The truth about the movie "It Ends With Us" and actors Blake Lively and Justin Baldoni

 Hello, readers,

 

I haven't read any of author Colleen Hoover's books, which are widely translated into Lithuanian and, from what I gather from the comments, are quite popular here. Her book, "It Ends With Us" (2024), was adapted into a film and, as a psychological romance, was quite popular in both Lithuanian and US cinemas.

 

The movie tells the story of Lily Bloom, who opens a flower shop in Boston after her father's death, fulfilling her dream. Unable to forgive her deceased father for his constant abuse of her mother, she yearns for a different life and to make the right choice, believing that no happiness can exist in a dysfunctional relationship. One day, she meets Ryle, a wealthy surgeon who makes no secret of being a womanizer. After finally seducing Lily, he commits to her for the first time, but Lily soon begins to realize that Ryle is plagued by abnormal jealousy that provokes aggressive behavior...

 

The film's structural fabric is essentially elementary: Lily wants to avoid living like her mother, but she ends up with exactly that—a dysfunctional relationship. A classic of classics! The film attempts to discuss "healthy relationship hygiene," meaning that everyone must distance themselves from what is hurting them. The story is told through two timelines: Lily as a schoolgirl and Lily as an adult in Boston. In the background, the story of Atlas, a homeless boy who escaped a dysfunctional family, also emerges as an exemplary case: how Atlas, after crawling out of a hole, manages to create a safe and dignified life for himself without repeating his parents' behavioral patterns.

 

On the other hand, Ryle and his behavior are also interesting. Behind his womanizer mask lies a complex and deeply complicated childhood trauma that influences his behavior. Lily as a character seemed a bit odd to me, an overly literary doll. What inspired her in her youth to help a homeless boy and even have the audacity to kiss him on the school bus, when she had no value system, given that her father was a controlling materialist and her mother was a submissive silent woman? How does an innate, empathetic kindness form? There was a little something missing... But then again, this is a genre film made from genre literature, so you don't need to dig too deep, as the characters' actions are simply and elementally woven together according to "trauma biographies" that are declaratively shown and explained verbatim to the viewer.

 

Despite all this, I liked the film. I had expected a slightly worse outcome, considering that the beautiful actress Blake Lively generally plays similar and overly obvious roles. But it suits her! Even in such a flat film, it takes a certain sparkle to shine, and the actress has it, creating a colorful film atmosphere that works according to the usual and self-evident laws of Hollywood cinema: a little romance, a little perfect actor bodies and erotica, some drama and psychological abuse, and the declaratively necessary didactic decisions of the characters. You'll also hear the universally popular soundtracks of Lana Del Rey and Taylor Swift.

 

I found the film even more interesting because it was embroiled in a huge scandal from the start of its promotional campaign. Actress Blake Lively sued the main actor and director of the film, Justin Baldoni, for sexual harassment and bullying on set. So far, witnesses agree that Baldoni did indeed behave very badly, not only with Lively but also with other actors. Knowing this, the film functions slightly differently, as a psychological terror emerges between the main characters, which essentially mirrors the reality of the actors. It is true that the book has a sequel that was also planned for a screen adaptation, but due to this scandal, it's obvious that the sequel may not happen, or the cast will change drastically. Overall, the film is polished and straightforward, but as a genre film, I liked it.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Film. Despre filmul regizorului Radu Jude „Inimi cicatrizate” (2016)

 

Bună ziua, dragi cititori,

 

Îmi place cinematografia românească! De fiecare dată mă conving că este interesantă, originală și captivantă, și acest lucru l-am simțit din nou urmărind filmul „Inimi cicatrizate” (2016) al celebrului și provocatorului regizor român Radu Jude, proiectat la a șaptesprezecea ediție a festivalului „Kino Pavasaris”. Nu este, de altfel, primul film pe care îl văd din repertoriul lui R. Jude. În timpul pandemiei, am avut ocazia să-i văd filmul extraordinar de bine realizat „Babardeală cu bucluc sau porno balamuc” (2021), care a devenit atunci aproape cel mai iubit film al festivalului „Kino Pavasaris”, pentru că nu oricine este capabil să vorbească în film într-un mod atât de amuzant, sarcastic și inteligent. Poate din cauza acestui film, mă așteptam la ceva foarte similar și de la „Inimi cicatrizate”.

 

Regizorul se bazează pe romanul autobiografic al scriitorului român Max Blecher (1909-1938), scris chiar înainte de moartea sa. Trebuie să recunosc că Radu Jude se bazează doar parțial pe roman și modifică sau accentuează alte detalii, din cauza contextului istoric, de la sine înțeles. Acțiunea se petrece în 1937, într-un sanatoriu românesc de la malul Mării Negre, unde un tânăr evreu român, Emanuel, ajunge pentru a se trata de o formă foarte gravă de tuberculoză osoasă. Emanuel este imobilizat rapid în ghips, așa că o mare parte din film urmărește viața lui în spital, unde sunt de asemenea mulți pacienți cu această boală sau cu boli similare, precum și viața infirmierelor și a doctorilor. Emanuel este țintuit la pat din cauza ghipsului, dar acest lucru nu-i răpește carisma de a comunica într-un mod boem și inteligent cu ceilalți pacienți, de a flirta și de a începe o relație intimă cu frumoasa Solange, o fată sârboaică. Între timp, știrile transmise la radio și aduse de ziare în spital anunță ideile naziste ale lui Hitler care se ridică în Europa, știri pe care pacienții locali le privesc cu uimire și pe care le consideră, naiv, inofensive.

 

Regizorul Radu Jude a fost ușor criticat pentru că a introdus în film contextul lui Hitler, care nu era menționat în autobiografie. La urma urmei, România a fost un aliat al Germaniei naziste, iar personajul principal, Emanuel, este evreu (la fel ca și adevăratul autor al autobiografiei, Blecher). În finalul filmului, personajul, slăbit, este urcat cu tot cu patul său într-un vagon de tren, la începutul Holocaustului, parcă sugerând ce se va întâmpla în curând în toată Europa și cum, pe lângă tuberculoza osoasă, se va distruge coloana vertebrală a întregii Europe, la fel ca în cazul personajului principal.

 

Filmul are o formă și o atmosferă foarte interesante, creând o viziune a unei lumi trecute, bazată pe stări de spirit naive și optimiste. Doctorul fumează țigară după țigară în preajma pacienților, glumește și râde aproape sadic – amintind de asistenta din serialul de comedie neagră „Să curgă sângele” – un lucru greu de imaginat astăzi. Impresionante sunt și metodele de tratament sadice, de exemplu, tehnicile dureroase de eliminare a puroiului sau întinderea mușchilor atrofiați ai picioarelor cu saci de nisip. În ciuda tuturor acestor lucruri, Emanuel însuși pare foarte optimist, la fel ca mulți dintre personaje, ca și cum ar fi venite din „Belle Époque” franceză. Filmul se asociază cu atmosfera romanului „Muntele vrăjit” al lui Thomas Mann: personajele se bucură, își împărtășesc durerile și glumele, flirtează și își înmormântează prietenii în propria lor bulă socială creată de boală. Discuțiile existențiale despre viață și moarte, frumusețe și poezie, Dumnezeu și viața umană sunt inevitabile, astfel încât filmul devine o metaforă echilibrată și captivantă a fragilității vieții însăși.

 

„Inimi cicatrizate” se remarcă și prin umorul său. Tânărul Emanuel face sex în ghips cu o altă femeie în ghips, astfel încât aceste scene de sex devin cu adevărat macabre: moartea le suflă în ceafă pacienților, dar ei, instinctiv, caută totuși plăcerile vieții, acea variantă de viață naturală, sănătoasă și liberă. Este logic, pentru că altfel nu se poate, toți sperând să se vindece. Eforturile de a trăi o viață demnă și împlinită sunt hiperbolizate, dezvăluind poate și temperamentul național românesc, despre care lituanienii știu puține. De exemplu, Emanuel angajează niște săteni care-l duc cu un măgar la iubita sa Solange, cu o sticlă de vin, dar nu se poate iubi cu ea în apartamentul ei strâmt, deoarece ea are menstruație, așa că Emanuel poate doar să urineze în olița ce-i este oferită, fără să obțină ceea ce spera. Pe scurt, regizorul a creat o imagine echilibrată și, aș zice, subtilă, deși ușor teatralizată, a vieții în sanatoriu, unde moartea și viața devin o metaforă a apusului de soare dinaintea celui de-al Doilea Război Mondial. Filmul este foarte original, m-a captivat și l-aș recomanda cu drag cinefililor. Cred că filmul se va afla în lista mea de cele mai bune filme văzute anul acesta, deși l-am văzut destul de târziu de la lansare.

Maištinga Siela

Filmas: "Randuotos širdys" / "Scarred Hearts" / "Inimi cicatrizate"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus, originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun. Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R. Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu „Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.

 

Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher (1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti, kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės. Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas, kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.

 

Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas, kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.

 

Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko, pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo trapumo metafora.

 

„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino, pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti, nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį, negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau, subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau, filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 132: apgauk save, kad esi laimingas, ir tai taps tikra!

 Sveiki,

 

Reikia būti linksmam, kad ligos nepultų, mąstyti apie save ir pasaulį pozityviai (nors yra pasirodžiusios šiuolaikinės lektūros, kad perdėtas optimizmas nėra gerai ir tai veda į perdegimą, bet lygiai tas pats ir su negatyvumu, ar ne?), nes sveikame santykyje randasi ir sveikatas kūnas ir pakilesnės emocijos. Ką daryti tokiu atveju, jeigu jau kuris laikas nesi linksmas arba išvis sunku būti pozityviam normaliai? Sakyčiau, kad sugeneruoti tą jausmą, apsimesti retkarčiais, kad viskas yra geriau, linksmiau, šauniau, nei atrodo, kitaip sakant, suvaidinti, kad atsirastų daugiau serotonino, o tada ateis laikas, kai generuoti nereikės, o tai taps kasdienybe. Kūnas ir mintis, jausmus reikia įmagnetinti pozityvumu, juoku, kad viskas imtų suktis kokybiškiau ir šviesiau.

 

Čia panašiai kaip su juoko joga, kai žmonės susirenka ir kelia dirbtinio juoko bangas, o kūnas juk nežino, kad apsimeti, jis priima tai kaip tikrą juoką ir iš tikrųjų ima skleisti pozityvesnę energiją ir sveikatą. Nepamirškime tai!

 

Po šio įrašo padarysiu šiokią tokią pertrauką. Manęs nebus kelias savaites, nes natūraliai atsitraukiu nuo kompiuterio ir skirsiu daugiau laiko sau, savo kelionėms, knygoms ir galbūt daugiau kinui, tad rugpjūčio pabaigoje tikiuosi čionai sugrįžti ir pasidalyti naujais įspūdžiais, straipsniais, įrašais apie visas kultūrines klajones ir atradimus.

 

Nuostabių akimirkų, skaitytojai!

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Laufey - Lover Girl [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien tiesiog atradau šią dainą ir jau darau įrašą, nes man daina patinka. Tiesą sakant, nieko nežinojau apie atlikėją Laufey ir ieškojau visiškai kitos jos dainos, nes televizijoje pamačiau vieną jos vaizdo klipą... Pasirodo, yra kur kas įdomesnių jos kūrinių, bet viską nuo pat pradžių: kas ta Laufey, kodėl ji taip vadinasi ir ką ji dainuoja? Gal ir jums patiks ši jos „Lover Girl“ daina?

 

Laufey Lín Bing Jónsdóttir, geriau žinoma kaip Laufey, yra jauna Islandijos dainininkė, dainų autorė ir multiinstrumentalistė, kuri pastaraisiais metais užkariavo pasaulio muzikos sceną.  Gimusi Reikjavike, Islandijoje, ji augo dviejų skirtingų kultūrų apsuptyje – tėvas yra islandas, o mama – kinė.  Nuo mažens ji buvo apsupta muzikos: jos mama yra smuikininkė, o pati Laufey būdama vos 15-os metų jau grojo violončele su Islandijos simfoniniu orkestru.  Šis klasikinis išsilavinimas tapo pagrindu jos vėlesnei muzikinei karjerai, kurioje ji meistriškai derina skirtingus žanrus.

 

Laufey išgarsėjo sparčiai ir netradiciniu būdu.  Nors ir dalyvavo Islandijos talentų šou, tikrąjį pripažinimą jai pelnė socialinės medijos, ypač „TikTok“.  Pandemijos metu ji pradėjo dalintis savo kūryba ir unikaliomis džiazo pop dainų versijomis, kurios akimirksniu sulaukė didžiulio populiarumo tarp jaunimo.  Jos gebėjimas sukurti nostalgišką, džiazo skambesį, kuris skamba šiuolaikiškai ir atliepia jaunajai kartai aktualias temas, tapo jos sėkmės raktu.  Jos debiutinis singlas „Street by Street“ greitai pasiekė Islandijos topų viršūnę, dar labiau sustiprindamas jos kaip kylančios žvaigždės reputaciją.

 

Jos muzikinis stilius apibūdinamas kaip džiazo pop, tačiau tai tik dalis paveikslo. Laufey muzika – tai kruopštus tradicinio džiazo, klasikinės muzikos ir šiuolaikinio popmuzikos skambesio mišinys. Ji į savo kūrinius įtraukia džiazo harmonijas, bosanovos ritmus ir svajingą, orkestrinį skambesį, kurį pati kuria grodama violončele ir fortepijonu.  Dėl savo vokalo stiliaus ir muzikos braižo, ji dažnai lyginama su džiazo legendomis, tokiomis kaip Ella Fitzgerald, Billie Holiday ar net šiuolaikiniais atlikėjais, tokiais kaip Norah Jones.  Tačiau Laufey pavyko sukurti savo unikalų, atpažįstamą skambesį, kuris ne tik atkartodamas praeitį, bet ir įnešdamas naujos, šiuolaikiškos energijos.

 

Laufey jau spėjo išleisti keletą sėkmingų darbų, kurie pelnė jai tarptautinį pripažinimą.  2022 m. išleistas jos debiutinis albumas „Everything I Know About Love“ sulaukė kritikų pagyrimų. Tačiau didžiausią sėkmę jai atnešė 2023 m. išleistas antrasis albumas „Bewitched“.  Šis albumas tapo tikru fenomenu ir atnešė jai didžiausią apdovanojimą jos karjeroje – „Grammy“ apdovanojimą geriausio tradicinio pop vokalo albumo kategorijoje.  Tai įrodė, kad džiazo muzika vis dar turi savo vietą šiuolaikinėje pop kultūroje ir gali būti sėkmingai atgaivinta.

 

Viena iš įdomybių apie Laufey yra ta, kad ji studijavo prestižiniame Berklee muzikos koledže Bostone, JAV, gavusi prezidentinę stipendiją. Tai patvirtina jos akademinį ir profesinį pasirengimą muzikai.  Ji teigia, kad būtent jos tėvo meilė džiazo legendoms, tokioms kaip Chet Baker ir Louis Armstrong, suformavo jos muzikinį skonį. Laufey taip pat yra dvynė, turi seserį Junia Jónsdóttir, kuri yra smuikininkė.  Laufey pasirodymai pasižymi šiltumu ir asmeniškumu, o jos dainų tekstai dažnai atspindi asmenines patirtis apie meilę, vienatvę ir savęs atradimą, kas leidžia jos klausytojams jausti stiprų ryšį su ja.

 

Laufey daina „Lover Girl“ pasirodė 2025 m. birželio 25 d. kaip trečiasis singlas iš jos būsimo trečiojo albumo „A Matter of Time“, kurio išleidimas numatytas 2025 m. rugpjūčio 22 d. Ši daina puikiai atspindi Laufey unikalų stilių, kuriame susipina modernus popmuzikos skambesys su retro džiazo ir bosanovos elementais. Daina pasakoja apie įsimylėjimo beprotybę ir kartais kankinančią būseną, kai žmogus yra taip apsėstas kito, kad tai tampa „prakeiksmu“. Daina yra apie meilės sukeltą „nugrimzdimą į beprotišką karštinę“ ir yra atvira bei nuoširdi išpažintis apie tai, kaip sunku būti toje vietoje, kur tu tampi „meilės mergaite“ ir tiesiog lauki prie telefono, fantazuodamas apie mylimąjį, tarsi tai būtų filmas.

 

Šiandien siūlau paklausyti šios dainos ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Laufey – Lover Girl

[lyrics / žodžiai]

 

This skyscraper's causing vertigo

The countdown begins in Tokyo

27 days alone means 20 million ways to cope

Without you

I'm in a reckless fever

Love-struck girl, I'd tease her

Thought I'd never be her

Quite the job you've done on me, sir

You've been hosting parties in my mind

I'm working overtime to have you in my world

Oh, what a curse it is to be a lover girl

Forced to get creative, wrote my feelings down

The independent lady in me is nowhere to be found

I can't wait another day to see you

How embarrassing to be this way

I'm in a reckless fever

Love-struck girl, I'd tease her

Thought I'd never be her

Quite the job you've done on me, sir

You've been hosting parties in my mind

I'm working overtime to have you in my world

Oh, what a curse it is to be in love

I wait by the phone like a high school movie

Dream at the shows you'll come running to me

Think I see you in the wings

God, I'm hallucinating

What a reckless fever

Love-struck girl, I'd tease her

Thought I'd never be her

Quite the job you've done on me, sir

You've been hosting parties in my mind

I'm working overtime

You've become my whole world

Oh, what a curse it is to be a lover girl

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Donatas Želvys apie teatro magiją ir emocinį ryšį teatre

 

Sveiki,

 

„Dabar, kai žiūrovai yra tiek daug visko matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.“ Aktorius Donatas Želvys

 

Kol kas apie teatrą negaliu taip pasakyti, kaip šioje citatoje sako garsus aktorius Donatas Želvys, kuriuo buvau sužavėtas, pamatęs spektaklį „Užburtas kalnas“, tačiau panašiai jau kurį laiką mąstau apie kiną. Vis sunkiau man mėgautis kinu, nes retai kas nors nustebina, dažniausiai matau atsikartojančius šablonus ir schemas. Manau, pamažu tas vyksta ir su grožine literatūra – iš kur tada tie staiga pas mus visus atsirandantys neskaitymo blokai, kuriuos sudėtinga pramušti? Ne, teatras dar stebina. Ir ne vien dėl emocinio ryšio, bet įtariu, kad ten dirbantiems ir teatro ritmu gyvenantys išgyvena tai, ką sako Donatas Želvys.

 

Maištinga Siela