Dar vienas sekmadienis! Tai metas, kada galima pakilti
virš kasdienybės ir sklęsti iš visiškai tolygios ir plačios perspektyvos. Viskas,
kas nutinka ir yra, nuo visko galima atsiriboti ir vertinti ne kaip „gerai“ ir
blogai“, o besąlygiškai susitaikant, kad kartais pernelyg sureikšminame gerumą
ir blogumą, kad visgi visos opozicijos, kurias manomės taip puikiai žiną, iš
tikrųjų pasitarnauja viena kitai.
Čia prisiminiau J. W. Goethės dramą „Faustas“, kuriame
viena iš pagrindinių idėjų yra tai, kad Mefistofelis, kuris šiaip suvokiamas
kaip blogis, suktas velnias, iš tikrųjų jo pradas yra tik dalis pažinimo kelio,
už kurį nereiktų smerkti Fausto, nes tik išgyvendamas klaidą, jis iš esmės
tobulėja.
Juk panašiai ir mūsų pačių gyvenimuose. Geriausia yra
meditacija, kuri leidžia atsitokėti ir atsitraukti nuo inertiškų įsisenėjusių
mechaniškų tikrovės suvokimo modelių. Viskas yra kur kas paprasčiau ir
laisviau, nei mums gali atrodyti. Didelė dalis mūsų problemų yra įsitikinimai,
kurie mus labai suvaržo. Visas gyvenimas yra įsitikinimų laužymas ir naujų ribų
atradimas. Vos tik riba tampa suvokiama ir aiški, dera ją laužyti ir vėl
patirti nauja. Tuo žmogus primena jūra: jam lemta iškilti kaip bangai, įgauti
aukščiausią savo forma, sudužti, sutekėti atgal į vandenyną ir vėlei užgimti
nešamos srovės iš naujo.
Režisieriui James Gunn buvo patikėta iš naujo
pristatyti amerikietiškoje kultūroje šiaip vieną garsiausių ir labiausiai
atpažįstamų superherojų – Supermeną. Nors dar visai neseniai žiūrėjome „Žmogus
iš plieno“ (2013), kuris, beje, man visai patiko dėl savo tamsumos ir rimtumo,
tačiau tai, ką padarė James Gunn, iš esmės keičia žaidimo taisykles. Naujausias
jo filmas (nieko originaliau ir nesugalvosi!) vadinasi tiesiog... „Supermenas“
(angl. Superman) (2025) ir jis nesietinas su jokia kita matyta prieš tai
„Supermeno“ serija nei pačiomis pirmosiomis, nei paskutinėmis dalimis. Iš tikrųjų
naujausiasis „Supermenas“, kaip sako žiniasklaida, perkrauna šią frančizę
naujam startui ir pradeda visiškai atskirą superherojo visatos pasakojimo
seriją ir šioji dalis yra pirmoji iš būsimos frančizės, kurios antroji dalis su
tais pačiais aktoriais numatoma 2027 metais.
Visgi žiūrovai itin didelio skirtumo nuo ankstesniųjų
dalių neturėtų pastebėti, nes galioja klasikinio „Supermeno“ pasakojimo
elementai: kriptonitas, tėvų paliktas Supermenui įrašas, piktadariai ir kt.
dalykai, kas vienija su ankstesnėmis frančizėmis. Visgi labiausiai skiriasi
tikriausiai pasakojimo koloritas. Lyginant su „Žmogus iš plieno“, naujasis „Supermenas“
pasižymi lengvumu, holivudinio pasakojimo rėmais ir prifarširuotais juokeliais,
pavyzdžiui, šioje dalyje išvysite Supermeno (Klarko Kento) prižiūrimą šunelį,
kuris kartu ir kvailas, ir išgelbsti ne kartą paties Supermeno užpakalį.
Lengvas, spalvingas ir kompiuterinės grafikos prisodrintas
pasakojimas nėra kažin kuo itin originalus ar novatoriškas. Akivaizdu, kad režisierius
stengiasi išlaikyti senąją Supermeno pasakojimo nuotykių naratyvą ir dvasią, o
scenarijus parašytas absoliučiai pagal XX a. komikso lygį. Ko asmeniškai man
norėjosi? Pagerinto ir labiau suvelto scenarijaus, paturbinimo, ką
šiandien iš tikrųjų gali padaryti Holivudas, tačiau viskas palikta labai
elementariai ir saugiai, nesuveliant žiūrovo smegenų. Pasakysiu paprasčiau:
trūko pačios provokacijos. Nepaisant to, filmas tvarkingas, elementarus, smagus
kaip laisvalaikio praleidimas ir atitinka super herojinių žanrinį tipažą,
tačiau kažin kuo tikrai nenustebins. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas mano
pamėgtas aktorius David Corenswet, specialiai jaunesnis, kad tikriausiai
užtektų ilgai frančizei į priekį. Aktorių David Corenswet atradau per
režisieriaus Ryan Murphy mini serialą „Holivudas“, kuriame jis atliko
pagrindinį vaidmenį. Matyt, dėl puikių fizinių duomenų kuo puikiausiai tiko
šiam, mano galva, nesudėtingam, bet ištvermingam vaidmeniui. Apskritai filmas
nepretenzingas, absoliučiai dėl pramogos ir sentimentų komiksų kultūrai.
Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea
Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av
udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad
šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso
galiu paliudyti ir aš.
Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios
viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos
Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas
atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies
draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą
atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu,
likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems,
kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko
palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta
mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...
Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės
Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia
tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi
mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie
patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis
pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai
neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo
ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai
ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su
praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai
visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose
esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su
mirusiaisiais.
Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai
lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau,
meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“,
todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir
metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi
išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas
puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino
kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų
mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų
lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės
logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.
It’s been an extreme year
for American pop powerhouse Katy Perry, who has navigated an unusually
turbulent and challenging series of personal and professional setbacks. After
nearly nine years together, she underwent a high-profile separation from fiancé
Orlando Bloom. Simultaneously, her latest studio effort, the album 143, was
ruthlessly shredded by music critics and widely deemed a commercial
disappointment. Sources close to the star revealed that, though she maintained
a public façade of resilience, Perry was privately devastated by the career
failure, which was reportedly a contributing factor to the emotional strain
preceding her divorce. In recent months, however, the singer appears to be
initiating a powerful rebound, finding a new high-profile romantic link to
Canadian Prime Minister Justin Trudeau, and—more importantly for
fans—attempting to inject new energy into her musical catalogue. This effort
culminated in the recent release of the standalone single,
"Bandaids."
The song, "Bandaids," which dropped in late
2025, is a highly significant piece of work given its immediate proximity to
the critically divisive 143. The track marks a conscious and welcome stylistic
pivot in Perry's career, functioning almost as a direct response to critics and
loyal fans who have desperately missed her older, more authentic sound. Though
it was released as an independent single to bridge the gap between major
projects, "Bandaids" clearly signals a new musical direction where
Perry is actively searching for authenticity and a renewed connection to her
musical roots.
Music critics have received the new single
significantly more favourably than the entire 143 album. As this column has
previously noted, many reviewers praised Perry’s return to guitar-driven
pop-rock and a sharper, more organic sound reminiscent of her earlier, One of
the Boys era material. The track features a propulsive, driving rhythm that
successfully maintains Perry's inherent pop sensibilities while mercifully
avoiding the generic, synthetic dance sound that dominated her last major
release. This sonic shift allows her powerhouse vocals to stand out more
clearly, and the overall production is heralded as fresher and more sincere,
successfully reconnecting the artist with her audience on an emotional level.
The central theme of "Bandaids" revolves
around emotional healing, vulnerability, and the acceptance of imperfection.
The titular "Bandaids" are used as a powerful metaphor for
temporarily masking deeper emotional wounds. The track delivers a poignant
message that we should stop hiding our scars and pain behind superficial fixes
or quick solutions. Perry urges listeners (and perhaps herself) to remove these
temporary layers, acknowledge that true healing is a long and often messy internal
process, and begin the necessary inner work required for self-acceptance,
resilience, and moving forward after a relationship breakdown or personal
crisis.
While the song was released as a standalone track, it
is not yet officially confirmed that "Bandaids" will be part of Katy
Perry’s highly anticipated next album. Nevertheless, its potent resonance and
decisive stylistic shift are already treating it as a definitive indicator of
her musical future. Experts and fans alike speculate that the singer, reacting
to the commercial and critical failure of 143, is aiming to craft an entire
project that returns to her most popular, guitar-enriched pop-rock sound.
"Bandaids" serves as the first successful proof point of this new,
more authentic era, demonstrating that Perry is ready to admit that she is at
her best not when chasing polished dance trends, but when speaking openly about
human emotion with rock and roll energy. I highly recommend checking out the
track and its accompanying video today.
Amerikiečių atlikėja Katy
Perry per pastaruosius metus išgyveno nenormaliai ekstremalius ir
nemalonius gyvenimo lūžius: išsiskyrė su vyru, jos paskutinis muzikos albumas „143“,
galima sakyti, buvo sumaltas į miltus ir pasmerktas muzikos kritikų, o pati
atlikėja, nors viešai to neparodė, tačiau asmeniškai labai, kaip teigė
šaltiniai, išgyveno dėl nesėkmės. Tai buvo viena iš skyrybų priežasčių.
Pastaruoju metu atlikėja bando atsitiesti, ji pastebėta su poroje su Kanados
premjeru Justinu Trudeau, o ir bando į savo muziką įnešti naujų vėjų – neseniai
ji išleido singlą „Bandaids“, kuris, mano akimis, pranoksta gana lėkštas,
banalias ir pernelyg paprastas albumo „143“ dainas. YouTube kanalų klausytojai
jau spėjo pagirti atlikėjos savotišką sugrįžimą prie šaknų ir dainų, kurios
turi Katy Perry būdingą turinį.
Katy Perry daina „Bandaids“, pasirodžiusi 2025
m. pabaigoje, yra reikšmingas kūrinys, pasirodęs iškart po nevienareikšmiškai
ir kritiškai įvertinto jos septintojo studijinio albumo „143“. Daina atlikėjos
karjeroje žymi sąmoningą ir džiaugsmingą stiliaus posūkį, kuris yra tarsi
atsakas kritikams ir gerbėjams, išsiilgusiems jos ankstesnio skambesio.
„Bandaids“ pasirodė kaip nepriklausomas singlas, skirtas užpildyti spragą tarp
projektų, tačiau jis akivaizdžiai signalizuoja apie būsimos muzikos kryptį,
kurioje Perry ieško autentiškumo ir ryšio su savo muzikinėmis šaknimis.
Muzikos kritikai naująjį kūrinį priėmė žymiai
palankiau nei visą „143“ albumą. Daugelis apžvalgininkų gyrė, kaip jau minėjau,
Perry už sugrįžimą prie gitaromis pagrįsto poproko ir aštresnio, labiau
organiško skambesio, kuris primena jos ankstyvąją, „One of the Boys“ eros,
kūrybą. Daina pasižymi energingu, varančiu ritmu, kuris išlaiko Perry
popmuzikos esmę, tačiau vengia sintetinio, šokių muzikai būdingo skambesio,
dominavusio jos paskutiniame albume. Šis stilius leidžia geriau atsiskleisti
jos vokalui, o produkcija yra įvertinta kaip šviežesnė ir nuoširdesnė,
leidžianti klausytojams vėl pajusti emocinį ryšį su atlikėja.
Dainos „Bandaids“ pagrindinė tema sukasi apie emocinį
gijimą, pažeidžiamumą ir netobulumo priėmimą. „Bandaids“ (liet. pleistrai)
naudojamas kaip galinga metafora laikinam emociniam problemų uždengimui.
Kūrinys transliuoja žinią apie tai, kad nereikia slėpti savo žaizdų ir skausmo
už paviršutiniškų „pleistrų“ ar greitų sprendimų. Atlikėja ragina nusiimti tuos
laikinus maskuojančius sluoksnius, pripažinti, kad gijimas yra ilgas ir
netvarkingas procesas, ir pradėti gilų, vidinį darbą. Tai yra introspektyvi daina
apie atleidimą sau, atsparumą ir judėjimą pirmyn po santykių ar asmeninės
krizės.
Nors daina pasirodė atskirai, nėra oficialiai
patvirtinta, kad „Bandaids“ bus būsimo Katy Perry albumo dalis. Tačiau jos
atgarsis ir stilistinis posūkis yra toks ryškus, kad ji traktuojama kaip
muzikinės krypties indikatorius. Ekspertai ir gerbėjai spėja, kad atlikėja,
reaguodama į „143“ nesėkmę, siekia sukurti pilną albumą, kuris grįžtų prie jos
populiariausio, labiau gitaromis praturtinto poproko skambesio, o „Bandaids“
yra pirmasis sėkmingas šios naujos, labiau autentiškos eros, įrodymas. Ši daina
demonstruoja, jog ji pasiruošusi pripažinti, kad geriausiai jaučiasi ne
perdirbtoje šokių muzikos erdvėje, o ten, kur gali atvirai kalbėti apie
žmogiškas emocijas su rock'n'roll'o energija.
Siūlau šiandien patiems pasiklausyti ir pasižiūrėti
vaizdo klipą:
„Am I Not Your Girl?“
– 1992 m. išleistas Sinéad O'Connor albumas – žymėjo bene radikaliausią posūkį
atlikėjos karjeroje ir buvo visiškai netikėtas po pasaulinio triumfo, pasiekto
su „I Do Not Want What I Haven't Got“. Vietoje jai įprasto alternatyviojo roko
skambesio, O'Connor įrašė kolekciją džiazo standartų ir klasikinių „deglų
dainų“ (angl. torch songs), kurias išgarsino tokios legendos kaip Billie
Holiday, Ella Fitzgerald ir Doris Day. Tai buvo sąmoningas žingsnis atgal į
40-ųjų ir 50-ųjų metų repertuarą, kuris visiškai disonavo su to meto muzikos
mados tendencijomis.
Pačiai atlikėjai šis albumas buvo emocinis
prieglobstis ir bandymas atsiriboti nuo milžiniško spaudimo, kurį sukėlė staigi
pasaulinė šlovė. Po skandalingų pasisakymų ir sėkmės, lydėjusios jos antrąjį
albumą, O'Connor ieškojo būdų sugrįžti prie savo vaikystės muzikos šaknų ir
išreikšti save be prisiimtos politinės kovotojos ar roko žvaigždės mantijos.
Albumo pavadinimas, „Am I Not Your Girl?“ (liet. „Ar aš ne jūsų mergina?“),
simbolizavo prašymą būti priimtai tokiai, kokia ji yra iš tikrųjų – pažeidžiamai,
neapsaugota nuo lūkesčių, ir pasirodė esąs gilus komentaras apie tai, kaip
visuomenė ir industrija spaudžia moteris būti tam tikroms idealizuotoms
figūroms.
Kritikai ir komercinė rinka albumą priėmė
nevienareikšmiškai ir dažniausiai kritiškai. Daugelis gerbėjų ir apžvalgininkų
buvo sutrikę dėl radikalaus žanro pakeitimo; jiems atrodė, kad O'Connor
atsisakė savo unikalaus stiliaus ir politinio užmojo. Nors jos vokaliniai
sugebėjimai liko neginčijami, daugelis kritikų manė, kad pati džiazo standartų
medžiaga yra per daug lengva ar netinkama jos audringam meniniam temperamentui,
o kai kurie įrašą vertino kaip savotišką meninio pabėgimo formą. Komercine
prasme, „Am I Not Your Girl?“ buvo didelis nusivylimas, smarkiai atsilikęs nuo
pirmtako ir pabrėžęs kainą, kurią atlikėja sumokėjo už savo maištingumą ir
atsisakymą žaisti pagal pramonės taisykles.
„I Do Not Want What I
Haven't Got“ – antrasis airių atlikėjos Sinéad O'Connor albumas, išleistas 1990
m. – tapo ne tik muzikos įrašu, bet ir kultūros lūžio tašku, užtvirtinusiu jos,
kaip bebaimės, globalios superžvaigždės, statusą. Albumas sulaukė milžiniško
komercinio pasisekimo visame pasaulyje, užkariavęs JAV, Didžiosios Britanijos
ir daugelio kitų šalių topus. Šį neginčijamą komercinį triumfą didele dalimi
lėmė hitas „Nothing Compares 2 U“ (Prince'o daina), kuris tapo viena geriausiai
atpažįstamų ir įsimintiniausių dešimtmečio baladžių. Tačiau, skirtingai nuo
daugumos populiarių to meto įrašų, „I Do Not Want What I Haven't Got“ sėkmė
buvo pagrįsta ne tik singlu, bet ir giliu asmeniniu turiniu.
Šis albumas turėjo esminę reikšmę pačiai atlikėjai,
nes jis buvo visiškai jos pačios vizijos išraiška. Muzikiniu požiūriu, jis
išsiskyrė asketiška, minimalistine produkcija, kuri puikiai kontrastavo su
O'Connorio žaliu, nepagražintu ir emociškai įtaigiu vokalu. Dainų tekstuose ji
atvirai nagrinėjo sudėtingas temas: asmeninę traumą, nusivylimą šeima,
religiją, Airijos socialines problemas ir dvasinę kelionę. Albume ryškiai
jaučiama tradicinės airių muzikos ir džiazo įtaka, kuri susijungė su
alternatyviuoju roku ir populiariosios muzikos elementais. Būtent šis emocinis
atvirumas ir meninė kontrolė padarė albumą neabejotinu Sinéad O'Connor
kūrybinės savimonės viršūne.
Kritikų vertinimai buvo vienareikšmiškai aukšti.
Albumas buvo plačiai pripažintas kaip vienas geriausių 1990-ųjų darbų, kritikai
ypač gyrė O'Connorio vokalinį diapazoną, drąsą, su kuria ji atsiskleidė, ir
gebėjimą sujungti populiarumą su radikaliu asmeniniu sąžiningumu. Būtent dėl
šių savybių „I Do Not Want What I Haven't Got“ pelnė daugybę apdovanojimų,
įskaitant ir Grammy statulėlę už geriausią alternatyviosios muzikos albumą,
kurios atlikėja, žinoma, atsisakė dėl savo protesto prieš komercializaciją. Iki
šiol albumas išlieka ne tik komerciškai sėkmingu įrašu, bet ir moralinės bei
meninės vientisumo pavyzdžiu, apibrėžusiu nekonformistinę 90-ųjų pradžios
muzikos dvasią.
