Šįkart
noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių režisieriaus Brian De Palma paskutinį
filmą „Nuodėminga aistra“ (angl. Passion) (2012). Na, šis režisierius
praeityje sukūręs daugybę garsių ir visų pripažintų filmų, kurių net
neišvardinsiu, nes daugelio net nesu matęs. „Nuodėminga aistra“ rodė per „Snobo
kiną“, tikriausiai jei ne ta laida ir Ryčio Zemkausko komentaras, tikriausiai
net nesivarginčiau žiūrėti šio filmo.
Na,
šis trileris ganėtinai įdomus ir savitas. Apie moterų begalinę konkurenciją
tiek viliojime, tiek versle. Tikriausiai nieko nėra blogiau nei moters kerštas,
nes ji keršija paslaptingai, taktiškai, instinktyviai ir svarbiausia – ilgai
mena piktą. Apie nuodėmingą aistrą keršyti, konkuruoti ir nekęsti. Šiaip filmo
pati idėja nėra labai originali ir stipri – muilo operos lygio santykių
pinklės, čia atrasite bendradarbes, kurios dalijasi vienu vyru ir viena apie
kitą žino daug ir pradeda viena kitą žlugdyti. Taip, sakyčiau filmas muilo
operos kondensatas, tik čia nėra vargšės Marijos, kuri kenčia po turtingosios
padu, abi moterys daugiau ar mažiau parodo savo ragelius. Trilerio tempas gana
vidutinis, yra įdomių scenų, bet pati istorija ganėtinai vidutiniška. Sakyčiau,
toks pat ir visas filmas – vidutiniškas su gerai žinomomis aktorėmis Rachel
McAdams ir Naoomi Rapace. Abi nudirbo visai gerą darbą, sukūrė charakteringus
kontrastiškus vaidmenis. Į jas buvo ganėtinai įdomu žiūrėti, o filmas pakankamai
stilingas, tačiau to grakštumo ir užtikrintos intrigos lyg ir pritrūko.
Manau,
šio filmo pagrindinė blogybė ne aktorės, ne režisūra, bet siužetas, jeigu jis
būtų perlipęs per muilų operos rėmus, tada trileryje būtų užsižiebusi tikra
ugnis. Šiaip ar taip, vis tiek buvo įdomu žiūrėti.
Jau
seniai norėjau pasidalyti visame pasaulyje pripažinto lenkų dailininko Pawel
Kuczynski paveikslais. Netikėtai aptikau juos interneto platybėse ir labai
susidomėjau. Įspūdis gana stiprus. Gal ne tiek paveikslų technine prasme, nes
jos priartėjusios apskritai prie karikatūrinio hiperbolizuoto vaizdavimo,
tačiau karikatūromis darbų laikyti irgi nelabai galima. Gilios, sukrečiančios
socialinių problemų aliuzijos – tai labiausiai ir šokiruoja, tiksli ir aiški
išsakyta dailininko pozicija ir mintis. Toks menas išties kartais būna
užmirštas, bet žmonės noriai dalijasi savo Facebook‘o paskyrose šiais P.
Kuczynski darbais, nes jie taiklūs, skaudžiai šmaikštūs, jų idėjos sudrebina ir
atliepia kolektyvinę sąmonę, valdymo sistemas, kuriomis mes gyvename ir
apskritai kalba apie absurdą, sunkiai suvokiamą propagandinę „tiesą“. Gal aš
nekomentuosiu visų autoriaus darbų, o tiesiog pasidalysiu labiausiai
patikusiais. Tegu darbai kalba patys už save.
Šiandien
noriu pakomentuoti kino filmą „Laiko
klaida“ (angl. Time Lapse) (2014)
– tai debiutinis Bradley King pilno metražo vaidybinis filmas. Fantastinis trileris,
kuris, manau, daugeliui padarys gana nemenką įspūdį, tačiau filmo nelaikyčiau
itin geru. Pasakojimai apie tai, kaip žmogus įveikia laiką, kaip su juo
žaidžia, sakyčiau, paskutiniu metu apskritai labai populiari tema, nes ji
žadina kažkokį keistą virpulį, kad viską galima pakeisti arba priešingai –
nieko negalime pakeisti.
Iš
esmės man filmas beveik patiko. Gera „kabinanti“ pradžia, idėja, jog kažkoks
senukas mokslininkas sukuria mašiną, kuri gali nufotografuoti rytojų apskritai
laikyčiau labai gera filmo pradžia idėjų lygmenyje, tačiau greitai viskas
subliūkšta ir idėjų scenarijus daugiau nebepateikia. Na, taip, galime kaltinti
menką biudžetą, tačiau nederėtų. Nemanau, kad filmas būtų geresnis, jei į jį
būtų daugiau investuojama, kadangi siužetas išsisemia po 20-30 minučių. Silpniausia
filmo dalimi laikyčiau veikėjų psichologinį lygmenį ir tarpusavio santykius –
jie trileriškai šabloniški, jų priežastinių ir pasekmių įvykių grandinės
vienspalvės, nuspėjamos, trūksta netikėtų veiksmų, plėtočių. Niekaip nesuprantama,
kodėl veikėjai, jausdami pavojų, sutinka žaisti pagal mašinos siūlomas žaidimo
taisykles, ypač abejotinas finalas – be to, kad mergina slėpė savo istorijos dalį,
iš fotografijos vis vien labai aišku, kas ir kaip pasibaigs ir tas žinojimas intrigos
tikrai nesukuria. Isteriški, pinigų, narkotikų pripumpuoti personažai tipiški,
nejautrūs, neįdomūs ir nesukuriantys išskirtinių charakterių. Intriga suplieskia
ir tuoj pat užgesta. O ir filmo režisūra nėra niekuo išskirtinė, gal ne pati
prasčiausia, bet „gerumu“ irgi netviska.
Apskritai
filmui einant link pabaigos, pasidarė nuobodoka, net norėjosi prasukti juostą,
nes tos psichologinės atkarpos siaubingai nuspėjamos, ištęstos ir priminė
daugelį vidutiniškų ar prastų trilerių veikėjų sprendimų.