Būna, kad labai kažko
pasiilgstu, kažin kokios mistikos ar misterijos iš vaikystėje patirtų potyrių,
žiūrint tokio žanro filmus ar serialus. Vienas iš tokių, žinoma, buvo serialas
„X failai“, todėl genamas būtent šių intencijų, pažiūrėjau tų pačių kūrėjų
sukurtą vaidybinį filmą „X Failai“
(angl. The X Files) (1998), kurį
režisavo Bob Bowman. Kiek žinau, šiuo metu ketinama prikelti legendinį serialą
ir kuriamas jo tęsinys su tais pačiais aktoriais. Atsinaujinęs serialas turėtų
pasirodyti 2016 metais.
Na, o pirmasis „X
failų“ filmas (jų kol kas tėra du, antrasis – 2008 m.), man išties patiko.
Žinoma, daugelis serialą laiko kur kas pranašesniu ir tam tikriausiai yra ne
viena priežastis, tačiau filmas taip pat nėra itin prastas. Iš pradžių
scenarijus pasirodė „užvilkintas“, buvo mažai mistikos ir paslapčių, pernelyg
Malderis ir Skali užsisėdėdavo už stalo, klausydami federalų nutarimų. Žinoma,
lėta tėkmė savotiškai įtraukia ir pamažu darosi išties įdomu, kokias paslaptis
slepia „pasaulio valdytojai“. Gal kai kada šiek tiek erzino detektyvų dialogai,
kurie pasirodė pernelyg herojiški, literatūriškai nuskaityti iš scenarijaus
lapų, bet visumoje viskas išsilygino. Filmas sukuria serialui būdingą
atmosferą, mistiką, išlaiko paslaptingumą, o ir finalas jau priminė tikrą
„Svetimas“ epopėjos scenarijų, nors, mano akimis, „X failai“ gerokai
nusileidžia „Svetimo“ filmo dalims.
Nepaisant visko, man
filmas patiko. Toli gražu jis nėra šedevras, bet žiūrėti tiek su užsidegimu,
tiek atsipalaidavus, kaip ne buką ir ne su stačiai atgyventomis idėjomis filmą,
tikrai galima. Tiesiog mėgavausi ir tiek, kaip mėgavausi vėl ekrane matydamas aktorių
David Duchovny ir Gillian Anderson duetą.
Visiškai atsitiktinai
likimas man atsiuntė serialą „Sense8“,
kuris lietuviškai, deja, kol kas neturi jokio vertimo, bet tikriausiai būtų
galima versti netgi keliais variantais: „8
pojūtis“; „Aštuoni pojūčiai“, „Aštuntasis pojūtis“, kurį režisavo
legendiniai brolis ir sesuo Andy ir Lana Wachowski. Taip, tie
patys, kurie sukūrė „Matricos“ trilogiją, „Debesų žemėlapis“ bei „Jupiterė.
Pabudimas“, o jiems talkino J. Michael Straczynski. Tiesą sakant, po „Jupiterė:
Pabudimas“ lyg ir nieko gero nebuvo galima tikėtis, kadangi šis filmas
pademonstravo žymių brolio ir sesers kūrybinį nuosmukį, bet TV serialas buvo
išties tas raktas, kuris ir vėl mane privertė žavėtis šiais režisieriais. Serialo
visas 12 serijų pristatė paskutiniu metu į rinką paleidusi daug gerų kokybiškų
serialų kanalas „Netflix“. Kas keisčiausia, kad pamažu vis daugiau ir dažniau
kuriami serialai interneto rinkai, todėl ir šis serialas buvo sukurtas būtent
interneto vartotojams, todėl „Netfix“ serijas išlaido visas iškart. Manding,
kai kas per išeigines nemiegojo nuo ryto iki vakaro, bandydamas „apžioti“ visas
12 valandų su šiuo serialu, kurį aš praktiškai sužiūrėjau per vieną savaitę.
Apie šio serialo
užuominas pirmą kartą prabilta 2013 metais, o 2014 birželį jau prasidėjo
pirmieji filmavimai, na, o 2015 birželio pradžioje jau galėjome mėgautis
visomis serijomis. Nežinau, kiek kanalui ir kūrėjams atsipirko šis projektas.
Per gana trumpą laiką „Netfix“ puslapyje serialą peržiūrėjo milijonas
vartotojų, maždaug per tą patį laiką pusė milijonų piratinių vartotojų. Šiuo
metu serialas jau labai paplitęs ir sunku suvokti jo populiarumo mastą ir
reitingus. Gera žinia yra ta, kad serialą sudaro tik 12 serijų, todėl jis
nevargina ilgais užtęsimais, o po sėkmingos premjeros, kanalas visai neseniai
paskelbė, jog jis bus pratęstas antram sezonui. Tiesa, kada jis pasirodys, dar
neaišku. Mano asmeniniais paskaičiavimais, bus ganėtinai sunku surinkti vėl
tuos pačius aktorius į vieną „krūvą“, kadangi jie pabiro po skirtingus
projektus, be to, filmavimai ir montavimai užsitęsia iki metų, o kur dar
scenarijaus rašymas. Tai, įsivaizduoju, kad kitas sezonas turėtų pasirodyti
2016 metų pabaigoje arba 2017 metų viduryje.
O dabar apie patį
serialą. Na, pirmoji serija kažkaip pasirodė įdomi, buvau paskaitinėjęs šį bei
tą apie jį, todėl kompozicija nė kiek nenustebino ir, liaudiškai sakant, „ėjo
praėjo“. Ir tik po kokių keturių dienų pažiūrėjau antrą seriją ir tada
negalėjau sustoti. Iš tikrųjų gal pirmosios serijos tėra tik intriga, bet
tokia, sakyčiau, išsiliejusi ir gan ne visus žiūrovus iškart „sugriebia“, bet
praktiškai po šeštos serijos tiesiog nebegalėjau sustoti, o emocijos liejosi,
sakyčiau, iki prakaito. Paskutinioji serija man priminė 180 km/h lėkimą
autostrada, tiesiog netgi netramdžiau emocijų... Išties visumoje serialas
stipriai sukaltas ir tas, kas turi platesnį pasaulio viziją, jaučia simpatijas
kitoms kultūroms, priima pasaulio įvairovę, suvokia žmogaus unikalumą, savitumą
ir nesmerkia dėl to, kad nedėvi vienos ideologinės „uniformos“, manau, serialas
išties labai patiks.
Nors nuo pat pradžių
jaučiama pasirinkimas, kuris vadinasi „viskas po truputį“. Aštuoni veikėjai specialiai
pasirinkti su skirtingais įsitikinimais, skirtingų rasių, seksualinių
orientacijų, socialinių įgūdžių, tačiau jie tarpusavyje nė trupučio nesipjauna
ir nieko vienas kitam neįrodinėja. Veikiau tampa vienas kitam angelais sargais,
nes juos vienija pojūčiai, kurie retkarčiais virsta atjautomis. Tenka sutikti,
kad idėja gana banali – paimti visko po truputį ir parodyti, koks puikus ir
margas pasaulis, kaip nereikia žmonijos skaldyti pagal jokias visuomenės
dogmas, tačiau visgi ši idėja pateikta taip įdomiai ir novatoriškai, kad tikriausiai
tik Andy ir Lana Wachowski ir tegalėjo šitaip sukurti, kurie turi didžiulės
patirties statydami įspūdingos naratyvinės struktūros filmus, turiu galvoje, „Matricą“
ir, žinoma, „Debesų žemėlapį“. Manau, pasijuto vėliai režisierių noras kabintis
už įdomių kompozicijų, juos mistifikuoti, apjungti su religinėmis kai kuriomis
dogmomis, pridėti mokslinės fantastikos elementų.
Serialas netoli
nutolsta nuo realybės. Šie aštuoni herojai, kurie turėjo nusifilmuoti net
skirtinguose devyniuose pasaulio miestuose, visgi neskuba kaip supermenai
gelbėti pasaulio, veikiau sprendžia tik savo „kiemo“ problemas, todėl blogojo
profesoriaus, medžiojančio savotišką antžmogių aštuntuką, istorija atrodo
pastumta į šoną ir palikta kaip desertas finalui. Ir gerai! Nes režisieriai
nenuėjo „X-man“ kūrėjų keliu, jiems kur kas svarbiau buvo susigrumti su
realiomis bėdomis – vaikystės traumomis, religijos dogmomis, homofobija, smurtavimu,
kurie vienaip ir kitaip sukausto žmoniją į klases. Įdomu ir tai, kad gana
subtiliai, neforsuojant žiūrovas susipažįsta su jų naujomis galiomis mintimis
teleportuotis ten, kur randasi aštuoneto nariai. Ir jie joks aštuonetas,
nepagalvokite, kad jie kokie super didvyriai, ne, jie paprasti žmonės „gyvenimo
mėsmalėje“, nebijantys paverkti, pasimėgauti seksualiniu gyvenimu, pakovoti už
šeimą ir vertybes. Tačiau tas efektas, pati sistema, kurios „saldumą“ imi jausti
kaip jau pilnai sukurptą naują pasaulį, pajauti jau po 8 serijos ir norisi
tikėti, kad galėtų būti tokia realybė.
Trumpai apie "Sense8" personažus:
Aktorė Doonna Bea sukūrė Sun Bak personažą. Aktorė
jau bendradarbiavo su režisieriais filmuodamasi „Debesų žemėlapyje“ ir šįkart
ji visiškai kitokia. Tai buvo vienas mano mėgstamiausių personažų, sakyčiau,
gana prieštaringas. Iš pirmo žvilgsnio labai švelni, ryžtinga, ambicinga, „kontoros“
mergina, o iš kitos – ji moteriškas Van Damas, kuris reikalui esant visada
padeda kitiems atsidūrus pavojuje. Žinoma, jos atskira gyvenimo istorija ir
konfliktas su šeima išties nepavydėtini...
Aktorė Jamie Clayton, tiesą sakant, tapo tikru
atradimu, nes jos personažas Nomi Marks toks šiltas, toks tikras,
toks natūralus personažas, nors paties personažo istorija iš retesnių – ji vaidina
vyrą, kuris tapo moterimi ir draugauja su lesbiete moterimi. Tiesa, Nomi
draugės tai galima pavydėti visam pasauliui savo atsidavimu, nes ji ją priėmė
su visomis pasireiškusiomis galiomis – man tai atrodė net nelogiška, tačiau
Nomi ir taip užtenka nemalonumų, kai ją ima persekioti medžiotojas...
Ispanų aktorius Miguel Angel Silvestre (žinomas galbūt
labiau iš ispaniško serialo „Velvet“) atliko meksikiečio Lito Rodriguez vaidmenį.
Jo personažas – Lotynų Amerikos serialo aktorius, pasižymintis „mačo“
vaidmenimis, tačiau jis gyvenime turi partnerį, apie kurį bijo pranešti
pasauliui, nes jo karjera subyrėtų. Jo personažas pasakoja būtent tą žmonijos problemą,
apie kurią tikriausiai Lietuva nori žinoti mažiausiai – apie homofobijos
problemas, baimę atsiskleisti, nuolatinį slapstymąsi. Merginoms ir gėjams šie
epizodai turėtų itin patikti, nes aktorius tiesiog stulbinamų fizinio kūno „parametrų“.
Brian
J. Smith simpatiškas aktorius, atlikęs Will Gorski pareigūno vaidmenį
Čikagoje. Jis kovoja su vaikystės traumomis ir bene labiausiai padeda kitiems,
nes puikiai šaudo iš ginklo. Ir bene labiausiai domisi savo naujais
sugebėjimais.
Tina
Desai atliko Kalos vaidmenį. Ji iš Indijos ir yra
jauna išsilavinusi medicinos pasaulio žmogus, kuriai peršamas vyras, kurio ji nemyli.
Man asmeniškai tai buvo vienas nuobodesnių personažų, bet taip smarkiai
reikalingas palaikyti pasaulinę giją ir problematinį serialo margumą.
Aktorė Tuppence Middleton jau spėjo pasirodyti
keliuose labai geruose projektuose, o šiame seriale sukūrė vieną sudėtingiausių
vaidmenų iš visos aštuoniukės, nes iš jos jis pareikalavo daug emocijų, o ypač
serialo finale. Labai man patikęs jos personažas Riley Blue, manau,
daugeliui iš jūsų taip pat nepaliks abejingų.
Vokiečių kilmės
aktorius Max Riemelt tikriausiai savo
karjeroje tikrai padarė didžiulį šuolį, nes iki tol jis daugiau vaidino menko
biudžeto filmuose, neretai atlikdamas homoseksualių veikėjų vaidmenis, bet
šįkart jis išties kietas. Kovojantis su tėvo paliktomis vaikystėje smurtavimo
žymėmis, jis pasiruošęs susidoroti su panašaus plauko pasiturinčiu dėde. Jo
personažas Wolfgang išties įsimintinas, kaip ir pats aktorius.
Alm
Ameen aktoriaus sukurtas Capheus personažas mus
nukelia į Afrikoje esančią Keniją, kur jis gina sunkiai sergančią motiną ir
įsivelia į vietinės nusikalstamos ir smarkiai pavojingos grupuotės ginčą.
Seriale taip pasirodo
reikšmingą vaidmenį suvaidinusi „Nužudyti Bilą“ žvaigždė Daryl Hannah. Labai patiko ir antraplaniai vaidmenis, kuriuos
atliko aktorės Fremma Agyeman
(Amanita), Erendira Ibarra
(Daniela).
Šiaip manau, kad labai
lauksiu antrojo sezono. Išties serialas paliko labai gerą įspūdį, net įpusėjęs
jį, maniau, kad jis liks tiesiog geras serialas, bet po to ėmė rastis tokios
puikios scenos, ypač apie savo gimimo prisiminimai, kurias paaitrino muzikinis
takelis. Tiek daug gerų dalykų ir „dvasios“ šiame seriale, kad tiesiog reikia
pajusti skaitant jo diaugiakultūrinius ir netgi, jeigu norite, ezoterinius
simbolius. Netgi buvo kilusi mintis versti šį serialą į lietuvių kalbą, bet tai
atimtų per daug laiko.
Pridedu trumpas
įspūdingas scenas iš serialo, kurios daug ką jau ir taip pasako. Viena labiausiai
sujaudinusių scenų su daina „What‘s Up?“. Apskritai turiu pasakyti, kad serialo
muzikinis takelis tiesiog nuostabus. Čia rasite tokių puikių kūrinių, pradedant
Beethoven‘u ir baigiant klubine muzika:
Viena labiausiai
intriguojančių ir atviriausių filmo scenų, netgi sakyčiau, N-18:
Dar vieno rudens
pradžia. Kaskart vis stebiuosi, kaip greitai bėga laikas. Kaip viskas susigeria
ir virsta kažkokiais vaiduokliais, šmėkštelėjimais, kas buvo, kas galbūt galėjo
būti – gyvenimo versijos susimaišo su patirtimi. Ir visgi galvoju, kad niekaip
neįminu gyvenimo „teisingumo“ paslapties. Kažin vis kokios... Ir tikrai,
kokios? Puikiai mes visi mename mokyklinius laikus, kai tiesos ir teisingumo
pamatas tik formuojasi kaip minkšta žemės pluta ir, atrodo, kad visiems ką nors
skriaudžiantiems bus atlyginta, kad jie, pabaigę mokyklą, smuks žemyn, likimas
pakirps sparnus. Kad tie, kurie tyčiojosi iš kitų, mokėsi vien ketvirtais ir dvejetais,
visiems trukdė, visus stumdė, grasino ir reketavo, buvo įrėmę vinį į
šonkaulius, padegę plaukus, supjaustę šuniuką, bus atlyginta, kad jie išėję iš
mokyklos sės į kalėjimus, prasigers ir, dievaži, galgi net pasidarys galą,
pamatys, kad visų jų „kietumas“ baigiasi ties mokyklos durimis, kai aplinkui
nebelieka pakalikų, nebelieka šou stebėtojų...
Ir kas tada nutinka?
Kas? Ogi tai, kad metai bėga. O jie iš tikrųjų greitai bėga, tiesa? Atsidarai
vieną dieną Facebook ir netyčia aptinki tų žmonių anketas, regi jų
fotografijas. Ir nieko panašaus neįvykę, bet priešingai – jie laimingai vedę,
turi vaikų, nuosavus būstus, automobiliais kasryt važinėja į darbus,
savaitgaliais išgeria alaus, savo dukras laiko ant rankų ir didžiuojasi tai, ką
pagaliau sukūrė. Ir tada suvoki, kad pats nieko nesukūrei, kad visi laikyti
tavo autsaideriai, brutalūs paaugliai-jaunuoliai, kurie skriausdavo
silpnesniuosius, jau seniai užaugę ir gyvena šviesius gyvenimus yra mylintys ir
mylimi. O tu? Kur buvai tu? Visus atjautęs, užstojęs, gailėjęs, padėjęs, tada,
kai jiems į viską buvo nusispjauti? Ir tokia didžiulė didžiulė nostalgija, lyg
po kojomis staiga atsivertų bedugnė, lyg atskiltų kontinentai ir nuo
Kalifornijos krantų bandytum rankomis paliesti ir žvilgsniu įžiūrėti Kinijos
krantus. Kažkoks nepasotinamas ilgesys, kad tavo gyvenimas tik plūduras ir
teisingumas toks sąlyginis dalykas, tokia beprotiška iliuzija, kad nebeverta
gretinti savo gyvenimo su tais, kuriuos kažkada pažinojai, nes tau seniai
nepasisekė, seniai praėjai pro šalį ir nieko nepakvietei ir niekas tavęs
nepakvietė gyventi, o gal negirdėjai to kvietimo ir pats nemokėjai pakviesti.
Tada, kas lieka? Kur krantas, atsispyrimas, grumtynės už save ir artimuosius? Kai
nebelieka gretimybės su kitais ir jautiesi visur ir visada susimovęs, tada
rugsėjis tampa kartus kaip užplikyti pelynai, kaip pirmasis Dantės ratas,
sudužusio termometro nesugaunamas gyvsidabris... Viskas tampa apgailestavimu ir
nė mažos salos vandene, į kurią galėtum įremti koją ir atsispirti.
Šiandien ruduo. Pirmoji
diena. Ir aš vis dar nežinau, kas aplinkui vyksta. Ir apskritai, ar kas nors
vyksta?
