Kūrybiškiausios 2016 metų lietuvių autorių grožinės literatūros knygos

Sveiki,

Dalijuosi su Jumis geriausiomis ir kūrybiškiausiomis 2016 metų knygomis, kurias parašė lietuvių autoriai. Žinoma, daug gerų knygų tiesiog neįėjo į šį sąrašą, pvz., Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum IV“. Tačiau tam yra priežasčių – pasikartojimai, tominiai leidiniai ir t. t. Nors daug kas staugė, kad labai blogai, kad sąraše praktiškai vien vyrai, tačiau Knygų mugės metu kūrybiškiausia knyga pripažinta iš šio „vyriško“ sąrašo Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Sutikčiau iš esmės su Solveiga Daugirdaite, kuri teigė, kad moterų literatūra nors suvešėjusi, tačiau neskatinama kurti elitinės literatūros. Pateikiu visą dvyliktuką abėcėlės tvarka su kiek kitokiais knygų viršeliais.

1. Eugenijus Ališanka, Stuburo tik punktyrai: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

2. Daiva Čepauskaitė, Aš tave užmiršau: pjesės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

3. Stasys Eidrigevičius, Giedanti gaidžio galva: poema, Vilnius: Apostrofa, 2016. 

4. Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

5. Benediktas Januševičius, Žodžiai: eilėraščiai, Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. 

6. Giedrė Kazlauskaitė, Singerstraum: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

7. Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

8. Mindaugas Kvietkauskas, Uosto fuga: esė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

9. Sigitas Parulskis, Nutylėtų lelijų miestas: romanas, Vilnius, Alma littera, 2016. 

10. Regimantas Tamošaitis, Vien tik zuikiai naktyje: esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

11. Mindaugas Jonas Urbonas, Dvasių urna: novelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

12. Tomas Venclova, Eumenidžių giraitė: eilėraščiai ir vertimai, Vilnius: Versus Aureus, 2016.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktiniai gyvuliai" / "Nocturnal Animals"

Sveiki,

Psichologinis trileris su įvairiais pasąmonės slėpiniais ir dar itin keistu pavadinimu „Naktiniai gyvuliai“ (angl. Norcturnal Animals) (2016) Tarptautinėje Venecijos kino festivalyje abejingų nepaliko – pelnė Didįjį žiūri prizą. Romano ekranizacija buvo pripažinta itin vykusi, o žymūs Holivudo aktoriai dar kartą įrodė, kad dirbdami išvien su talentingu režisieriumi gali pademonstruoti, kad ir atlikdami vaidmenis vos keliose scenose, ryškiai ir įsimintinai.

Niūri, tamsi ir kone sterili drama mažai ką paliks abejingų, nors mane asmeniškai tokie ale perdėti trileriai apie turtingus asmenis, ypač aktorės Amy Adams atlikto personažo, kurios vaikšto ant aukštakulnių, geria vyną prieš užmigdamos ir keikia visą pasaulį, nors turi viską, ko reikia, iš esmės nervina, nes visada tokie filmai atrodo tuštoki – tiesiog apie prabangą, kurios žmogui nereikia, bet iš visų jėgų stengiasi ją išlaikyti. Iš pirmo žvilgsnio, lyg filmas ir būtų apie tokią sumautą kalę karjeristę, bet iki to momento, kada ji gauna savo buvusio vaikino romaną, kuris „perskelia“ filmą į dvi dalis: vienas veiksmas vyksta turtuolės gyvenime, o kitas – romane. Nors romane nemažai smurto scenų, prievartos, keršto ir nevilties, kurią gerai perteikia visiems puikiai žinomas aktorius Jake Gyllenhaal, visgi filmas yra ne apie smurtą, bet apie moters pasirinkimą gyventi patogiai suderintą vienatvės gyvenimas, tačiau nuolatos apsėstą abejonių, ar šis pasirinkimas teisingas...

Filmas įdomios kompozicijos, gera vaidyba, įtikinamo smurto scenos ir tiesiog geras, įtaigus filmas, tačiau kažin ko sukrečiančio irgi neišvysite, ypač tie, kurie kine iš tikrųjų yra matę itin daug. Tai tiesiog geras psichologinis filmas, kurį gerai pažiūrėti kartą, bet, tiesą sakant, antrą kartą nebežiūrėčiau, nes istorija, kad ir kaip ji pateikta intriguojančiai, visgi ne ta istorija, iš kurios galima kažką sau itin daug pasisemti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po smėliu" (Minų žemė) / "Under sandet" / "Land of Mine"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuota danų karinė drama „Po smėliu“ (dan. Under sandet) (2015) dar kai kur verčiama iš angliškojo pavadinimo varianto kaip „Minų žemė“ arba visiškai nevykusiai „Mano žemė“ tikriausiai yra viena iš tų nenuobodžių ir emocionaliai paveikių dramų, kurios leidžia patirti dalelę Antrojo pasaulinio karo žiaurumo ir baimės. Žinoma, kai kas tuo laikotarpiu labai žavisi, tačiau kaskart žiūrint apie šį laikotarpį filmą, manding, jokio žavesio ar nostalgijos karui absoliučiai nesuteikia. Priešingai – įrodo, koks beprasmis militaristinio rėžimo gyvenimas, kaip dėl idealų paminimas žmogaus gyvenimas.

Stipri danų drama pasakoja apie vokiečių berniukus, kurie tapo mirtininkais, išminuodami ištisą Danijos vakarinę pakrantės ruožą, kurio smėlyje buvo paslėpta tūkstančiai minų. Jauni berniukai gyvendami pusbadžiu ir be galo trokštami tiesiog grįžti namo diena iš dienos šliaužioja po centimetrą po smėlį ir ieško minų. Žinoma, čia neišvengsite žiaurių ir lemtingų atsitiktinumų, susprogdintų galūnių, mirčių ir natūralumo, kurį apie Antrąjį pasaulinį karą išgauna europietiškasis kinas. 

Neseniai teko žiūrėti Melo Gibsono „Pjūklo keterą“, dar vieną apie šį laikotarpį karinę dramą, kuri absoliučiai buvo nulieta amerikietišku ir jau natūralumą praradusiu būdu pasakojimą, kai istorijoje ieškomi ir išaukštinami didvyriai, prarandamas paprasčiausias realistinis peizažas. Filmas „Po smėliu“ iš esmės yra visa galva aukščiau už „Pjūklo keterą“ dėl savo įtaigos realistiškoje ir beviltiškoje situacijoje, kai laimi ne žmogus didvyris, bet paprasčiausias žmogaus sąžiningumas...

Manau, filmas itin patiks tiems, kurie domisi Antrojo pasaulinio karo istorijomis. Šioji ne tiek apie karą, kiek apie to karo padarinius, bandant apsivalyti nuo užminuotos Europos ir atstatyti senąją tvarką. Filmas įtaigus, turintis ką papasakoti realistine europietiška kino maniera. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela