Šios dienos daina: Amy Winehouse - "Fuck me Pumps" (Help Yourself) [Lyrics]

Sveiki, 

2003 metais debiutavusi Amy Winehouse albumu „Frank“ nustebino daugelį muzikos klausytojų. Paskutinis iš šio albumo singlas vadinasi dvejopai, vienur jis pristatomas kaip „Help Yourself“, o kai kur kaip „Fuck me Pumps“, kuris iš esmės pasakoja apie moters seksualinius santykius su vyrais. Kad ir kaip turiniu daina beatrodytų „nuobodi“, tačiau ji skamba taip gerai, kad ją tikriausiai mėgsta visi šios atlikėjos gerbėjai. Šią dainą kai kurie muzikos kritikai ir apžvalgininkai įvardijo kaip geriausia „Frank“ albumo daina. Šiuo metu mano ausims šis albumas po įspūdingo antrojo albumo „Back to Black“ atsiveria visai kitomis spalvomis.

Vaizdo klipe matome atlikėją dar visai jaunutę ir „nesužalotą“ psichotropinių nuodų, todėl kviečiu pasižiūrėti šios puikios dainos ir dar švytinčia atlikėja:

Žodžiai / Lyrics

"Fuck Me Pumps"

When you walk in the bar,
And you dressed like a star,
Rockin' your F me pumps.

And the men notice you,
With your Gucci bag crew,
Can't tell who he's lookin' to.

Cuz you all look the same,
Everyone knows your name,
And that's your whole claim to fame.

Never miss a night,
Cuz your dream in life,
Is to be a footballer's wife.

You don't like players,
That's what you say-a,
But you really wouldn't mind a millionaire.

You don't like ballers,
They don't do nothing for ya,
But you'd love a rich man six foot two or taller.

You're more than a fan,
Lookin' for a man,
But you end up with one-nights-stands.

He could be your whole life,
If you got past one night,
But that part never goes right.

In the morning you're vexed,
He's onto the next,
And you didn't even get no taste.

Don't be too upset,
If they call you a skank,
Cuz like the news everyday you get pressed.

You don't like players,
That's what you say-a,
But you really wouldn't mind a millionaire.

Or them big ballers,
Don't do nothing for ya.
But you'd love a rich man six foot two or taller,

You can't sit down right,
Cuz your jeans are too tight,
And you're lucky it's ladies night.

With your big empty purse,
Every week it gets worse,
At least your breasts cost more than hers.

So you did Miami,
Cuz you got there for free,
But somehow you missed the plane.

You did too much E,
Met somebody,
And spent the night getting caned.

Without girls like you,
There'd be no fun,
We'd go to the club and not see anyone.

Without girls like you,
There's no nightlife,
All those men just go home to their wives.

Don't be mad at me,
Cuz you're pushing thirty,
And your old tricks no longer work.

You should have known from the jump,
That you always get dumped,
So dust off your fuck me pumps

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai tik pasaulio pabaiga" / "Juste la fin du monde"

Sveiki,

Per anksti kino kritikai palaidojo kanadiečių kino genijų Xavier Dolan talentą ir per prastai įvertino jo teatralizuotą šeimos portretą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. Juste la fin du monde) (2016), kuri, ačiū Dievui, buvo įtraukta į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą. Praktiškai visada sužiūriu šio režisieriaus darbus ir kai jau susitaikau mintimis, kad viskas bus prasčiau, štai, emocijos ima mane ir apgauna. Ypač ši apgaulė mane suveikė su šiuo filmu.

Susišlavęs kone ryškiausias dabarties prancūzų kino žvaigždes X. Dolan kuria lyg ir jam visai būdingą glaudžių šeimyninių santykių raizgalynę. Šiame filme tik pradžioje kėlė viskas abejonių: jaunas homoseksualas po dvylikos metų grįžta aplankyti kažkada paliktos šeimos ir turi pasakyti, kad serga mirtina liga, tačiau užuot atlikęs išpažintį, žiūri, kad tai jo ilgai nematyti namiškiai jam išpažįsta savo nelaimingus gyvenimus, o ne jis jiems... Atvirkštinis procesas tampa varomąja filmo jėga, nors, tiesa, jau kine seniai nebe nauja. Iš pradžių galima pagalvoti: na, štai, pagaliau X. Dolan smarkiai susimovė, nes scenarijus primena pernelyg teatro pjesę, o veikėjai lyg elgiasi pagal kažkokį pernelyg kine atpažįstamą karnavališką charakterių programą (mėlynai nagus besilakuojanti infantili mama, irzlus ir piktas brolis, maištininkė sesuo ir, Dieve, netgi brolio gyvenimo draugė, turinti kalbėjimo defektą, kaip nužengęs tipažinis veikėjas...). Iš tiesų neapsirikau, viskas formuojama ir pakuojama tarsi gražūs skerdienos gabalai vitrinoje, kad net ima siutas, jog režisierius po „Mamytės“ filmo nebežengė toliau, o rodos grįžo atgal, tačiau...

Tačiau aktorių grožis! Jų sakomi tekstai su pilnomis ašaromis akyse tiesiog pasibaisėtinai jaudina. Vienos aštriausių ir jautriausių scenų – motinos pamokymai sūnui. Nors filme emocijos organiškai proporcingai išdalijamos pagal įtampos taškus ir matosi pernelyg organiška struktūra, tačiau visumoje filmas paperka stambiais kadrais, elitiniais aktoriais, nuostabiais ir sentimentus keliančiais garso takeliais bei emocijomis, emocijomis, emocijomis... Tiesiog labai gražus ir paveikus filmas, verčiantis gėrėtis žmonių trūkumais ir net stebėtis, kaip iš, rodos, gyvenimų sunkumų, padaromas gražus ilgesingas kaleidoskopinis užtaisas... Kartais tiesiog gaila, kad negalima iš tikrųjų gyventi taip, kaip gyvena X. Dolan personažai savitame pasaulyje.

P. S. Nežinau, kodėl, bet man šis filmas kažkiek savo tema priminė F. Ozon filmą „Likęs laikas“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.0

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš nesu ponia Bovari" / "I Am Not Madame Bovary" / "Wo Bu Shi Pan Jinlian"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas skamba kaip koks feministinis pareiškimas „Aš nesu ponia Bovari“ (angl. I am not a madame Bovary) (2016). Kinų kultūroje Pan Jinlian vardu vadinamos visos moterys, kurios ištekėjusios buvo neištikimos savo vyrams, tačiau Vakarų kultūroje toks pavadinimas nieko nereiškia, todėl gana literatūriškai išmoninga buvo filmo pavadinimą pavadinti „Aš nesu ponia Bovari“...

Filmas pasakoja apie keistą užsispyrusią moterį, kuri visus paduoda į teismą, nes visi stoja jai skersai kelią, bet labiausiai dėl savo vyro, su kuriuo ji sudarė fiktyvų santuokos nutraukimą, tačiau vyras taip ir nebenorėjo grįžti pas ją... galiausiai moters pastangos išjudina vietos ir galiausiai Pekino valdininkų kėdes ir dėl paprastos valstietės tampa didžiulė sumaištis. Vargu, ar realybėje tokioje didžiulėje Kinijoje toks įvykis įmanomas, tačiau problemos hiperbolizavimas ir ironijos potėpiai sukuria komiškas situacijas, dėl kurių kinai tikrai mirė iš juoko, o mūsų salės žiūrovai buvo kone suakmenėję iš siaubo, kad negali suprasti filmo. Tiesą sakant, aš nesu kinų kultūros žinovas, tačiau kikenau retkarčiais į saują ir net gėda kažkiek, nes aplinkui visi sėdėjo kaip per laidotuves. Žinoma, kinų nūdienos temos ir kritika valdžios ir teisingumo struktūroms, „vieno vaiko“ įstatymas, kinų provincijos kasdienybė teikia kultūrinio pažinimo džiaugsmo. Nors pati situacija labiau primena didaktinio pasakojimo novelę su išraiškinga ir akcentus sudėliojančia atomazga, bet filmas labiausiai vertingas dėl kultūriškai išgautos atmosferos.

Tiesa, filmas vizualiai kompozicinio pobūdžio: didelė dalis filmas kaip pro rakto skylutę, kuri lyg ir simbolizuoja pagrindinės veikėjos siauraprotiškumą arba paslaptį. Iš esmės filmas gana įdomus, azijietiškas humoras man šįkart patiko, nors dažnai ir aš jo nesuprantu, tačiau moterytė, įrodinėjanti savo nekaltumą vardan principų, turėjo savo asmeninę istoriją. Gurmaniškai papasakota istorija pelnė geriausio filmo vardą San Sabasdiano kino festivalyje, na, o „Kino pavasaryje“, manau, taip pat atrado ne vieną savo žiūrovą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA.

Jūsų Maištinga Siela