Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva Rerum IV“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki,

Ką gi, dabar galima atsipūsti ir nebekvaršinti galvos, kada gi pasirodys dar viena Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva Rerum dalis. Nebepasirodys. Šioji – Silva Rerum IV – jau paskutinė. Keturios dalys per maždaug dešimtį metų, daugybė recenzijų, diskusijų, bandymų įvardyti kūrinį kaip geriausią, ką turime per Nepriklausomybės dešimtmečius ir netgi, sakyčiau, priešiškumo, bandymo kritikuoti, rasti spragų, komercinės sėkmės priekabių, bet visgi šios knygos, kaip ir visų kitų kūrinių, vertinimas susideda iš dvejopų dėmenų: emocinio ir blaivaus proto.

Pirmas klausimas, kurio sulaukiau perskaitęs ketvirtąją Silvą Rerum dalį buvo: na, ar geresnė už ankstesnes dalis? Pasimečiau. Tiesą sakant, manau, kad tai net neteisingas klausimas, klausiant apie sagos dalis, nors Silva Rerum išlieka vizualiai, kad ir keturiomis knygomis ir turiniu „suskaidyta“ į reikšmingas epochas, tačiau visumoje išliko ganėtinai stabilus ir, kažin, ar kuri nors dalis kokybiškai yra geresnė, jeigu skiriasi tik mostai? Vėlgi, vadovaudamasis labiau emocijos, o ne protu, galiu pasakyti, kad ketvirtoji dalis  išties puiki, nors labai simpatizavau ir trečiajai daliai, gal net antroji dalis patiko kiek mažiausiai iš visų, tačiau vėlgi priklauso nuo skaitymo aplinkos, emocinio fono ir dabar, jeigu reiktų vėl viską vertinti iš naujo, tikriausiai reikėtų nuodugniai leistis į Silva Rerum pasaulį nuo pirmosios dalies. Kadangi esu naujų horizontų literatūroje ieškotojas, kažin, ar greitu metu toks dalykas įmanomas. Nebent priartėjęs prie pensijos arba genamas ilgesio Silva Rerum paliktoms nostalgijoms. 

Silva Rerum IV, kaip jau ir įprasta tikėtis, toliau rašoma srauniu ir sodriu Kristinai Sabaliauskaitei būdingu stiliumi: ilgi lyg Nemunas sakiniai, dinamiški minčių šuoliais, todėl atrodo, kad tai net ne sakiniai, bet ir muzika. Kaip visada per šį puikų stilių, kuris sudarė tvirto ir stipraus epinio pasakojimo įspūdį, atsiveria dvejopi dalykai. Visų pirma kultūrinio pasaulio panoraminis aprašymas, kuris veriasi per epochos diktuojamus mąstymo pokyčius. Šioje dalyje dar labiau jaučiasi perduodama kartų išmintis ir pridėtinė patirties vertė, kurią ištransliuoja racionalusis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša. Pastarasis įkūnija Apšvietos epochos naująjį žmogų: kosmopolitinį, išsilavinusį, išsilaisvinusį iš klastingų ir griežtų regulos taisykles taikiusių jėzuitų. Būtent, atrodo, stipriausioji K. Sabaliauskaitės teksto raiškos ypatybė yra ištarti veikėjo sąmonėje ir pasąmonėje tyvuliuojančius žodžius ir šitaip sukurti ištisą gyvai pulsuojantį veikėjo mąstymo ir pasaulio vertinimo mechanizmą.

 Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Skaitant kilo natūralus klausimas: o kodėl tie Norvaišos iš kartos į kartą vis tokie įdomūs, ypatingi, kažkuo pranokstantis vietinius bajorus ir netgi Radvilas, kodėl jie tokie ypatingi, o ne kokie kvailiai ar vidutinių gabumų nubėdnėję nevykėliai? Tikriausiai toks pasirinkimas strategiškai apgalvotas ir pasirinktas neatsitiktinai, nes tik per ambicijų turinčias Norvaišas, kurie kaskart „daro“ savo pasirinkimuose epochų perversmo lūžius, ir gali atskleisti daugiasluoksnius kultūrinius to meto reiškinius. Pranciškus Ksaveras visoje Norvaišų dinastijoje atrodo kaip neatrastas matematikos genijus, tačiau, velniai griebtų, kaip įdomu skaityti apie kažką pagaliau ne menką, bet didingo, ne kažkokį socialinio dugno suluošintus vargdienius, bet apie mūsų tautos aristokratus, ką prancūzų literatūra apsčiai nuolat vaizdavo, akcentuodami aristokratų luomą kaip itin patrauklų literatūrai terpę. 

Viena ryškiausių paskutinės dalies naujovių yra plačios mėnesiais ir net metais trunkančios kelionės po Europą. Pranciškus Ksaveras valęs nelemtus Nemuno vagos akmenis, dėstęs Vilniuje, yra išsiunčiamas į Londoną. Šios kelionės aprašomos neįtikėtinai sodriai: užsimezgusi vyriška sielų meilė, atrasta intelektuali meilužė, Kazimiero įrašai Nyderlanduose ir, žinoma, žinios ir kultūrinė patirtis, kuri išplečia pagrindinio veikėjo pasaulį iki europietiško masto, kai tuo tarpu jo brolis kamuojasi Lietuvos kunigaikštystės dvaro dideliame kultūriniame ir intelektualiniame skurde. Bene įdomiausias dalykas – Pranciškų Ksavero konstruojamas vidinis pasaulis iš gana akivaizdžių priešybių: čia jis išmuštruotas jėzuitas, tačiau viduje išsaugojo kažin kokį nedavatkišką tikėjimą; čia jis augęs ir matęs griežtą visuomenės modelį, bet elgiasi ir mąsto kaip liberalas; čia jis pasišventęs kunigas, bet geidžia moteris ir... vyrų. Negana to, kad jis smarkiai dėl to kamuotųsi, kaip neretai vaizduojama tamsiuose Viduramžių sadistiniuose romanuose apie vienuolynus, jis priima save tokį kaip gyvenimo dalį. Prigimtiniai ir kultūros diktuojami dalykai sukuria kažin kokią sausą katę vandens statinėje, o tai simbolizuoja, sakyčiau, proto amžiaus pradžią, kada ne religija ir tradicijos formuoja žmogaus laisvę, bet jo mąstysena ir požiūris. Tai, kad P. Ksaveru galima žavėtis (nepaisant, kad jis kunigas), mes matome jį kur kas liberalesnį ir laisvesnį, praktiškai netgi kai kada užsimiršdavau, kad jis kunigas, o ne koks pasaulietis mokslininkas, tai tikriausiai dėl to gerai sukurto autorės mąstymo mechanizmo.

Žinote, tą jausmą, kada perskaitote gerą knygą ir ji pasibaigia? Užverčiame, laikome knygą, po to pirštais perverčiame lapus, žiūrime į viršelį ir dar kurį laiką mąstome, mėgaujamės mus ištikusiu katarsiu, gyvename su paskutinio puslapio, paskutinio sakinio emocijomis ir netikime ir kartu džiaugėmės, kad tas sukurtas knyginis pasaulis leido visa tai patirti. Tokį jausmą sukelia paskutinioji Silva Rerum IV dalis, tokį velniškai gerą, kad norėjosi trumpam nusišlapinti kur nors prie Barbakano su Pranciškumi Ksaveru po neįtikėtinai giedru ir žvaigždėtu dangumi. Manau, šioji knyga ir apskritai visa saga yra tikra dovana mūsų literatūrai, nes joje praktiškai sutelpa ištisas juslių, mąstymų, patirčių, nusivylimų ir džiaugsmų pasaulis. Kartų pasaulis ir kažkur tarp jų, kažkur tarp visų tų giminių, kurių net vardų nebeprisimena seneliai ir nebeprisimins mūsų ainiai, esame ir mes. 

Silva Rerum IV ne literatūra, tai lietuvių literatūros žodžių alchemija. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visas tas džiazas" / "All That Jazz"

Sveiki, skaitytojai,

Senų filmo peržiūros daugiau ar mažiau visada malonios, nes laukia daugiau malonios staigmenos, nei nemalonios. Panašiai nutiko ir per LRT kultūros kanalą rodytu filmu „Vistas tas džiazas“ (angl. All That Jazz) (1979). Kažkada džiazas buvo laikoma velnio muzika, šiandien jau elitinė muzika. Filmo pavadinimas lyg ir sufleruotų apie spalvingą ir karnavališką miuziklą, tačiau tai kur kas įmantresnė ir sudėtingesnė istorija, apdovanota net keturiais „Oskarais“.

Miuziklų jau istorijoje būta pačių įvairiausių, šis išskirtinis pasirodė ne vien tik puikiais aktoriais, ypač Roy Scheider, kuris itin atsidavusiai atliko kūrybinės depresijos kamuojamą režisierių. Filme švysteli ir dar visai jaunutė genialioji Jessica Lange, kuri įkūnija svajonių nuotaką – pačią mirtį. Na, šis filmas pačiam režisieriui tapo pranašišku, nes po jo premjeros jis staiga mirė, kaip ir pagrindinis filmo veikėjas. Tiesą sakant, filmas įmantriai ir dinamiškai sukonstruotas – bravo operatoriams, kurie pasistengė, kad kadrai tiesiog šokinėtų kaip per tikrą miuziklą. Pati istorija-scenarijus vėlgi vertas pagyrimų: depresija, tabletės, neištikimybė, seksas... Teatro bohemos dvasia ir tuo pačiu kūrybinė bedugnė – gera atmosfera, bet tikriausiai filmas stipriausias savo vidinėmis žmogaus pajautų atvaizdavimo galiomis. Intensyvus veikėjo dvasinis šuolis, priartėjimas prie mirties, pasąmonės žaismė, kai teatras įgauna simbolinės jėgos ir paverčia žmogaus protą vidiniu žmogaus teatru: tai, kas atsikartoja scenoje, vyksta ir pagrindinio veikėjo vaizduotėje arba teatras tiesiog ima atkartoti patį gyvenimą. Visomis prasmėmis šis miuziklas dar yra ir siurrealistinis filmas, kokį mėgo didieji aštunto dešimtmečio režisieriai, kur daug simbolių, didelėmis pastangomis bandoma išgauti emocinių efektų, todėl siekiama kadruose aštrumo, originalių simbolių, žiūros ir raiškos būdų ir visa tai tinka „Visas tas džiazas“ filmui.

Manau, kad filmas išties įtraukiantis, ekspresyvus, nenuviliantis tikrojo gurmano. Šiaip ar taip geri aktoriai, intensyvi dinamika, daugiasluoksnis simbolinis pasakojimas parodo galbūt tą siaubą karnavališkosios mūsų kultūros už visų blizgučių slypi ir mūsų egzistencinis siaubas. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Pirmoji 2017 m. nacionalinė "Eurovizijos" atrankos laida: įspūdžiai ir komentarai

Sveiki,

Vakar praūžė pirmoji šiais metais nacionalinė „Eurovizijos“ atranka. Kaip ir kasmet šeštadienio vakarus pažiūriu „ant sofutės“ ir kaip kasmet turiu ką nors vis pakomentuoti apie atlikėjus, komisiją ir pasirodymus. Taigi...

Gerai, kažkaip visai gerai tos dvi vedėjos žiūrėjosi ir Arūno Valinsko nepasigedau anei Simonos Nainės, kurie pernai vedė nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, užtat jas pakeitė dvi moterys, kuri viena atrodė stoiškai profesionali (Miss Lietuva) ir kita pernelyg spontaniška, iš kurios akivaizdžiai galima laukti ir „iškirpto kadro“ (Ieva). 

Einant prie esmės, galiu pasakyti, kad konkurso taisyklės ne itin pasikeitusios nuo pernykščių, na, tik tai, kad nebereikia skambinti į užsienį ir teirautis rezultatų, matyt, tai per daug kainavo pernai laidos kūrėjams ir kur kas paprasčiau tiesiog susumuoti „krėsto“ komisijos balus su žiūrovų balsais. Tiesą sakant, gal taip ir paprasčiau, tačiau tikrai neįdomiau, kadangi būtent „blaivas“ užsienio komisijos žvilgsnis anuomet ir buvo įdomiausias dalykas, nes jis gerokai skirdavosi nuo apsitrynusių tautiečių, kurie jau turi išankstinę nuomonę apie atlikėjus. 

Pirmojoje laidoje kažin ko įdomaus ir prasmingo neišvydau. Komisijoje praktiškai sėdi beveik tie patys žmonės, kurie kalba tomis pačiomis frazėmis. Įdomiau paklausyti Ramūno Zilnio, kuris neabejingas pop muzikai, Užkuraitis pernelyg, atrodo, Opus stiliaus dainų angažuotas, Sigutė apie natas, Neda apie lietuviškus tekstus... KĄ AŠ ŽINAU. Pastatykite mane ten, irgi kukuosiu panašiomis frazėmis, nes kitaip tikriausiai neįmanoma kalbėti, neįžeidžiant atlikėjų. 

Pabandysiu sureitinguoti pasirodymus pagal save.

1. Edgaras Lubys – Could it be?

Labiausiai tą vakarą man patiko Edgaras Lubys, kuris ir užėmė, kurio balso tembras, skambesys ir muzikos pasirinktas stilius išsiskyrė savo švarumu iš visos karnavalinės kultūros. 

2. Sasha Song – Never Felt like this before

Niekada nesimpatizavau Sashai Song (ne mano tipo atlikėjas), tačiau iš to, ką mačiau tą vakarą, daina bene vienintelė, kurią po to galėjau paniūniuoti. Šiuolaikiška muzika, gal kažką net primenanti iš pasaulinių hitų, tačiau gal tai ir nėra blogai. Aišku, tai daina nėra stipresnė už pernykštę Montvydo ir „Eurovizijoje“ paskęstų, tačiau kaip pirmam vakarui, sakykime, nebloga.

3. Golden Monkeys – Septyni dievai

Angliškas pavadinimas, o daina lietuviška... Gal ir pasiteisins. Prieš kokius ketverius metus būčiau pasakęs, kad tokią dainą siųsti yra nesąmonė, bet tenka pritarti Nedai, kad būtent tokios dainos, kuriose skamba etniniai niuansai (prisiminkime Jamala!) kažkaip pralenda į dešimtukus. Balkanai skoningai ilgai grojo šiuo smuiku, tai kodėl roko baladė negali to padaryti? Daina man priminė „Jūratė ir Kastytis“ miuziklo repertuarą, bet tai Europa gi šito nežino, todėl daina su įdomia perspektyva.

4. Benas Malinauskas – Rolling

Benas... Nepaprastai pozityvus, įdomus balso tembras, vykęs skambesys ir jam tinkanti daina. Kažkaip išsižiojau pačioje pradžioje, tačiau vėliau viskas tapo pernelyg monotoniška, tačiau visumoje to vakaro buvo vienas iš geresnių pasirodymų.

Toliau nebeturiu už ką balsuoti. Praktiškai niekas nepatiko ir net tarp patikusių ryškaus laimėtojo dar nepamačiau. Daug tikėjausi iš Augustės, kuri turi superinį vokalą, tačiau daina nesužibo, plaukė ir praplaukė, o štai prieš 10 metų jos pasirodymai vertė aiktelėti. Jai reikia stipraus kūrinio. Dagna pasirodė gerai, ji turi kai ko dainavime, ko negalėčiau įvardyti – techninės galimybės? Tačiau daina nepatiko, pasirodymas per daug Eurovizinis. Na, o kiti atėjo, pagiedojo ir nulipo be didesnio įdirbio ir pasiruošimo. Tiesiog šiaip sau, kad net norėjosi užsikimšti ausis. Labai nepatiko visų liaupsinama Paula, kuri įdomi buvo vos 15 sekundžių, vėliau daina paskandino atlikėją ir jos ambicijas – nuobodu per visą pilvą, lieka tik akys ir batai. Mano kuklia nuomone, to neužtenka.

Jūsų Maištinga Siela