas jautėsi, gal tas pasakojimo bangavimas visgi ir pakišo koją, sujaudinant žiūrovą giliau? Šįkart neblogai parodyta šeimyninė sunki socialinė padėtis, tarpusavio santykiai, tačiau, mano galva, kažko trūko, trūko, trūko... bet tokiam pasižiūrėjimui, gal ir nieko dramelė.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvybės kibirkštis" / "La Chispa de la vida" / "As Luck Would Have It"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Gyvybės kibirkštis“ dar kitaip galima filmą versti ir „Gyvenimo kibirkštis“ (La Chispa de la vida) (2011 m.). Netikėtas visai mano atradimas, beveik nežinomas filmas Lietuvoje. Dabar kaip tik jį verčiu į lietuvių kalbą ir galbūt artimiausiu metu pasieks jūsų akis. „Gyvybės kibirkštis“ buvo netikėtas filmas Ispanijos kino industrijoje, nes su juo debiutavo iki tol beveik niekam nežinomas režisierius Alex del la Iglesia, pastarasis už šį filmą gavo „Gojos“ statulėlę kaip geriausias metų debiutuojantis režisierius. Na, tenka pripažinti, kad gal su ispanų režisierių meistrais ir negali kol kas prilygti, tačiau režisierius turi savo parako. Filmas prasidėjo gan holivudiškai ir pakankamai nuobodžiai – rytas lovoje, voliojasi Salma Hayek ir Jose Mota, po to vyras skuba į darbo pokalbį ir jo, žinoma, negauna. Atrodo, jokio dramatizmo smarso, jokios kruopelytės ispaniškumo, kitoniškumo, viskas atrodo kaip nulieta standartinė nuspėjama statulėlę. Tačiau filmas netrukus įsibėgėja, ir supranti, jog reikėjo laukti šuolio nuo tramplyno.

Patiko man ši įtempta drama, kuri po to susivalgė puikiai. Kad ir siužetas šiek tiek man priminė tokį korizionį balalaiką – pabandom išlaikyti žiūrovą prie eterio, bet dievaži, režisieriui tai ir pavyko. Aš išbuvau iki pat pabaigos ir galiu už tai rašyti gan aukštą įvertinimą, nes patiko ir pagrindiniai aktoriai. Salma Hayek po ilgos pertraukos grįžo 2011 metais į rimtesnio filmo ekranus, po beveik 5 metus trukusių visokių balalaikų, komedijų ar šiaip švystelėjimų serialuose, ji pagaliau sugrįžo ne kaip aistringa latinosa į Holivudą, bet netikėtai nutūpė į ispanų kiną ir pagaliau gavo pirmą rimtą įvertinimą po „Fridos“ laikų. Už šį vaidmenį ji buvo nominuota „Gojos“ statulėlei kaip geriausia metų ispanų aktorė. Pasirodė ir dar vienas filmas su Salma Hayek „Amerikano“ (2011 m.), ši provokuojanti drama, kai Salma vaidina meksikietę kekšytę jai iškovojo nominaciją San Sabastiano kino festivalyje. Trumpas ir smagus Salmos grįžimas į rimtesnį filmą po motinystės atostogų leido priminti, kad ji puiki ir žavinga ne tik aktorė, bet ir „būtybė“ – vyrai supras, ką norėjau pasakyti.

Šiaip filmas pakankamai man pasirodė įdomus, skirtas įvairaus plauko žiūrovams. Gurmanai čia galės gėrėtis atvirais simboliais – amfiteatras, spektaklis, puikiai ištransliuotu kapitalistinio pasaulio žiaurumai ir nužmogėjimo tragedijos akivaizdoje, aktorių vaidyba ir t.t. Komercinio filmo žiūrovai galės pergyventi kartu dėl herojų likimo, tvyrančios įtampos, sprendimų laukimo. Manau, subalansuota vidutiniam žiūrovui, bet tinka visiems.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 32/100
IMDb: 6.2 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukimo muzika" / "Musica en espera"

Sveiki,

Šįkart noriu jus nukelti į Argentiną ir pristatyti komedijinę dramą „Laukimo muzika“ (Musica en espera). Nutariau pagaliau pažiūrėti komercinę melodramą ne iš Holivudo šalies, o nukeliaudamas į Lotynų Ameriką. Šįkart dėmesį mano patraukė jau tikriausiai visiems puikiai žinoma ir gal neužmiršta argentinietiškų serialų karalienė – Natalia Oreiro, kuri perkopusi 30 metų kažkaip netikėtai apleido šį žanrą ir vienu metu smarkiai įsisuko į kino industriją. 2003 metais matyta drama „Kleopatra“, kuri beje man dar ir patiko, neleido abejoti, kad Natalijos Oreiro vieta yra ne serialuose, bet didžiajame kine. 

„Laukimo muzika“ – tai iš pirmo žvilgsnio gan primityvus ir seriališkas siužetas. Nėščia moteris, dirbanti ofise, sutinka dėl muzikos pakvaišusį vyrioką, o atvykusiai mamaa, kuriai telefonu pripasakojo apie savo tobulą gyvenimą su Santjagu, nė prasitarti nenori, kad jis ją jau kadais palikęs, todėl griebia muzikantą ir čia pat motinai pristato, kad šis esąs tas garsusis Santjagas. Gal ir būtų viskas tuoj išaiškėję, jei muzikantas nebūtų įklimpęs į nemalonę ir nesutikęs žaisti šio apgaulingo žaidimo – o visa kita jau nuspėjama. Na, iš tikrųjų istorija kažkur pusiau lyg jau ir matyta lyg ir regėta – manęs iš esmės niekuo nenustebino. Labai džiaugiausi vėl susidūręs su tokiais puikiais Argentinos aktoriais kaip Diego Peretti, Natalia Oreiro bei garsiąja Norma Aleandro, pastaroji jau su Natalija dirbo prie „Kleopatros“. Puikus kolektyvas neleis nuobodžiauti, filme buvo neretai ir juokingų situacijų, net vietomis panešėjo į „Ieškokit Gudručio“ scenas. Patiko Oreiros kuriamas personažas – pakankamai solidus, rimtas, ne taip, kaip įpratę matyti ją strakaliojančią muilo operose. Sakyčiau, pakankamai rimta melodrama, pristokojama lėkštų ir hiperbolizuotų juokelių kiekviename žingsnyje. Filmą sužiūrėjau ganėtinai smagiai ir nuotaikingai, o jei ir jūs susigundysite, tai to paties ir jums linkiu. Manau, kad artimiausiu metu labiau patyrinėsi Oreiros kinografiją ir ateityje pristatysiu dar keletą filmų.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miegok kietai" / "Mientras Duermes"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną ispanų filmą. Nepykit, bet paskutiniuoju metu vėl sugrįžo mano pamirštas fetišas ispaniškajam kinui. Na, ir tikriausiai „n“ kartų pasikartosiu, kad ispanai moka kurti stulbinančius siaubo ir trilerių filmus. Šįkart ispanų režisieriaus Jaume Balaguero sukūrė puikų trilerį „Miegok kietai“ (Mientras Duermes) (2011 m.), kuriame sutikau savo mėgstamą ispanų aktorių Luis Tosar. „Miegok kietai“ – pristatomas kaip siaubo trileris, tačiau jį labiau pavadinčiau psichologiniu trileriu, nors tenka pripažinti, kad įtampos šiame filme nemažta, kuri priartėja prie siaubo elementų. Na, iš tikrųjų įdomus siužetas – kasnakt po lova miegantis vyrukas išlenda iš po jos ir atsigula prie savo nusvaigintos „meilės“, kuri vėliau pasirodo nesanti meilė, bet besanti jo sutrikusių emocijų auka, tyrinėjimo objektas. Pagrindinis herojus aiškiai sutrikusios psichikos realiame gyvenime atrodo stabilus ir atsakingas raktininkas, tačiau velniškai apsukrus...

„Paslėptas veidas“ (La Cara Oculta) – buvo paskutinis siaubo trileriukas ispanų, kurį teko matyti ir galiu pasakyti, kad ši juosta nemažiau nusileidžia ankstesniam filmui, o gal kai kam bus netgi daug įdomesnė, nes įtampos filme tikrai netrūksta, įdomus siužetas prikausto prie filmo ir išlaiko jį iki pat pabaigos – o juk tai gero trilerio ženklas! Kol Holivudas tąsosi ir kasosi gimdydamas vidutinius trilerius, ispanai jų sukuria kur kas mažiau, bet kai juobteli iš peties, tai ir žado gali netekti. Šiaip tikrai, rekomenduoju pažiūrėti jį šįkart Holivudo fanams, kurie iškart pajus kaip skiriasi režisūrinis braižas, energetika, ištransliuotos idėjos. Praleidau naktį puikias valandas su puikiu trileriu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.2 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ateitis" / "The Future"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Ateitis“ (The Future) (2011 m.) – tai bendras amerikiečių ir vokiečių darbas, kuris mums papasakoja keistą ir neįprastą vienos poros istoriją. Iš tikrųjų filmas man pasirodė tikrai keistas, o dėl to keistumo tikriausiai man ir patiko. Jaunos poros santykiai rutuliojasi permainų periodu – mergina, tikėdama likimo ženklais, susipažįsta su kitu, gerokai vyresniu vyruku ir nutaria, kad su juo yra laimingesnė, tačiau jos dabartinis vaikinas nutaria, jog reikia viską sustabdyti ir išsaugoti taip, kaip yra. Nesu tikras, ar supratau šį filmą iki galo, nes mistiniai intarpai, pvz. kalbantis mėnulis ale kaip Dievo vardu, murkianti katė su subintuota koja, kuri pasakoja savo santykių supratimą ir savo „išėjimo ir atėjimo“ istoriją, laiko sustabdymas... Išties filme nemenkai daug mistikos realizmo rūbe, kuris ir stebina, ir kartu dirgina, nes bandai suprasti herojus ir jų veiksmus, persimušančius per simboliką.

Šiaip filmas dalyvavo Berlyno kino festivalyje ir buvo pakankamai gerai įvertintas kino kritikų, bet nepaisant to, žiūrovų į kino sales visgi nepritraukė tiek, kiek buvo iš pradžių tikėtasi – filmo pastatymas atsiėjo milijoną dolerių, o per bilietus į kasas grįžo tik pusę šios sumos, bet nepaisant to, manau, kad filmas pakankamai vykęs ir pakankamai originalus, ir pakankamai nekomercinis, kad iki mūsų akių jis neatkeliautų. Gan sėkmingai per siurrealizmo prizmę bandyta užfiksuoti žmogaus „iki praradimo“ istoriją. Ar iš tikrųjų mes dabar, kai mylime, ir sužinoję, ką žmogus padarys su mumis ateityje, vis tiek su tuo žinojimu dabar ir čia pat mylėtume taip, kaip anksčiau, nepaisant visko? Ateitis yra skaudus dalykas, nes jos žinojimas griauna dabarties pamatą ir nesijauti saugus čia ir dabar – manau, kad filmas tai ir norėjo akcentuoti ir man ši idėja buvo priimtina. Manau, filmas patiks siurrealistinių dramų mėgėjams. Jau teko paskaityti porą klaikių atsiliepimų, kad filmas visiška nesąmonė, manau, nesąmonė tiems, kurie tiesiog nepajėgia priimti kitų idėjinių raiškos formų ir nesugeba į gyvenimą pažiūrėti įdomiai.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela