Aktualijos: Kelionė šiltnamio autobusu per miestą arba dujų kamera smegenims

Sveiki,

Važiuoju šiandien viešuoju autobusu. Per miestą. Mąstau, kad esu pomidoras, turintis galimybę skrieti su šiltnamiu ir dar žiūrėti per langą.

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bakterijos.

Važiuoju apie pusvalandį. Šnekėti nenoriu ir net neketinu, nes jaučiu, kaip nuskustus ūsus užrasoja šviežias sūrus prakaitas. Ne, nekalbėsiu. O jie vis lipa ir lipa į autobusą – girti, sumušti, dovkiantys, pasipurškę pigiais ir brangiais kvepalais, su verkiančiais ir klykiančiais vaikais, storos ir vos kvėpuojančios, perkarę ir išdžiūvę, arti saulės smūgio. O jie vis lipa ir lipa...

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bakterijos.

Negana to jie dar spokso. Į mane. Ir aš spoksau į juos. Kai pastebi, kad žiūriu per įžūliai, išsitraukia mobilųjį. Apsimeta tvarką reikalus, kad išvengtų pačių pradėtą akių karo. Maigo prakaituotais pirštais. O aš toks visas... pomidoras. Keiksnoju patyliukais lyg melsčiausi slaptai dievuliukui, na, kam man reikėjo į kito miesto galą, na, kam...

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bakterijos.

Jeigu numesčiau truputį svorio, galvoju toliau dardėdamas, gal taip neprakaituočiau. Gal ir nebekeiksnočiau. Na, kam šitaip kaip senis bambeklis. Pasaulis gražus. Vasara kaitri ir teisinga. Naktį pyla su perkūnija, dienomis nutūpti nebegalintys lėktuvai, nes jau „sutinęs“ metalas pernelyg nuo karščio išsiplėtęs. Galvoju, o kaip Meksikoje, kur ištisus metus toks karštis, kodėl dėl to nestringa skrydžių kontrolė? Gal ir stringa, tik naujienos iš Meksikos, deja, neatkeliauja dažnai, pernelyg Meksika nesvarbi, svarbiau, ką leptelėjo Donaldas Trumpas.

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bak... ai, ai, ai...

O jie vis lipa ir lipa... pilnas autobusas. Silkės karštame aliejuje. Prisimenate, kada lauko darbus nudirbus sėsdavote ant žolės – piknikas! Ir tėvukas šprotų atidarydavo. Būdavo per tašę toks sukaitęs aliejus ir žuvys karštos kaip mikrobangų krosnelėje pašildytos. Taip, jie vis liepa ir presuoja vienas kitą, skenuoja ir galvoja, kiek jie prakaituoja, kiek prakaituoja šalia esantis.

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bak. Ter. Jos.

Išlipu parke. Šlapių marškinėlių konkursas. Paspjovus ant asfalto nugaruotų per dešimtį minučių. Ir kas čia tokio. Vasara gražuolė pakėlė suknelę... Tai yra kartelę ir pasirodė visu gražumu.

Bakterijos. Prakaitas. Tvankuma. Karštis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera - "Maria" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Daug kam buvo netikėtas Christinos Aguileros kūrinys „Maria“, kuris įėjo į jos šiemet pasirodžiusį albumą „Liberation“. Kažkada Madonna panaudojusi garsiosios grupės ABBA garso takelio niuansus sukūrė mega hitu tapusią dainą „Hung Up“. Šiandien iš dalies jau nebestebina Christinos Aguileros daina „Maria“, kurioje skamba jaunojo Michael Jackson dainos „Maria“ ištraukos. Pati atlikėja, kurios antrasis vardas ir yra Maria, atrodo, šią dainą pasiskyrė pati sau ir, dievaži, neslepia, kad tai mėgstamiausia albumo daina. Kol kas gana vangiai vyksta „Liberation“ reklaminė kampanija, nors atlikėja rugsėjo pabaigoje ir leisis į muzikinį turą po JAV po daugiau nei dešimties metų pertraukos...

Visgi daina „Maria“ turi visus šansus tapti kitu „Liberation“ singlu ir netgi sulaukti vaizdo klipo. Dainą kaip vieną geriausią albume įvardija dažnas klausytojas. Tiesą sakant, man galbūt albumo baladės labiau patinka klausytis savo malonumui, bet ir „Maria“ išties geras kūrinys – hiphopo ir „R and B“ bei pop muzikos derinys. Pasiklausykite ir įvertinkite patys:

Žodžiai / Lyrics

"Maria"

[Michael Jackson:]
Maria hey, hey, Maria
Maria, don't you hear me calling, Maria?
Maria, girl you know you were the only one

[Christina Aguilera:]
How was I supposed to know?
That it would cost my soul
Nothin is free', outchea
I wanna breathe outchea
And how am I supposed to face this lonely life I've created?
Is that the price that I'm payin'
I wanna feel it

All my life, wouldn't give up
Was too young to know the difference
How did I get so low?
When did I turn so cold
Inside of my own mind, I believe my own lies
I'm facing the mirror

Where, where, where is Maria?
Why, why, why don't I see her?
I, I just wanna see her
Why, why, why don't I see her?
I, I just need to see ya, Maria

Now do you hear it in my voice?
That I'm tryna make a choice
I don't know which way to go at this crossroads
You duct taped my mouth shut
Make me feel worthless, used up

So tired of painting all this makeup
'Cause it won't hide my deep cuts
Eyes open but can't see
Mouth open but can't speak
I'm facing the mirror

Where, where, where is Maria?
Why, why, why don't I see her?
I, I just wanna see her
Where, where, where is Maria?
Oh, I just wanna see ya, Maria

Oh, my Lord (oh)
Can you take away this heavy load? (Oh)
I can't carry it anymore (Oh)
I'm callin' an angel, where is my saviour?
Oh, my lord (Oh my Lord)
Can you take away this heavy load? (can you take away this heavy load?)
I can't carry it anymore (I can't)
I'm callin' an angel, where is my saviour?

[Michael Jackson:]
Hear my plea for sympathy
I just want you here with me
Hear my plea for sympathy
I just want you here with me
Hear my plea for sympathy
I just want you here with me
Hear my plea for sympathy
I just want you here
You keep on running away

[Christina Aguilera:]
Can you hear me callin'?
My whole world is fallin'
I can't see ya, oh, I need ya
Can you hear me callin'?
My whole world is fallin'
I can't see ya, oh, I need ya
Don't keep on runnin' away (you keep on runnin' away)
Don't run away, don't run away, no
Don't run away, don't run away, no
Don't you keep on runnin' from me
Don't you keep on runnin' from me
Where, where, where is Maria?

Don't run away, don't run away, no
Don't run away, don't run away, no
Where is Maria?
You know I need ya
Where is Maria?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kylie Minogue - Spinning Around [Lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šioji lengvo pop skambesio Kylie Minogue daina „Spinning Around“ skamba mano vasariškai nusiteikusioje galvelėje jau kuris laikas. Daina pirmąkart pasirodė 2000 metais ir ji tapo pirmuoju singlu iš tais metais pasirodžiusio septintojo jos albumo „Light Years“. Po 1997 metais ne itin sėkmingo albumo tai buvo geras Kylie startas, pasitinkant naują tūkstantmetį ir naujus pop muzikos vėjus.

Daina iš tikrųjų pirmiausia buvo parašyta Paulai Abdul, tačiau jai ne itin tiko šioji daina, todėl ji atiteko K. Minogue. Iš esmės tai padėjo atlikėjai vėl tapti itin populiariai, o hitas netrukus buvo pamėgtas šokio aikštelėse. Daina sertifikuota Australijoje platininiu, Naujojoje Zelandijoje auksiniu, Britanijoje sidabriniu. Ji buvo iškopusi pirmosiose pozicijose – Škotijoje, Australijoje, Vengrijoje, Britanijoje.

Muzikos kritikai taip pat negailėjo gerų žodžių šiam kūriniui ir pavadino dainą geriausia albumo daina. ARIA muzikos apdovanojimuose daina pelnė geriausios metų pop muzikos įrašo titulą. Šiandien, man rodos, absoliučiai nepasenęs hitas ir paklausomas netgi naujai klausytojų kartai. Pasiklausykime ir pasižiūrėkime vaizdo klipą:

"Spinning Around"

Spinning around
Oooh-oh

I'm spinning around
Move out of my way
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this
I'm breakin' it down
I'm not the same
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this

Clearin' this house out of joy that I borrowed
From back in the day
Threw away my old clothes
Got myself a better wardrobe
I got something to say

I'm through with the past
Ain't no point in looking back
The future will be
And did I forget to mention that I found a new direction
And it leads back to me?

I'm spinning around
Move out of my way
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this
I'm breakin' it down
I'm not the same
I know you're feelin' me 'cuz you like it

Mistakes that I made givin' me the strength
To really believe
And no matter how I take it
There's no way i'm gonna fake it 'cuz it's gotta be real

I've got nothin' left to hide
No reason left to fight
'Cuz the truth's given me a new freedom inside
Gettin' rid of my desire
Do you like what you see?

I'm spinning around
Move out of my way
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this
I'm breakin' it down
I'm not the same
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this

Ooh-oh baby, baby, baby
You know you like it like this
Ooh-oh baby, baby, baby
You know you like it like this
Ooh-oh baby, baby, baby

I'm spinning around
Move out of my way
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this
I'm breakin' it down
I'm not the same
I know you're feelin' me 'cuz you like it like this

Oh, I'm not the same
You like it like this
Ooh-oh

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: SouQi - Jelas Sakit [Lirik / Lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Taip jau nutinka, kad man patinkanti muzika, bent jau didžioji jos dalis, „ateina“ atsitiktinai ir netikėtai. Šįkart neteisingai vedant raktinį žodį į YouTube. Ėmiau klausytis atsitiktinai išmestos muzikos ir net žioptelėjau. Kas čia per kalba? Beveik negirdėta, primenanti finų-ugrų, gal net suomių, tačiau nė velnio. Man nežinoma muzikos grupė pasivadinusi SouQy Band yra iš Indonezijos. Jeigu kas nors pasakytų užvakar, kad klausysiuosi kažkokios grupės iš Indonezijos, būčiau smilių pasukiojęs į smilkinį. Šiandien klausausi bene garsiausią šios grupės atliekamą dainą „Jelas sakit“ (liet. Aiškus skausmas).

Kelerius paskutiniuosius metus gyvuojanti jaunų vaikinų grupė iš Rytų dainuoja lyrines dainas, pritariant elektroninės gitaros garsams. Internete mažai informacijos apie šią grupę, tad siūlau tiesiog pasiklausyti jų šios dainos ir, kas žino, gal ir jums visai patiks.

Žodžiai / Lyrics / Lirik

LIRIK LAGU JELAS SAKIT

Mengapa ku terus memimpikanmu

Mengapa aku menangis untukmu

Mengapa ku selalu tersakiti

Mengapa aku berharap padamu

 Jelas-jelas kau tak memikirkan aku

Jelas-jelas kau tak menginginkan aku

Jelas-jelas kau tak pernah menganggapku ada

Mungkinkah ini sudah jalan takdirku

Oh mungkinkah ini memang yang terbaik untukku

Namun tak kuasa aku bila terus-terus begini

Aku tak sanggup, sungguh aku tak sanggup

Mengapa ku terus memimpikanmu

Mengapa aku menangis untukmu

Mengapa ku selalu tersakiti

Mengapa aku berharap padamu

Jelas-jelas kau tak memikirkan aku

Jelas-jelas kau tak menginginkan aku

Jelas-jelas kau tak pernah menganggapku ada

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Jūros šventė 2018, kruvinasis mėnulis (užtemimas) ir tvankuma

Sveiki,

Iš tikrųjų labai nemėgstu Jūros šventės. Metai iš metų kiurksau namuose ir niekur nelendu. Nebent vakarais, kai tvankumos prisisunkę namai prašosi gaivos. Tada pėdinu apie tvenkinį, stebiu grįžtančius autobusus, pilnus žmonių. Ir galvoju, kaip jie pailsi toje tvankumoje, toje vienas kitų žvilgsnyje, prisilietimuose, pasistumdymuose, koncertų aikštėse, o jei dar staiga į tualetą užsinori. Tiesiog ne poilsis, o chaosas, į kurį kasmet žmonės neria kaip į nuotykį ir jaučia pasitenkinimą. Prisiminiau vaikystėje karves, kurias pirmąkart išveda į pievą po ilgos žiemos. Nuostabus jausmas, o vasaros gilioje kaitroje jos tik tingiai persisotinusios guli kur paunksmėje. Ir kaskart galvoju, kaip gerai, kad manęs ten, Jūros šventėje, nėra ir kartu pykstu, kad galėčiau būti.

Naktį ėjome stebėti mėnulio užtemimo. XXI amžiuje paties didžiausio ir ilgiausio. YouTube transliavo tiesiogiai, bet joks kompiuteris neatstos, ką galima ir vėl pažiūrėti, o štai gyvai... Išeini, apsuki kvartalą ir supranti, kad iš vakarų atslinkę debesys paslėpė tą XXI amžiuje vmenąkart rodomą Lietuvai vaizdelį. Nė gramo mėnulio. Štai tau užtemimas. Ir likimo ironija – rytuose ir šiaurėje dangus plikutėlis, dar matosi gęstanti žara. Astrologai pasakytų, kad Lietuvai pasisekė, kad užtemimo nesimatė tiesiogiai, nes juk tai kartu ir sąmonės užtemimas, išbandymai, karmos atpirkimo metas ir kt.

Šiandien perskaičiau du įdomius faktus. Vienas iš jų apie rūkymą. Ten rašoma, kad nuo rūkimo sumažėja spenelių kraujagyslės ir jie gali tapti violetiniais, o vėliau dar ir susitraukti bei nuvysti. Įdomu, ar nors viena motina, rūkanti nuo devynerių su bernais, prarado nors vieną spenelį, ar šis faktas pernelyg iš piršto laužtas. O kitų kūno dalių kraujagyslės netampa violetinėmis?

Kitas faktas, apie kurį retsykiais vis pagalvodavau. Kas nutiktų, jeigu Žemė nustotų suktis aplink savo ašį. Regis, net buvo apie tai sukurtas veiksmo fantastinis filmas, tačiau to jie tikrai neparodė. Faktas sako, jei Žemė sustotų, kiekvienas iš mūsų būtų nublokštas 1200 kilometrų per valandą greičiu į Rytus, nes būtent tokiu greičiu sukasi mūsų planeta. Įsivaizduoju Putiną ir Trumpą skriejančius tokiu greičiu. Trumpo priklijuoti plaukai nebeatlaikytų, o ką jau kalbėti apie šlapimo pūslę... Nors gravitacinė jėga vargu ar leistų šitiek skrieti, kaip sako faktas.

O tvankuma iš Lietuvos nesitraukia. Nesinori nieko daryti ir dėl to kiek pikta ant savęs. Žinote, esu žmogus su pretenzijomis sau. Labai noriu veiksmo, kelionių, bet visko su saiku ir kai esu kaip įšaldyta žuvis tvankumoje ir negaliu, ir nenoriu judėti, imu dusti savo paties iškvepiamu oru.

Gerai nebent tie naktiniai pasivaikščiojimai po kvartalą, toli nuo tos beprotiškos Jūrų šventės, šurmulio, žmonių su savo įsitikinimais, požiūriais, alaus bokalais, klykiančiais vaikais.

Bet taip jau metai iš metų, kai karšta, norisi vėsumos, kai vėsu, sakom, kad vasara sušik*a. Ar tai ne pirmas požymis, kad reikia keistis?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Laiko triukšmas"

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvoje britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946) išties turi ištisą būrį gerbėjų. Kasmet pasirodo vis po kokią nors šio rašytojo kūrinį, o iš nuogirdų supratau, kad bus bandoma prisikviesti rašytoją į Vilniaus knygų mugę. Mano paties santykis su šiuo rašytoju kaskart vis svyruoja. Prieš metus įsigijau jo romaną Laiko triukšmas (angl. The Noise of Time), bet kurį laiką laikiau užmestą, nes vis „iššokdavo“ kiti kūriniai. Tiesą sakant, net nebemaniau, kad kada perskaitysiu, kadangi nublanko tie kadaise suskaityti kūriniai Gyvenimo lygmenys ir Pabaigos jausmas.

Nepasakyčiau, kad J. Barnes kūryba itin paveiki, tačiau tą skaitymo akimirką galima sulįsti kaip vinutei į lentą. Išties J. Barneso kūrybą gera skaityti – lėti, neskubūs, gyvenimiškos patirties ir filosofijos pripildyti sakiniai tiesiog plaukia. Laiko triukšmas – ne išimtis. Grįžti prie J. Barnes kūrybos paskatino neseniai paskelbta geriausia ir kokybiškiausia 2017 metais išleista verstinė knyga, kuria ir tapo Laiko triukšmas. Vertėja Nijolė Regina Chijenienė išties verta aukščiausių pagyrų, tačiau, žvelgiant, bent mano akimis, į praėjusiais metais išleistų knygų stirtas, nemanau, kad būčiau skyręs pirmą vietą Laiko triukšmui.

Tam įtakos turėjo perskaityta rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos knyga Imagas, kuri iš esmės aprėpia Tarybų Sąjungos laikotarpį ir vaizduoja trijų vyrukų atskirus likimus, blaškomus veidmainiško komunistinio režimo. Jeigu L. Ulickajos Imagas yra grandiozinis epinis pasakojimas, išplėtotas ir itin sodrus, tai J. Barnes šalia jos atrodo ganėtinai santūriai – taupus, susikoncentravęs į realiai egzistavusį kompozitorių Dimitrijų Šostakovičių (1906-1975) ir iš esmės, kas šiaip J. Barnes būdinga, atrodo fragmentiškas. Trys pasakojimo centrai – kas dvylika metų per keliamuosius metus D. Šostakovičius apmąsto besikeičiančią Sovietų Sąjungą, savo paties gyvenimą, muziką ir politinius užkulisius. J. Barnes dar patrauklus ir dėl to, kad jo kūrinio apimtys „patogios“ šiuolaikiniam skaitytojui, bijančiam, kad nuo storos knygos nutirps rankos.

Laiko triukšmas – biografiniais motyvais parašytas kūrinys. Stebina abejotinos temos pasirinkimas – komunistinio režimo laikotarpio atskleidimas, kurį aprašo britų rašytojas. Tai tas pats, sakytume, kas lietuviui rašytų apie kokio nors Musolinio politikos apgaubtą Italiją, nors italų kultūra tolima ir atsieta nuo lietuvių, veikiau knyginė ir dokumentinė, kaip britui žinot apie Sovietų Sąjungą. Turint galvoje, kad J. Barnes kruopštus rašytojas, jau po kelių puslapių aišku, kad jo suvokimas apie komunistinį režimą gana išsamus ir aiškus. Nieko nesiskiriantis nuo L. Ulickajos matymo, tad kas abejoja, kad britas negalėjo deramai atskleisti komunistinio pasaulio, tas gali mesti abejones į šalį.

Romanas daugiasluoksnis ir apimantis ne vien tik politinį kontekstą. Istorija „išspinduliuoja“ Dimitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo filosofiją, požiūrį į muziką ir savo padėtį toje veidmainiškoje mėsmalėje. Gyvenant prie Stalino, kompozitoriaus opera smarkiai sukritikuojama tuometiniame laikraštyje Pravda ir nuo tada pagrindinis veikėjas laukia kulkos į kaktą. Gyvendamas su pasmerkimo baime, jis tikisi greitos mirties, tačiau nutinka taip, kad aplinkiniai kompozitoriai miršta kaip muselės, o jis vis pergyvena kitus. Mirties ir režimo patirta trauma taip smarkiai paveikia veikėją, kad „kulto garbinimo laikotarpis“ nulemia ne tik jo likimą, bet ir visą gyvenimo kokybę, santykį su žmona Nita, meiluže ir vaikais.  

Julian Barnes

Neretai pasakotojas taikliai, kone sentencijomis pateikia veikėjo siaubingą patirtį režime, aprėpdamas nesuderinamą politinį veidmainiškumą ir bendražmogiškas vertybes: „Tironija reikalauja mylėti partiją, valstybę, Didįjį vadą ir Vairininką, liaudį. O meilė vienam žmogui –  buržuazinė ir siaura – atitraukia nuo tokių didžių, kilnių, nesavanaudiškų, besąlygiškų „meilių“. Šiais laikais žmonėms nuolat gresia pavojus netekti dalies savęs. Kuo labiau terorizuojami, tuo greičiau jie pavirs kažkuo kitu, kažkuo mažesniu ir menkesniu – vien dėl savisaugos instinkto. Taigi jis ne tik nerimavo, bet kartais nežmoniškai bijojo – bijojo, kad meilės dienos eina į pabaigą (p. 101)“.

Nemažai autorius skiria dėmesio ir tiems instrumentams, kabos kodui, kuris padėjo D. Šostakovičiui laviruoti toje politinėje arenoje. Ypač daug pasakojama apie ironijos svarbą tuometinėje realybėje. Akivaizdu, kad kompozitoriui visa ko atsvara buvo muzika ir tik turėdamas absoliučią klausą, jis gebėjo kurti ir girdėti tai, kas anuomet politikų galvoms nelabai patiko. Iš esmės kaip Marinos Stepnovos romanuose, taip ir Laiko triukšme, pagrindinis veikėjas yra be galo talentingas, tačiau jo talentą gniuždo režimas. Kaip ištverti nepakeliamą kančią, kada negali savęs realizuoti? Štai, ką mąsto veikėjas apie tiesos ir melo peripetijas: „Kas gali pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūsų muzika, kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, jeigu tik yra tokia galinga, tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per šimtmečius virsta istorijos šnabždesiu (p. 142)“.

Iš tikrųjų Laiko triukšmas, bent man, netikėtas J. Barneso temos pasirinkimas. Kiekviena jo knyga labai skirtinga, nors esama bendrų ir tik autoriui būdingų pasakojimo ir kalbos, pasaulio regėjimo ir pasaulėžiūros, filosofijos tendencijų. Galima pasidžiaugti, kad Laiko triukšmą turėtų puikiai perskaityti vidurinės kartos ir vyresnieji skaitytojai, kurie dar jaučia posovietinio režimo paliktą traumą. Galbūt vakarams L. Ulickajos literatūra nepasiekiama, užtat J. Barnes nuveikė puikų darbą, jis ne tik sukūrė D. Šostakovičiaus portretą, bet leido vakarų skaitytojams priminti istoriją ir kur link kartais galima nueiti, norint, kad pasaulis būti geresnis. Reikia manyti, kad niekada neprireiks „sielos inžinierių“ ir kad žmogus iš prigimties yra laisvas, o ne molio gabalas, spardomas ir mindomas, kaip įsivaizduoja tironas. Išties gera J. Barnes knyga – ir literatūra, ir istorijos priminimas, žinoma, ir taiklus perspėjimas šalims, einančioms nacionalizmo keliu.

P. S. Pridedu pasiklausyti ko gero man pačiam žinomiausią D. Šostakovičiaus valsą, kuris taip kadaise tiko S. Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (1999) takeliui.

Jūsų Maištinga Siela