Filmas: "Patvirtinta kopija" / "Copie Conforme" / "Certified Copy"

Sveiki, skaitytojai,

Toks metas, kad masiškai peržiūrinėju „Kino pavasario“ festivaliu kažkada nusižiūrėtus filmus ir šįkart šiemet mirusio iraniečių režisieriaus Abbas Kiarostami drama „Patvirtinta kopija“ (pranc. Copie Comforme) (2010). Daugiakalbis ir daugiakultūrinis filmas, kuriame pagrindinį darbą nudirba aktorių duetas – prancūzė Juliette Binoche ir britas William Shimell. Tiesą sakant, filmas nufilmuotas Toskanoje, taigi Italijoje, o aktorių duetas kalba trejomis Europos kalbomis ir visą filmą susitikę šnekučiuojasi intelektualiomis ir buitinėmis temomis.

Tas, kas nemėgsta europietiško kino apie pasiplepėjimas, patariu šio filmo nežiūrėti, nebent patiko R. Linklater trilogija „Prieš saulėlydį“, kurio koncepcija gana panaši – susitikusi pora kalbasi visokiausiomis temomis, demonstruodamos savo aštrų protą, kultūrinius skirtumus ir charakterio savybes. „Patvirtinta kopija“ gali šįkart sužavėti ne tik išraiškiais ir daugiasluoksniais dialogais, bet ir gana teatralizuotai inscenizuota jausmų kopijavimo ir virsmo evoliucija. Toks šarmingas žaismas, kai nepažįstama pora ima apsimetinėti, kad jie susituokę 15 metų, nejučia, iš tikrųjų jie pasiduoda vaidybai, kol galiausiai viskas perauga į tokį etapą, kad žiūrovas suklaidinimas: palaukit, tai susitikimo pradžia buvo apsimestinė, ar čia pabaiga tapo tikra? Manau, režisieriui pavyko sukurti gana įdomų teatrinį santykių virsmo būdą ir pažaisti su žiūrovais ir pačiais aktoriais, bet tai tikriausiai tas žaismingumas ir yra pati geriausia filmo idėja, o tie pokalbiai apie meną ir kopijas, apie santykius ir t. t., kad ir kaip bežiūrėtume, vis tiek atrodo kažkur jau matyti.

Visgi esama ir apgalvotų kadrų, pvz., dalį kelionės veikėjai keliauja mašinoje ir režisierius filmuoja juos per stiklą, nors mes matome tik veikėjų veidus, tačiau stikle matome Toskanos namų sienas ir stogus – aplinkos ir veikėjų dermė, įdomus žiūros taškas toks pat žaismingas, kaip ir veikėjų jausmų ir santykių anatomija. J. Binoche už šį vaidmenį pagaliau pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, tačiau nepasakyčiau, kad tai jos stipriausias darbas, tačiau, taip: aktorė laisvai kalba itališkai, prancūziškai, angliškai, skleidžia moterišką žavesį ir, rodos, nesuvaidintą natūralumą, todėl į ją niekada nepabosta žiūrėti, kad ir ką ji bevaidintų, todėl džiaugiuosi, kad ji inspiravo mane pažiūrėti „Patvirtintą kopiją“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anomaliza" / "Anomalisa"

Sveiki,

Niekada nesinori komentaro rašyti nusivylimo gaida, bet kažkaip „Kino pavasaryje“ pristatytas animacinis filmas „Anomaliza“ (angl. Anomalisa) (2015) nesugebėjo manęs „paimti“. Filmą kūrė įdomių formų ir raiškos būdų siekiantis režisierius Charlie Kaufman, kuris savo teatro pjesę pritaikė šiam animaciniam filmui. 

Tiesą sakant, kurti suaugusiems animacinius filmus jau seniai ne be naujiena. Japonai apskritai turi atskirą pornografinės animacijos industriją, todėl „Anomalizos“ pasirodymas absoliučiai nestebina, kiek stebina tokie puikūs atsiliepimai. Tiesą sakant, lėlių animacija nėra mano mėgstama, kaip teigia, daugelis kritikų, šioji labai jau novatoriška ir kitokia, tačiau iš animacijos visada tikiuosi to, ko negali pasiūlyti įprastas vaidybinis filmas. Dabar suprantu, kodėl daugeliui ši juosta nepatiko – dėl scenarijaus ir dialogų, kuris primena nykų ir prastą mažo biudžeto juostą, kurioje vidutinio amžiaus vyrukas apsistoja viešbutyje ir bando su naujomis moterimis užpildyti vienatvę. Kad filmas vaizduoja rimtas suaugusio gyvenimo problemas – sveikintinas dalykas, bet iš kitos pusės scenarijus skurdus ir neįdomus, jau kažkur matyta ir regėta. Animacija, kuri verčia kitas plotmes ir fantastiką, „Anomaliza“ stengiasi priešingai, pritempia iš vaidybinių dramų siužetą ir jį pritaiko animacijoje. Tai tikriausiai visas šio filmo novatoriškumas – adaptacija, tačiau iš tokio išliaupsinto filmo tikėjausi bent jau kitokio žiūros kampo į problemas.

Tikriausiai mažai kam rekomenduočiau šią juostą, nebent tiems, kurie apskritai tyrinėja animacijos žanro evoliuciją, nes pati juosta – niūri, persmelkta melancholijos, vidutinio amžiaus krizės gairių, kas man paprastai kine itin patinka, tačiau tas perteikimas animacijoje nieko naujo nepateikė. Tiesa, kiek stebino vyriškas įgarsinimas moterų personažuose, tai kikenau iš pradžių nesupratęs, kad tai veikėjo dalis įsivaizduojamo pasaulio, nes kai kurie veikėjai atrodė kaip transvestitai... Cha! 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tikrai režizierius Aleksandras Sokurovas Lietuvoje norėjo išaukštinti V. Putino valdžią?

Sveiki, skaitytojai,

Ką kalbėjo rusų režisierius, atvažiavęs į Lietuvą? Daugelis Lietuvos intelektualų kraupo, perskaitę šį straipsnį – ČIA, mat Aleksandras Sokurovas neslėpdamas katės maiše, dėstė gana „slidžias“ mintis apie rusų mentalitetą, Europos politiką Baltijos šalių atžvilgiu. Manau, klaidinga manyti, kad rusų intelektualai ir meno kūrėjai atvažiavę į Lietuvą suoks, kaip viskas blogai Rusijoje ir kokia neteisinga Putino valdžios forma. Rašytoja Marina Stepnova apskritai pasistengė būti neutrali ir viešėjusi Vilniuje aiškiai pareiškė, kad ji atsiribojusi nuo vykstančios valdžios Rusijoje. A. Sokurovas nebuvo toks atsargus ir svarstydamas apie šį bei tą (žurnalistai visada nevengia politizuotų klausimų rusų menininkams) užsiminė, kad gal Lietuvoje literatūra apskritai labai šlubuoja ir todėl mes neturime savo gero kino, kuris skambėtų per pasaulį. Tikriausiai A. Sokurovas nė nežino mūsų literatūros barų, todėl jam lengva svarstyti, lyginant mūsų šiandienos kultūros pasiekimus su rusų XIX amžiaus šedevrais, kur politinis ir meno santykis buvęs visai kitoks.

Labiausiai lietuvius papiktino jo išsakyta nuomonė, kad Baltijos šalių blokas turi priimti neutralitetą, kaip palyginimą davė Suomiją, tačiau tikriausiai režisieriui nežinomi mūsų partizanų karai ir pasipriešinimas okupacijai po Antrojo pasaulinio karo. Neutralitetas „mažoms“ Europos šalims... O kodėl Rusija negali išlikti neutrali, jeigu į ją niekas nesikėsina? A. Sokurovo pasakymuose galima daug įžvelgti kritikos šių dienų Europai, kiek atsargiau jis vertina nūdienos Rusiją, ypač nenoriai kritikuoja putinizmą, lyg bijotų kažką ne taip leptelti svetimoj šaly. Visgi priežasčių gali būti trys. 

Pirma priežastis. A. Sokurovas giliai visgi tiki Rusijos valdžios teisingumu ir žinodamas vakarų šalių poziciją, tiesiog nenori išreikšti absoliutaus atsidavimo Putino idėjoms, tačiau to ir neslepia. Ši priežastis, atrodo, nelabai įtikinama.

Antra priežastis. A. Sokurovas jau minėjo, kad vis dažniau susiduria su cenzūra, taigi leptelėjęs kritiškai apie putinizmą, kažin, ar Rusijoje bus sutiktas palankiau, todėl kiek įmanydamas bando išlikti neutralus. Kiek labiau įtikinanti priežastis.

Trečia priežastis. A. Sokurovas tiesiog idiliškai myli savo tėvynę su jos nuosmukiais ir pakilimas, su jos ydomis ir šlove, todėl jam sunku atskirti politiką nuo kultūros, nes šalį jis mato kaip vientisą kūną, savo antrą motiną (apie tai yra kalbėjusi rašytoja M. Stepnova Vilniuje), todėl sunku kažką kritikuoti. Pabandykite padiskutuoti su totoriais apie Vytauto laikus, kai mus sakys, kad Vytautas buvo barbaras, pražudęs okupuotas tautas, o mums Vytautas – didysis pasaulio užkariautojas, tos susipriešinusios idėjos persmelktos kaip nedaloma tautos genetika, kur kritikavimas tolygus išdavystei. Ši priežastis irgi įtikina.

Apibendrinant tikriausiai reiktų pasakyti, kad visame šiame straipsnyje visgi yra kritiškas A. Sokurovo mąstymas ne tik apie Europą, kurią mes taip bijome kritikuoti, bet jaučiama, kad režisierius turi pretenzijų ir savo šaliai, tik juos nelinkęs įvardyti, o mes, intelektualai, kažkodėl piktindamiesi Facebook‘e – irgi geruoliai – išrankiojame mums nepatikusius iš konteksto šapus ir teigiame koks baisiai priveiktas A. Sokurovas, kone koks Putino atsiųstas propagandinis teroristas, neokomunistinis vėliavnešys, nematydami kaip patys esame priveikti propagandos matyti tik trūkumus. Manau, kad A. Sokurovas turi trūkumų, nėra susipažinęs su mūsų literatūra ir apie mūsų kiną ne ką težino, bet tai mūsų pačių problema – kiek „prastūmėme“ savęs per Nepriklausomybės metus į pasaulį? Nedaug, oi, nedaug... Tad, manau, nereikia čia piktintis, jeigu putinizmo aplinkoje kuriantis režisierius turi kiek kitokią politinį matymą, nei mes norėtume, kad jis turėtų, užtat A. Sokurovo kūriniai puikūs. Piktinamės, kad jis neatskyrė politikos nuo meno, tačiau patys kritikuodami jo pasakymus, to nesugebame padaryti. Problemą jo pasakymuose matau tik vieną: akivaizdų informacijos trūkumą Rusijoje apie kiek kitokią Lietuvą ir jos kultūros pasiekimus, juk jis, kaip ir mes, dažniausiai apie pasaulį žinome tiek, kiek apie kitus parašyta spaudoje ir knygose, propaguojamose mūsų šalies veikėjų.

Jūsų Maištinga Siela