Literatūros Nobelis 2025 – vengrų rašytojui László Krasznahorkai ("Priešinimosi melancholija" ir "Šėtoniškas tango")

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygų ir literatūros žmonėms spalio 9 dieną – ypatinga, nes paskelbtas Nobelio literatūros laimėtojas, o juo tapo vengrų šiuolaikinės moderniosios literatūros klasikas László Krasznahorkai. Greitai prabėgau savo namų biblioteką ir čia radau du bene garsiausius jo romanus, išleistus lietuviškai „Priešinimosi melancholija“ ir „Šėtoniškas tango“, kuriuos ir matote šiose nuotraukose. Nutariau labiau pasidomėti apie patį autorių. Mano paties asmeniniai įspūdžiai įvairūs. Labai seniai skaityta „Priešinimosi melancholija“ skaitėsi labai sunkiai, tarsi pats priešinčiausi tam sudėtingai parašytam tekstui, nors, be jokios abejonės, nepaprastai įtaigiai parašyta. „Šėtoniško tango“ taip ir nebuvau pradėjęs skaityti, nors įsigijau.

 

László Krasznahorkai: gyvenimas ir atėjimas į vengrų literatūrą

 

László Krasznahorkai gimė 1954 metų sausio 5 dieną Vengrijoje, mažame Džulos (Gyula) mieste, esančiame šalies pietryčiuose. Jis augo vidurinės klasės šeimoje: tėvas – György Krasznahorkai,buvo teisininkas, o motina Júlia Pálinkás – socialinio draudimo administratorė. Nors jo šeima buvo žydų kilmės, tėvas šį faktą slėpė ir atskleidė jį tik Lászlui sulaukus vienuolikos metų. Paauglystės metais, 1972 metais, jis baigė Erkel Ferenc vidurinę mokyklą, kurioje specializavosi lotynų kalbos studijose.

 

Vėliau jis pasirinko teisininko kelią, 1973 metais pradėjęs studijas Jozefo Atilos universitete (dabar Segedo universitetas), o 1976 metais perėjo į Budapešto Eötvöso Lorándo universitetą (ELTE), kur tęsė teisės studijas iki 1978 metų. Tačiau vėliau jo interesai pakrypo link humanitarinių mokslų, ir nuo 1978 iki 1983 metų jis tame pačiame ELTE universitete studijavo vengrų kalbą ir literatūrą, kur įgijo ir diplomą. Jo diplominis darbas buvo skirtas rašytojo Sándor Márai, išvykusio į tremtį po komunistų perėmimo 1948 metais, kūrybai ir patirčiai. Po studijų baigimo Krasznahorkai kurį laiką dirbo redaktoriumi, o nuo 1984 metų tapo laisvai samdomu rašytoju.

 

Pats Krasznahorkai atskleidė, kad jo rašymo pradžia nebuvo susijusi su politine žinute. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985) kilo iš noro tyrinėti gilesnį pasaulio lygmenį, o ne konkrečiai komunistinę Vengriją ar jos aplinkybes. Jis siekė išsiaiškinti, kodėl visi aplink, įskaitant jį patį, atrodė tokie liūdni kaip lietus, krentantis ant Vengrijos. Apskritai jo kūrybos įkvėpimo šaltiniai yra įvairūs – jis paminėjo Kafką, atlikėją Jimi Hendrixą ir Japonijos Kijoto miestą.

 

Ryškus jo gyvenimo ir kūrybos aspektas yra bendradarbiavimas su režisieriumi Béla Tarr – kartu jie sukūrė šešis filmus, tarp jų ir Krasznahorkai romano „Šėtoniškas tango“ adaptaciją. Rašytojas pabrėžia, kad jam niekada nereikėjo literatūrinių adaptacijų, ir knygai pritaikymas jam atrodo nereikalingas. Tačiau jis pripažįsta, kad Tarr turėjo maniją ar norą visada kurti filmus pagal jo kūrinius, tad jis sutiko bandyti suprasti, kodėl režisierius mano, kad šis naujas filmas yra būtinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad filmai yra „absoliučiai lengvi, lengvai suprantami, per švelnūs“ ir neturi galios prieš blogį ar brutalumą.

 

Apie Vengrijos politiką rašytojas yra sakęs, kad jam teko patirti nusivylimą. Nors Berlyno sienos griūtis 1989 metais turėjo nešti permainas, jis apgailestavo, kad pasaulis Vengrijoje buvo „visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 metų jis tapo normalus, bet vis tiek nepakeliamas“. Jis taip pat teigė, kad per pastaruosius 25 metus (nuo 1989 m.) Vengrija „rodo savo bjauriausią veidą“. Nors jo romanuose nėra tiesioginės politinės žinutės, juose esama nuojautos ir vizijos apie tautos sielą po stalinizmo, atspindinčios ir dabartinę Vengrijos padėtį.

 

Apie literatūrą ir meną Krasznahorkai pasisakė, kad didžiausiu menu laiko Johanno Sebastiano Bacho kūrybą, kuri nuo pat vaikystės yra jo gyvenimo dalis. Ši muzika, pasak jo, kvestionuoja meno ribas ir verčia mąstyti, kas yra už jų. Jis taip pat pabrėžė, kad jo rašymo procesas – ilgos, nenutrūkstančios sentencijos – yra disciplinuota beprotybė, kurioje jis stengiasi užfiksuoti savo personažų situaciją, o ne jų istoriją, iškeldamas jų tikrovę iki mūsų realybės lygmens. Be to, jis teigė, kad grožyje svarbu užfiksuoti tai, kas yra klastinga ir nenugalima. Jis tiki, kad meilė ir kitos svarbios patirtys negali būti sutalpintos trumpuose pasakymuose, o taškas „priklauso Dievui“.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Krasznahorkai buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Anikó Pelyhe (išsiskyrė), o 1997 metais jis vedė Dóra Kopcsányi, sinologę ir grafikos dizainerę, su kuria gyveno Berlyne, o dabar, šaltinių teigimu, gyvena Trieste. Jis turi tris vaikus: Kata, Ágnes ir Panni. Po Sovietų bloko žlugimo jis daug keliavo, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Anglijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Graikijoje, Kinijoje ir Japonijoje, tačiau dažnai grįžta į Vengriją ir Vokietiją. Vengrijoje jis kurį laiką gyveno atsiskyręs Šentlaszlo (Szentlászló) kalvose.

 

László Krasznahorkai literatūriniai nuopelnai, prozos bruožai ir Nobelis

 

2025 m. spalio 9 d. Vengrijos rašytojas László Krasznahorkai laimėjo Nobelio literatūros premiją už savo „įtaigų ir vizionierišką kūrybos palikimą, kuris, apokaliptinio siaubo akivaizdoje, patvirtina meno galią“. Šis apdovanojimas patvirtino jo, kaip vieno svarbiausių šiuolaikinės pasaulio literatūros balsų, statusą, jį Amerikos kritikė Susan Sontag apibūdino kaip „šiuolaikinį apokalipsės meistrą“. Krasznahorkai kūryba, apimanti beveik pusę amžiaus, yra vertinama dėl jos filosofinio tankumo ir unikalios stilistikos, įkūnijančios Vidurio Europos literatūros tradiciją, besitęsiančią nuo Kafkos iki Thomaso Bernhardto, kuriai būdingas absurdas ir groteskiškas perteklius.

 

Krasznahorkai literatūrinį palikimą įtvirtino romanai, tapę šiuolaikinės literatūros klasika. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985), vėliau režisieriaus Béla Tarro paverstas kultiniu, 7,5 valandos trukmės filmu, vaizduoja nykstančios kaimo bendruomenės gyvenimą, atspindintį Vengrijos kolūkių realijas prieš pat komunizmo žlugimą. Romanas „Pasipriešinimo melancholija“ (Az ellenállás melankóliája, 1989) jam pelnė tarptautinį pripažinimą; tai karštligiška alegorija apie tvarkos trapumą ir autoritarizmo kilimą mažame miestelyje, kurioje apsilanko paslaptingas cirkas. Tarp kitų reikšmingų darbų – „Karas ir karas“ (Háború és háború, 1999) ir „Barono Venckheimo sugrįžimas“ (Báró Wenckheim hazatér, 2016). Rašytojo kūryboje dominuojančios temos yra izoliacija, moralinis kolapsas, egzistencinė baimė ir žmogiškosios kančios gylis, nuolat ieškant išganymo per meną chaoso ir praradimą. Pastaruoju metu jis taip pat atsigręžia į Rytų filosofiją ir kontempliatyvumą.

 

Krasznahorkai prozos stilius yra jo vizitinė kortelė ir literatūrinės reikšmės dalis. Jo rašymas pasižymi itin ilgais, vingiuotais ir tekančiais sakiniais, kurie kartais tęsiasi per visą puslapį ar net skyrių, o tai atspindi nenutrūkstamą žmogaus sąmonės srautą. Nobelio premijos komisija gyrė jo „ypatingus sakinius, neįtikėtino ilgio, keičiančius toną nuo iškilmingo iki beprotiško, nuo klausinėjančio iki niūraus“. Šis stilius, veikiant Kafkos egzistenciniam nerimui ir Bernhardto tamsiam satyrizmui, sukuria gniaužiantį, klaustrofobišką naratyvą, kuris skaitytoją panardina į įvykių epicentrą. Tai meistriškas chaosas, kuriame kalba tampa lygiavertė pasakojamai tikrovei.

 

Krasznahorkai, gimusiam komunistinėje Vengrijoje, teko susidurti su cenzūra ir įtarimais jau karjeros pradžioje – septintajame dešimtmetyje slaptajai policijai buvo konfiskuotas jo pasas. Jo kūryba, vaizduojanti niūrumą ir moralinį nuosmukį, nepritapo prie sankcionuoto režimo optimizmo. Šiuolaikinėje Vengrijoje rašytojas yra žinomas autokratinio premjero Viktoro Orbáno atviras kritikas. Rašytojas kritikuoja dabartinės vyriausybės politiką, ypač jos poziciją Rusijos invazijos Ukrainoje atžvilgiu, vadindamas tokį neutralumą „nepavyzdiniu“ ir „psichiatriniu atveju“. Nepaisant jo kritiškumo, po Nobelio premijos laimėjimo V. Orbánas greitai pasveikino rašytoją „Facebook“ paskyroje, pavadindamas jį „Vengrijos pasididžiavimu“. Apskritai Krasznahorkai yra laikomas svarbiausiu gyvu Vengrijos autoriumi, o jo Nobelio premija pripažįsta Vengrijos literatūros indėlį pasauliniame kontekste, nors jo darbas peržengia nacionalinius apribojimus.

 

Jūsų Maištinga Siela