Paskutiniu metu mane vis
stebina LRT kino parinktis savo televizijos žiūrovams. Rodos, kai be „Elito
kino“ rubrikos lyg ir nieko geriau nebegali būti, LRT vėl pateikia dar vieną
gurmanišką rubriką savo žiūrovams – „Kino žvaigždžių alėja“, kurioje rodomi
geriausiai įvertintos kino juostos. Ir tai juostos bei vaidmenys, už ką mes
mylime Holivudą ir Europos kiną. Tai senos, geros kone jau retro kino klasika
tapusios juostas. Nors aš asmeniškai mačiau kol kas tik keletą juostų ir
labiausiai įsiminė čia jau mano pristatytą „Visas tas džiazas“.
Neįtikėtina, kad senas
geras kinas grįžta į eterį, kai visi ištroškę pačių naujausių, pačių labiausiai
kino efektais prisodrinto kino, kuris vos ką tik „nulipo“ nuo didžiųjų teatro
ekranų. Tikiuosi, kad „Kino žvaigždžių alėja“, startavusi 2016 spalio 10 dieną,
išliks ilgamete LRT televizijos dalimi. Jau nusižiūrėjau keletą filmų į priekį,
o Jūs?
Tikriausiai visi teatro
mėgėjai šį spektaklį matė, o aš tik praslinkus jau kokiems šeštiems metams po
premjeros. Kai sėdėjau salėje, girdėjau ir tokių, kurie į šį spektaklį eina
tradiciškai kasmet... Gal ir neblogai, pamatai įvairius sąstatus, skirtingus
aktorius ir versijas, galima lyginti pagrindinių rolių atlikėjas ir kaskart
bandyti iš seanso išspausti kažko, kas anąkart gal buvo neužčiuopta.
Šįkart apie puikiai
įvertintą Jono Vaitkaus pastatyta Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios
bijojo Dievas“. Tiesą sakant, apie šią pjesę buvau irgi gerų dalykų girdėjęs,
bet pernelyg tingiu skaityti dramaturgiją, mieliau pažiūriu jos pastatymą.
Beveik net neabejojau, kad spektaklis vykęs, tokios garsios pavardės ir Auksinių
scenos kryžių nominacijos, kad tiesiog tikėjausi velniai kokio gyvumo, tačiau
visgi į spektaklį žiūriu ir šiokiu tokiu kritiniu žvilgsniu.
Pagrindinį vaidmenį mano
matytame sąstate atliko Simona Šakinytė, kuri turėjo sukurti tyros ir nekaltos
ir kartu išprotėjusios mergaitės vaidmenį. Infantiliai intelektuali, bet visgi
man šiek tiek kažko iš jos pritrūko monologuose – vidinės liepsnelės,
užsidegimo. Taip vaidmuo svarbus, ryškus, įdomus, tačiau kai kuriose scenose
išties Simona labai sublizgėdavo, ypač smurto ir susišaudymo, tačiau spektaklio
pradžioje vėrėsi pernelyg blankiai ir suprantu kodėl, nes visa G. Grajausko
pjesė laikosi veikiau ne veikėjų sąveikoje, o monologo principu, ypač pjesės
pradžia, kada veikėjai tarpusavyje lyg ir bendrauja, bet kartu „iš savęs“
pasakoja atskiras praeities istorijas. Kartais pagrindinei aktorei pristigdavo
vidinės energijos, ko, sakykime nestigo „subtiliajai“ Marijos žemaitei
katalikei močiutei, kuri savo stotu iškart pagyvino visą spektaklį.
Kalbant apie pjesę – ji
pilna ilgų monologų, medžiaga, kuri apmąsto geros mergaitės nenorą prisitaikyti
iškreiptoje ir keistų pilnų tradicijų pasaulyje, kur šitiek mėšlo, atrodo, gana
įdomi, nors ir brutaliai socialiai buitiška – mafija, šeimos šaltumas ir tik
prisiminimai apie senelių kartą šiek tiek, rodos, šildo žiūrovą. Pjesė dar
įvilkta į politinį ir istorinį kontekstinį rūbą, todėl iš esmės man priminė
Klaipėdos muzikinio teatro miuziklą „Adata“, kur jauną moterį tiesiog pribaigia
politinis iškreiptas visuomenės veidrodis. Panašiai ir „Mergaitė, kurios bijojo
Dievas“, vizualiai eina per istorinius lūžius – čia veiksmas Sovietų Sąjungoje,
čia, žiūrėk, pasakoja senelio Antano neįgyvendintas Tarpukaryje svajones, o čia,
žiūrėk, ką tik atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, kada suklesti
mafija ir absoliučiai keičiasi vertybės ir tradicijos. Jauna mergaitė
paskelbia, kad jos turi bijoti Dievas ir iš esmės sulaužo nusistovėjusias
taisykles, už tai, aišku, ji sumoka savo gerumu ir sveiku protu, kol galiausiai
išsisemia prieš prisitaikėlišką visuomenę ir atsiduria psichiatrinėje
ligoninėje. Dar viena nužmoginimo istorija su įsimenamais personažais,
kultūriniu kontekstu – tokios istorijos visada jaudina ir verčia ieškoti kažin
kokios atšiaurios tiesios apie mūsų gyvenimą...
Scenografija prisodrinta
geometrinių figūrų lyg ir simbolizuotų visokį mūsų gyvenimą – apvalų, kampuotą
ir pailgą, ir statų... Mažai kintanti ir apskritai spektaklis nėra itin
dinamiškas, nors daug istorinių lūžių, portretų, visgi kažkaip statiškai
praplaukia pati pjesė – tokį įspūdį tikriausiai sudaro tie ilgieji veikėjų monologai.
Žinoma, spektaklio ironiška pabaiga su pilnais tauriojo gėrimo naktipuodžiais
ir išprotėjusiu homoseksualiu daktaru „tradiciškai“ netradiciniu būdu pribloškė
savo pajuoka iš tradicinių vertybių, kurios neretai neturi jokios vertės, nes
jos tik kvailai sureikšminamos, paniekinant tikrąsias iš žmogaus tarpusavių
santykių konstruojamas vertybes. Galbūt ir tiesa, jeigu mergaitė būtų galėjusi
prisitaikyti prie visų šių civilizacinių „vertybių“, galbūt ji būtų išsaugojusi
gyvybę. Bet kas toji gyvybė be gerumo bagažo prieš pasaulio puikybę ir
veidmainystę, pinigus ir gerbūvį? Tik dar vienas maištaujantis protas
psichiatrinėje palatoje.
Jaume Cabre.
„Prisipažįstu“ – Vilnius: Alma littera, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Retais atvejais galima
perskaičius knygą paploti ir pagirti. Dar rečiau, kada norisi tą knygą saugoti
ir šaukti visam pasauliui apie jos įdomumą, bandyti trumpai įvardyti jos privalumą.
Viena iš tokių, žinoma, yra katalonų rašytojo Jaume Cabre didžiulis romanas Prisipažįstu (ispan. Yo Confesso), kurią į lietuvių kalbą
išvertė Valdas V. Petrauskas, o išleido Alma
littera. Išties knygą pirmą kartą išvydau rudens viduryje viename knygyne
ir iškart patraukė dėmesį puikiai pačią knygą atliepiantis viršelis. Dar nė
neatsivertus atgalinės knygos dalies, energetiškai buvo galima knygą pajausti,
jeigu tai išvis įmanoma: knyga tuokart surado mane, o aš ją. Vėliau įvairios
recenzijos, komentarai, topai tik patvirtino, kad knyga išties neeilinė, nors
ją ir išleido komercinė leidykla, tik retkarčiais nušvintanti vienu kitu išties
puikiu kūriniu.
Kad knyga vertinga,
niekas tikriausiai nesiginčys. Romanas Prisipažįstu
beveik 800 puslapių storio epas, kuris pasakoja Adriano Ardevolio gyvenimą nuo
mažumės iki jo mirties su daugybe istorinių inkliuzų, netikėtai paradoksalių
šalutinių siužetų, kurių veiksmas nusidriekia net iki gūdžių viduramžių, kol
galiausiai (nors įgudusiam skaitytojui aišku nuo pat pradžių) visose
paralelinėse tikrovėse-pasakojimo linijose randasi vienas ir tas pats Adrianas.
Rašytojui kažkaip pavyko išvengti fantastinių reinkarnacijos vaizdavimo būdų ir
užteko pasitelkti vien nuojautas, ryškias aliuzijas, atsikartojančius įvykių
niuansus. Jeigu pagal Prisipažįstu
būtų pastatytas vaidybinis filmas, tai tikriausiai jis būtų kažkuo panašus į
David Mitchell‘o romano Debesų atlasas
ekranizavimą, tik be ateities įžvalgų ir fantastinių motyvų.
Daugiasluoksnis pasakojimas
ir dėmesys intelektualiai aplinkai tampa stipriausia šios knygos idėjine jėga. Tiems
skaitytojams, kuriems patinka ilgi nenuobodūs, bet priešingai – provokuojantys,
grakščios idėjinės architektūros konstruojami pasakojimai kaip L. Tolstojaus Karas ir taika, F. Dostojevskio Idiotas, Nusikaltimas ir bausmė, M.
Proust Prarasto laiko beieškant ar
netgi egzotiškojo Salman Rushdie romanai, manau, šis tvirtai suręstas
pasakojimas turėtų greitai atsidurti Jūsų namų bibliotekoje. J. Cabre išlaiko
tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į
paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą,
kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius,
pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo
laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame
šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris
tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.
Muzika viena ryškiausių
meno šakų šioje knygoje, kurios kruopščiai mokosi vunderkindiškų savybių
turintis mažasis poliglotas Adrianas, mokantis per dešimtį skirtingų kalbų. Knygos
pradžia smarkiai paveiki, joje atsiskleidžia uždari ir tik nuo tėvų valios
priklausomas vaikų auklėjimas XX amžiaus pirmoje pusėje. Tėvo ir motinos auklėjimo
politika, Adriano užimtumas kartais toks aštrus ir įtemtas, kad negalima
atsiplėšti nuo knygos, todėl lyginant su gana išsišakojusia knygos pabaiga,
pirmoji romano pusė atrodo kiek stipresnė, vėliau galima pajusti ištęsimo ir
idėjinio „mindžikavimo“. Mažasis Adrianas visą gyvenimą engia muzikos meno ir
trokšta visai ko kito, o štai jo draugas Bernatas, kuris neturi vidinių galių
griežti tobulai smuiku, tampa jo viso gyvenimą neišsipildžiusios motinos
svajonių „trofėjumi“. Kartais skaitytojui gali pasirodyti keista, kad per tiek
dešimtmečių du draugai grumiasi su savo vaikystės demonais: Bernatas trokšta
būti solo ryškus atlikėjas, todėl imasi literatūros, tačiau jo rašymai neturi
vertės, o Adrianas, bėgęs nuo smuiko, imasi kalbų ir kolekcionuoti supirktus
rankraščius. Kartais atrodo, kad draugai vieni kitiems pavydi, Adrianas menkina
savo atviromis nuomonėmis Bernato kūrybą ir sako, kad jis gimęs muzikai, o
Bernatas nesupranta, kodėl Adrianas metė smuiką... Rodos, smuikas, kuris guli
Adriano tėvo seife, pelnytas kriminaliniais būdais iš holokausto krematoriuman
pasiųstų žydų tampa šių konkuruojančių ir liūdnų draugų jungiančiu simboliu.
Rašytojas Jaume Cabrė.
Romanas ne tik apie
draugystę, bet ir meilę, kuri kone sumitinta iki Euridikės ir Dantės Beatričės.
Adrianas taip smarkiai įsimyli žydaitę Sarą Epštein, kad kartais atrodo, jog jis
myli ne pačią moterį, bet būvimą šalia jos ir meilės idėją. Tą sumitinimą
sustiprina keli romano pasakojimo sluoksniai: paties Adriano romano rašoma
versija apie savo gyvenimą ir Bernato kuriama nusavinta versija. Tačiau kad ir
kokia atrodytų šioji meilės linija, kur, bent man, romane atrodė viena
nykiausių pasakojimų gijų, kur kas įdomesnė buvo neregėto talento išvaistymas
pavėjui, kai žmonijai veikėjai galėjo suteikti kur kas daugiau nei suteikė iš
tikrųjų. Kartais personažai atrodo begaliniai melancholikai, sergantys statiška
depresija, trūnijantys laiko būčiai, kaip kad rašytojo G. G. Marquez
personažai. Tačiau kad ir kiek tų aplinkybių ir gijų J. Cabrė besukurtų šiame
epiniame pasakojime, didžiausias idėjinis branduolys – blogio ir atpirkimo, jos
nuplovimo, apsivalymo motyvas, kuris per personažus kartojasi kaip koks
užkratas. Biblijinis krikščioniškos nuodėmės kaip blogio sampratos pagrindas
romane sužvilga įvairiais rakursais, kartais atrodo, kad autorius pamiršo ir
pernelyg nukrypo į siužetus nuo blogio idėjos, bet žiūrėkite, štai jis
pasireiškia kitoje situacijoje visiškai kitaip. Adrianas perima tėvo nuodėmę
dėl kriminalinės praeities, todėl jo mylimoji Sara nuolat jaučiasi
besitraukianti atatupsta: užsidariusi savo kambaryje nuolat piešia viena juoda
anglimi, apmąstydama savo santykį su žydų praeitimi ir atpirkdama savo
praeities klaidas. Kaip išpirkti tai, kas iš pažiūros tau nepriklauso? Tėvo
nuodėmės persekioja Adrianą, tačiau blogis vaikšto iš gyvenimo į gyvenimą ir
konceptualiai žiūrint, per tuos ištisus šimtmečius štampuoja ir atsikartoja
panašiomis paradoksaliomis situacijomis.
Rodos, tuose šimtmečiuose,
jungtų nuojautos, glūdi tie patys nuolat reinkarnacijos principu gimstantys
veikėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nuodėmės atpirkimo idėjos eina per žmones
ir kultūras „ieškodama paguodos“ arba tikslaus suvokėjo, kuris įvardytų, pagal
kokią matricą rutuliojasi žmogaus likimas. Be analogiškų situacijų per šimtus
personažų jungiamuoju simboliu tampa smuikas, padarytas prieš daugel amžių iš
ypatingojo klevo, kuris užaugo miške iš užkasto lavono kišenės, perimdamas į
savo medieną žmogaus griaučių ir likimo sunkumą, taigi ir blogio prigimtį. Vėliau
smuikas keliaudamas per įvairias kartas ir kultūras tampa kaip prakeiksmo estafetės
lazdelė, bet iš esmės ir materialus blogio užkrato simbolis, sujungiantis ir
čia pat išskiriantis ištisas kartas.
Esminio romano
kūrybiškumo kertiniu rodikliu tampa dinamiškai kintanti kalba. Sakinys gali
prasidėti viename laike, kurį pasakoja kuris nors XX amžiaus veikėjas, o
užbaigti geba viduramžių vienuolis. Atrodytų tokia kalba sunkiai sutvarkoma ir
chaotiška, bet rašytojui šįkart pavyko kalbą paversti meninių vaizdų ir istorinių
klodų ekskavatoriumi, kuris išvarpo kompostą taip, kad suprastume, kada joje
lapai supuvo prieš dešimtmetį ir kada prieš šimtmetį. Populiariosios literatūros
skaitytojus toks kalbos kodas gali šiek tiek erzinti, bet manau, netgi ir jiems
įkandama. Milžinišką darbą nuveikė vertėjas Valdas V. Petrauskas, kuriam teko
milžiniškas intelektualinis dirvožemis, katalonų ir ispanų kultūros nuorodų
perpratimą ir perteikimą lietuvių kalba paversti savaime suprantamu dalyku.
Kartais būna, kad giriame vertėjus už tiesiog gerą vertimą, tačiau kai kada
jaučiasi ne vien įdirbis, bet ir kultūrinis „užkulisinis“ darbas.
Dievaži, šioje knygoje nemažai
jautrių epizodų, skaitytojui vėl teks grįžti ir į koncentracijos stovyklas,
išgirsite ir apie Vilnių, apie kalbų genezę, apie muziką, karus, religiją,
istoriją, skaitysite apie daugybę personažų, dalyvausite detektyviniuose
įvykiuose, kurie švelniu nuojautomis grįstu magiško realizmo pagrindu sukurta
kažin kokia pralaidi amžių istorija, kurią kruopščiai aštuonerius metus kūrė J.
Cabrė, bandydamas brėžti istorinę priežasties ir pasekmės paradigminą. Skaitant
ne kartą galima rasti sąsajų su jau mano minėtais rašytojais, su tuo pačiu Vėjo peizažas autoriumi Carlos Ruiz
Zafon, kitais garsiais ispanų rašytojais, bet kažkodėl artimiausias iš viso, ką
esu skaitęs, man pasirodė intelektualusis Umberto Eco. Tačiau tik panašus, nes
Jaume Cabre turi savitą ir unikalią sukurptą pasaulį, kuriame vaikščiojau taip
ilgai, kad ištrūkęs iš šios knygos gniaužtų, pasijutau taip, tarsi būčiau
nugyvenęs atskirą kažkieno kito gyvenimą. Ir kartais atrodo, ne gėda dabar ir
prisipažinti, įdomesnį nei savo paties gyvenimą.
