Dienos daina: SEL – Vėjas [žodžiai / lyrics] (su grupe Mokinukės)

 

Sveiki!

 

Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save. Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.

 

Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993 metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte. Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.

 

Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.

 

Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995 metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė „vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.

 

Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia, gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006 metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis: „Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau „blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad užfiksuočiau.

 

Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas, nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.

Versija su Mokinukėmis (2006)

Originali versija (1995)

 

SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas

[žodžiai / lyrics]

 

Mano gyvenimas – beribiai sapnai,

Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.

Mano minčių nepalieki Tu,

Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.

Taip, viskas buvo seniai,

Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu nužudei.

Viskas liko kažkur toli praeityje,

Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.

 

Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas keistas vėjas,

Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.

Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas aukštis,

Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas paukštis.

Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,

Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...

Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš. 

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti... 

 

Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...

Pamiršau spalvą Tavo akių.

Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,

Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.

Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,

Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,

Kuriuos aš pamiršau...

Turbūt tai viskas, ko aš noriu,

Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš gimiau. 

 

Kažkas skambės klaikiam garse,

Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir ne.

Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?

Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.

Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,

Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.

Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Maištinga Siela

Žemėlapis: akių spalva (mėlyna, žalia, ruda) paplitimas Europoje, dominuojančios akių spalvos ES šalyse

 

Sveiki,

 

Šį žemėlapį aptikau žemėlapių įdomybių socialiniuose tinkluose (viename iš puslapių). Daug metų mėgstu patyrinėti žemėlapius, tačiau kaskart įsitikinu, kad tokie žemėlapiai tikriausiai suorganizuoti arba subjektyviai, arba jau pasitelkiant dirbtinį intelektą. Lietuviai – vienintelė žaliaakių dominuojanti tauta Europoje? Tikrai?  Ką manote Jūs?

 

Ar šis žemėlapis tik dar vienas triukšmas (šiukšlė?) platėjančiame interneto vandenyne?

 

Maištinga Siela

Knyga: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

 Robert James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p. 157.

 

„Senos svajonės – geros svajonės, jos neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau! Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.

 

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo (kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas terminas.

 

Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina, nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina tikėjimą literatūra.

 

Madisono apygardos tiltai paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją. Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“) Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio Frančeską Džonson.

 

Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona, galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius, nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną, remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų liudijimais...

 

O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus... Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.

 

Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį, bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė, lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves. „Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja, be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“

Robert James Waller

 

Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis, ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir nepadorus reikalas (p. 89).“

 

Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška, kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi geba apkerėti.

 

„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją (p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.

 

Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.

 

Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės, įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje, kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Graikų mitai: Pigmalionas ir Galatėja, pasakojimo reikšmė. Pigmaliono efektas, pigmalionizmas, remiantis Ovidijaus "Metamorfozėmis"

 Pigmalionas skaptuoja Galatėją

Sveiki, mielieji!

 

Šįkart žvilgtelėkime į Ovidijaus „Metamorfozėse“ užfiksuotą Pigmaliono ir Galatėjos mitą ir jo reikšmę.

 

PIGMALIONO IR GALATĖJOS MITAS

 

Senovės Kipre, kur meilės deivė Afroditė buvo garbinama labiau nei bet kur kitur, gyveno talentingas skulptorius, vardu Pigmalionas. Jis buvo atsidavęs savo menui, tačiau širdyje nešiojo gilų nusivylimą moterų prigimtimi, matydamas jų tariamą lengvabūdiškumą ir trūkumus. Vengdamas tuščių socialinių ryšių ir aistrų, Pigmalionas pasirinko atsiskyrėlio kelią, tikėdamasis rasti ramybę vienatvėje, apsuptas tik savo kūrinių. Visą savo meilę ir meistriškumą jis nukreipė į negyvą medžiagą, tikėdamasis joje įamžinti tokį grožį, kokio niekada nesutiko tarp gyvųjų.

 

Vieną dieną, įkvėptas dieviškos nuojautos, skulptorius ėmėsi darbo su neįprastu užsidegimu. Jis pasirinko sniego baltumo dramblio kaulą, skaisčiausią ir brangiausią medžiagą, kokią tik galėjo gauti, ir pradėjo šalinti viską, kas nereikalinga. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, jo dildė ir kaltai švelniai glostė paviršių, kol iš beformio luito ėmė ryškėti moters figūra. Tai nebuvo tiesiog statula; tai buvo idealus moteriško grožio įsikūnijimas, kurio grakštumas ir dvasios ramybė pranoko viską, kas iki tol buvo sukurta mirtingųjų rankomis.

 

Baigęs darbą, Pigmalionas pats nustėro nuo savo kūrinio tobulumo. Statula buvo tokia gyva, jog atrodė, kad ji tuojau pat pajudės, prabils ar pradės kvėpuoti. Jos veide švietė tokia didinga ramybė ir subtilus švelnumas, kad skulptorius nebegalėjo atitraukti akių. Jis pavadino ją Galatėja ir pats nepastebėjo, kaip jo pagarbus žavėjimasis meno kūriniu peraugo į nevaldomą, karštą aistrą. Kiekvienas dramblio kaulo linkis jam atrodė šiltas ir tikras, o pats kūrėjas nebegalėjo suvokti, kad tai tėra negyvas akmuo, kurį jis pats suformavo.

 

Kasdien Pigmalionas lankė savo kūrinį, kalbino jį švelniais žodžiais ir lietė rankomis, tarsi tikėdamasis sulaukti atsako. Jis puošė statulą prabangiais audiniais, segė jai ant kaklo brangius vėrinius, dėjo ant pirštų žiedus ir įsegdavo į ausis skambančius auskarus. Vakarais jis klodavo jai minkštas pagalves ir guldydavo tarsi gyvą moterį, šnabždėdamas meilės prisipažinimus, o rytais su nerimu stebėdavo jos veidą, tikėdamasis pamatyti bent menkiausią gyvybės ženklą. Jo aistra tapo jo kalėjimu, nes jis įsimylėjo tai, kas negalėjo atsakyti į jo jausmus.

 

Atėjus didžiajai Afroditės šventei, Kipro miestas skendėjo džiaugsme ir aukojimo dūmuose. Pigmalionas, nešinas gausiomis dovanomis, nuėjo prie deivės altoriaus. Jis nedrįso garsiai melsti, kad jo statula taptų gyva, bijodamas įžeisti dievus savo įžūlumu. Vietoj to jis nusižemino ir tarė: „O deive, jei gali suteikti viską, meldžiu tave – suteik man žmoną, kuri būtų panaši į mano sukurtąją.“ Deivė Afroditė, girdėjusi jo tylią maldą ir mačiusi nuoširdų meilės atsidavimą, atsakė jam, pasiuntusi ženklą – aukštą, į dangų kylančią altoriaus liepsną.

 

Sutrikęs ir kupinas vilties, skulptorius skubėjo namo. Vos įžengęs į savo dirbtuves, jis pamatė tai, kas privertė jį sustingti. Jis priėjo prie savo numylėtinės, palinko ir švelniai pabučiavo statulos lūpas. Jo nustebimui, dramblio kaulas nebuvo šaltas. Jis pajuto neįtikėtiną šilumą, kuri sklido iš statulos odos. Jis vėl prisilietė prie jos rankos – dramblio kaulas tapo minkštas, paslankus ir gyvas. Jo akys, anksčiau stiklinės ir nejudrios, dabar virpėjo nuo besikaupiančios gyvybės, o skruostus nuspalvino švelnus rausvumas.

 

Galatėja lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į savo kūrėją. Tai nebuvo šaltas žvilgsnis, o pilnas gyvybės ir pirmojo supratimo kupinas žvilgsnis. Ji pajuto pasaulį, garsus, šviesą ir patį Pigmalioną, kuris su ašaromis akyse dėkojo Afroditei už šį neįtikėtiną stebuklą. Akmuo tapo krauju, kaulas – kūnu, o skulptoriaus vienatvė baigėsi. Iš pjedestalo ji žengė į gyvenimą, tapdama nebe jo fantazija, o tikra moterimi, su kuria jis galėjo dalintis savo dienas.

Deivė Afroditė išgirsta Pigmaliono maldas

 

Netrukus jie susituokė, palaiminti pačios meilės deivės. Jų gyvenimas tapo darnos ir abipusio prieraišumo pavyzdžiu. Pigmalionas daugiau niekada nesijautė vienišas, o Galatėja, atėjusi į pasaulį per menininko viziją, tapo jam daugiau nei žmona – ji tapo jo gyvenimo įprasminimu. Jų sąjungoje gimė dukra, vardu Pafos, kurios vardu vėliau buvo pavadintas miestas, skirtas pačiai Afroditei, taip amžinai įamžinant šią stebuklingą meilės istoriją.

 

Taip menas ir dieviškoji malonė susijungė į vieną visumą, parodydami, kad nuoširdus troškimas ir atsidavimas gali įveikti net mirties ir medžiagos ribas. Pigmalionas, visą gyvenimą ieškojęs idealo, jį rado ne kituose, o sukūrė pats, tačiau tik tada, kai šis idealas įgavo gyvybę, jis suprato, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų gyvų, lygiaverčių sielų. Taip baigėsi skulptoriaus kelionė nuo šaltos vienatvės iki šiltos, kvėpuojančios realybės, palikdama istoriją apie tai, kaip žmogaus svajonė gali tapti pačiu gražiausiu tikrovės stebuklu.

 

MITO REIKŠMĖ IR RAŠYTINIAI ŠALTINIAI

 

Pigmaliono mitas, užfiksuotas romėnų poeto Ovidijaus jo epiniame veikale „Metamorfozės“ (apie 8 m. e. m.), tapo vienu iš Vakarų kultūros archetipų. Nors Ovidijus rėmėsi ankstesnėmis graikų tradicijomis (pirmosios užuominos apie Pigmalioną siekia III a. pr. m. e.), būtent jo kūrybiškas naratyvas suformavo kanoninę istoriją apie Kipro skulptorių, kuris įsimylėjo savo sukurtą statulą. Šis mitas per amžius keliavo per literatūrą, vizualiuosius menus ir filosofiją, adaptuodamasis prie besikeičiančių epochos vertybių – nuo Renesanso susižavėjimo grožio idealais iki romantizmo bandymų įkvėpti gyvybę į negyvą formą.

 

Mito reikšmė seksualumo kontekste yra itin gili ir dviprasmiška. Klasikinėje interpretacijoje tai dažnai matoma kaip vyriško ego triumfas: vyras pats sukuria sau „tobulą“ moterį, kuri neturi praeities, trūkumų ar savo valios, ir tampa jam visiškai paklusnia būtybe. Psichoanalitinėje perspektyvoje Pigmalionas dažnai vertinamas kaip narcisizmo apraiška – jis myli ne kitą asmenį, o savo paties kūrybos atspindį, projekciją, kuri leidžia išvengti realaus, nenuspėjamo santykio su tikra moterimi, turinčia savarankišką tapatybę.

 

Šiandieniniame mokslo pasaulyje Pigmaliono vardas dažniausiai minimas per „Pigmaliono efektą“, kurį XX a. septintajame dešimtmetyje išplėtojo psichologai Robertas Rozentalis ir Leonora Džeikobson. Tai socialinės psichologijos reiškinys, apibūdinantis, kaip aukšti (ar žemi) lūkesčiai, kuriuos vienas asmuo kelia kitam, tiesiogiai veikia to kito asmens rezultatus ir elgesį. Tai savotiška „pranašystė, kuri išsipildo pati“: jei tikime kito žmogaus gebėjimais, šis nesąmoningai pradeda elgtis taip, tarsi būtų kompetentingas, ir iš tikrųjų pasiekia geresnių rezultatų.

 

„Pigmalionizmas“ kaip terminas šiuolaikiniame kontekste dažniausiai vartojamas kritikuojant toksiškus santykių modelius, kai vienas partneris bando „perauklėti“, „patobulinti“ ar pagal savo norus suformuoti kitą. Tai ne tik psichologinis manipuliavimo įrankis, bet ir atspindys to, kaip visuomenė bando formuoti asmenybę pagal standartus. Toks elgesys aiškina, kodėl partnerystėse kyla konfliktų: kai žmogus nustoja matyti partnerį kaip lygiavertę, autonomišką asmenybę ir pradeda jį matyti kaip projektą, santykiai praranda autentiškumą ir tampa savanaudiška fantazija.

 

Mito adaptacijos per šimtmečius parodo, kaip stipriai keitėsi mūsų supratimas apie kūrėjo ir kūrinio santykį. Jei viduramžiais mitas buvo traktuojamas kaip dieviškos malonės pavyzdys, tai modernybėje, pavyzdžiui, Džordžo Bernardo Šo „Pigmalione“, akcentuojamas kūrinio maištas prieš kūrėją. Šiuolaikinė interpretacija jau reikalauja, kad „Galatėja“ atsibustų, suvoktų save ir atsisakytų „skulptoriaus“ nustatytų rėmų. Taip mitas tapo ne tik pasakojimu apie meną, bet ir feministinės kritikos įrankiu, atskleidžiančiu, kaip vyriškas žvilgsnis istoriškai siekė apriboti moters laisvę ir tapatybę.

 

Pigmaliono mitas paaiškina esminę žmogiškąją būseną – mūsų polinkį idealizuoti pasaulį ir norą kontroliuoti tai, ką mylime. Mokslas mums primena, kad šis efektas turi realią galią daryti įtaką tikrovei (kaip „Pigmaliono efekto“ atveju), tačiau etika įspėja, kad šia galia manipuliuojant žmonėmis, mes rizikuojame prarasti patį ryšį su tikru, gyvu ir laisvu kito žmogaus „aš“. Tai pasakojimas, kuris evoliucionavo nuo dieviško stebuklo iki perspėjimo apie tai, kaip pavojinga yra paversti realų žmogų savo susikurtu idealu.

 

Tikiuosi, kad buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Dviratis ir moterų seksualumas: kaip Viktorijos epochoje moterų važinėjimas dviračiais sukėlė visuotinę isteją ir feminizmo pradžią?

 

Labi, piliečiai skaitytojai!

 

Skaitydamas Dr. Kate Lister knygą „Įdomioji sekso istorija“, aptikau pačių įdomiausių istorijoje dalykų, bet mane nustebino dviračio atvejis. Puikiai pamenu savo vaikystę, kai dėdė mokino vairuoti dviratį ir paaiškino, koks yra vyriškas dviratis ir koks be balkio – moteriškas. Tiesa, tada jis negalėjo paaiškinti, kodėl be balkio būtent laikomas moteriškas, tačiau viską paaiškina įdomioji sekso istorija...

 

O pasirodo, kad buvo šitaip... XIX amžiaus antroje pusėje dviratis iš pavojingo, griozdiško įrenginio, vadinamo „kaulų kratytoju“, virto elegantiška ir efektyvia transporto priemone, pakeitusia ne tik susisiekimą, bet ir socialinius visuomenės pamatus. Technologinė pažanga, ypač saugaus dviračio su vienodo dydžio ratais ir pneumatinėmis padangomis išradimas, leido šiai transporto priemonei tapti masiniu reiškiniu, pasiekiamu ne tik atletiškiems vyrams, bet ir moterims. Ši naujovė suteikė neįtikėtiną mobilumo laisvę, kurios Viktorijos laikų moterys iki tol neturėjo, tačiau kartu ši laisvė tapo akstinu konservatyviajai visuomenės daliai pulti moterų orumą. Dviratis tapo priemone išeiti iš namų erdvės, nebebuvo priklausomas nuo arklių ar vyrų palydos, ir tai ėmė kelti baimę tradicinei patriarchalinei struktūrai, kuri jautėsi prarandanti kontrolę.

 

Viktorijos epocha pasižymėjo itin dviprasmišku požiūriu į seksualumą: viešumoje buvo demonstruojamas griežtas moralizmas ir puritoniškas susilaikymas, tačiau po šia kauke virė gili baimė dėl moters prigimtinio geismo. Moteris buvo laikoma „angelu namuose“, tyra ir bejausme būtybe, kurios vienintelė paskirtis – tarnauti šeimai ir vyrui. Kai moterys sėdo ant dviračių, ši ideologija susvyravo, nes važiavimas dviračiu reikalavo fizinio aktyvumo ir sužadino kūniškus pojūčius. O kaip kitaip dar galėjo būti? Konservatyvūs medikai, religiniai veikėjai bei bulvarinė spauda, bijodami prarasti įtaką, pradėjo platinti absurdiškus gandus, neva sėdėjimas balne ir dviračio vibracija sukelia moterims nenatūralius lytinius pojūčius, o perteklinis važiavimas veda į moralinį nuosmukį ir seksualinę ištvirkimą.

 

Gandai apie „dviračių sukeltą orgazmą“ nebuvo atsitiktiniai – tai buvo tikslinga strategija, skirta diskredituoti moteris ir apriboti jų viešąjį buvimą. Medicinos autoritetai, tokie kaip R. Dickinsonas, savo pseudo-moksliniais straipsniais skatino visuomenės paranoją, teigdami, kad dviratis sukelia „dviračio veidą“ – iškankintą išraišką – bei skatina lytinį susijaudinimą. Šie naratyvai buvo platinami spaudoje su tikslu sukelti gėdą, nes gėda buvo pagrindinis ginklas valdant moteris. Buvo bandoma įteigti, kad moteris, kuri savarankiškai keliauja ir jaučia fizinį pasitenkinimą, automatiškai tampa „puolusia“ moterimi, atsisakiusia savo pirminės, nuolankios paskirties.

 

Šis judėjimas neatsiejamai susijęs su pirmaisiais feminizmo daigais, kai dviratis tapo tikru emancipacijos simboliu. Moterims dviratis reiškė ne tik fizinę, bet ir intelektualinę laisvę, nes jos galėjo pačios rinktis maršrutą, laiką ir tikslą. Feministės, suprasdamos dviračio svarbą, aktyviai gynė teisę juo naudotis, matydamos tai kaip kelią į lygias teises ir viešąjį pripažinimą. Tai buvo kova už autonomiją, kurioje dviratis veikė kaip priemonė sugriauti namų sienas, o spauda, bėgdama nuo pokyčių, desperatiškai bandė stabdyti šį procesą naudodama šmeižtą ir viešą pasmerkimą, tačiau šios pastangos tik labiau sutelkė moterų bendruomenę.

 

Drabužių reforma tapo viena iš ryškiausių kovos arenų, nes dviratis reikalavo praktiškumo, kurio nebuvo įmanoma pasiekti su tuometine Viktorijos epochos mada. Korsetai, varžantys kvėpavimą ir judesius, bei sunkūs, ilgų suknelių padurkai, galintys įsipainioti į ratus, tapo kliūtimi, kurią moterys drąsiai šalino. Jos pradėjo dėvėti bridžus, trumpesnius sijonus ar specialius kostiumus, kurie leido laisviau minti pedalus. Šis drabužių pakeitimas buvo laikomas radikaliu aktu, daugelio vyrų ir tradicinių moterų akyse – absoliučiu nepadorumu, tačiau dviratininkėms tai buvo išsivadavimo iš fiziologinių ir socialinių gniaužtų išraiška.

 

Charlotte Smith, viena iš aktyvių to meto veikėjų, pabrėžė, kad dviratis suteikė moterims tą laisvę, apie kurią jos anksčiau galėjo tik svajoti, ir ši laisvė buvo verta bet kokios kritikos. Ji ir jos bendražygės suprato, kad visuomenės pasipiktinimas yra ne kas kita, kaip baimė dėl prarandamos galios. Kai moterys atsisakė korsetų ir pradėjo dėvėti drabužius, kurie buvo patogūs, o ne tik dekoratyvūs, jos siuntė aiškią žinutę: moters kūnas priklauso jai pačiai, o ne vyriškam žvilgsniui ar socialiniam naratyvui. Šis drabužių klausimas tapo simboline kova tarp senojo pasaulio tvarkos ir modernios, laisvos moters tapatybės.

 

Kit Coleman, garsi to meto žurnalistė, atvirai gynė dviratininkes ir kritikavo visuomenės dviveidiškumą. Jos rašiniuose atsispindėjo tvirtas tikėjimas, kad moterų dalyvavimas viešajame gyvenime yra neišvengiamas progresas, o apkalbos – tik laikinas trukdis. Coleman ne kartą pabrėžė, jog „dviratis atnešė moterims daugiau sveikatos ir laisvės nei bet kokia kita naujovė“, ir ragino moteris nekreipti dėmesio į tuos, kurie bando jas pažeminti. Jos pozicija buvo aiški: baimė, kurią skleidė vyrai, kyla iš jų nesaugumo jausmo, o moterys privalo tęsti savo kovą nepaisant jokio spaudimo.

Viktorijos epochos nuotraukos su moterimis ir dviračiais

 

Nepaisant milžiniško spaudimo, viešo smerkimo ir bandymų sukompromituoti, moterys demonstravo nepaprastą drąsą ir atsisakė paklusti. Jos toliau važinėjo dviračiais, keitė savo aprangą ir nepaisė „padorumo“ normų, kurios buvo sukurtos tam, kad jas laikytų priklausomas. Kiekviena dviračiu pasiekta kelionė buvo tylus, o kartais ir demonstratyvus protestas prieš ribojančią tvarką. Šis pasipriešinimas nebuvo tik asmeninis apsisprendimas; tai buvo kolektyvinis veiksmas, įrodęs, kad socialinės normos nėra nekintamos, o baimė, naudojama kaip valdymo įrankis, ilgainiui praranda savo galią.

 

Šis istorinis tarpsnis rodo, kaip technologinė naujovė gali tapti socialinės revoliucijos katalizatoriumi. Dviratis ne tik fiziškai išlaisvino moteris, bet ir privertė visuomenę peržiūrėti savo nuostatas apie moters kūną, moralę ir vietą viešojoje erdvėje. Nors spauda ir konservatyvios jėgos stengėsi išlaikyti status quo per gėdą ir gąsdinimus, moterys perėmė iniciatyvą į savo rankas. Jos parodė, kad laisvė nėra dovana, o pasiekiamas tikslas, kurio siekiant reikia drąsos nepaisyti pasenusių autoritetų nuomonės ir įžengti į nepažintus, tačiau būtinus laisvės kelius.

 

Galiausiai dviračio kultūra XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu iš kertinių akmenų šiuolaikinio feminizmo pamatuose. Tai buvo laikotarpis, kai drąsa rinktis patogumą vietoj grožio, mobilumą vietoj namų uždarumo ir savarankiškumą vietoj globos, tapo emancipacijos simboliu. Nors gandai apie moralės praradimą dar ilgai persekiojo visuomenės sąmonę, jie tapo tik fono triukšmu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Moterų drąsa važiuoti dviračiu ne tik pakeitė jų kasdienybę, bet ir padėjo griauti senąsias struktūras, kurias vėliau pakeitė sąmoningesnis, lygybe grįstas požiūris į moterį.

 

Maištinga Siela