Filmas: "Tarp mūsų" / "Bar Bahar" / "In Between"

Sveiki,

Dar viena kino juosta „Kino pavasaryje“ tapo Izraelio moterų drama „Tarp mūsų“ (angl. In Between) (2016), priskirta „Metų atradimų“ rubrikoje. Nemaža dalis žiūrovų stebėjosi, kodėl šis filmas priskirtas prie pagrindinės programos didžiuosiuose festivalio miestuose, tačiau retai kada „Kino pavasaryje“ tenka nusivilti, nebent kruopščiai neatsirenkami filmai iš viso didžiulio srauto...

„Tarp mūsų“ filme yra viskas, kas yra izraeliečių kine: kontrastingas visuomenės klodas, didžiulis religinis spaudimas, didmiesčio aklavietės ir teisė veikėjams rinktis tarp „naujojo pasaulio“ ir tradicijų. Artimųjų Rytų kultūros pilnas filmas iš esmės atspindi svarbų kultūrinį atotrūkį tarp Izraelio didmiesčių ir provincijos regionų, todėl pagrindinės herojės atrodo neretai labiau vakarietės, nei religingos žemės atstovės. Jos čia žvėriškai geria, rūko, elgiasi laisvamaniškai ir, atrodo, iliustruoja visas vakariečių prasto skonio ir elgesio savybes, o į mergaičių „rojų“ įmesta rūpestingoji musulmonė turėtų kurti aštrų kontrastingą visuomenės susiskaidymo tendenciją, tačiau galiausiai viršų paima ne kultūriniai skirtumai, bet moteriškas solidarumas ir jas vienija vienos ir tos pačios problemos: smurtas, nepripažinta lytinė orientacija, trūkinėjantys santykiai su vyrais...

Ištisa „puokštė“ kasdienybės rutinos, kuri, rodos, sekina ir alina jaunas moteris (įskaitant ir narkotines medžiagas), tačiau stebina tai, kad visame tame dugne išlieka paprastas žmogaus gerumas ir juosta, kad ir kokia atrodytu destruktyviai angažuota dėl asmeninių moterų dramų ir kasdienybės kovų, visgi sukuria pozityvumo iliuziją (o gal ir tikrą realybę?), kad jos pačios savo noro renkasi tokią kančią ir gyvenimo kokybę, nepaisydamos nieko, ir tai yra geriau, nei būti tradicijų laužomai moteriai. Trys rytietiškos ir iš esmės viso pasaulio problemos sutelpa į tris moteris ir filmas pamažu įgauna trijų beždžionių efektų ir savotiškos kompozicijos. Jeigu ir nenustebins kažkuo, bet visumoje dėmesio verta juosta.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baigiamieji egzaminai" / "Bacalaureat"

Sveiki,

Rumunų režisierių Cristian Mungiu galima vadinti rumunų naujosios kino bangos širdimi. Kažkada pasaulį pritrenkusi jo sukurta drama apie abortą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) bei religingoji drama „Už kalvų“ (2012) pavertė šį režisierių vieną geidžiamiausių savo rumunų kartos kino meistru.

Ir naujasis darbas „Baigiamieji egzaminai“ (rumun. Bacalaureat) (2016), kaip jau galite įtarti, menkai ką turi bendro su tikraisiais baigiamaisiais egzaminais, nes šiame filme gyvenimo egzaminą laiko ne jaunoji veikėjo, bet jos tėvas, kuris testuojamas ir gundomas nusikalsti dėl savo vaiko ateities perspektyvos. Tėviški lūkesčiai, kurie tokie riebūs ir smelkte smelkiasi, pagrindiniam personažui sunkiai sekasi juos aprėpiami ir suvokiami per jo nusižengusios moralės ir dorovės principų prizmę. Tėtušis laužo teisingos visuomenės standartus, kad tik iškapanotų dukrelę, bet nemato ir bijo pripažinti, kad dukrelei tai visiškai nė motais... Tėvų ir vaikų santykiai tampa ta ašimi, kuri balansuoja rumunų skurdžioje visuomenėje, kur, atrodo, teisėsaugos sistema turėtų būti atsilikusi šviesmečiais, bet, pasirodo, viskas veikia panašiu principu, kaip ir Lietuvoje. Visi už savus, nesvarbu, kokie padariniai.

Keletas aštresnių socialinių siužetinių vingių, kas taip būdinga C. Mungiu filmams, filmą tik dar labiau sutirština ir kartais atrodo, kad personažas randasi kokiame nors siaubo psichologiniame trileryje, tokioje nesaugioje socialinėje terpėje, kad dėl savo kvailų sprendimų tuoj paslys ir prasidės principingas kino karmos grąžinimas – personažas už kvailumą ir nepamatuotas ambicijas gaus taip riebiai, kaip tik nusipelno, tačiau C. Mungiu ne kerštas čia svarbiausia, ir jis greitai „išvairuoja“ gana šviesią atomazgą, ko galbūt beveik nesitikėjau, žiūrėdamas pagrindinio veikėjo dramą. Čia rasite ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir visuomenės saugiklius, vyro ir depresija sergančios žmonos santykius, besilaukiančios meilužės portretą ir nuolat moraliai kintančios ir nesaugios, nepastovios ne tik šeimos, bet ir visuomenės modelį, kol galiausiai filmas įrodo, kad niekas negali nieko apsaugoti ir kiekvienas personažas renkasi savo likimą taip, kaip jam atrodo geriausia dabar.

Gero siužeto filmas, brandus, artimas lietuvių mentalitetui, kuris nė per nago juodymą neatrodo banalus. Tiesiog negailestingas vertybių ir tėviškų trapių bei didelių lūkesčių daužymas į sieną, stebint žiūrovui. Labai geras filmas! 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinių žmonių medžioklė" / "Hunt for the Wilderpeople"

Sveiki,

Šventai tikiu, kad į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą įtraukta komedija „Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. Hunt for the Wilderpeople) (2016) tik dėl to, kad režisieriaus kitas darbas „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014) turėjo nemenko atgarsio. Tiesą sakant, į filmą „įšokau“ paskutiniu traukiniu, kadangi netiko kiti variantai dėl nepatogaus laiko, tačiau, kiek mena atmintis, „Ką mes veikiame šešėliuose“ buvo išties puiki ir originali komedija, kuri itin tinka masėms, bet kartu demonstruoja kiek kitokį humorą.

„Laukinių žmonių medžioklė“ be jokios abejonės yra gera komedija komedijų pasaulyje. Kiek pats filmas geras „Kino pavasaryje“, reiktų pagalvoti, tačiau komedijos kategorijoje jis prilipo ir nieko tu nepadarysi... Režisierius Taika Waititi ir toliau tęsia savito braižo ir humoro pasakojimą lyg ir, sakytume, saikingai pataikaudamas žiūrovui ir kartu išlikdamas savitu ir įdomiu. Berniuko neklaužados ir dėdės klajonės po Naujosios Zelandijos miškus atrodytų kiek egzotiškos, bet vis tiek arti žiūrovo ir jos kur kas šviesesnės ir amerikietiškesnės už „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuri, mano akimis, buvo kiek stipresnis darbas, tačiau nenorėčiau sumenkinti ir šio filmo, kadangi šviežiu vaizdu ir maniera pateikta medžioklė taip pat gali pasirodyti kai kam ne menkesnė kino juostą už pirmtaką.

Veiksmo trilerio tarsi parodija, tarsi provokacija, tarsi truputį „Pašėlusio Makso“ ir kokio filmo apie socialines paauglio problemas, režisierius sukuria iš daugybės jau kine atrastų modelių savo pasakojimą, kuris pranoksta daugelį amerikietiškų komedijų. Kažkaip beveik neabejoju, kad daugeliui lietuvių filmas tikrai turėtų patikti, bent jau tą sakė besikvatojanti salė, kurioje priešingai nei per kokį serbų ar rumunų kiną, „elitiškai neišsivalkiojo“ vos tik prasidėjus filmui... Tai filmas, kuris pateisina komedijos lūkesčius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela