Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Madonna – My Sins Are My Savior (feat. Stromae) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Mano namuose jau sukasi naujasis Madonnos albumas „Confessions II“ ir šioji daina, tikriausiai, daugeliui nelabai visame albume patraukianti dėmesį, galima sakyti, tapo viena mėgstamiausių albumo dainų! „Confessions II“ – tai intriguojantis naujausias Madonnos albumas, pratęsiantis jos legendinės, 2005 metais išleistos šokių muzikos klasikos „Confessions on a Dance Floor“ tematiką. Šis projektas sugrąžina atlikėją prie jos šaknų – naktinių klubų estetikos ir neblėstančios energijos, tačiau su šiuolaikišku, brandesniu požiūriu į savirefleksiją bei asmeninę transformaciją.

 

Dainoje „My Sins Are My Savior“ (liet. Mano nuodėmės – mano išganymas), sukurtoje kartu su garsiuoju Belgijos atlikėju Stromae, Madonna sujungia elektroninės muzikos pulsą su dramatišku pasakojimu apie atsparumą. Šis kūrinys – tai energingas „dance-pop“ žanro pavyzdys, pasižymintis tamsesniu, hipnotizuojančiu skambesiu. Jame gausu gilių, pulsuojančių bosų ir atmosferinių sintezatorių, kurie sukuria intriguojančią, kone mistišką nuotaiką.

 

Muzikos kritikai šią dainą vertina kaip drąsų ir techniškai išbaigtą darbą, giriantį Madonnos gebėjimą meistriškai adaptuoti savo stilių, išlaikant unikalų autentiškumą. Pasak pačios Madonnos, šis kūrinys atspindi jos asmeninę kelionę – tai himnas tiems, kurie patys tampa savo likimo kalviais ir randa stiprybės savo klaidose. Kritikai ypač pabrėžia sėkmingą Madonnos ir Stromae bendradarbiavimą – dviejų skirtingų, bet itin ryškių muzikos pasaulių sinergiją. Daina giriama už meistrišką dinamikos valdymą ir gebėjimą sukurti įtampą, kuri palaipsniui išsilieja į galingą ir emocionalų priedainį, įtraukiantį klausytoją nuo pirmųjų taktų.

 

Kalbant apie skambesį, „My Sins Are My Savior“ akivaizdžiai primena Madonnos 2005-ųjų albumo „Confessions on a Dance Floor“ erą, kur vyravo aiškus, nuoseklus šokių ritmas. Tačiau čia girdimas garsas yra dar labiau šlifuotas, su šiek tiek daugiau industrinių elementų, kurie suteikia dainai šiuolaikiško, naujajam albumui būdingo, futuristinio atspalvio. Man asmeniškai primena 90-ųjų tam tikrus pačios Madonnos hitų skambesius, susijusiais su religiniais motyvais, kurių garsi atlikėja niekada nevengė.

 

Pasiklausykite patys.

 

Madonna – My Sins Are My Savior (feat. Stromae)

[žodžiai / lyrics]

 

[Madonna:]

Je n'étais pas perdue

J'étais juste cassée

Ils ont essayé de me faire tomber

Je m'en fous

Mes péchés sont mon sauveur

 

You are my life

You are my lover

Into the night

(My way of light)

Come into my life

My sins are my savior

 

[Stromae:]

Viens ici, écoute un peu

Croyant faire le bien

En fait, ils t'ont fait du mal

Cassant les murs qui les aveuglaient

Tu as libéré des âmes

Les fissures laissent passer la lumière

La lumière est la plus belle des armes

L'amour est la plus forte des armures

Tu as toujours été son soldat

 

[Madonna:]

You are my life (Around the world)

You are my lover

Into the night (My way of light)

Come into the light

My sins are my savior

You give me life (My way of light)

'Cause you take me higher

Stay by my side

Come into the light

My sins are my savior

 

I've been a Belle Du Jour

Can you blame me? Can you blame me?

I've read Marquis De Sade

Do you know it? Did you like it?

I tried to find my way

In unfamiliar faces

I looked for love

In unexpected places

 

I was not lost, I was just broken (Oh)

They tried to take me down

They tried to take my crown

They whispered lies

They tried to break me

But I would not give in

My sins are my savior

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Kelly Clarkson – I'd Be Lyin' [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

Man patinka amerikiečių atlikėjos Kelly Clarkson balsas. Manau, kad jis vienas tokių stabiliausių, radusių savo muzikinę nišą poproko ir baladžių žanre, o tai kaskart verčia mėgautis sudėtingais ir kartu kokybiškais manevrais. Prisipažinsiu, kad 2023 metais jos albumas „Chemistry“ buvo mano mėgstamiausias albumas, nors ir postskyrybinis, dramatiškas ir terapinis, o dabar, atrodo, kad dainininkė grįžta prie to, nuo ko prasidėjo jos karjera – poproko. Tik ar šis žanras tebėra pajėgus pritraukti naujus klausytojus?

Kelly Clarkson yra viena ryškiausių popmuzikos žvaigždžių, kurios muzikinė kelionė prasidėjo nugalėjus pirmajame „American Idol“ sezone. Per daugelį metų ji užsitarnavo pripažinimą kaip viena geriausių savo kartos vokalistų, pelniusi ne vieną „Grammy“ apdovanojimą. Atlikėja garsėja ne tik techniniu meistriškumu, bet ir gebėjimu klausytojams perteikti itin stiprias bei autentiškas emocijas.

Jos naujausias kūrinys „I'd Be Lyin'“ yra dinamiška ir jausminga daina. Jos tekste atlikėja atvirauja apie sudėtingus išsiskyrimo išgyvenimus, atskleisdama, kaip sunku susitaikyti su realybe, kai buvęs mylimas žmogus vis dar užima svarbią vietą jos mintyse ir širdyje.

Dainos struktūra puikiai atspindi vidinę kovą: kūrinys vystosi nuo ramios pradžios iki intensyvaus priedainio. Jame Kelly Clarkson su jai būdingu stiprumu dainuoja apie tai, jog būtų neteisinga meluoti sau apie vis dar jaučiamą prisirišimą ir ilgesį. Muzikinis takelis kuria įtraukiančią atmosferą, kuri organiškai papildo atvirą ir nuoširdų atlikėjos pasakojimą. Man šis kūrinys skamba gerai, įtraukiančiai nuo pirmosios perklausos ir primena 2000-ųjų poproko hitus.

Siūlau pasiklausyti patiems.

Kelly Clarkson – I'd Be Lyin'

[lyrics / žodžiai]

 

It's not the same without you, you would rather I belong

I can't remember the time I was happy since you've been gone

Ain't what I'm sayin' if I said nothin'

You'd hear your truth, and I'd be lyin', no, no, no

 

No one can make me feel so seen, I want ya all the time

There's not a day that goes by without you crossing my mind

Ain't what I'm sayin' if I said nothin'

You'd hear your truth, and I'd be lyin'

 

If I said I do

You're hearing only what you wanted to

I take a shot every time you lie

I've never been so damn drunk in my life

You'd be wrong if you think I missed you

It took a while, but now I'm bulletproof

You're asking if I wish that we weren't through

I'd be lyin' if I said I do

 

You've got my back, you make me better than I was before

If I could choose anybody, I'd be outside your door

 

Ain't what I'm sayin' if I said nothin'

You'd hear your truth, and I'd be lyin'

 

If I said I do

You're hearing only what you wanted to

I take a shot every time you lie

I've never been so damn drunk in my life

You'd be wrong if you think I missed you

It took a while, but now I'm bulletproof

You're asking if I wish that we weren't through

I'd be lyin' if I said I do

 

Wonder what goes on your head

When I open my mouth

Am I sayin' it loud enough?

You ask if I want you to stay

What are you talkin' about?

You're even crazier now, yeah (Yeah, yeah)

Ooh

 

I'd be lyin' (I'd be lyin'), I'd be lyin' if I said

I'd be lyin' (I'd be lyin'), I'd be lyin' if I said

I'd be lyin' (I'd be lyin'), I'd be lyin' if I said

I'd be lyin' (I'd be lyin'), I'd be lyin' if I said I do

 

Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Tas, kas skaito šį įrašą apie serialo „Iš“ (angl. From) ketvirtąjį sezoną, tam tikriausiai nereikia pristatinėti, kas, kaip ir kodėl, todėl ši apžvalga bus kur kas trumpesnė, nes skirta vien tik šiam sezonui aptarti ir įvertinti. Kultinio serialo „Dingę“ kūrėjai sukūrė kažkokį alternatyvų pasaulį, kuriame galioja mistiniai dėsniai. Nežiūrėjau „Dingusių“, bet kažkodėl, iš to, ką prisimenu, ką anuomet aptarinėdavo žiūrovai, serialas „Iš“ turi nemažai panašumų.

Prisipažinsiu, kad trečiuoju „Iš“ jau buvau nebepatenkintas. Jutau viską, kas jau nebepatinka serialuose: intrigos prislopinimą, šalutinių ir dažnai bereikšmių siužetinių vingių plėtotę. Galima sakyti, kad ketvirtasis sezonas absoliučiai nuliūdino ir nuvylė, nors jį pažiūrėjau iš kažin kokios inercijos iki galo, bet norėjau, kad tai būtų jau paskutinis sezonas, nes... Kiek gi galima apie nieką ir vis tą patį? Manau, kad perpratau šio serialo manipuliacijas su žiūrovais. Jie pasiūlo tam tikrus siužetinius „kabliukus“, kad žiūrovas užkibtų, tačiau žaidimo taisykles uždelsia iki begalybes. Deja, tai būdinga nemažai serialų, ne vien tik „Iš“.

Reiktų pripažinti ir kūrėjų pastangas. Nudaigoti keletą nuo pirmojo sezono pagrindinių veikėjų – sveikintinas žingsnis, nes tai rodo gana didelę drąsą neprisirišti prie „saugių veikėjų“ ir jų nesaugoti iki paskutiniojo sezono pabaigos. Kita vertus, žiūrint, kaip klostosi siužetiniai vingiai, atrodo, kad numirę turi teisę vėl grįžti į tikrovę, todėl nudaigotas Tabitos vyras Džimas (šeimynėlės, kuri atvyksta į užkeiktą miestelį pirmajame sezone), beveik neabejoju, kad dar vienaip ar kitaip pasirodys. Kaip šio sezono pabaigoje nudaigota narkomanė medicinos seselė.

Iš tikrųjų šiame sezone įvedamas vienas paslaptingas veikėjas su geltonu kostiumu, kuris pasivertęs mergina integruojasi į miestelio visuomenę. Atrodo, kad šis veikėjas įdomus ir tuoj išvystys dinamiką, bet klydau – ji vaikšto pakampėmis kaip Milano podiumu, manipuliuoja veikėjais, varvina kraują į gėrimus ir viską vėl tęsia iki begalybės. Kur kas įdomesnis aspektas – Viktoro tėvo prabudimai kitoje tikrovės pusėje, kuris lyg ir žada vieną iš teorijų, kad galbūt visi čionai atsidūrę veikėjai yra tarpinėje komos būsenoje, t. y. panardinti į kompiuterinį pasaulį (skaistyklą?) bardo būseną, tad ir tos visos bėdelės, su kuriomis grumiasi veikėjai, tėra pajuokos vertos, o mirtis galbūt iš tikrųjų yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą? Beje, ar pastebėjote, kaip šiame sezone nerangūs pasidarė požemyje esančios pabaisos? Vos pasivelka, kai pirmajame sezone veikėjai iki namo 10 metrų pabėgti nuo jų neįstengdavo... Kodėl? Nes iš esmės techniškai viskas vilkinama ir lėtinama.

Bet scenaristai užuodė populiarumo kraują ir pasistengė viską kuo labiau užvilkinti, prikurdami daugybę mįslių variantų: ką reiškia tas Tabitos matytas švyturys, ką iš tikrųjų mato Viktoro tėvas, kas tas pavidalus keičiantis geltono kostiumo žmogus, kas ten per griuvėsiai, per kuriuos galima patekti į kitą tikrovės/laiko klodą, kas tos iš ežero prisikėlusios lėlės-žudikės ir pan. Gerai, visa tai dar nėra prastai, tačiau kas, po perkūnais, šiam serialai rašė dialogus? Koks nors dirbtinis intelektas pagal vieną kurpalių? Tiek bereikšmių pasipliurpimų apie nieką? Čia lengva sukurti parodija: „Mums reikia pasikalbėti...“ kiekvienoje serijoje nuskamba po 10-20 kartų, veikėjai kaip suviduriavę hiperbolizuotomis išraiškomis pliurpia apie pavojus, tačiau strimgalviais lekia į savo misijas, pvz., kasinėti tuneliuose kaulų. Tas „mums reikia pasikalbėti...“ atėjo iš trečiojo sezono, o šiame įgavo absurdišką apogėjų. Veikėjai vaikšto iš užkandinės į komisariatą, iš ten į bažnyčią, o iš ten į namus, miškus ir vis tauzija apsinešę tai nuo grybų, tai nuo euforijos, sukeltų sapnų ar nuo regėjimų aplinkui matomų mirusių vaikų, kurie pirštais rodo į ką žiūrėti, ko saugotis ir ką daryti. Kiekvieną viziją, regėjimą kiekvienas veikėjas, atleiskite, kol „aploja“ su kiekvienu vis skirtingoje pakampėje, jau, žiūrėkite, serija ir pasibaigė.

Tai serijų pulsas nevykęs. Paprastai būna dar vienas ilgas pasipliurpimų koliažas, būtinai kokiam veikėjui nemalonumai, galiausiai iškeliama dar viena mįslė, bet į ją neatsakoma. Kad neatsakoma, tas man kaip ir patiktų, bet tos veikėjų psichologiją turinčios atskleisti schemos tokios nuvalkiotos ir „nuūdrotos“, kad nebeįdomu žiūrėti, nes visi psichuoja-pūliuoja, tačiau nieko nedaro, tik pliurpia paskalas ir dar spėja pakalbėti su kokiu seniai čionai numirusiu kunigu. Žodžiu, daug žadėjęs sezonas tiesiog pabosta, nebeįtikina, neturi krypties, manipuliuoja nuobodžiai ir atpažįstamai savo žiūrovais, tarsi tausotų kažin kokią jau iš anksto suformuotą medžiagą. Pastebėjote, kiek daug bereikšmių įvykių, kurie niekur nebebūna išplėtoti ir pasilieka tik kokios nors serijos turinyje tik dėl to, kad reikia kažkokių siužetinių antraeilių apmatų? Pavyzdžiui, toji istorija su lėlėmis iš ežero... Tiek daug žadėta, bet labai greitai numarinta. Akivaizdu, kad serialo kūrėjai pajutę sėkmę ėmė prie scenarijaus rašyti paralelinius scenarijus, nes serialas reikalauja papildomos medžiagos, tačiau, man atrodo, kad šitoks sprendimas juos pačius paskandina beprasmybėje ir vilkiname. Ar laukiu 5 sezono? Ne. Nusivylimas.

Maištinga Siela

Slovakija ir Košicė: kelionė į Slovakijos miestą Košicė: istorija, katedra, senamiestis, lankytinos vietos

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Man regis, kad kasmet keliaudamas pro Slovakiją, ją pradedu pažinti po mažą gabalėlį ir regioną. Paprastai lietuviams Slovakija – urvų ir Tatrų kalnų šalis, kuri siūlo slidinėjimą ir kopimą, t. y. aktyvųjį sportą. Slovakija taip pat turi ir savo istoriją, kultūrinį gyvenimą, kuris galbūt mažiau žinomas. Šią vasarą teko apsistoti antrame pagal dydį šalies mieste Košicė (slovakiškai Košice), kuris lyg iš pirmo žvilgsnio nieko nežadėjo, nes jis teturi viso labo per 220 tūkstančių gyventojų. Kitaip sakant, mažesnis už Kauną, didesnis už Klaipėdą. Turėjau tikriausiai permiegoti šiame tranzitiniame mieste, bet vasaros naktys ilgos, tad išėjau pasivaikščioti ir pasižvalgyti po senamiestį. Buvau beveik įsitikinęs, kad miestas bus apytuštis, nes turėjau kvailą įsitikinimą, kad slovakai eina miegoti kartu su vištomis, nes kiek tik važiuodavau pro šalį, vakare visur būdavo mirtinai tuščia ir tylu. Absoliučiai apsirikau.

Košicė asmeniškai pasirodė nepaprastai gyvas, kultūringas miestas. Iš vieno kampo priminė Estijos Tartu, o iš kito – Varšuvą ar Krokuvą. Toks savitas miestas, turintis gyvumą, daug žmonių, kavinių, istorijos, šokančių fontanų, koncertuojančių ir plepančio jaunimo parkuose ir skvereliuose. Čia norėtųsi ilgiau pasisvečiuoti, nes yra tikrai daug ką pamatyti! Šiame įraše dalijuosi savo darytomis nuotraukomis, įspūdžiais ir apskritai Košicė miesto istorija.

KOŠICĖ – ANTRO PAGAL DYDĮ SLOVAKIJOS MIESTO ISTORIJA

Košicė, įsikūrusi vaizdingame Hornado upės slėnyje, yra miestas, kurio ištakos siekia gilią senovę, o geostrateginė padėtis nulėmė jo, kaip svarbiausio rytų Slovakijos centro, likimą. Pirmieji žmonių pėdsakai šioje teritorijoje datuojami dar vėlyvuoju paleolito laikotarpiu, tačiau sistemingas gyvenvietės kūrimasis prasidėjo viduramžiais. Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minima ši vietovė kaip karališkoji gyvenvietė, pavadinta „Villa Cassa“, pasirodė 1230 metais. Šioje vietoje pradžioje gyvavo dvi nepriklausomos slavų gyvenvietės – Žemoji ir Viršutinė Kasa. Po 1241 metų totorių antplūdžio, kuris nusiaubė regioną, Vengrijos karalius Bela IV pakvietė vokiečių kolonistus iš Žemosios Saksonijos apsigyventi šiose žemėse. Šis vietinių slavų ir vokiečių naujakurių susijungimas padėjo pamatus galingam viduramžių miestui, kurio centrinė ašis pradėjo formuotis palei dabartinę lęšio formos Pagrindinę gatvę.

Miesto augimą paspartino jam suteiktos privilegijos, pavertusios jį vienu svarbiausių Vengrijos karalystės centrų. 1290 metais Košicei buvo suteiktos miesto teisės, leidusios rengti turgus, rinkti mokesčius ir statyti gynybines sienas. Miesto strateginė reikšmė dar labiau išaugo po 1312 metų Rozhanovcų mūšio, kuriame vietiniai gyventojai parėmė karalių Karolį Robertą kovoje prieš galingus oligarchus. Už šią ištikimybę valdovas miestui suteikė neeilinių privilegijų, o 1369 metais karalius Liudvikas Didysis suteikė Košicei jos pačios herbą. Tai buvo istorinis įvykis visame Europos žemyne, mat Košicė tapo pačiu pirmuoju Europos miestu, gavusiu oficialų karaliaus pasirašytą herbo suteikimo dekretą, o tai liudija apie išskirtinį miesto statusą to meto politinėje arenoje.

Vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujųjų laikų amžiais Košicė tapo tikru prekybos ir amatų metropoliu, antrąja pagal svarbą Vengrijos karalystės gyvenviete po Budos. Per miestą driekėsi gyvybingi tarptautinės prekybos keliai, jungę Vengrijos lygumas su Lenkija, Rusija ir Baltijos šalimis. Miestas garsėjo savo amatininkų gildijomis, o ypač klestėjo vyndarystė bei metalo apdirbimas. Dėl šios priežasties Košicė nuolat atsidurdavo didžiųjų politinių ir dinastinių kovų sūkuryje. XV amžiuje miestą nesėkmingai bandė užimti būsimasis Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis, o vėliau, XVI-XVII amžiuose, Košicė tapo pagrindiniu transilvaniečių ir vengrų bajorų sukilimų prieš katalikiškąją Habsburgų dinastiją centru. Šie neramumai, lydimi reformacijos ir kontrreformacijos kovų, keitė miesto architektūrinį bei religinį veidą, paversdami jį galingu protestantizmo, o vėliau – jėzuitų veiklos bastionu.

Gyventojų skaičiaus ir tautinės sudėties kaita bėgant amžiams atspindi sudėtingą Vidurio Europos istoriją bei imperijų griūtį. Iki pat XIX amžiaus mieste dominavo vokiečių kilmės miestiečiai ir slovakai, tačiau Vengrijos valdymo laikotarpiu, ypač XIX amžiaus pabaigoje, prasidėjo intensyvi madjarizacija (vengrinimas). 1910 metų surašymo duomenimis, didžiąją dalį miesto gyventojų jau sudarė vengrai, o slovakai ir vokiečiai buvo likę mažumoje. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Austrijos-Vengrijos imperijos subyrėjimo, 1918 metais Košicė tapo naujai įkurtos Čekoslovakijos dalimi, o tai vėl kardinaliai pakeitė demografinę situaciją slovakų naudai. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, 1938 metais, pagal Vienos arbitražo sprendimą miestas buvo trumpam grąžintas Vengrijai, tačiau po 1945 metų jis vėl tapo Čekoslovakijos dalimi, o vietinė vengrų ir vokiečių populiacija buvo stipriai sumažinta dėl gyventojų mainų bei deportacijų.

Modernusis dvidešimtojo amžiaus vidurys ir antroji jo pusė atnešė pramoninius pokyčius, visiškai pakeitusius miesto mastelį. Nuo 1950 metų prasidėjo sparti miesto industrializacija, kurios pagrindiniu varikliu tapo milžiniškos Rytų Slovakijos plieno gamyklos statybos. Šis pramonės gigantas pritraukė dešimtis tūkstančių darbininkų iš visos šalies, todėl vos per vieną kartą Košicės gyventojų skaičius išaugo daugiau nei penkis kartus, o pats miestas išsiplėtė į aplinkines teritorijas, kur išdygo milžiniški sovietinio stiliaus blokiniai daugiabučių rajonai. Nepaisant šios masinės statybos bangos, kuri kartais agresyviai įsiterpdavo į istorinį miesto audinį, Košicei pavyko išsaugoti savo unikalų branduolį, o 1981 metais miesto centras buvo oficialiai paskelbtas valstybiniu urbanistiniu draustiniu, siekiant apsaugoti neįkainojamą architektūrinį palikimą.

Dabartinis XXI amžius Košicei atnešė sėkmingą transformaciją iš pilko pramoninio miesto į modernų, dinamišką kultūros bei technologijų centrą. 1993 metais, taikiai pasidalinus Čekoslovakijai, miestas tapo antruoju pagal dydį nepriklausomos Slovakijos miestu. Didžiulis postūmis miesto raidai buvo 2013 metai, kuomet Košicė kartu su Marseliu buvo paskelbta Europos kultūros sostine. Šis projektas padėjo pritraukti milžiniškas investicijas, atgaivinti apleistas pramonines erdves ir paversti jas moderniomis meno platformomis, tokiomis kaip buvęs tabako fabrikas, dabar žinomas kaip kūrybinis centras. Šiandien mieste gyvena per dviejų šimtų dvidešimties tūkstančių gyventojų, kurių didžioji dauguma yra slovakai, tačiau mieste taip pat gyvena aktyvios vengrų, romų bei rusėnų bendruomenės, kuriančios margaspalvį kultūrinį miesto identitetą.

Košicės širdis ir didžiausias jos pasididžiavimas yra senamiestis, kuris pelnytai laikomas vienu gražiausių ir geriausiai išsaugotų visoje Vidurio Europoje. Centrinė senamiesčio dalis – tai išskirtinė, labai plati, lęšio formos pėsčiųjų gatvė, kurioje verda visas miesto gyvenimas. Architektūriniu požiūriu ši erdvė yra tikras istorinių stilių muziejus po atviru dangumi, kur gotikiniai fasadai harmoningai dera su prabangiais barokiniais rūmais, klasicizmo epochos pastatais bei grakščiomis secesijos stiliaus vilomis. Vaikštant šiomis gatvėmis galima pajusti senosios Austrijos-Vengrijos imperijos dvasią, kurią papildo modernios kavinės, jaukios kepyklėlės ir gyva gatvės muzikantų kuria atmosfera.

Neabejotinas senamiesčio ir visos Slovakijos architektūrinis brangakmenis yra Šv. Elžbietos katedra, kuri yra didžiausia gotikinė bažnyčia šalyje ir viena labiausiai į rytus nutolusių tokio masto gotikinių šventyklų Europoje. Katedros statybos prasidėjo dar XIV amžiaus pabaigoje ir tęsėsi kelis šimtmečius, o jos interjeras stebina unikaliu dvigubu spiraliniu laiptu, įmantriu metaliniu altoriumi bei gausiomis freskomis. Šalia katedros stūkso viduramžių gynybinė Šv. Urbono varpinė ir rami Šv. Mykolo koplyčia, kurios kartu sudaro unikalų architektūrinį ansamblį. Drąsesni lankytojai gali užlipti į katedros šiaurinį bokštą, iš kurio atsiveria stulbinanti miesto stogų ir aplinkinių kalvų panorama.

Šalia šių sakralinių paminklų stovi įspūdingas Valstybinis teatras, pastatytas XIX amžiaus pabaigoje pagal žymaus architekto Adolfo Lango projektą, kurio neobarokinis interjeras su secesiniais elementais bei lubų freskomis, vaizduojančiomis Šekspyro pjesių scenas, gniaužia kvapą. Priešais teatrą įrengtas jaukus parkas su garsiuoju dainuojančiu fontanu, kuris šiltuoju metų laiku sinchroniškai reaguoja į muziką bei šviesas, tapdamas mėgstama tiek vietinių gyventojų, tiek miesto svečių susitikimų vieta. Senamiestyje taip pat verta aplankyti paslaptingąjį Miklušo kalėjimą – dviejų sujungtų viduramžių namų kompleksą, kuriame kadaise veikė miesto kalėjimas ir kankinimų kambariai, o dabar įrengta intriguojanti istorinė ekspozicija.

Šiuolaikinis turistas Košicėje ras gausybę įvairių veiklų, kurios toli peržengia vien tik tradicinį muziejų lankymą. Miestas garsėja savo išvystyta kavos kultūra, tad popietę verta praleisti vienoje iš senamiesčio kiemeliuose pasislėpusių kavinių arba paragauti tradicinio slovakų maisto bei vietinio alaus istorinėje Levočos užeigoje, veikiančioje dar nuo penkioliktojo amžiaus. Meno ir alternatyviosios kultūros gerbėjams tiesiog būtina apsilankyti jau minėtoje kultūros gamykloje, kurioje nuolat vyksta koncertai, parodos, teatro pasirodymai ir kuriasi vietiniai menininkai. Tiems, kas domisi amatais, Hrnčiarska gatvė, dar vadinama Amatininkų skersgatviu, siūlo pamatyti puodžių, kalvių ar žolininkų dirbtuves bei įsigyti autentiškų rankų darbo suvenyrų.

Nuvykti į Košicę verta dėl daugelio priežasčių, iš kurių svarbiausia – nepaprastas autentiškumo ir gyvybingumo derinys, kurio dažnai trūksta turistų perpildytose Europos sostinėse. Tai miestas, kuris puikiai suderina turtingą, šimtmečius skaičiuojančią imperinę istoriją su jaunatviška energija, kurią palaiko čia veikiantys universitetai bei aktyvi IT specialistų bendruomenė. Košicė yra itin draugiška biudžetui, lengvai pasiekiama ir patogi tyrinėti pėsčiomis, o jos gyventojai garsėja savo nuoširdžiu svetingumu. Šis miestas idealiai tinka savaitgalio kelionei tiems, kurie ieško gilių kultūrinių patirčių, nuostabios architektūros, kokybiško poilsio ir nori atrasti dar ne visiems pažįstamą, bet neabejotinai žavingą Vidurio Europos veidą.

Kviečiu pasidairyti po mano nuotraukų galeriją.

Mieste, žinoma, įspūdingiausias statinys yra katedra, kuri turi savo nepaprastą istoriją! Šv. Elžbietos katedros skulptūrų gausoje galima išvysti ne tik šventųjų figūras, bet ir vieną itin neįprastą – girtos moters skulptūrą. Pasak legendos, ši moteris buvo katedros statytojų architektų žmona, kuri dėl savo priklausomybės alkoholiui dažnai gėdindavo vyrą viešumoje, todėl šis, norėdamas ją pamokyti ir įamžinti jos elgesį, įsakė skulptoriams sukurti jos atvaizdą ir „įkalti“ jį į katedros sieną. Taip ši neįprasta figūra tapo savotišku pamokymu bei priminimu apie nuodėmes, amžiams įamžintu gotikiniame pastato dekore. Kol ją radau aukštybėse ir užfiksavau, apie katedrą reikėjo apeiti kokius du kartus!

Šalia katedros, grindinyje inkrustuotos bronzinės plokštės su žymių žmonių – menininkų, operos solistų, sportininkų ar kitų kultūros veikėjų – vardais ir pavardėmis (tarp jų dažnai minimi garsūs atlikėjai, pavyzdžiui, operos žvaigždės, todėl jūsų paminėtas Luciano Pavarotti yra vienas iš tokių pavyzdžių).

Košicės valstybinis teatras (operos rūmai) yra vienas ryškiausių neobarokinio stiliaus architektūros pavyzdžių mieste, išsiskiriantis savo prabanga ir menine verte. Pastatytas XIX a. pabaigoje pagal architekto Adolfo Lango projektą, teatras tapo svarbiausiu kultūrinės traukos centru, kuriame operos, baleto bei dramos spektakliai rengiami iki šių dienų. Pastato interjeras, papuoštas gausiais lipdiniais ir įspūdinga lubų tapyba, atspindi laikmečio estetiką ir suteikia lankytojams galimybę pasijusti tikroje Europos klasikinio meno šventovėje. Antrajame nespalvotame paveikslėlyje - mano viešbutyje kabėjęs 1905 fotografijos kopija, kuri vaizduoja tą patį kampą.

Smagi moteris maloniai klausosi iš skvero sklindančios muzikos. Šiltas vakaras Košice mieste.

Šv. Mykolo koplyčia šalia Šv. Elžbietos katedros. (Kaplnka svätého Michala)

Tai yra Košicės Švč. Trejybės bažnyčia (slovakiškai Kostol Najsvätejšej Trojice), dažnai dar vadinama jėzuitų bažnyčia. XVII amžiuje pastatyta barokinio stiliaus šventovė išsiskiria savo įspūdingu fasadu ir turtingu interjeru, atspindinčiu Jėzaus Draugijos architektūrinius polinkius. Ši bažnyčia ne tik praturtina miesto senamiesčio architektūrinį ansamblį, bet ir yra svarbi Košicės istorijos dalis, menanti miesto religinio bei kultūrinio gyvenimo kaitą.

Šiame vaizde matomas Košicės centre stūksantis įspūdingas barokinis „Marškinėlių stulpas“ (dar vadinamas Švenčiausiosios Trejybės stulpu arba Maro stulpu), pastatytas XVIII amžiaus pradžioje kaip padėkos ženklas už miesto išsigelbėjimą nuo maro epidemijos bei sėkmingą sukilimų pabaigą. Centrinė kolona yra gausiai dekoruota angelų bei šventųjų skulptūromis, o visą ansamblį supa papildomos šventųjų statulos, tarp kurių dominuoja Švč. Mergelės Marijos figūra viršūnėje bei aplink pjedestalą išdėstyti įvairūs religiniai globėjai, saugantys miestą ir kartu sukuriantys itin vertingą sakralinės baroko architektūros kompleksą, tapusį neatsiejama Košicės senamiesčio panoramos dalimi.

Tokių Lietuvoje paminklų viduryje miesto nelabai bepamatysi. Esame juos pradėję griauti ir žinome puikiai kodėl, todėl pamatyti Sovietų Sąjungos ženklus Slovakijoje buvo vis dar didelė staigmena. Šiame paveikslėlyje matomas Raudonosios armijos karių kapų memorialas, esantis Košicės centre, netoli pagrindinės miesto gatvės. Tai sovietinio stiliaus monumentalus ansamblis, skirtas pagerbti Antrojo pasaulinio karo metais žuvusius sovietų karius, išvaduojant Slovakiją. Memorialą sudaro centrinis obeliskas, puoštas sovietine simbolika (pjautuvu ir kūju), bei išilgai besidriekiančios sienelės su atminimo lentomis, kuriose įrašyti žuvusiųjų vardai. Nors po 1989 metų politinių pokyčių Rytų Europoje daugelis panašių paminklų buvo demontuoti arba perkelti, šis memorialas Košicėje išliko kaip istorinės atminties objektas, žymintis sudėtingą ir prieštaringai vertinamą regiono praeitį.

Tai yra Košicės dainuojantis fontanas (Spievajúca fontána), esantis miesto širdyje, pagrindinėje Hlavná gatvėje, tarp Šv. Elžbietos katedros ir Valstybinio teatro. Šis fontanas yra vienas populiariausių traukos objektų mieste, ypač vasaros vakarais, kai jo vandens srovės „šoka“ pagal muziką, o spalvingas apšvietimas sukuria magišką reginį. Fontano baseino kraštus puošia bronzinės plokštelės su zodiako ženklų simboliais, o pats fontanas kartu su netoliese stūksančiu Maro stulpu ir katedra sudaro itin harmoningą ir lankytojų pamėgtą miesto poilsio erdvę.

Tai yra bronzinė skulptoriaus Jula Szabó skulptūra, vaizduojanti garsų vengrų kilmės menininką Gyulą Jakoby (arba Gyulą Szabó, priklausomai nuo interpretacijos, tačiau šiuo atveju tai yra paminklas menininkui). Ši ekspresyvi, kiek kampuota skulptūra stovi pagrindinėje Košicės pėsčiųjų gatvėje, tiesiai priešais Šv. Elžbietos katedrą. Ji suteikia miesto senamiesčio erdvei šiuolaikiškesnio, meniško prieskonio ir yra vienas iš daugelio mažosios architektūros objektų, kurie papildo istorinę Košicės panoramą, derindami klasikinę katedros didybę su modernaus meno formomis.

Tai yra istorinis pastatas Košicėje, kuriame įsikūręs „Boutique Hotel Slávia“ bei populiari kavinė „Slávia“. Tai vienas iš žymiausių architektūrinių objektų pagrindinėje miesto gatvėje (Hlavná), išsiskiriantis savo įspūdingu secesiniu (Art Nouveau) fasadu. Pastato išorę puošia dekoratyvinės mozaikos bei meniški elementai, kurie atspindi miesto kultūrinį palikimą ir eleganciją. Tai ne tik viešbutis, bet ir mėgstama susitikimų vieta, garsėjanti savo istorine atmosfera ir jaukiu interjeru.

Na iš tikrųjų visko ir nesudėsi, bet vieno pavakario ir vakaro pasivaikščiojimas po Košicė senamiesčio labai mane nustebino. Aplinka pasirodė draugiška, čia vyksta daug meno instaliacijų, muzikos ir žmonės tiesiog atsipalaidavę. Gal vieną dieną čionai teks sugrįžti.

Maištinga Siela