Neįtikėtinas Viktoro Nuaro (Victor Noir) kapas Pažryžiaus Per Lašezo kapinėse

 

Sveiki,

Viktoro Nuaro (Victor Noir) kapas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse yra vienas labiausiai lankomų, tačiau jo populiarumo priežastis yra gana neįprasta ir netgi šiek tiek skandalinga. Viktoras Nuaras buvo jaunas prancūzų žurnalistas, kurį 1870 m. per ginčą nušovė princas Pjeras Napoleonas Bonapartas (imperatoriaus Napoleono III sūnėnas). Jo mirtis tapo politiniu simboliu ir sukėlė milžiniškas protesto demonstracijas prieš režimą, tačiau šiandien jo kapas labiau žinomas dėl moderniųjų miesto legendų ir prietarų.

 

Kapo paminklas yra įspūdinga bronzinė gulinčio vyro skulptūra, kurią sukūrė garsus skulptorius Jules Dalou. Skulptūra vaizduoja Nuarą tą akimirką, kai jis krenta pašautas: jis guli ant nugaros, jo skrybėlė numesta šalia, o švarkas prasegtas. Menininkas nusprendė jį pavaizduoti itin tikroviškai, perteikdamas jauno vyro eleganciją ir mirties tragizmą, tačiau viena skulptūros detalė bėgant laikui tapo pagrindiniu traukos objektu.

 

Šis antkapis tapo savotišku vaisingumo simboliu dėl labai specifinės detalės – skulptoriaus itin paryškinto vyriško iškilumo po kelnių audiniu. Mieste paplito prietaras, kad moteris, norinti pastoti, susirasti vyrą ar pagerinti savo lytinį gyvenimą, turi paliesti arba pabučiuoti šią skulptūros vietą, palikti gėlę Viktoro skrybėlėje arba patrinti jo batus. Dėl šio dešimtmečius trunkančio ritualo bronza tam tikrose vietose, ypač ties tarpkoju ir batais, yra nusitrynusi iki auksinio blizgesio, nors likusi skulptūros dalis yra padengta žalsva patina.

 

Viktoro Nuaro kapas yra unikalus tuo, kad jis egzistuoja dviejuose lygmenyse: kaip rimtas istorinis paminklas politinei aukai ir kaip folklorinis „stebukladarys“. Kapinių administracija kurį laiką net buvo aptvėrusi kapą tvorele, norėdama apsaugoti paminklą nuo tokio pobūdžio „garbinimo“, tačiau po visuomenės protestų tvora buvo pašalinta. Tai vienas iš nedaugelio kapų, kur mirtis ir gedulas susitinka su erotiškais prietarais ir gyvybės (vaisių) ieškojimu.

 

Galiausiai, šis paminklas yra puikus pavyzdys, kaip meno kūrinys gali pradėti gyventi savo nepriklausomą gyvenimą, visiškai nesusijusį su asmeniu, kuriam jis skirtas. Viktoras Nuaras, buvęs politinis kankinys, dabar daugumai lankytojų yra tiesiog „laimę nešantis“ bronzinis džentelmenas. Tai pabrėžia Per Lašezo kapinių, kaip gyvosios kultūros erdvės, fenomeną, kur istorija, menas ir žmogaus prigimties keistumai susipina į vieną visumą.

 

Maištinga Siela

 

Fausto archetipas literatūroje: nuo Prometėjo iki Umberto Eco "Fuko švytuoklės"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Archetipas kaip kultūrinė ir psichologinė sąvoka pirmiausia siejama su Karlo Gustavo Jungo analitine psichologija, kurioje jis apibūdinamas kaip kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, paveldėtas iš protėvių patirties. Tai universalus modelis, simbolinė struktūra ar pirminis vaizdinys, kuris atsikartoja mituose, religijose, sapnuose ir literatūroje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ar istorinio laikotarpio. Literatūroje archetipas tampa fundamentaliu charakterio tipu ar siužeto vingiu, leidžiančiu skaitytojui atpažinti giliausius žmogaus sielos troškimus ir baimes. Būtent tokia nekintanti struktūra padeda paaiškinti, kodėl tam tikri kūriniai išlieka aktualūs šimtmečius, nes jie liečia universalias žmogaus egzistencijos stygas.

 

Vienas įtakingiausių ir galingiausių Vakarų civilizacijos vaizdinių yra Fausto archetipas, kurio šaknys glūdi viduramžių legendose apie burtininką Johaną Faustą, tačiau galutinę formą jis įgijo Johanno Wolfgango von Goethe's tragedijoje. Faustas įkūnija „faustiškąjį žmogų“ – intelektualinį maksimalistą, kurio pagrindinė charakterio savybė yra beribis pažinimo alkis ir egzistencinis nepasitenkinimas esama būtimi. Šis herojus atstovauja žmogaus prigimties siekį peržengti savo mirtingumo ir galimybių ribas, dėl aukščiausios patirties ar tiesos atskleidimo pasiryžusį sudaryti paktą su tamsiosiomis jėgomis. Jis yra skilusios asmenybės pavyzdys, draskomas tarp dvasinio tobulėjimo troškimo ir žemiškų, kūniškų malonumų traukos.

 

Charakterizuojant faustiškąjį herojų, būtina pabrėžti jo dinamiškumą ir nuolatinį veiksmą, kuris tampa jo vienintele išganymo galimybe. Faustas negali sustoti, nes statinis buvimas jam tolygus sielos praradimui, todėl jis tampa amžinojo keliautojo, mokslininko ir kūrėjo simboliu. Tai asmenybė, kuri nuolat kvestionuoja dieviškąją tvarką ir siekia įminti visatos paslaptis ne per nuolankią maldą, o per asmeninę patirtį, riziką ir klaidą. Archetipine prasme Faustas reprezentuoja žmogaus evoliuciją ir pavojingą ribą tarp genijaus ir pražūtingos puikybės, kurią graikai vadino hubris.

 

Literatūrologų ir semiotikų tyrinėjimuose Fausto archetipas dažnai naudojamas analizuoti modernaus žmogaus maniją kontroliuoti informaciją ir istoriją. Pavyzdžiui, Umberto Eco savo romane „Fuko švytuoklė“ meistriškai dekonstruoja šį archetipą per pagrindinių veikėjų – leidyklos darbuotojų – motyvus. Belbo, Kazobonas ir Diotalievis, vedini intelektualinio smalsumo ir žaidimo dvasios, pradeda kurti „Planą“ – visą pasaulio istoriją paaiškinančią sąmokslo teoriją. Jų faustiškoji nuodėmė yra įsitikinimas, kad jie gali manipuliuoti tiesa ir perprasti slaptą visatos mechanizmą vien savo protu, nesuvokdami, kad žaidimas su žiniomis gali tapti realia ir naikinančia jėga.

 

Umberto Eco kūrinyje veikėjų motyvai tiesiogiai koreliuoja su Fausto paktu: jie aukoja savo dvasinę ramybę ir realybės pojūtį dėl intelektualinio pasitenkinimo ir iliuzinės galios jausmo. Skirtingai nei Goethe's Faustas, kuris siekė patirti gyvenimo visumą, Eco herojai įsipainioja į tekstų ir interpretacijų labirintą, tapdami šiuolaikiniais intelektualiniais faustais, kurie „parduoda sielą“ ne velniui, o informaciniam chaosui. Tai parodo, kad faustiškasis archetipas evoliucionavo – nuo dvasinio pakto prie informacinio ir mokslinio fanatizmo, kur didžiausia kaina yra prarastas gebėjimas atskirti tikrovę nuo fikcijos.

 

Šiuolaikiniai mokslininkai, analizuodami šį archetipą, pabrėžia, kad Faustas tapo mokslo ir technologijų progreso metafora. Kiekvienas naujas atradimas, nuo genų inžinerijos iki dirbtinio intelekto, sukelia faustišką baimę: ar pasiekę dievišką galią, mes nepražudysime savo žmogiškumo? Fausto archetipas primena, kad žmogus yra vienintelė būtybė, gebanti laisva valia pasirinkti savo pražūtį vardan trumpo, žavingo žinojimo blyksnio. Būtent todėl šis įvaizdis išlieka centrine ašimi bet kokioje diskusijoje apie žmogaus atsakomybę prieš savo paties kūrinius ir ambicijas.

 

Galiausiai Fausto archetipas moko, kad žmogaus vertė matuojama ne jo neklystamumu, o jo nuolatinėmis pastangomis ieškoti prasmės. Goethe's tragedijos pabaigoje angelai išgelbsti Faustą, nes jis „visada veržėsi aukštyn“, o tai rodo, kad faustiškasis nerimas, nors ir pavojingas, yra būtina žmogaus dvasios augimo sąlyga. Literatūroje ir gyvenime Faustas išlieka kaip priminimas apie pavojingą pažinimo kainą, tačiau kartu ir kaip himnas žmogaus protui, kuris niekada nenustoja klausti, tyrinėti ir svajoti apie nepasiekiamus tolius.

 

Maištinga Siela

Ona Šimaitė (1894-1970): bibliotekininkė prieš nacius

 

Laba!

 

Ona Šimaitė – viena kilniausių ir drąsiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, kurios gyvenimas tapo pasiaukojimo ir humanistinių vertybių simboliu. Gimusi Akmenėje, vėliau studijavusi Maskvoje, ji galutinai subrendo kaip asmenybė tarpukario Vilniuje, kur dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šimaitė nebuvo tiesiog knygų saugotoja; bibliotekininkystė jai buvo intelektualinis pašaukimas, grindžiamas meile kultūrai ir giliu tikėjimu, kad žinios bei raštas yra pamatas žmogaus orumui išsaugoti. Jos darbas bibliotekoje tapo oficialia priedanga, leidusia jai vykdyti vieną didžiausių gelbėjimo misijų nacių okupuotoje Lietuvoje.

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams įsteigus Vilniaus getą, Ona Šimaitė negalėjo likti pasyvi stebėtoja. Pasinaudodama savo pareigomis bibliotekoje, ji įtikino nacių valdžią, kad jai būtina lankytis geto teritorijoje siekiant susigrąžinti universiteto knygas, kurias neva pasisavino ten įkalinti studentai ar dėstytojai. Šis formalus leidimas tapo gyvybės keliu: į getą ji nešdavo maistą, vaistus, drabužius ir suklastotus dokumentus, o iš jo išnešdavo žydų rašytojų rankraščius, istorinius dokumentus bei, rizikuodama savo gyvybe, išvesdavo vaikus. Jos pastangomis buvo išgelbėta dešimtys gyvybių ir neįkainojama kultūrinio paveldo dalis, kurią ji slėpė bibliotekos fonduose arba pas patikimus žmones.

 

Istorija su naciais pasiekė tragišką kulminaciją 1944 metais, kai Onos Šimaitės veikla buvo išaiškinta. Gestapas ją suėmė ir žiauriai kankino kelis mėnesius, siekdamas išgauti informaciją apie gelbėjimo tinklą bei slepiamus asmenis. Gestapo būstinėje Ona Šimaitė buvo žiauriai mušama, kankinama badu bei nemiga ir kabinama žemyn galva, tačiau net ir po šių sadistiškų metodų ji neišdavė nė vieno gelbėjamo žmogaus pavardės. Nepaisant neapsakomo fizinio ir psichologinio spaudimo, ji neišdavė nė vieno žmogaus. Naciai nuteisė ją mirties bausme, tačiau Vilniaus universiteto vadovybės ir kolegų pastangomis, surinkus didelę pinigų sumą ir papirkus pareigūnus, bausmė buvo pakeista į įkalinimą koncentracijos stovyklose. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau į kitas stovyklas Prancūzijoje, kur išgyveno iki pat karo pabaigos, nors jos sveikata buvo nepataisomai palaužta.

 

Po karo Ona Šimaitė nebegrįžo į sovietinę Lietuvą, baimindamasi naujų represijų, ir likusį gyvenimą praleido Prancūzijoje bei Izraelyje. Net ir gyvendama skurde, ji išliko ištikima savo bibliotekininkės prigimčiai – nuolat domėjosi lietuvių kultūra, rašė laiškus inteligentijai ir rūpinosi lituanistikos išsaugojimu svetur. Jos istorija yra retas pavyzdys, kai kuklus inteligentas, neturėdamas ginklų ar politinės galios, sugeba pasipriešinti totalitarinei sistemai vien savo dvasios tvirtybe ir moraliniu kompasu.

 

1966 metais Izraelio institutas „Yad Vashem“ pripažino Oną Šimaitę Pasaulio tautų teisuole – tai aukščiausias įvertinimas už žydų gelbėjimą Holokausto metu. Ji pati savo žygdarbio niekada nesureikšmino, teigdama, kad tiesiog darė tai, ką privalėjo daryti žmogus. Šimaitės palikimas šiandien mums primena, kad biblioteka yra ne tik knygų saugykla, bet ir laisvos minties bastionas, o bibliotekininkas gali tapti tyliuoju herojumi, saugančiu ne tik tekstus, bet ir pačią žmogiškumo esmę tamsiausiais istorijos tarpsniais.

 

Maištinga Siela

Mirė vertėjas Gražvydas Kirvaitis (1939-2026)

 

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad, eidamas aštuoniasdešimt septintuosius metus, šių metų sausio 6 dieną mirė vertėjas, literatūros tyrinėtojas, pedagogas, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos ambasadorių klubo narys Gražvydas Kirvaitis.

Gražvydas Kirvaitis gimė 1939 metų gegužės 31 dieną Vilkaviškio rajone, Rumokuose. Aukso medaliu baigė Vilniaus S. Nėries vidurinę mokyklą, 1957–1962 metais studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo mokytoju, parašė anglų ir amerikiečių literatūros vadovėlius mokykloms su sustiprintu anglų kalbos mokymu. 1977 metais baigė Sankt Peterburgo universiteto doktorantūrą ir įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. 1968 metais pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų centre, 1976 metais tapo jo vedėju, nuo 1984 metų – docentu.

 

Dar studijų metais Gražvydas Kirvaitis pradėjo tyrinėti romano žanrą, savo disertacijoje nagrinėjo žymaus anglų rašytojo lordo Charleso Percy’io Snow romanų ciklą „Svetimi ir broliai“. Šis rašytojas pakvietė jaunąjį mokslininką į Didžiąją Britaniją; sovietiniai valdininkai ilgai svarstė, kol pagaliau lordo Snow atkaklumas nugalėjo ir Gražvydui Kirvaičiui buvo leista vykti konsultuotis disertacijos tema. Susipažinęs su parašyta disertacija, lordas Snow laiške Sankt Peterburgo universiteto mokslo tarybai rašė: „Man teko skaityti daugybę disertacijų apie savo kūrybą, parašytų įvairiose pasaulio šalyse. Viena ar dvi iš jų mane suglumino, daugelis buvo neblogos, o viena ar dvi, be abejo, geros. Mano nuomone, Kirvaičio disertacija yra geriausia iš visų. Turiu galvoje tai, kad jis supranta mano kūrybą taip, kaip aš pats norėčiau būti suprastas, o tokia laimė rašytojui retai kada pasitaiko.“

 

Gražvydas Kirvaitis – ir nepaprasto darbštumo vertėjas, į lietuvių kalbą išvertęs per trisdešimt romanų ir apysakų. Meistriškais Ray’aus Bradbury’io knygų vertimais („Marso kronikos“, „Pienių vynas“, „Sudie, vasara“) išpopuliarino šio rašytojo kūrybą Lietuvoje. Minėtini ir kiti Gražvydo Kirvaičio išversti mokslinės fantastikos klasikų kūriniai – Herberto George’o Wellso „Laiko mašina“ ir „Daktaro Moro sala“, Cliffordo D. Simako „Miestas“, taip pat plačiai žinoma Aldouso Huxley’aus distopija „Puikus naujas pasaulis“.

 

Įdomu tai, kad anais gūdžiais sovietiniais laikais, norėdamas kuo tiksliau išversti Ray’aus Bradbury’io kūrinį, Gražvydas Kirvaitis parašė jam laišką į Ameriką ant voko nurodydamas tik „Kalifornija, ponui Ray Bradbury“ – ir savo džiaugsmui gavo iš jo išsamų atsakymą su reikalingais paaiškinimais. Panašiai jis susirašinėjo ir su Šri Lankoje gyvenusiu Arthuru C. Clarke’u, versdamas jo mokslinės fantastikos šedevrą „2001 metų kosminė odisėja“, kurio lietuviškas vertimas pirmą kartą buvo išleistas dar 1974 metais. Gražvydo Kirvaičio vertimų kraitėje yra ir Michaelo Cunninghamo romanas apie Virginią Woolf „Tos valandos“, Jameso Fenimore’o Cooperio „Šnipas“, Anthony’io Burgesso „Šekspyras“, Rockwello Kento „Tyrai“, Williamo Somerseto Maughamo „Santuoka iš išskaičiavimo“.

 

Gražvydo Kirvaičio dėmesio teko ir vaikų literatūrai. Tarp jo verstų knygų vaikams – ir nepaprasto populiarumo sulaukusi Richardo Scarry’io paveikslėlių knyga „Ką žmonės dirba visą dieną“.  Šio vertėjo sudarytam ir išverstam anglų pasakų rinkiniui „Stebuklingas ragas“ net 90 tūkstančių egzempliorių neužteko, leidykla po poros metų turėjo išleisti dar 30 tūkstančių, bet ir tų greitai nebeliko. Pats Gražvydas Kirvaitis yra sakęs, kad anglų ir amerikiečių pasakas versti buvo nepaprastai sunku, todėl jis kruopščiai studijavęs Juozo Balčikonio, Dominyko Urbo ir kitų lietuvių vertimo metrų pasakų vertimus. Toks atsakingas požiūris į darbą, ypač į vertimus, jam buvo būdingas visą gyvenimą.

 

Gražvydas Kirvaitis puikiai išmanė anglakalbę literatūrą, Lietuvos žurnaluose ir almanachuose (ypač „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ 1–13 tomuose) paskelbė daugybę straipsnių apie anglų rašytojus, paliko mums daugybę publikacijų literatūros kritikos, kalbos, kalbų mokymo ir vertimo teorijos klausimais. Parašė literatūros vadovėlius „Anglų literatūra“ (1971, su kt.), „Amerikiečių literatūra“ (1992, su kt.), taip pat lietuvių kalbos  ir anglų-lietuvių kalbos žodynų vaikams. Iš anglų kalbos išvertė istorijos, ekonomikos, literatūros kritikos ir kitų leidinių, o „JAV istorijos apybraiža“ lig šiol tebėra išsamiausias šios rūšies veikalas lietuvių kalba. Taip pat išvertė nemažai tekstų į anglų kalbą („The Concise Encyclopedia of Lithuania Minor“, „The Lithuanian Academy of Sciences“ ir kt.).

 

Be vertimo ir rašymo, Gražvydas Kirvaitis užsiėmė ir kita Lietuvai reikalinga veikla. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pavedimu jis nuvyko į Londoną ir ten įkūrė Lietuvos informacijos centrą, važinėdamas po visą Angliją skaitė paskaitas apie padėtį Lietuvoje, kalbėjo per televiziją, lankėsi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje ir parlamente. Už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant santykius tarp valstybių 2011 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Gražvydą Kirvaitį apdovanojo Lietuvos diplomatijos žvaigžde.

 

Gražvydą Kirvaitį prisiminsime kaip aukščiausios prabos vertėją, kurio verstos knygos skaitytojų buvo labai laukiamos. Daugelis Gražvydo Kirvaičio išverstų garsių autorių knygų sulaukė kelių leidimų ir sovietmečiu, ir buvo perleistos XXI amžiuje. Šis vertėjas rinkosi tik pačius geriausius autorius ir talentingai išversdavo jų kūrybą. Ir nors paskutiniais savo gyvenimo metais Gražvydas Kirvaitis apgailestavo, kad žmonės atpranta skaityti, savo darbui liko ištikimas iki galo – vertė ir spausdino noveles žurnale „Metai“, tikėdamas, kad „ką žmogus sužino gero ir šviesaus, tai daugiausia iš talentingai parašytų knygų“.

 

Maištinga Siela

 

Nuotrauka: fantazijos.lt reklama: "Ištaškyk II pensijos pakopos pinigus"

 

Sveiki!

 

Kaip juokiausi iš šios nuotraukos! Ši reklama yra puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinė rinkodara pasitelkia ironiškojo maištininko archetipą ir provokaciją, kad peržengtų tradicinės komunikacijos ribas. Pasinaudodama visuomenėje jautria ir plačiai aptariama tema – antrąja pensijų pakopa – bendrovė ne tik reklamuoja prekes, bet ir konstruoja specifinį santykį su vartotoju, paremtą bendru nepasitenkinimu sistema ir noru maištauti prieš racionalumą.

 

Reklamos šūkis „Ištaškyk II pensijos pakopos pinigus“ veikia kaip kontrasto principu grįsta žinutė. Pensijų fondas simbolizuoja saugumą, tolimą ateitį, valstybės kontrolę ir griežtas taisykles, tuo tarpu žodis „ištaškyti“ kviečia į visišką impulsyvumą, laisvę ir hėdonizmą čia ir dabar. Tai tiesioginis raginimas bent akimirkai atsisakyti „gero piliečio“ vaidmens ir pasirinkti asmeninį malonumą vietoj neapčiuopiamos ateities garantijos.

 

Seksualinių prekių parduotuvės kontekste tokia komunikacija įgauna papildomą tabu laužymo sluoksnį. Ilgą laiką ši sritis buvo nustumta į paribius, todėl toks drąsus, į viešąją politinę diskusiją įsipynęs humoras yra savotiškas prekės ženklo „išėjimas iš šešėlio“. Tai maištas prieš nuostatą, kad apie intymumą ir finansus reikia kalbėti tik rimtai ar santūriai. Čia susilieja dvi privačiausios žmogaus sferos – jo piniginė ir jo miegamasis.

 

Psichologiškai ši reklama apeliuoja į egzistencinį nuovargį. Vartotojas, kasdien girdintis apie infliaciją, ekonominį neapibrėžtumą ir keičiamus įstatymus, reklamoje randa ironišką sąjungininką. Prekės ženklas tarsi sako: „Mes žinome, kad sistema tave erzina, tad pasijuokime iš to kartu“. Tai sukuria stiprų bendrumo jausmą per bendrą opoziciją autoritetams, kas yra viena iš pagrindinių maištingos sielos apraiškų.

 

Galiausiai, tai demaskuoja šiuolaikinio vartotojo vidinį konfliktą tarp atsakomybės ir malonumo. Pasitelkdami juodąjį humorą, reklamos autoriai priverčia nusišypsoti net tuos, kurie niekada neketintų taip pasielgti su savo santaupomis. Būtent šis sugebėjimas šokiruoti ir sukelti diskusiją paverčia reklamą ne tik komerciniu pasiūlymu, bet ir kultūriniu komentaru apie mūsų visuomenės vertybes, baimes ir dvasinį poreikį bent trumpam „nutrūkti nuo grandinės“.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos archetipas lietuvių literatūroje: maišto tema, problema ir veikėjai lietuvių literatūroje

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Jau daug metų rašau šį dienoraštį ir tik šiandien toptelėjo labiau paplėtoti maištingos sielos archetipą bei įvaizdį lietuvių literatūroje. Esame dažnai suvokiama kaip romi, paklusni ir greitai su realybe susitaikstanti tauta. O kaip yra su mūsų literatūra?

 

Maištingos sielos archetipas yra viena pamatinių kultūros figūrų, įkūnijanti individo pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms, valdžios struktūroms ar egzistenciniam beprasmiškumui. Šis archetipas remiasi prielaida, kad asmeninė laisvė ir tiesos paieškos yra aukščiau už bendruomeninį saugumą ar aklą tradicijų laikymąsi. Literatūroje toks herojus dažnai tampa pokyčių varikliu, nors jo kelias neretai paženklintas vienatvės, pasmerkimo ar tragiškos lemties ženklu. Pasauliniu mastu šis vaizdinys kyla iš Antikos mitų apie Prometėją, pavogusį ugnį iš dievų bei biblinio Liuciferio maišto, tačiau vėliau jis evoliucionavo į sudėtingus tipažus, tokius kaip Miltono „Prarastojo rojaus“ herojus ar baimės nepažįstantys Byrono ir Goethe’s kūrinių personažai.

 

Lietuvių literatūroje maišto tradicija formavosi specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis, kai asmeninis pasipriešinimas dažnai susiliedavo su tautiniu išsivadavimu. Senojoje raštijoje ir Renesanso epochoje maištingoji siela pasireiškė per intelektualinį proveržį, pavyzdžiui, Abraomo Kulviečio ar Martyno Mažvydo veikloje, kurioje ryškėjo priešinimasis sustabarėjusiai religinei dogmatikai ir kova už gimtąją kalbą. Nors tai nebuvo individualistinis romantikų maištas, šie autoriai drįso kvestionuoti galios centrus ir siekti dvasinio atsinaujinimo, kuris kėlė grėsmę tuometinei politinei ir religinei tvarkai.

 

XIX amžiaus romantizmas Lietuvoje galutinai įtvirtino maištingą herojų kaip tautos pranašą ir vienišių. Adomo Mickevičiaus Konradas iš poemos „Vėlinės“ tapo universaliu prometėjiško maišto pavyzdžiu: jis meta iššūkį pačiam Dievui, reikalaudamas „sielų valdžios“, kad galėtų išgelbėti kenčiančią tėvynę. Šis maksimalizmas ir pasirengimas aukoti savo ramybę dėl bendrojo gėrio persmelkė ir Maironio lyriką. Nors jo maištas švelnesnis, lyrinis subjektas nuolat pabrėžia opoziciją tarp miegančios, dvasinį snaudulį išgyvenančios minios ir budraus, degančio patrioto, kurio siela veržiasi iš „siauros kasdienybės gniaužtų“.

 

XX amžiaus viduryje, egzistencinių katastrofų akivaizdoje, maišto samprata įgavo tragiško absurdo atspalvį. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva tampa modernaus maištininko simboliu, kuris atsisako prisitaikyti prie mechanizuoto pasaulio ir banalybės. Jo maištas yra nukreiptas tiek prieš sovietinę sistemą, tiek prieš emigracijos nužmoginimą, tačiau svarbiausia – tai maištas prieš kūrybinę vidutinybę. Garšva neieško laimės ar sėkmės, jis siekia išlikti autentiškas net beprotybės akivaizdoje, taip primindamas Alberto Camus aprašytą Sizifą, kuris randa prasmę pačiame pasipriešinimo procese.

 

Vėlyvuoju sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę, literatūrinis maištas įgavo ryškų provokacijos ir demaskavimo pobūdį, o viena ryškiausių šio etapo atstovių tapo Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje, pavyzdžiui, romane „Ragana ir lietus“, maištingos sielos archetipas reiškiasi per moters laisvę klysti, ieškoti savo dieviškumo ir laužyti seksualinius bei religinius tabu. Ivanauskaitės herojės meta iššūkį miesčioniškai moralei ir katalikiškai dogmai, jos ieško egzaltacijos, transcendencijos ir nesutinka būti įkalintos tradiciniuose socialiniuose vaidmenyse, taip tęsdamos vakarietiškąją bitnikų ir hipių kultūros maišto tradiciją.

 

Sigito Parulskio kūryba įnešė kitokį – brutalų ir ironišką maištą prieš didžiuosius naratyvus, šventumą ir pačią literatūros tradiciją. Jo tekstuose, tokiuose kaip „Trys sekundės dangaus“, maištingas subjektas naudoja sarkazmą ir fiziologišką kalbą, kad nuplėštų kaukes nuo dirbtinio heroizmo ar romantizuotos istorinės atminties. Tai maištas prieš iliuzijas, siekiant apčiuopti tikrą, nors ir nepatogią, egzistencijos mėsą. Parulskio herojus dažnai yra nusivylęs, ciniškas, tačiau būtent šis nusivylimas tampa jo skydu nuo konformizmo ir aklos bandos jausmo.

 

Šiuolaikinėje prozoje maišto formos tampa subtilesnės, tačiau ne mažiau galingos, kaip tai matome Kristinos Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose. „Silva Rerum“ sagoje maištinga siela atsiskleidžia per intelektualinę laisvę ir dvasinę aristokratiją. Personažai, tokie kaip Jonas Motiejus Birontas, maištauja prieš savo epochą ne su ginklu, o su knyga ir mokslo žiniomis, atsisakydami paklusti prietarams, tamsumui ar provincialumui. Sabaliauskaitė rodo, kad didžiausias maištas dažnai vyksta žmogaus viduje, pasirenkant išsilavinimą ir kritinį mąstymą ten, kur dominuoja fanatizmas ir akla baimė.

 

Visos šios literatūrinės kartos įrodo, kad maištingos sielos archetipas nėra statiškas, jis nuolat kinta priklausomai nuo to, kas konkrečiu metu varžo žmogaus prigimtį. Nuo kovos už tautos išlikimą XIX a. iki kovos už asmeninę, lytinę ar intelektualinę laisvę XXI a. – literatūros herojai išlieka tie, kurie drįsta pasakyti „ne“. Nors maišto kaina dažnai yra didelė, būtent šis archetipas neleidžia visuomenei sustingti ir primena apie individualios valios galią transformuoti tikrovę.

 

Galiausiai, žvelgiant į lietuvių literatūrą kaip visumą, matome, kad maištas yra ne tik griovimas, bet ir naujų prasmių kūrimas. Nesvarbu, ar tai būtų Garšvos kova su lifto narvu, ar Ivanauskaitės herojų dvasinės paieškos Tibete, ar Sabaliauskaitės intelektualų pasipriešinimai baroko tamstai – visais atvejais tai yra žmogaus pastanga įrodyti, kad jis yra daugiau nei aplinkybių produktas. Šis nenutrūkstamas judėjimas prieš srovę yra tai, kas daro literatūrą gyvą ir leidžia kiekvienai naujai kartai rasti savo būdą maištauti prieš savo pačių „sienas“.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Paulius Gritėnas apie tai, kad internetas tampa dirbtinio intelekto turinio šiukšlynu

 

Sveiki,

 

Ši Pauliaus Gritėno citata iš jo straipsnio LRT: „Paulius Gritėnas. Internetas tampa dirbtinio intelekto šiukšlynu“ man priminė liūdnai pagarsėjusias utopijas apie informacijos paveiktus ateities protus. Kas pažabos iš Trojos žirgo išlindusius naujuosius užkariautojus?

 

„Maitinamasi konkrečių žmonių konkrečiais kūriniais, tekstais, naratyvais, sukauptomis žiniomis, o visa pervirškinta informacija be rimtesnių filtrų patenka į viešąją erdvę. Kol kas neturime ne tik aiškios moralinės skirties, norėdami suvaldyti šią laviną, verčiančią internetą šiukšlynu, neturime ir politinių ar teisinių ribų, kurios padėtų bent jau laikinai apsisaugoti <...>. Jei dirbtinio intelekto potvynis nebus suvaldytas, greitai teks gyventi tik nykstančiose internetinės viešosios erdvės salelėse, kuriose dar bus inertiškai kovojama už tikrumo ir autentiškumo vertę. Pesimistinė prognozė, kurios išsipildymą kol kas garantuoja mūsų abejingumas.“ Paulius Gritėnas

 

Maištinga Siela