Sveiki, skaitytojai,
Dažnai galvoju apie vienybės idėją. Kad visi esame
kilę iš vieno ir to paties šaltinio, kad pirminė mūsų prigimtinė energija ir intencija
buvo daugmaž vienoda, galgi net identiška. Dualumas, į kurį puolėme
materializuodamiesi ir tapdami kintančiomis skirtingomis gyvybės formomis mums
padovanojo kančias ir džiaugsmą, ašaras ir ekstazę, harmonijos siekį ir baimę
kentėti.
Visų dalykų matas šiandien mūsų civilizacijoje, mūsų
paprastoje kasdienybėje, kur sutinkame tiek skirtingų žmonių, su kuriais
nesusikalbame, yra empatija, t. y. gebėjimas jausti kitą, pateisinti, suprasti
ir net pateisinti. Empatija kaip tapatumo galia yra pirmykštė, matyt, kilusi iš
pačių mūsų pradžių, kai nebuvome dar tokiose formose, kokiose šiandien esame. Iš
esmės atskirumas egzistuoja tik šiame matavime, bet esmėje tai tik iliuzija,
kaip, beje, ir daugelis kančių, kurios kyla iš atskirties ir kitoniškumo
iliuzijos. Tad iš esmės budizmas sako kaip ir tiesą, teigdamas, kad atsikratęs
iliuzijų, pasieki nirvaną, t. y. būvį be kančios.
Man tik visą laiką knieti, kodėl tai žinodami,
medituodami, keisdamiesi mes nesukuriame kančios nutraukimo? Kodėl taip sunkiai
patikime iliuzijos nutraukimu, bet taip paprastai priimame destrukciją ir
sukuriame kančios efektą, kaip kokie pirmūnai labai greitai susirandame kančių
priežastis, šaltinius ir juos įprasminame, ir taip sunkiai – tą džiaugsmingąją
pusę? Kartais atrodo, kad ir kiek besistengsi, kad ir kiek bemedituosi, būsi
pozityvus, būsi nusiteikęs mintis kreipti į šviesą, o gyvenimas ima ir vis tiek
paspendžia savo spąstus grąžindamas prie socialinio intrigų ir įtampų kupino
gyvenimo.
Reikia tiek daug šviesos, tiek daug taurios energijos,
aukštos vibracijos, kad visa tai keistųsi. Praktiškai šiame gyvenime dirbti,
valytis, augti ir vėl valytis; dirbti ir augti kaskart vis ilgiau ir ilgiau
išlaikant aukštąsias gyvenimo akimirkas kaip patį natūraliausią savo gyvenimo
būvį.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą