Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Graikų mitai: Pigmalionas ir Galatėja, pasakojimo reikšmė. Pigmaliono efektas, pigmalionizmas, remiantis Ovidijaus "Metamorfozėmis"

 Pigmalionas skaptuoja Galatėją

Sveiki, mielieji!

 

Šįkart žvilgtelėkime į Ovidijaus „Metamorfozėse“ užfiksuotą Pigmaliono ir Galatėjos mitą ir jo reikšmę.

 

PIGMALIONO IR GALATĖJOS MITAS

 

Senovės Kipre, kur meilės deivė Afroditė buvo garbinama labiau nei bet kur kitur, gyveno talentingas skulptorius, vardu Pigmalionas. Jis buvo atsidavęs savo menui, tačiau širdyje nešiojo gilų nusivylimą moterų prigimtimi, matydamas jų tariamą lengvabūdiškumą ir trūkumus. Vengdamas tuščių socialinių ryšių ir aistrų, Pigmalionas pasirinko atsiskyrėlio kelią, tikėdamasis rasti ramybę vienatvėje, apsuptas tik savo kūrinių. Visą savo meilę ir meistriškumą jis nukreipė į negyvą medžiagą, tikėdamasis joje įamžinti tokį grožį, kokio niekada nesutiko tarp gyvųjų.

 

Vieną dieną, įkvėptas dieviškos nuojautos, skulptorius ėmėsi darbo su neįprastu užsidegimu. Jis pasirinko sniego baltumo dramblio kaulą, skaisčiausią ir brangiausią medžiagą, kokią tik galėjo gauti, ir pradėjo šalinti viską, kas nereikalinga. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, jo dildė ir kaltai švelniai glostė paviršių, kol iš beformio luito ėmė ryškėti moters figūra. Tai nebuvo tiesiog statula; tai buvo idealus moteriško grožio įsikūnijimas, kurio grakštumas ir dvasios ramybė pranoko viską, kas iki tol buvo sukurta mirtingųjų rankomis.

 

Baigęs darbą, Pigmalionas pats nustėro nuo savo kūrinio tobulumo. Statula buvo tokia gyva, jog atrodė, kad ji tuojau pat pajudės, prabils ar pradės kvėpuoti. Jos veide švietė tokia didinga ramybė ir subtilus švelnumas, kad skulptorius nebegalėjo atitraukti akių. Jis pavadino ją Galatėja ir pats nepastebėjo, kaip jo pagarbus žavėjimasis meno kūriniu peraugo į nevaldomą, karštą aistrą. Kiekvienas dramblio kaulo linkis jam atrodė šiltas ir tikras, o pats kūrėjas nebegalėjo suvokti, kad tai tėra negyvas akmuo, kurį jis pats suformavo.

 

Kasdien Pigmalionas lankė savo kūrinį, kalbino jį švelniais žodžiais ir lietė rankomis, tarsi tikėdamasis sulaukti atsako. Jis puošė statulą prabangiais audiniais, segė jai ant kaklo brangius vėrinius, dėjo ant pirštų žiedus ir įsegdavo į ausis skambančius auskarus. Vakarais jis klodavo jai minkštas pagalves ir guldydavo tarsi gyvą moterį, šnabždėdamas meilės prisipažinimus, o rytais su nerimu stebėdavo jos veidą, tikėdamasis pamatyti bent menkiausią gyvybės ženklą. Jo aistra tapo jo kalėjimu, nes jis įsimylėjo tai, kas negalėjo atsakyti į jo jausmus.

 

Atėjus didžiajai Afroditės šventei, Kipro miestas skendėjo džiaugsme ir aukojimo dūmuose. Pigmalionas, nešinas gausiomis dovanomis, nuėjo prie deivės altoriaus. Jis nedrįso garsiai melsti, kad jo statula taptų gyva, bijodamas įžeisti dievus savo įžūlumu. Vietoj to jis nusižemino ir tarė: „O deive, jei gali suteikti viską, meldžiu tave – suteik man žmoną, kuri būtų panaši į mano sukurtąją.“ Deivė Afroditė, girdėjusi jo tylią maldą ir mačiusi nuoširdų meilės atsidavimą, atsakė jam, pasiuntusi ženklą – aukštą, į dangų kylančią altoriaus liepsną.

 

Sutrikęs ir kupinas vilties, skulptorius skubėjo namo. Vos įžengęs į savo dirbtuves, jis pamatė tai, kas privertė jį sustingti. Jis priėjo prie savo numylėtinės, palinko ir švelniai pabučiavo statulos lūpas. Jo nustebimui, dramblio kaulas nebuvo šaltas. Jis pajuto neįtikėtiną šilumą, kuri sklido iš statulos odos. Jis vėl prisilietė prie jos rankos – dramblio kaulas tapo minkštas, paslankus ir gyvas. Jo akys, anksčiau stiklinės ir nejudrios, dabar virpėjo nuo besikaupiančios gyvybės, o skruostus nuspalvino švelnus rausvumas.

 

Galatėja lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į savo kūrėją. Tai nebuvo šaltas žvilgsnis, o pilnas gyvybės ir pirmojo supratimo kupinas žvilgsnis. Ji pajuto pasaulį, garsus, šviesą ir patį Pigmalioną, kuris su ašaromis akyse dėkojo Afroditei už šį neįtikėtiną stebuklą. Akmuo tapo krauju, kaulas – kūnu, o skulptoriaus vienatvė baigėsi. Iš pjedestalo ji žengė į gyvenimą, tapdama nebe jo fantazija, o tikra moterimi, su kuria jis galėjo dalintis savo dienas.

Deivė Afroditė išgirsta Pigmaliono maldas

 

Netrukus jie susituokė, palaiminti pačios meilės deivės. Jų gyvenimas tapo darnos ir abipusio prieraišumo pavyzdžiu. Pigmalionas daugiau niekada nesijautė vienišas, o Galatėja, atėjusi į pasaulį per menininko viziją, tapo jam daugiau nei žmona – ji tapo jo gyvenimo įprasminimu. Jų sąjungoje gimė dukra, vardu Pafos, kurios vardu vėliau buvo pavadintas miestas, skirtas pačiai Afroditei, taip amžinai įamžinant šią stebuklingą meilės istoriją.

 

Taip menas ir dieviškoji malonė susijungė į vieną visumą, parodydami, kad nuoširdus troškimas ir atsidavimas gali įveikti net mirties ir medžiagos ribas. Pigmalionas, visą gyvenimą ieškojęs idealo, jį rado ne kituose, o sukūrė pats, tačiau tik tada, kai šis idealas įgavo gyvybę, jis suprato, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų gyvų, lygiaverčių sielų. Taip baigėsi skulptoriaus kelionė nuo šaltos vienatvės iki šiltos, kvėpuojančios realybės, palikdama istoriją apie tai, kaip žmogaus svajonė gali tapti pačiu gražiausiu tikrovės stebuklu.

 

MITO REIKŠMĖ IR RAŠYTINIAI ŠALTINIAI

 

Pigmaliono mitas, užfiksuotas romėnų poeto Ovidijaus jo epiniame veikale „Metamorfozės“ (apie 8 m. e. m.), tapo vienu iš Vakarų kultūros archetipų. Nors Ovidijus rėmėsi ankstesnėmis graikų tradicijomis (pirmosios užuominos apie Pigmalioną siekia III a. pr. m. e.), būtent jo kūrybiškas naratyvas suformavo kanoninę istoriją apie Kipro skulptorių, kuris įsimylėjo savo sukurtą statulą. Šis mitas per amžius keliavo per literatūrą, vizualiuosius menus ir filosofiją, adaptuodamasis prie besikeičiančių epochos vertybių – nuo Renesanso susižavėjimo grožio idealais iki romantizmo bandymų įkvėpti gyvybę į negyvą formą.

 

Mito reikšmė seksualumo kontekste yra itin gili ir dviprasmiška. Klasikinėje interpretacijoje tai dažnai matoma kaip vyriško ego triumfas: vyras pats sukuria sau „tobulą“ moterį, kuri neturi praeities, trūkumų ar savo valios, ir tampa jam visiškai paklusnia būtybe. Psichoanalitinėje perspektyvoje Pigmalionas dažnai vertinamas kaip narcisizmo apraiška – jis myli ne kitą asmenį, o savo paties kūrybos atspindį, projekciją, kuri leidžia išvengti realaus, nenuspėjamo santykio su tikra moterimi, turinčia savarankišką tapatybę.

 

Šiandieniniame mokslo pasaulyje Pigmaliono vardas dažniausiai minimas per „Pigmaliono efektą“, kurį XX a. septintajame dešimtmetyje išplėtojo psichologai Robertas Rozentalis ir Leonora Džeikobson. Tai socialinės psichologijos reiškinys, apibūdinantis, kaip aukšti (ar žemi) lūkesčiai, kuriuos vienas asmuo kelia kitam, tiesiogiai veikia to kito asmens rezultatus ir elgesį. Tai savotiška „pranašystė, kuri išsipildo pati“: jei tikime kito žmogaus gebėjimais, šis nesąmoningai pradeda elgtis taip, tarsi būtų kompetentingas, ir iš tikrųjų pasiekia geresnių rezultatų.

 

„Pigmalionizmas“ kaip terminas šiuolaikiniame kontekste dažniausiai vartojamas kritikuojant toksiškus santykių modelius, kai vienas partneris bando „perauklėti“, „patobulinti“ ar pagal savo norus suformuoti kitą. Tai ne tik psichologinis manipuliavimo įrankis, bet ir atspindys to, kaip visuomenė bando formuoti asmenybę pagal standartus. Toks elgesys aiškina, kodėl partnerystėse kyla konfliktų: kai žmogus nustoja matyti partnerį kaip lygiavertę, autonomišką asmenybę ir pradeda jį matyti kaip projektą, santykiai praranda autentiškumą ir tampa savanaudiška fantazija.

 

Mito adaptacijos per šimtmečius parodo, kaip stipriai keitėsi mūsų supratimas apie kūrėjo ir kūrinio santykį. Jei viduramžiais mitas buvo traktuojamas kaip dieviškos malonės pavyzdys, tai modernybėje, pavyzdžiui, Džordžo Bernardo Šo „Pigmalione“, akcentuojamas kūrinio maištas prieš kūrėją. Šiuolaikinė interpretacija jau reikalauja, kad „Galatėja“ atsibustų, suvoktų save ir atsisakytų „skulptoriaus“ nustatytų rėmų. Taip mitas tapo ne tik pasakojimu apie meną, bet ir feministinės kritikos įrankiu, atskleidžiančiu, kaip vyriškas žvilgsnis istoriškai siekė apriboti moters laisvę ir tapatybę.

 

Pigmaliono mitas paaiškina esminę žmogiškąją būseną – mūsų polinkį idealizuoti pasaulį ir norą kontroliuoti tai, ką mylime. Mokslas mums primena, kad šis efektas turi realią galią daryti įtaką tikrovei (kaip „Pigmaliono efekto“ atveju), tačiau etika įspėja, kad šia galia manipuliuojant žmonėmis, mes rizikuojame prarasti patį ryšį su tikru, gyvu ir laisvu kito žmogaus „aš“. Tai pasakojimas, kuris evoliucionavo nuo dieviško stebuklo iki perspėjimo apie tai, kaip pavojinga yra paversti realų žmogų savo susikurtu idealu.

 

Tikiuosi, kad buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Dviratis ir moterų seksualumas: kaip Viktorijos epochoje moterų važinėjimas dviračiais sukėlė visuotinę isteją ir feminizmo pradžią?

 

Labi, piliečiai skaitytojai!

 

Skaitydamas Dr. Kate Lister knygą „Įdomioji sekso istorija“, aptikau pačių įdomiausių istorijoje dalykų, bet mane nustebino dviračio atvejis. Puikiai pamenu savo vaikystę, kai dėdė mokino vairuoti dviratį ir paaiškino, koks yra vyriškas dviratis ir koks be balkio – moteriškas. Tiesa, tada jis negalėjo paaiškinti, kodėl be balkio būtent laikomas moteriškas, tačiau viską paaiškina įdomioji sekso istorija...

 

O pasirodo, kad buvo šitaip... XIX amžiaus antroje pusėje dviratis iš pavojingo, griozdiško įrenginio, vadinamo „kaulų kratytoju“, virto elegantiška ir efektyvia transporto priemone, pakeitusia ne tik susisiekimą, bet ir socialinius visuomenės pamatus. Technologinė pažanga, ypač saugaus dviračio su vienodo dydžio ratais ir pneumatinėmis padangomis išradimas, leido šiai transporto priemonei tapti masiniu reiškiniu, pasiekiamu ne tik atletiškiems vyrams, bet ir moterims. Ši naujovė suteikė neįtikėtiną mobilumo laisvę, kurios Viktorijos laikų moterys iki tol neturėjo, tačiau kartu ši laisvė tapo akstinu konservatyviajai visuomenės daliai pulti moterų orumą. Dviratis tapo priemone išeiti iš namų erdvės, nebebuvo priklausomas nuo arklių ar vyrų palydos, ir tai ėmė kelti baimę tradicinei patriarchalinei struktūrai, kuri jautėsi prarandanti kontrolę.

 

Viktorijos epocha pasižymėjo itin dviprasmišku požiūriu į seksualumą: viešumoje buvo demonstruojamas griežtas moralizmas ir puritoniškas susilaikymas, tačiau po šia kauke virė gili baimė dėl moters prigimtinio geismo. Moteris buvo laikoma „angelu namuose“, tyra ir bejausme būtybe, kurios vienintelė paskirtis – tarnauti šeimai ir vyrui. Kai moterys sėdo ant dviračių, ši ideologija susvyravo, nes važiavimas dviračiu reikalavo fizinio aktyvumo ir sužadino kūniškus pojūčius. O kaip kitaip dar galėjo būti? Konservatyvūs medikai, religiniai veikėjai bei bulvarinė spauda, bijodami prarasti įtaką, pradėjo platinti absurdiškus gandus, neva sėdėjimas balne ir dviračio vibracija sukelia moterims nenatūralius lytinius pojūčius, o perteklinis važiavimas veda į moralinį nuosmukį ir seksualinę ištvirkimą.

 

Gandai apie „dviračių sukeltą orgazmą“ nebuvo atsitiktiniai – tai buvo tikslinga strategija, skirta diskredituoti moteris ir apriboti jų viešąjį buvimą. Medicinos autoritetai, tokie kaip R. Dickinsonas, savo pseudo-moksliniais straipsniais skatino visuomenės paranoją, teigdami, kad dviratis sukelia „dviračio veidą“ – iškankintą išraišką – bei skatina lytinį susijaudinimą. Šie naratyvai buvo platinami spaudoje su tikslu sukelti gėdą, nes gėda buvo pagrindinis ginklas valdant moteris. Buvo bandoma įteigti, kad moteris, kuri savarankiškai keliauja ir jaučia fizinį pasitenkinimą, automatiškai tampa „puolusia“ moterimi, atsisakiusia savo pirminės, nuolankios paskirties.

 

Šis judėjimas neatsiejamai susijęs su pirmaisiais feminizmo daigais, kai dviratis tapo tikru emancipacijos simboliu. Moterims dviratis reiškė ne tik fizinę, bet ir intelektualinę laisvę, nes jos galėjo pačios rinktis maršrutą, laiką ir tikslą. Feministės, suprasdamos dviračio svarbą, aktyviai gynė teisę juo naudotis, matydamos tai kaip kelią į lygias teises ir viešąjį pripažinimą. Tai buvo kova už autonomiją, kurioje dviratis veikė kaip priemonė sugriauti namų sienas, o spauda, bėgdama nuo pokyčių, desperatiškai bandė stabdyti šį procesą naudodama šmeižtą ir viešą pasmerkimą, tačiau šios pastangos tik labiau sutelkė moterų bendruomenę.

 

Drabužių reforma tapo viena iš ryškiausių kovos arenų, nes dviratis reikalavo praktiškumo, kurio nebuvo įmanoma pasiekti su tuometine Viktorijos epochos mada. Korsetai, varžantys kvėpavimą ir judesius, bei sunkūs, ilgų suknelių padurkai, galintys įsipainioti į ratus, tapo kliūtimi, kurią moterys drąsiai šalino. Jos pradėjo dėvėti bridžus, trumpesnius sijonus ar specialius kostiumus, kurie leido laisviau minti pedalus. Šis drabužių pakeitimas buvo laikomas radikaliu aktu, daugelio vyrų ir tradicinių moterų akyse – absoliučiu nepadorumu, tačiau dviratininkėms tai buvo išsivadavimo iš fiziologinių ir socialinių gniaužtų išraiška.

 

Charlotte Smith, viena iš aktyvių to meto veikėjų, pabrėžė, kad dviratis suteikė moterims tą laisvę, apie kurią jos anksčiau galėjo tik svajoti, ir ši laisvė buvo verta bet kokios kritikos. Ji ir jos bendražygės suprato, kad visuomenės pasipiktinimas yra ne kas kita, kaip baimė dėl prarandamos galios. Kai moterys atsisakė korsetų ir pradėjo dėvėti drabužius, kurie buvo patogūs, o ne tik dekoratyvūs, jos siuntė aiškią žinutę: moters kūnas priklauso jai pačiai, o ne vyriškam žvilgsniui ar socialiniam naratyvui. Šis drabužių klausimas tapo simboline kova tarp senojo pasaulio tvarkos ir modernios, laisvos moters tapatybės.

 

Kit Coleman, garsi to meto žurnalistė, atvirai gynė dviratininkes ir kritikavo visuomenės dviveidiškumą. Jos rašiniuose atsispindėjo tvirtas tikėjimas, kad moterų dalyvavimas viešajame gyvenime yra neišvengiamas progresas, o apkalbos – tik laikinas trukdis. Coleman ne kartą pabrėžė, jog „dviratis atnešė moterims daugiau sveikatos ir laisvės nei bet kokia kita naujovė“, ir ragino moteris nekreipti dėmesio į tuos, kurie bando jas pažeminti. Jos pozicija buvo aiški: baimė, kurią skleidė vyrai, kyla iš jų nesaugumo jausmo, o moterys privalo tęsti savo kovą nepaisant jokio spaudimo.

Viktorijos epochos nuotraukos su moterimis ir dviračiais

 

Nepaisant milžiniško spaudimo, viešo smerkimo ir bandymų sukompromituoti, moterys demonstravo nepaprastą drąsą ir atsisakė paklusti. Jos toliau važinėjo dviračiais, keitė savo aprangą ir nepaisė „padorumo“ normų, kurios buvo sukurtos tam, kad jas laikytų priklausomas. Kiekviena dviračiu pasiekta kelionė buvo tylus, o kartais ir demonstratyvus protestas prieš ribojančią tvarką. Šis pasipriešinimas nebuvo tik asmeninis apsisprendimas; tai buvo kolektyvinis veiksmas, įrodęs, kad socialinės normos nėra nekintamos, o baimė, naudojama kaip valdymo įrankis, ilgainiui praranda savo galią.

 

Šis istorinis tarpsnis rodo, kaip technologinė naujovė gali tapti socialinės revoliucijos katalizatoriumi. Dviratis ne tik fiziškai išlaisvino moteris, bet ir privertė visuomenę peržiūrėti savo nuostatas apie moters kūną, moralę ir vietą viešojoje erdvėje. Nors spauda ir konservatyvios jėgos stengėsi išlaikyti status quo per gėdą ir gąsdinimus, moterys perėmė iniciatyvą į savo rankas. Jos parodė, kad laisvė nėra dovana, o pasiekiamas tikslas, kurio siekiant reikia drąsos nepaisyti pasenusių autoritetų nuomonės ir įžengti į nepažintus, tačiau būtinus laisvės kelius.

 

Galiausiai dviračio kultūra XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu iš kertinių akmenų šiuolaikinio feminizmo pamatuose. Tai buvo laikotarpis, kai drąsa rinktis patogumą vietoj grožio, mobilumą vietoj namų uždarumo ir savarankiškumą vietoj globos, tapo emancipacijos simboliu. Nors gandai apie moralės praradimą dar ilgai persekiojo visuomenės sąmonę, jie tapo tik fono triukšmu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Moterų drąsa važiuoti dviračiu ne tik pakeitė jų kasdienybę, bet ir padėjo griauti senąsias struktūras, kurias vėliau pakeitė sąmoningesnis, lygybe grįstas požiūris į moterį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 195: ištikus panikos priepuoliui, sugrąžink save į balansą tarp to kas tikra ir kas netikra

 

Sveiki,

 

Šiandien, galima sakyti, „lygioje vietoje“ patyriau panikos ataką: pasidarė sunku kvėpuoti, didelis nesaugumo jausmas, nenoras būti lauke tarp žmonių, pasišlykštėjimas ir noras išnykti...

 

Tačiau tokią akimirką reikia nukreipti mintis nuo būvimo čia ir dabar, perkelti savo emocijas, mintis, patirtis ir būsenas į kažkokį praeities momentą, kuris yra saugesnis variantas ir pamažu sugrįžti į atskirtį nuo užaštrėjusių emocijų, kurios iš tikrųjų yra tik dėl to, kad vėl išsiderino balansas tarp sureikšminto pasaulio ir to pasitikėjimo, kad viskas visada yra pasirūpinta.

 

Iš tikrųjų tiesa tokia: mes, gyvenantys vakarietišką įtampos gyvenimą, kur kasdien susiduriame su socialiniais dirgikliais ir nesaugumu, pažeidžiamumu, esame tų pasikartojančių atakų užklumpami net tada, kai nėra jokių dirgiklių, nes taip įpranta kūnas, jis pradeda kurti ciklus. Padeda meditacija, padeda sprukimas iš socialinės terpės, suvokiant, kad visa tai tėra tik kūno atsakas į tai, ką dažnai patiriame. Nereikia nušvytimo, reikia turėti spyruoklę, kad laikinai vėl sugrįžtum į tą sąmoningumo būtį, kurioje aplinka ir sureikšminta tikrovė yra... tik žaidimas ir iš tikrųjų aplinka ir sociumas nėra tokie svarbūs, kiek yra svarbi tavo būsena.

 

Maištinga Siela

The Earl of Rochester (John Wilmot, 1647–1680): The Scandalous Syphilitic Poet Who Dared to Insult King Charles II

 

John Wilmot, the second Earl of Rochester, was born on April 1, 1647, in Ditchley, Oxfordshire, into an aristocratic family. His father, Henry Wilmot, was a loyal Royalist who was later granted an earldom for his services to King Charles II, while his mother, Anne St. John, belonged to an ancient English noble lineage. His childhood was marked by the turmoil of the English Civil War, and his father's exile forced the family to live in constant tension. In his early years, John was sent to Burford Grammar School and later, at the age of only twelve, entered Wadham College at the University of Oxford. Although he was exceptionally gifted in classical languages and literature, his university years shaped his rebellious character—he quickly became disillusioned with academic order and immersed himself in the hedonistic lifestyle that would become his hallmark for the rest of his life.

 

Rochester quickly became the most prominent figure at King Charles II's court after the Restoration, where he was known as a "brilliant rake" and satirist. His lifestyle was contradictory: he was gifted with extraordinary intelligence, yet he used it for destructive ends, constantly balancing between the pleasures of high society and the temptations of the lowest London taverns. He was famous for his disguises, through which, masquerading as a commoner, he would explore the city's most secret places, observing societal vices up close. His relationship with the King was volatile; Rochester was frequently banished from court for his insolent satires, in which he did not shy away from mocking even the monarch himself, yet due to his charm and humor, he was always welcomed back.

 

His views on sex and sexuality in 17th-century England were incredibly radical and provocative. Rochester rejected Christian morality and the ideals of marital fidelity, advocating for total sensual liberation. In his work, sexuality was inseparable from power dynamics and physical pleasure, and he often portrayed women as equal partners in sexual life, debunking the contemporary patriarchal narrative of passivity. Although it is difficult to define his orientation precisely in modern terms, Rochester openly explored themes of bisexuality in his poetry and letters, not fearing to depict homosexual acts as natural and even desirable experiences. Such openness was completely incompatible with the prevailing Puritan influence and feudal morality, which is why his texts were long considered "obscenities."

 

Rochester’s literary legacy is one of the most impressive and simultaneously "filthiest" in English history. His satires, such as "Satire Against Reason and Mankind," are intellectual and biting, criticizing human nature and blind faith in rationalism. He masterfully wielded various poetic forms, combining high style with street slang. Rochester believed that "true wisdom is to recognize our own futility," which is why his poems often end on a note of nihilism. His statements, such as "the reason of all mankind is but a means to justify their vices," reflect his deep skepticism and cynical view of humanity's moral progress.

 

Scandals followed Rochester at every turn. One of the most famous incidents occurred when, during a "public appearance" at court, he dared to insult Charles II himself, creating a biting epigram starting with the words: "Here lies our sovereign lord the king, whose word no man relies on." However, he did not just write; he acted: he engaged in brawls, organized orgies, and, as believed, was even involved in an attack on the poet John Dryden due to the latter's political views. His behavior was a constant challenge to the hierarchy of the time, and society reacted to him in a mixed manner—from disgust to secret admiration for his audacity.

 

Towards the end of his life, Rochester underwent a dramatic transformation, which many contemporaries interpreted as repentance. Constant alcohol abuse and syphilis completely destroyed his health, and he died in 1680 at the age of only 33. In his final weeks, he corresponded with Bishop Gilbert Burnet, who later described this conversation in the famous work "Some Passages of the Life and Death of John Earl of Rochester." Although critics argue whether this repentance was sincere or merely an attempt by the Church to claim the death of a notorious scandal-monger, this fact became another aspect of his legend, emphasizing the contrast between the sins of his life and his quest for peace.

 

Rochester is remembered not only for his bohemian life but also as a man who crossed every possible boundary of his time. He was like a living paradox: an aristocrat who despised the importance of titles; an intellectual who adored instinctive chaos; and a poet who, with his words, sought to destroy the lies upon which 17th-century society rested. His work was like a mirror reflecting the deepest darkness of the human soul, which other courtiers tried to hide behind ornate wigs and court etiquette. Today, he is considered one of the first true "rebels without a cause," whose personality and work still thrill and surprise.

 

Beyond his work and scandals, Rochester is interesting for how he managed to remain a royal favorite even when his actions were completely unacceptable. This speaks to the character of Charles II, who was a lover of life's pleasures himself and valued Rochester's sharp wit more than polite sycophancy. Rochester was like a court "jester" who was permitted to speak the truth to one's face as long as it remained at least somewhat amusing. His life shows that the 17th-century court possessed a much more complex cultural dynamic than one might assume at first glance, where literary talent could sometimes protect one from the most terrible consequences.

 

Ultimately, Rochester remains important as a person who demonstrated that the lines between a "right" and "wrong" life can be very fluid. In his own words, "life is but a short journey between two eternal nothings," which is why every action of his seemed like a desperate attempt to fill that void with the most intense experiences possible. Although his own life was short and destructive, his influence on literature and culture remains strong—he taught future generations that poetry can be not only a search for beauty but also a ruthless expression of truth, especially the uncomfortable or shameful kind. He died a legend, leaving behind as many questions as he did brilliantly written lines.

Grafas Ročesteris arba John Wilmot (1647–1680): skandalingas poetas sifilistas, įžeidęs net Anglijos karalių Karolį II

 

Sveiki!

 

Apie grafą Ročesterį, skandalingą XVII a. poetą, sužinojau iš knygos „Įdomioji seko istorija“, tad nutariau dirstelėti plačiau į šio asmens istoriją, juolab kad ji susijusi ir su literatūra.

 

Johnas Wilmotas (angl. John Wilmont), antrasis Ročesterio grafas, gimė 1647 metų balandžio 1 dieną Ditchley mieste, Oksfordšyre, aristokratų šeimoje. Jo tėvas Henry Wilmotas buvo ištikimas rojalistas, vėliau gavęs grafo titulą už savo paslaugas karaliui Karoliui II, o motina Anne St. John priklausė senajai Anglijos didikų giminei. Jo vaikystė buvo paženklinta Anglijos pilietinio karo suirutės, o tėvo tremtis privertė šeimą gyventi nuolatinėje įtampoje. Ankstyvaisiais metais Johnas buvo išsiųstas į Burfordo gramatikos mokyklą, o vėliau, būdamas vos dvylikos, įstojo į Oksfordo universiteto Wadham kolegiją. Nors buvo itin gabus klasikinėms kalboms ir literatūrai, jaunystės metai universitete suformavo jo maištingą charakterį – jis greitai nusivylė akademine tvarka ir pasinėrė į hedonistinį gyvenimą, kuris tapo jo vizitine kortele visam likusiam laikui.

 

Ročesteris greitai tapo ryškiausia figūra karaliaus Karolio II dvare po Restauracijos, kur pasižymėjo kaip „šaunusis valkata“ ir satyrikas. Jo gyvenimo būdas buvo prieštaringas: jis buvo apdovanotas nepaprastu intelektu, tačiau jį naudojo destruktyviems tikslams, nuolat balansuodamas tarp aukščiausios visuomenės malonumų ir žemiausių Londono užeigų pagundų. Jis garsėjo savo persirenginėjimais, kai, apsimetęs paprastu žmogumi, tyrinėdavo slapčiausias miesto vietas, stebėdamas visuomenės ydas iš arti. Jo santykiai su karaliumi buvo permainingi: Ročesteris dažnai buvo tremiamas iš dvaro dėl savo įžūlių satyrų, kuriose nevengė pašiepti net paties valdovo, tačiau dėl savo žavesio ir humoro visada buvo sugrąžinamas.

 

Jo požiūris į seksą ir seksualumą XVII amžiaus Anglijoje buvo neįtikėtinai radikalus ir provokuojantis. Ročesteris atmetė krikščionišką moralę ir santuokinės ištikimybės idealus, propaguodamas visišką juslinį išsilaisvinimą. Jo kūryboje seksualumas buvo neatsiejamas nuo galios dinamikos ir kūniško malonumo, o moteris jis dažnai vaizdavo kaip lygiavertes partneres lytiniame gyvenime, paneigdamas to meto patriarchalinį pasyvumo naratyvą. Nors šiandien sunku tiksliai apibrėžti jo orientaciją šiuolaikiniais terminais, Ročesteris savo poezijoje ir laiškuose atvirai tyrinėjo biseksualumo temas, nebijodamas vaizduoti homoseksualaus akto kaip natūralaus ir netgi trokštamo patyrimo. Toks atvirumas buvo visiškai nesuderinamas su vyravusia puritonų įtaka ir feodaline morale, todėl jo tekstai ilgą laiką buvo laikomi „nešvankybėmis“.

 

Literatūrinis Ročesterio palikimas yra vienas įspūdingiausių ir kartu „purviniausių“ anglų literatūros istorijoje. Jo satyros, pavyzdžiui, „Satire Against Reason and Mankind“, yra intelektualios ir kandžios, kritikuojančios žmogaus prigimtį bei aklą tikėjimą racionalumu. Jis meistriškai valdė įvairias poetines formas, derindamas aukštąjį stilių su gatvės žargonu. Ročesteris tikėjo, kad „tikroji išmintis yra pripažinti mūsų beprasmybę“, todėl jo eilėraščiai dažnai baigiasi nihilizmo gaida. Jo pasisakymai, tokie kaip „visų žmonių protas tėra tik priemonė pateisinti jų ydas“, atspindi jo gilų skepticizmą ir cinišką požiūrį į žmonijos moralinį progresą.

 

Skandalai sekė Ročesterį kiekviename žingsnyje. Vienas garsiausių incidentų įvyko, kai jis per „viešą pasirodymą“ dvare išdrįso įžeisti patį Karolį II, sukūręs kandų epigramą, prasidedančią žodžiais: „Štai čia guli mūsų suverenas valdovas, kurio žodis niekada nieko neįtikina“. Tačiau jis ne tik rašė, bet ir veikė: įsiveldavo į muštynes, organizuodavo orgijas ir, kaip manoma, netgi buvo prisidėjęs prie užpuolimo prieš poetą Johną Drydeną dėl pastarojo politinių pažiūrų. Jo elgesys buvo nuolatinis iššūkis to meto hierarchijai, o visuomenė į jį reagavo mišriai – nuo pasibjaurėjimo iki slapto susižavėjimo jo drąsa.

 

Gyvenimo pabaigoje Ročesteris patyrė dramatišką virsmą, kurį daugelis amžininkų interpretavo kaip atgailą. Nuolatinis piktnaudžiavimas alkoholiu ir sifilis visiškai sugriovė jo sveikatą, tad būdamas vos 33 metų jis mirė 1680 metais. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis bendravo su vyskupu Gilbertu Burnetu, kuris vėliau aprašė šį pokalbį garsiajame veikale „Kai kurios Johno, Ročesterio grafo, mirties aplinkybės“. Nors kritikai ginčijasi, ar ši atgaila buvo nuoširdi, ar tai tik Bažnyčios bandymas pasisavinti skandalisto mirtį, šis faktas tapo dar vienu jo legendos aspektu, pabrėžiančiu kontrastą tarp jo gyvenimo nuodėmių ir siekio rasti ramybę.

 

Ročesteris prisimenamas ne tik dėl savo bohemiško gyvenimo, bet ir kaip žmogus, peržengęs visas įmanomas savo laikmečio ribas. Jis buvo tarsi gyvas paradoksas: aristokratas, kuris niekino titulų svarbą; intelektualas, kuris dievino instinktyvų chaosą; ir poetas, kuris savo žodžiais siekė sugriauti melą, ant kurio laikėsi XVII amžiaus visuomenė. Jo kūryba buvo tarsi veidrodis, atspindintis giliausias žmogaus tamsybes, kurias kiti dvariškiai stengdavosi nuslėpti po puošniomis perukų ir dvaro etiketų kaukėmis. Šiandien jis laikomas vienu pirmųjų tikrųjų „maištininkų be priežasties“, kurio asmenybė ir kūryba vis dar jaudina ir stebina.

 

Be savo kūrybos ir skandalų, Ročesteris įdomus ir dėl to, kaip jis sugebėjo išlikti karaliaus favoritu net tada, kai jo veiksmai buvo visiškai nepriimtini. Tai liudija apie Karolį II, kuris pats buvo gyvenimo malonumų mėgėjas ir vertino Ročesterio aštrų protą labiau nei mandagų pataikavimą. Ročesteris buvo tarsi dvaro „linksmuolis“, kuriam buvo leista sakyti tiesą į akis, kol ji išlikdavo bent šiek tiek juokinga. Jo gyvenimas rodo, kad XVII amžiaus dvare vyravo kur kas sudėtingesnė kultūrinė dinamika, nei galėtume pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur literatūrinis talentas kartais galėjo apsaugoti nuo pačių baisiausių pasekmių.

 

Galiausiai, Ročesteris lieka svarbus kaip asmuo, parodęs, kad ribos tarp „teisingo“ ir „neteisingo“ gyvenimo gali būti labai skystos. Jo paties žodžiais tariant, „gyvenimas yra tik trumpa kelionė tarp dviejų amžinų niekų“, todėl kiekvienas jo veiksmas atrodė kaip desperatiškas bandymas pripildyti tą tuštumą kuo intensyvesniais potyriais. Nors jo paties gyvenimas buvo trumpas ir destruktyvus, jo įtaka literatūrai ir kultūrai išlieka stipri – jis išmokė ateities kartas, kad poezija gali būti ne tik grožio paieškos, bet ir negailestinga tiesos, ypač nepatogios ar gėdingos, išraiška. Jis mirė kaip legenda, palikęs po savęs tiek klausimų, kiek ir genialiai parašytų eilučių.

 

Maištinga Siela

When Love Was a Taboo: Jean-Claude Pascal and the First Triumph of a Gay Song at Eurovision

Hello!

 

Jean-Claude Pascal, whose real name was Jean-Claude Villeminot, was a charismatic French singer and actor born in Paris in 1927. Before turning to the music world, he studied architecture and worked in the fashion industry. Later, he became one of the most prominent French performers of his time, noted for his extremely elegant style and his ability to convey deep emotions. Throughout his life, Pascal never officially disclosed his sexual orientation to the general public at a time when it was considered a major social taboo. However, in later years, he spoke more frequently about his experiences with non-traditional love and the difficulties faced by people in same-sex relationships.

 

Pascal performed "Nous les amoureux," which represented Luxembourg at the Eurovision Song Contest in 1961, with his characteristic calmness and dramatic subtlety. The piece is a classic example of French chanson, characterized by a lyrical melody and highly sensitive lyrics about lovers whose happiness is constantly hindered by others and by the rules imposed by society. Although the song was officially presented as a universal story about a love that is not meant to be, the lyrics about people "not having the right to love" were a clear allusion to the experience of homosexual couples and the oppression they felt in the late 1950s and early 1960s.

 

Luxembourg chose Pascal to represent the country at the time, aiming to present a high-level artistic product that would stand out in the competition for its maturity. Although the Eurovision Song Contest in 1961 was not yet the global platform we know today, the performance received great acclaim and achieved the highest score—Jean-Claude Pascal became the winner of the contest. The public and the jury voted for the excellent performance and the song's strong emotional message, but at the time, the official media and most listeners did not even suspect how deep and politically bold the true subtext of this work was.

 

In those days, society was not prepared for public discussion about homosexuality, so the secret of the song remained safely hidden between the lines. Most people perceived "Nous les amoureux" simply as a sad song about unhappy love, while the performer's true, bold intention—to voice the fate of persecuted lovers—reached only those who had experienced similar feelings themselves and could read the encrypted message. This subtle way of speaking about what was forbidden made the song a unique cultural phenomenon that managed to penetrate strict censorship.

 

Over the decades, the understanding of this work has changed radically, and today it is valued as the first, albeit quiet, attempt to represent the feelings of the LGBTQ+ community on the Eurovision stage. Jean-Claude Pascal himself later openly confirmed in interviews that the song was about homosexual love, thereby giving it historical weight and status. In today's context, this song is considered not only a beautiful legacy of music history but also a determined cultural statement that paved the way for later generations to speak openly about their identity on major stages.

 

Today, "Nous les amoureux" is respected as a pioneer of LGBTQ+ history in Eurovision, reminding us of the courage required to use even metaphors to promote social justice and tolerance. Although we live in a different, more open society today, the song performed by Pascal remains a testament to the times when love had to be hidden, and at the same time, it serves as a symbol of triumph, proving that true emotion always eventually finds its way into the hearts of the audience.