Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela