Knyga: Juozas Aputis "Gegužė ant nulūžusio beržo" (Novelių triptikas "Žalias laiko vingis")

APUTIS J. Gegužė ant nulūžusio beržo. Vilnius: Vaga, 1986.

 Sveiki,

Juozas Aputis, kurį taip vertino literatūrologas, literatūros kritikas Albertas Zalatorius, yra tikriausiai vienas didžiausių novelės žanro meistrų lietuvių literatūroje. Šis žanras nenyksta ir vis kas keletą metų pasirodo po tikrai gerą novelių rinkinį, kurie gaivina senas novelių tradicijas ir plečia novatoriškumu, naujomis temomis, formomis lietuvių literatūros lauką. Nesu novelių mėgėjas – smulkūs tekstai man asocijuojasi su nuobodybėmis ir pernelyg dideliu snobizmu, nagrinėti kiekvieną judesį, ieškoti paralelių, juslėmis apčiuopti neapčiuopiamus dalykus – tai intelektualusis žanras. Ir visgi, tai tėra tik paviršutiniškas nusistatymas, o kai griebiesi novelių skaitymo, staiga nušvinti ir patiri nemenkesnį malonumą, nei skaitydamas romaną ar apysaką.

Šįkart noriu trumpai pakalbėti apie Juozo Apučio novelių triptiką (trijų dalių noveles) Žalias laiko vingis. Šis novelių triptikas – tai harmoninga sugrįžimo, išpažinties ir prisiminimų dėlionė, su tik Juozui Apučiui būdinga novelių raiška ir forma. Žalio laiko vingį sudaro trys novelės – Arklio akyse, Troboj prie upės ir Žalias laiko vingis. Rašytojas puikiai konstruoja ir komponuoja noveles, jos sujungtos per pasakotojo poziciją ir herojaus kelionę po gimtąsias vietas, subtiliai aprėpiant egzistencinius žmogaus klausimus, nykstančio ir kintančio pasaulio jausenas.

Pirmojoje novelėje Arklio akyse personažas net neįvardijamas, jis vadinamas tiesiog žmogumi – tokia pasakotojo pasirinkta pozicija suteikia neutralaus santykio su herojumi. Arklio akyse personažas prisimena vaikystėje nutikusį įvykį su arkliu Jūra, kuris šokinėjo per tvoras, retrospektyviai aprėpiant jau kadaise mirusius žmones, mirties tendencijas. Retrospektyvinės juslės organiškai atgamina mąstančio ir prisimenančio žmogaus mechanizmą, suteikia išpažinties tonacijos, jautrumo netgi savotiško graudulio. Novelės pabaiga, kaip ir būdinga šiam žanrui, staigi, apibendrinanti ir laikanti visos novelės „svorį“: Kodėl esame įpratę arkliui žiūrėti į dantis ir kodėl nematome jo akių? (p. 242).

 

Antroji novelė Troboj prie upės, kurią galime skaityti kaip atskirą novelę ir kaip triptiko sudedamąją dalį, pasakotojas vėl grįžta į dabartį, keliauja savo gimtinės žemėmis, bet nejučia jį užklumpa naktis ir jis prisiglaudžia vienišos moters namuose, kuri kadaise iš netekties sielvarto upėje nužudė savo kūdikį. Novelėje skamba skaudžios išpažinties tonacijos, vėl ir vėl grįžtama į praeitį, permąstoma gyvenimo ir likimo sąsajos. Šioje novelėje susigrumia personažo smerkimo ir atleidimo kova, gailestis ir užuojauta, vėl prisimenami pirmosios novelės įvykiai su arkliu, tačiau Juozas Aputis praplečia įvykius, įveda sudėtingesnį prisiminimų ir naujų atradimų, suvokimų mozaiką.

Trečiojoje novelėje Žalias laiko vingis, kuriuo kartu pavadintas ir visas novelių triptikas apibendrina ir dar labiau išplečia buvusio karo padarinių tendencijas, stipriai prisiliečia prie žmogaus gyvasties, gyvybės ir gyvenimo vertės skalių. Personažas toliau keliauja ir nejučia išnyra prie ežero, prie kurio sutinka neįgaliųjų vyrą, kuris, pasirodo, kadaise gulėjo su pagrindiniu personažu vienoje mirties apsuptoje palatoje. Čia svarbus atpažinimo faktas, vėl prisimenamas arklys, kuris visose novelėse tampa prisiminimų raktu.

Visas triptikas gana tapybiškas, jame nemažai peizažo, tačiau jis nėra svarbiausia novelių svertis. Čia svarbiausi kelionės, atpažinimo ir suvokimo motyvai, apčiuopimas laiko slinkties ir pokyčių jausmas. Juozui Apučiui labai svarbios akys – sielos veidrodis, jose atsispindi ne tik emocijos, bet ir gyvenimo patirtis. Arklio akys, žmogaus akys yra tiesos raktas, užtenka nusakyti žmogaus akis ir jau viskas aišku, kokią patirtį ir lemtį neša žmogus – „sunkiai nusakomos baimės akimis ji sakė, kaip nepažįstamasis lemtingai artinosi prie jų vietos.“ (p. 252). Novelėse iš pradžių neaišku, to nežino net pasakotojas, kodėl žmogus keliauja ir ko jis ieško, bet tik novelių pabaigose veriasi tiesos, atskleidžiančios personažo intuityvią ieškojimo inercijos priežastį. Ir ne tik tiesos, kiek savasties paieškos, savo santykio su buvusiu ir esamu gyvenimu naujo santykio, tai lyg primena Prarasto laiko beieškant, tačiau kažko prarasto susigrąžinti personažui nėra svarbu, svarbiau yra prisiminti, kas buvo, ir suvokti, kas galėjo būti, vien tam, kad suvoktų savo dabarties gyvenimo tašką, kuris novelėse nenupasakojamas, tačiau intuityviai nujaučiamas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. D. Salinger "Franė ir Zujis"

Sveiki, 

Jerome David Salinger (Jeronimas Deividas Selindžeris) tikriausiai yra žinomas visiems, kurie vienokiais ar kitokiais būdais baigė vidurinę. Šis itin neproduktyvus amerikiečių autorius, kurio darbus galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tikriausiai yra vienas garsiausių ir didžiausių amerikiečių literatūros modernistų, kuris eina greta su E. Hemingvėjumi, V. Nabokovu, H. Mileriu ir kitais XX a. modernistų rašytojais. Jo romanas Rugiuose prie bedugnės yra lygiai taip pat visiems įsiėdęs kaip koks A. Škėmos Balta drobulė, tačiau tik 2006 metais mes sulaukėme pirmojo vertimo į lietuvių kalbą jo 1955 metais pasirodžiusio romano Franė ir Zujis. Tiesą sakant, romano pavadinimas skamba labai juokingai, nes jis man asocijuojasi kaip „Pranė ir Zuokas“ – o kodėl gi ne? A?

Franė ir Zujis gali sukelti dvejopas reakcijas. Vieniems, kurie yra pratę prie aštrios literatūros, kuri nagrinėja, na, kur čia nagrinėja, kartais tiesiog mėsinėja ypač atvirus dalykus, Franė ir Zujis gali pasirodyti pernelyg „apie nieką“ knyga, kuriai trūksta veiksmo, poslinkio, įvykių, charakterių. Kitiems romanas gali pasirodyti kažkas ilgai laukto verstinės literatūros padangėje, nes knyga pilna subtilybių, detalių, aliuzijų ir metaforų. Pirmas mano įspūdis buvo – labai lengvai skaitosi, toks jausmas, kad su vienu prisėdimu perskaitysiu ir greitai pamiršiu, pereidamas prie kitos knygos. Ir iš tikrųjų, stilius labai lengvas, o romane angažuota buitinė aplinka – pokalbiai kavinėje, vonioje, svetainėje ir telefonu suteikia dar didesnio „įžeminimo“ ir paprastumo.

Niekada nesižavėjau knyga Rugiuose prie bedugnės. Man ji iki šiol pasirodė pernelyg išpūstas reikalas ir skaitoma tik dėl modernizmo ir paaugliams artimo pasaulio, kurį vaizduoja rašytojas romane. Nežinau, gal kada ir grįšiu prieš šio romano ir atrasiu jį visai kitokį, tačiau Franė ir Zujis man patiko savo subtiliu prisilietimu prie esminių egzistencinių klausimų. Romane autorius ryškina pamatines žmogaus ir visuomenės vertybės. 

Romane vaizduojama Glasų šeima, kurioje vaikai turėjo itin sėkmingą vaikystės periodą, buvo laikomi vunderkindais, kurie dalyvavo radijo laidoje „Koks nuostabus mažylis“, vaikystės sėkmė atveria jau brandos amžiuje atsiveriančias nusivylimo ir nuopuolio periodus. Vaikystės laurai ir pripažinimas vaikams vėliau tampa neišsipildžiusių lūkesčių pasauliu, kuriame aiškiai juntamas paviršutiniškumas, per kapitalistinį pasaulį ir norą įtikti rinkai paminamos fundamentaliosios vertybės. Zujis bando išvengti netikrumo ir kartu bando atsisakyti Simoro, nusižudžiusio brolio šešėlio. Jo personažas gana sudėtingas, jis šeimoje gana familiarus, elgiasi grubiai, bet už vis labiausiai trokšta nuoširdumo, tikrumo ir meilės. Jo jaunėlė sesuo Franė, kuri atsisako aktorės karjeros, negaluoja konfrontuodama su pasaulio paviršutiniškumu – ji nusivylusi žmonėmis, kurie paviršutiniškai žiūri į savo veiklą, ypatingai kritikuoja dėstytojus, akademinę aplinką, pasigenda gilumo, atsidavimo. Abiejų vaikų intelektas yra aukštesnis ir skvarbesni jausmai nei išorinio pasaulio, todėl abu herojai ieško užuovėjos, placebo, išsivadavimo iš netikrumo.

Autorius per kasdieninius veiksmus, buitį, Manhateno gatvės aprašymus perduoda žmogaus pagalbos šauksmą, perduoda nykstančio, pasaulio paviršutiniškumui pasiduodančio žmogaus klyksmą. Viskas neva pateikiama labai paviršutiniškai, tačiau dialogai ir per juos ištransliuoti herojų santykiai yra tokie subtilūs, kad belieka po skaitymo seanso iš naujo apmąstyti mūsų egzistenciją ir santykį su pasauliu. Toks vaizdavimo būdas aiškiai išskiria dvejopus žmogaus santykius – vidinius ir išorinius žmogaus parametrus, mes esame priversti prisitaikyti prie gyvenimo reljefų. 

Knyga gana slogi, jaučiami depresijų simptomai, egzistencializmo filosofijos, XX a. ekonomikos pakylėjimo tramplynas, socialiniai niuansai, šeimos pokyčių era, kintančių vertybių diagrama. Į šią gana mažą knygutę sugula XX a. ne tik JAV, bet ir viso pasaulio vystymosi tempas, dvasinio gyvenimo užspendimas viduje ir, aišku, dar A. Camus gerai suformuota „Sizifo mito“ beprasmybės su absurdu gairės. Autorius nestokoja ironijos, sarkazmo, tačiau jie skamba gana liūdnai, nes nepaliauja aidėti sugriautų žmonių gyvenimų, iliuzijų ir nusivylimų atgarsiai. 

Iš esmės tai gana izoliuota knyga, kurio esmė yra vidiniuose herojų pasauliuose, o autorius tik per paviršių atskleidžia sudėtingas žmogaus gyvenimo tendencijas ir skaudulius. Kalba persmelkta intelektualumu – daug aliuzijų, daug literatūrinių terminų, rašytojų minėjimo, išreikšta meilė knygoms, retkarčiais stilizuojami įvairūs kūriniai, cituojamos ištraukos, kurios virsta sentencijomis. Aišku, knyga stilistiniu atžvilgiu taip pat nevienalytė – ji turi struktūrą, esama epistolinių intarpų, retkarčiais prasiveržia naratoriaus pasakojimo pobūdžio bangavimas – vietomis jis tik visažinis neutralus pasakotojas, o kai kada tampa advokatu skaitytojams ir prabyla visai kitomis tonacijomis.  

Knyga pakankamai įdomi, per buitinį santykį atsiveriantys dvasiniai žmonių trūkiai suformuoja įdomų pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, kuriuos pajus subtilesnių tekstų mėgėjai. Man Franė ir Zujis paliko geros knygos įspūdį, aišku, tik kai įveikiau visą tekstą ir leidau visam turiniui susigulėti galvoje. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėbijaus juosta" / "Moebius"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti naujausią Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duk‘o darbą „Mėbijaus juosta“ (angl. Moebius) (2013). Na, Kim Ki-duk‘as Lietuvoje turi begales gerbėjų, o kasmet sulaukdami po naują sukurtą juostą, vis nepamirštame šio savito ir išskirtinio ne tik Pietų Korėjos, bet ir viso pasaulio kino mastu ypatingojo režisieriaus. „Mėbijaus juostą“ galėjote (galite) išvysti šių metų „Kino pavasario“ festivalyje.

Dar pernai po matyto puikaus filmo „Pieta“, kuris padarė tikrai gerą įspūdį, stebėjau, kad režisierius su kiekviena juosta tampa vis brutalesnis, vis kūniškesnis. Po filosofinio filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“, režisierius gerokai pakito. Nors nemačiau jo visų juostų, tačiau daugiau ar mažiau nujaučiu link ko eina šis kino kūrėjas. „Mėbijaus juosta“ jau laikoma pačia kontraversiškiausiu šio režisieriaus darbu – tėvynėje uždraustos kai kurios scenos, o filmas paskelbtas žalingu jaunuomenei, ypač paaugliams. Ir taip, šiame filme ko gero daugiausia Kim Ki-duk‘o brutalumo, smurto. Pirmoji filmo pusė buvo įdomi, intriguojanti, tačiau šeimoje įsivyravusi kastracijos, kaltės, incesto, atpirkimo ir blogio gimdymo per blogį problemos pernelyg įsibangavo ir visko tapo per tiršta, neberealu, nebeįdomu.

„Mėbijaus juosta“ laikyčiau bene pačiu prasčiausiu šio režisieriaus darbu. Pasigedau išmonės, gilesnių filosofinių gelmių. Brutalumas lipo per brutalumą, herojai pernelyg „psichiniai ligoniai“, nenatūralūs, pasimetę ir visiškai nesivadovaujantys logika ir vertybėmis, net su draugu žiūrėdami juokėmės, kad šiame filme visgi nugalėjo „pimpalas, antras galas“, o ne herojai, nes herojai buvo tiek susirūpinę jaunuolio peniu, kad tiesiog darėsi juokingai graudu. Aišku, čia yra svarbiausia kaltės atpirkimo pasakojimas, kurį galėjome matyti ir ankstesnėje juostoje „Pieta“, tačiau šis variantas pasirodė pernelyg banalus. 

Kim Ki-duk‘as garsėja ir savo meditacinio pobūdžio filmais, tačiau šiame filme meditacijos neišvysime, nors filme herojai nekalba, todėl šį filmą žiūrėti galima bet kokia kalba, todėl šis filmas šiek tiek parodo režisieriaus bandymus savo asmeniniame kine ieškoti naujų formų. Ši forma man pasirodė iš pradžių veiksminga, tačiau vėliau ji brutaliųjų apeigų sodrumoje vista bevertė, netgi pernelyg dirbtina. 

Ir visgi, galvoju, kad nesigailiu, kad pažiūrėjau šį filmą, mielai lauksiu kito Kim Ki-duk‘o filmo pasirodymo.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marina Abramović: dalyvauja menininkė" / "Marina Abramovič: The Artist is Present"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti filmą „Marina Abramovič: dalyvauja menininkė“ (angl. Marina Abramovič: The Artist is Present) (2012), kurį visai netikėtai pavyko pamatyti. Po šio filmo apėmė keistas jausmas, lyg būčiau užpildytas pačių įvairiausių minčių. Tai dokumentinis filmas apie vieną ryškiausių ir galbūt svarbiausių šiuolaikinio meno, o tiksliau, performansų kūrėjų. Labai mažai ką tebuvau girdėjęs apie performansų meną – tai viešas neįprasta forma demonstruojamas gyvas, dažniausiai šokiruojantis pasirodymas, kuris neša tam tikrą žinią, informaciją, įdėja.

Marina Abramovič – ši asmenybė absoliučiai man buvo nežinoma. Ji laikoma šio meno pradininke ir visą gyvenimą paskyrė šiam menui. Menininkė iš Serbijos kuo puikiausiai žinoma Niujorke ir meno pasaulyje suvokiama kaip neišjudinamas monolitas „Lady Gaga“ pop muzikos pasaulyje. Dokumentinis filmas nuo pat pradžių glumina savo atvirais vaizdais, kurie gali sukelti neigiamas emocijas, šokiruoja savo idėjomis ir net tam tikrais žiaurumais, kuriuos naudoja Marina Abramovič, tačiau pamažu giliniesi į performansų meną ir suvoki, jog turi būti ne šiaip sau crazy žmogus, bet be galo laisvas, liberalus ir dvasingas žmogus, žmogus „išėjęs iš savęs“, suradęs harmoniją, pažvelgęs į savo ir savo žmonijos ydas bei skaudulius.

Filme iš pradžių pasirodžiusi kuoktelėjusi menininkė nejučia po seanso pavirsta tam tikra prasme „nušvitusi“, įveikusi kažkokį gyvenimo mums patiems dar neįkandamą raktą. Tai išgryninto asmenybės kulto dokumentika, kuri gal kiek ir sukramtytai pateikta, tačiau visas filmas laikosi ant Marinos Abramovič asmenybės energetikos, unikalumo, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros, kuri žavi ir kartu baugina savo laisve, kuri pereina įprasto, kasdieninio žmogaus gyvenimo nubrėžtas ribas, nustatytas taisykles. Nustebau, kaip patiko šis filmas, likau įsielektrinęs, kažkoks prisipildęs naujos energijos, lyg kartu su menininke peržengęs vieną iš tų ribų, kurių per kasdienybės monotoniją nebūčiau išdrįsęs peržengt vienas. Stipriai rekomenduoju tiems, kurie nori kažko stipraus, sukrečiančio, bet kartu pozityvaus ir įdomaus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sniego traukinys" / "Snowpiercer"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuotą naujausią Pietų Korėjos režisieriaus Joon-ho Bong filmą „Sniego traukinys“ (angl. Snowpiercer) (2013), kuris vienų buvo nesuprastas, o kitų pasitiktas kuo puikiausiai. Aš iškart prisipažinsiu, kad ši juosta buvo tikras atradimas po visų šių dramų ir istorinių filmų – intriga, tobula aktorių komanda, bet svarbiausia, kad filmo siužetas buvo labai įdomus.

Aišku, daugelis filmą laiko keistu, šio žodžio tikriausiai neišvengsime, kalbėdami apie šio režisieriaus darbus, kuriuos labai panorau pamatyti ir tikriausiai nepraleisiu progos artimiau susipažinti, nes azijiečių fantastiniai filmai, ypač iš serijos „crazy“, būna puikūs, įtraukiantys ir susukantys smegenis. „Sniego traukinys“ buvo vienas iš tų filmų, kuriam pasibaigus atsiminimai ir nuotaikos buvo dar labai gyvi, sunkoka buvo užmigti. Filmo idėja puiki, jos realizavimas, raiška labai įtraukė ir įtikino. Smagu, kad režisieriui pavyko azijietišką mąstymo formą kurti su amerikiečių (t. y. vakariečių) aktoriais – jau vien ko vertas aktorės Tildos Swinton pasirodymas! Paskutiniu metu į rinką plūstelėjo naujausi šios puikios aktorės darbai su itin kontrastingais personažais. 

Filmas pilnas įtampos, mįslių, kurie nėra tokie nuspėjami, kaip būna šabloniniuose trileriuose ar kai kuriuose fantastiniuose filmuose. Aišku, filmas gan nutolęs nuo realybės, tačiau pati idėja labai gyva, įtikinama ir žadinanti, praplečianti žiūrovo fantazijos lauką – o to aš visada noriu iš fantastinių juostų – netikėtos provokacijos. Nuo pat pradžių filmas vedė į didžiulę mįslę, o keistumo atmosfera, pirminis nesusivokimas, kas ir kur čia vyksta, manau, buvo kaip tik ta puiki įtampos guma, kurios ir norėjosi iš filmo. Ne visos mįslės po filmo atsiveria iš karto, bet nuo to filmas tampa tik dar įdomesnis. Puiki grafika, šalčio ir beviltiškumo pojūtis, kad, dievaži, nepagailėsiu gero balo šiam filmui, nes nepamenu, kada taip skaniai gliaudžiau filmo metaforas.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela