Knygų kovos: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo" prieš Joanna Bator "Kartu, kartu"

 

Sveiki!
 
Abi knygas turiu po ranka ir šiuo metu tuoj įpusėsiu K. Atkinson romaną „Gyvenimas po gyvenimo“. Ką tik įsigijau skaitytojų puikiai įvertintą lenkų romanistės Joannos Bater „Kartu, kartu“. Kuri knyga geresnė ir laimės dvikovą?
 
***
 
Literatūros pasaulyje netyla diskusijos, kai susiduria du išskirtiniai šiuolaikinės prozos kūriniai, priverčiantys skaitytojus iš naujo permąstyti laiko, lemties ir šeimos ryšių gijas. Šioje simbolinėje knygų dvikovoje susitinka Kate Atkinson romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ ir Joannos Bator epinė saga „Kartu, kartu“. Abu šie kūriniai išsiskiria ne tik solidžia apimtimi, bet ir giluminiu žvilgsniu į moterų likimus, istorinių kataklizmų fone plėtojamas asmenines dramas bei neįprastas pasakojimo struktūras.
 
Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“ skaitytojus nukelia į XX amžiaus pradžios Angliją, kur per didžiulę pūgą gimsta Ursula Tod. Unikali romano idėja paremta tuo, kad pagrindinė veikėja gauna begalę šansų gyventi iš naujo – jos gyvenimas nuolat nutrūksta ir vėl prasideda, leidžiant taisyti klaidas ir bandyti pakeisti grėsmingą istorijos bei Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Tai filosofinis, sodraus ir įtraukiančio stiliaus kūrinys, verčiantis mąstyti apie alternatyvius pasirinkimus ir pačios būties trapumą.
 
Tuo tarpu Joannos Bator „Kartu, kartu“ atveria audringą Silezijos praeitį per kelių kartų moterų lūpas. Lenkų rašytoja sukuria galingą šeimos epopėją, kurioje susipina žiaurumas ir švelnumas, magiškasis realizmas bei kartėlis. Istorija prasideda nuo mėsininko dukters Bertos lemtingo poelgio, sukūrusio grandininę maišto ir nerimo reakciją per visus palikuonis. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas moteriškos linijos atminčiai ir laisvės ilgesiui patriarchaliniame pasaulyje.
 
Literatūrologai negaili pagyrų abiem autorėms, pabrėždami jų išskirtinį meistriškumą konstruojant sudėtingus siužetus. Kritikų vertinimu, Kate Atkinson pasižymi nepriekaištinga intelektualine intriga ir stilistiniu lengvumu, sugebančiu suvaldyti chaotišką laiko ciklą, o Joanna Bator giriama už tirštą, jausmingą ir ironišką prozą, kurioje istorijos trauma tampa gyvu organizmu. Abiejų knygų autoriai vertinami už gebėjimą sulaužyti tradicinio linijinio pasakojimo rėmus ir suteikti istoriniams romanams naują kvėpavimą.
 
Internautai ir aktyvūs knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose bei platformose atskleidžia šiek tiek kitokį kasdienio skaitytojo žvilgsnį. Diskutuojant apie „Gyvenimą po gyvenimo“, dažnai pastebima, kad knyga reikalauja didelės koncentracijos, o pasakojimo pasikartojimai kartais vargina, nors galutinis emocinis užtaisas atperka visas pastangas. Vertinant Joannos Bator „Kartu, kartu“, skaitytojai pažymi, jog tai tirštas, lėtai skaitomas kūrinys, kurį baigus ilgai neįmanoma rasti nieko kito prilygstančio savo svoriui, nors kai kuriuos pasirodė sunkiai perprantami magiškojo realizmo elementai.
 
Subalansavus kritikos įžvalgas ir skaitytojų atsiliepimus, galima teigti, kad geresnės knygos šiame „mūšyje“ nėra, nes jos tarnauja skirtingiems skaitymo poreikiams. Kate Atkinson kūrinys labiau tiks ieškantiems intelektualaus laiko žaismo, egzistencinių klausimų ir subtilaus britiško stiliaus, tuo tarpu Joannos Bator saga idealiai tiks tiems, kurie trokšta sodrios, europietiškai aistringos šeimos dramos su stipriu istoriniu prieskoniu.
 
Galutinį šių dviejų kūrinių vertinimą internetinėje erdvėje ir literatūros bendruomenėje geriausiai atspindi ši žvaigždučių lentelė:

 
Maištinga Siela

Klaipėdos restorane "Senoji Hansa" visada rasite kultūros žurnalą "Durys" ir "370"

 

Žinote, kodėl man patinka „Senoji Hansa“? Laukiant savo užsakymo Klaipėdos restorane „Senoji Hansa“, lankytojai gali turiningai praleisti laiką naršydami kultūriniuose leidiniuose. Restorane lankytojams visiškai nemokamai siūloma skaityti populiarius kultūros žurnalus „Durys“ ir „370“. Tai puiki proga pasinerti į įdomius straipsnius bei menines apžvalgas, tarp kurių galima rasti ir įtraukiančių tekstų apie literatūros naujienas, pavyzdžiui, leidinyje „370“ pristatomą Alleno Levi romano „Teo iš Goldeno“ sėkmės istoriją.

Maištinga Siela

Žurnalas 370: straipsnis apie Allen Levi knygą "Teo iš Goldenos"

 

70-MEČIO DEBIUTANTO ROMANAS: NEEILINĖ LEIDYBOS ISTORIJA, 2,5 MLN. SKAITYTOJŲ IR TIKĖJIMAS KASDIENIU GĖRIU
 
JAV verslo dienraštis „The Wall Street Journal“ šią knygą pavadino beprecedenčiu bestseleriu, o „The Washington Post“ neseniai detaliai aprašė, kaip beveik 70 metų sulaukęs debutantas išleido vieną ryškiausių 2025-ųjų literatūros pasaulio hitų. Alleno Levi romanas „Teo iš Goldenos“, savo kelią pradėjęs kaip savilaidos projektas, be didelio rinkodaros biudžeto ar aktyvių socialinių tinklų kampanijų tapo pasauliniu fenomenu. Šiais metais autorius atšventė ir savo 70-ąjį gimtadienį. A. Levi knygą „Teo iš Goldeno“ (iš anglų k. vertė Inga Čepulienė, redaktorė Ingrida Daračienė) Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Baltos lankos“.
 
NUO STALČIAUS IKI TARPTAUTINĖS SĖKMĖS
 
Buvęs teisininkas A. Levi nuo 1980-ųjų dešimtmečio dirbo advokatu gimtajame Kolambo mieste (Džordžija, JAV), tuomet išvyko į Škotiją, kur Edinburgo universitete studijavo škotų grožinę literatūrą.
 
Grįžęs dar trejus metus tęsė teisinę praktiką, kol 1996 m. galutinai pasirinko muzikos kelią ir tapo nepriklausomu dainų kūrėju. Romaną jis rašė tiesiog kaip asmeninį iššūkį. „The Washington Post“ duomenimis, rankraštį autorius planavo padėti į stalčiuką, vis dėlto draugai įkalbėjo juo pasidalyti su pasauliu.
 
{...}
 
Visą straipsnį skaitykite leidinyje „370“
 
Maištinga Siela

Slovėnijos spauda: ką mėgsta skaityti šiadien slovėnai ir kas būdinga slovėnų žurnalams, laikraščiams slovėnų kalba?

 

Labas!
 
Šią nuotrauką padariau viename Slovėnijos prekybos centre. Ką iš tikrųjų skaito ir domisi slovėnai savo spaudoje?
 
Slovėniškoje periodinėje spaudoje, kaip matyti iš gausiai žurnalais nukrautų prekybos vietų lentynų, dominuoja gilias tradicijas turintys, nacionaline kalba leidžiami leidiniai, kurie sėkmingai išlaiko savo pozicijas šalia skaitmeninių medijų. Vietinė spaudos rinka pasižymi didžiuliu gyvenimo stiliaus, visuomeninių, pramoginių ir specializuotų žurnalų margumu, orientuotu į gana nedidelę, bet ištikimą skaitytojų auditoriją.
 
Svarbią vietą Slovėnijos spaudos rinkoje užima visuomeniniai-politiniai savaitraščiai, tokie kaip nuotraukoje matoma „Mladina“, nagrinėjantys svarbiausias šalies aktualijas, politines intrigas bei tarptautinius santykius. Šie leidiniai išsiskiria pastebimais, dažnai provokuojančiais viršeliais bei gilumine analize, patraukiančia kritiškai mąstančią visuomenės dalį.
 
Didžiąją dalį spaudos asortimento sudaro bulvarinės ir gyvenimo būdo pakraipos žurnalai („Lady“, „Nova“, „Suzy“), kuriuose gausu kasdienių garsenybių gyvenimo detalių, interviu su vietinėmis žvaigždėmis bei karališkųjų šeimų kronikų. Tokie leidiniai pasižymi ryškiomis, spalvingomis fotografijomis ir lengvai skaitomu turiniu, orientuotu į platesnį visuomenės ratą bei kasdienį laisvalaikį.
 
Slovėnijoje išskirtinai populiarūs yra įvairūs galvosūkių, kryžiažodžių („Križanke“) ir laisvalaikio žurnalai („Zabavnik“), kurie užima didžiąją dalį spaudos lentynų apatinių bei vidurinių dalių. Šie leidiniai išsiskiria praktiškumu, įvairaus sudėtingumo loginėmis užduotimis ir yra nuolat perkami vyresnės kartos ar aktyvų laisvalaikį mėgstančių skaitytojų.
 
Visoje spaudos įvairovėje taip pat gausu specializuotų leidinių, skirtų namų ūkiui, sodininkystei, sveikatai, kulinarijai bei istorijai („Histor“). Tokie žurnalai dažnai leidžiami kaip teminiai numeriai arba periodiniai leidiniai, teikiantys praktinius patarimus ir atspindintys tradicinį slovėnų gyvenimo būdą bei kultūrinius pomėgius.
 
Maištinga Siela

Vyno dvikova: „Piccini Chianti DOCG“, 2024 (Italija) vs. „Maison Castel Bordeaux“, 2023 (Prancūzija)

 

Sveiki!

Vyno kultūra dažnai tampa puikiu pretekstu susipažinti su skirtingomis Europos vyndarystės tradicijomis, regionų specifika bei amato subtilybėmis. Šiame palyginime susiduria du populiarūs ir lengvai prieinami raudonieji vynai: itališkasis „Piccini Chianti DOCG“ (2024 m.) iš saulėtosios Toskanos ir prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ (2023 m.) iš legendinio Bordo regiono. Nors abu šie buteliai užima panašią kasdienio ar vakarienės vyno nišą, jų gamybos filosofija, dominančios vynuogių veislės ir aromatinis profilis skiriasi iš esmės.

Italijos techologijos klasikai atstovaujantis „Piccini Chianti“ yra pagrįstas tradicine Sangiovese vynuogių veisle. Toskanos regionui vingiuojantis Chianti stilius pasižymi gyvumu, pastebima gaivia rūgštele ir išraiškingomis uogų natomis. Taurėje šis vynas skleidžia prinokusių vyšnių, raudonųjų uogų bei subtilius žolelių ar prieskonių tonus. Jis yra vidutinio kūno, lankstus, o jo švelnūs taninai ir šviežumas padaro jį nepriekaištingu pasirinkimu prie tradicinių itališkų patiekalų – picų, pomidorų padažu pagardintų makaronų ar lengvesnių mėsos užkandžių. Tai gyvybingas, nesudėtingas, bet labai charakteringas itališkas gėrimas.

Tuo tarpu prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ nukelia į gilias tradicijas turintį Bordo kraštą, kur vyndariai remiasi meistrišku vynuogių kupetažu. Šis regionas garsėja struktūrizuotais, subalansuotais ir elegantiškais vynais, kuriuose dominuoja tamsiųjų uogų aromatai. „Maison Castel“ butelis pasižymi juodųjų serbentų, gervuogių, slyvų bei lengvomis vanilės ar ąžuolo natomis, atsirandančiomis dėl brandinimo subtilybių. Lyginant su itališkuoju „Chianti“, šis Bordo vynas dažnai pasirodo kiek labiau suapvalintas, tamsesnio vaisiškumo ir su tvirtesniu, brandesniu struktūriniu pagrindu, puikiai tinkančiu prie raudonos mėsos kepsnių ar kietesnių sūrių.

Galutinį šių dviejų vynų vertinimą internetinėje erdvėje (pavyzdžiui, „Vivino“ platformoje) gerai atspindi vartotojų bei ekspertų nuomonės, kurios išreikštos balais ir žvaigždutėmis:

Maištinga Siela

Vyno dvikova: Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore vs. Domaines Paul Mas "Vignes de Nicole" Cabernet Sauvignon - Merlot

 

Sveiki!
 
Vyno pasaulis yra neįtikėtinai įvairus ir žavus, o kiekvienas butelis pasakoja savitą kilmės, klimato ir vyndario tradicijų istoriją. Lyginant du raudonuosius vynus – prancūziškąjį „Domaines Paul Mas „Vignes de Nicole“ Cabernet Sauvignon – Merlot“ ir itališkąjį „Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore“ – susiduriame su dviem visiškai skirtingomis vyndarystės filosofijomis bei regionų charakteriais. Nors abu šie gėrimai nusipelno didelio dėmesio ir savo kategorijose yra aukštos kokybės pavyzdžiai, jų skonio savybės ir gamybos metodika patenkins skirtingus skonio lūkesčius.
 
Prancūzijos pietuose, saulėtame Languedoc regione, gimstantis „Domaines Paul Mas „Vignes de Nicole“ atstovauja klasikiniam Bordo regiono kupetažo stiliui, kuriame susipina Cabernet Sauvignon ir Merlot vynuogės. Šis IGP lygio vynas pasižymi elegantiška pusiausvyra ir aiškiai išreikštu pietų prancūzišku charakteriu. Ąžuolo statinėse brandintas gėrimas įgauna struktūros ir subtilių prieskonių tonų, kurie puikiai dera su tamsiųjų uogų, tokių kaip juodieji serbentai ir gervuogės, aromatais. Tai solidus, sausas ir gana tvirtas vynas, idealiai tampantis kulinariniu kompanionu sunkesniems mėsos patiekalams, kepsniams ar brandintiems sūriams, kur jo tvirtas charakteris gali atsiskleisti visu gražumu.
 
Tuo tarpu itališkasis „Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore“ iš Veneto regiono atveria duris į visiškai kitokį, kur kas kompleksiškesnį pojūčių pasaulį. Valpolicella Ripasso gamybos metodas yra unikalus ir išskirtinis – bazinis vynas papildomai fermentuojamas ant garsiųjų Amarone vyno išspaudų, praturtinant gėrimą gyliu, papildomu alkoholiu bei sodriais aksominiais taninais. Šio proceso dėka taurėje skleidžiasi prinokusių vyšnių, džiovintų vaisių, šokolado ir saldžių prieskonių natos. Šis D.O.C. statuso vynas yra sunkesnis, apgaubiantis ir šiltesnis, todėl puikiai tiks prie sodrių mėsos troškinių, žvėrienos patiekalų ar net kaip savarankiškas, meditacinis gėrimas ramiam vakarui.
 
Apibendrinant galima teigti, kad objektyviai „geresnio“ vyno šioje dvikovoje nėra, nes viskas priklauso nuo progos ir asmeninių pageidavimų. Jei jūsų tikslas – rasti klasikinį ir tvirtą gėrimą prie tradicinio jautienos kepsnio, prancūziškasis Paul Mas pasirinkimas taps nepriekaištingu palydovu. Jeigu ieškote išraiškingesnio, salstelėjusių džiovintų vaisių natų kupino bei itin gilaus vyno, galinčio nustebinti savo kompleksiškumu, italų meistrų kūrinys Valpolicella Ripasso nusipelnys pirmenybės jūsų taurėje.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela

Filmas: "Leviticus" / "Leviticus"

 

Sveiki,

Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl. Leviticus) (2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.

Istorija pasakoja apie atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas, galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku košmaru ir priima mylimojo pavidalą.

Psichologinis siaubo filmas iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?

Kad ir kaip bepažiūrėsi, scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.4

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Confessions II (Alternate Artwork / Limited Edition) [vinyl / LP] (2026)

Informacija apie albumą: Madonna – Confessions II (Alternate Artwork / Limited Edition) [vinyl / LP] (2026) 

Maištinga Siela

Knyga: Taylor Jenkins Reid "Atmosfera"

 

Taylor Jenkins Reid. „Atmosfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2026. – p. 400.

Sveiki, mieli skaitytojai!

Šią vasarą norėjau perskaityti madingą knygą. Kad turėčiau ką pakomentuoti, pakalbėti su kitais ir tiesiog neatsilikčiau nuo literatūrinių tendencijų, tarptautinių bestselerių. Besidairydamas po naujausią grožinę literatūrą, akimis užkliuvau už garsios amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid (g. 1983) naujausio romano Atmosfera (angl. Atmosphere), kurį į lietuvių kalbą išvertė Dovydas Grajauskas, o išleido leidykla Baltos lankos. Tai jau septintoji lietuviškai prakalbinta autorės knyga, tad ji gana plačiai žinoma kaip šiuolaikinė amerikiečių autorė, kurios knygos vos pasirodžiusios tampa didžiuliais literatūriniais hitais. Esu parengęs apie autorę gana išsamų ir platų biografinį pristatymą, kurį galite perskaityti paspaudę ČIA.

Nesu didelis minkštų viršelių gerbėjas, tačiau mačiau internete džiūgavimus, kad Baltos lankos pradėjo leisti romanus (ačiū Dievui, ne visus) minkštais viršeliais. Manau, kad vienadienė, pramoginė ar šiaip menkavertė literatūra, kuri neturi išliekamosios vertės, gali būti leidžiama kaip tik tai norima, tačiau išties gera literatūra, nesenstanti ir kurios gali prisireikti ir po 20 metų, reiktų leisti patvariai. Šįkart, man pasirodė, kad leidykla leisdama pasaulinį bestselerį pasielgė kaip su įprasta pramogine literatūra, nors Vakarų leidybos pasaulyje net unikaliausi autoriai leidžiami ir minkštais, ir kietais viršeliais. Galop, gal ir nereikėtų to leidybinio formato itin sureikšminti, ar ne?

Romanas Atmosfera (pradėsiu nuo esminio lietuviams klausimo), kad knyga visgi turi LGBTQ+ indeksą. Pastaruoju, pavyzdžiui, knygos.lt buvo pradėjusi tvarkyti skyrelį, kur galėjai pasižiūrėti ir pasirinkti tokią literatūrą, tačiau ji ganėtinai apleista, o naujausi romanai (galbūt dėl leidyklų prašymo?) nėra paprastai reklamuojami šiuo aspektu. Gal ir teisinga, nes pas mus dar nėra įsigalėjusi vakarietiška tendencija, kad tas pats kūrinys gali puikuotis naujienų bestselerių stende ir specialiai sukurtame LGBTQ+ knygyno nišoje kaip kad didesnėse Prancūzijos, Vokietijos ir pan. šalių knygynuose. Matyt, vis dar baiminamasi tam tikrų nuostatų ir etikečių, bet kad tokia literatūra Lietuvoje pradėjo būti itin matoma – faktas, kurio nepaslėpsi.

Grįžtant prie Atmosferos, tai nėra romanas skirtas vien tik LGBTQ+ žmonėms, jis universalus kaip ir daugelis verstinių ir šį indeksą turinčių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, visai neseniai skaityta John Boyne populiariai ir įtraukiai paskaitomas romanas Širdies tūžmai neregimi (BALTO leidybos namai, 2026), ar manęs absoliučiai abejingo nepalikusio kūrinio Douglas Stiuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022). Tiesa, Atmosferos centre – dviejų astronaučių moterų meilės istorija, o lesbietiškų istorijų literatūroje ne tiek daug ką esu skaitęs.

Tai ne pirmas kartas, kai rašytoja Taylor Jenkins Reid vaizduoja lesbietišką meilę. Bene geriausiai jos įvertintas romanas Septyni Evelinos Hugo vyrai (Svajonių knygos, 2022) taip pat vaizdavo tokią pagrindinę veikėją. Autorei svarbios seksualinės tapatybės temos ir problemos, tad tą stengiasi perteikti ir savo kūryboje. Pagrindinė Atmosferos romano veikėja –  vienišė Džoun Gudvin, kuri, užpildžiusi aštunto dešimtmečio pabaigoje prašymą į NASA organizuojamą astronautų atranką, ją laimi ir su naujausia suformuota grupele ketverius metus mokosi bazėje pačių reikalingiausių pratybų, kad vieną dieną jie pakiltų į orą. Čionai Džoun susipažįsta su mechanike Vanesa, su kuria užmezga iš pradžių draugiškus santykius, o vėliau ir meilės. NASA apmokymo bazėje didžiulė konkurencija, čionai veikėjai ne tik po sunkių mokymosi ir treniruočių eina gerti alų į tavernas, bet ir slapta tikisi, kad būtent jie dėl savo savybių bus pakviesti skrydžiui į kosmosą.

Šalia NASA temos ir gyvenimo tarp mokslų ir treniruočių pasakojama ir Džoun asmeninė šeimos drama. Jos santykiai su seserimi Barbara ir jos mažyle France, kuri tampa tetulei Džoun kaip tikra dukra. Barbara dėl ankstyvos motinystės ir nuovargio nuolat irzli, pretenzinga ir dažnai nedėkinga, jos santykiai su augančia dukra komplikuoti, tad Džoun jaučia pareigą rūpintis France kaip nekas kitas. Deja, Francei atsidūrus Džoun namuose tenka slapstytis Džoun ir Vanesai ne tik nuo NASA kolegų, bet ir nuo namiškės... Iš tikrųjų santykių situacija kebli, nes ji vaizduojama 1980-1984 metais, galima sakyti, dar prieš AIDS epidemiją, kai homoseksualai buvo smarkiai marginalizuojami ir bet kuris valstybės tarnautojas už savo tapatybę buvo be gailesčio nušalinimas. „Pripažinti, kad bijai, visada reikėjo daugiau narsos nei apsimesti, kad nebijai. Nesibodėjai padaryti klaidą – ir tai leisdavo nueiti toliau, nei niekada nė nepabandyti. Pasaulio taisyklės sakė, kad klysti – tai būti silpnam. Tačiau klystame mes visi. Stiprieji tiesiog tai pripažįsta (p. 125).“ Taigi, mes didžiuojamės pirmosiomis moterimis pakilusiomis į kosmosą (ar ne ironiška?), tačiau tais laikais, kad NASA praneštų, jog pakilo pirmosios lesbietės, būtų ne tik nesuprasta, bet ir kompromituotų pačią instituciją.

Taylor Jenkins Reid

Autorė parašė visą romaną nepaprastai patetiškai. Nieko nuostabaus, kad jos romanai tokie populiarūs. Didžioji dalis dialogų konstruojami kaip ištisos kinematografinės scenos, pagal kurias nebūtų sudėtinga pastatyti kino filmą ar serialą. Autorė, iki tapdama pasaulinio garso rašytoja, rašė scenarijus, tad, tikriausiai, šis raiškos būdas užsiliko ir kuriant romanus. Neapsigausiu sakydamas, kad knyga tiesiog slyste-slysta kaip populiariosios literatūros tekstas: T. J. Reid nesivargina būti literatūriškai sudėtinga ar įmantri. Nors ir atbaido viršelyje palikta paantraštė Meilės istorija, manau, ji Lietuvos rinkos skaitytojams savaip leidžia empatiškai susitapatinti su Džoun ir Vanesos santykių istorija, suvokti, koks absurdas tuomet buvo tokius santykius laikyti seksualiniu nukrypimu. Veikėjų išbandymų situacijos pavaizduotos gana dramatiškai ir serijališkai, todėl kai kurios scenos išties labiau kuriamos kaip ekspozicijos, nei parodyti tikrąjį veikėjų psichologizmą. Kita vertus, veikia ir lengvas serijališkumas, patetika, jausmingi Džoun ir Vanesos pasikuždėjimai, dažnai įrėminti romantizuotais pasvarstymais apie kosmosą, vienatvę ir Dievą.

„Ar Vanesa žinojo, jog giliai širdyje Džoun negalėjo atsispirti minčiai, kad pakilti į kosmosą būtų tolygu prisiliesti prie Dievo? Ir Džoun negalėjo negalvoti, kad ten, žvaigždėse, glūdi neatrasti atsakymai į žmonių klausimus? Džoun atrodė visiškai akivaizdu, jog kažkur ten aukštai slepiasi gyvenimo prasmė (p. 118)“. Autorė nesupriešina laikmečio su religinėmis dogmomis, ji ieško per veikėjas universalios Dievo sampratos. Nors toji filosofija labai jau tipinė: kosmosas pernelyg šaltas ir tolimas, o tikrieji žmogiškieji ryšiai tvirtai kaip gravitacija laiko veikėjus ant žemės. Kita vertus, man pasirodė sukurtas Džoun pveikslas pernelyg doras, nuoširdus ir melancholiškai pozityvus. Kitaip sakant, tinkantis holivudinei pateikčiai, t. y. pagrindinį veikėją išlaikyti moraliai teisingą, nesugadinti jos skaitytojams. Džoun priešingybė – savanaudė sesuo Barbara (poliarinė romano pora, antagonistė), o pati Džoun ir paslaugi, ir protinga, ir neklystanti, tad dėl to, galima sakyti, labai tinkanti populiariajai literatūrai, nes beveik nėra dvilypė. Viskas su Džoun daugmaž visame romane aišku nuo pradžių iki pabaigos.

Galbūt man Vanesos ir Džoun meilės linija atrodė kiek dirbtinė, o jųdviejų romantiniai ir intymūs santykiai gana šabloniški ir nuspėjami, nepaisant 80-ųjų sudėtingesnio atsiskleidimo konteksto ir visuomenės spaudimo slėptis po kitomis tapatybėmis. Visgi kur kas jautresnė ir įtikinamesnė man pasirodė būtent Džoun ir jos sesers bei Francės istorija, kuri pavaizduota suprantamai, aiškiai ir ne ką mažiau jautriai. Ne, tai nėra kažkoks vien lesbietiškas romanas (taip kūrinį vertintų tik neskaitę ir pavieniai įžeidūs internetiniai komentarai), kūrinyje paliečiami ir moters statuso klausimai 80-ųjų eroje, kai tik dar netvirtai formuojasi lytinis politkorektiškumas. Juk į NASA moterys būdavo įmetamos dėl kvapo, o dominuojančia komandos jėga likdavo vyrai, tad tas Džoun, Vanesos ir Lidijos antrarūšiškumas perdėm vyriškoje profesijoje, kenčiant bendruomenės patyčias, taip pat romane integruotas, sakyčiau, gana taikliai, nors ir holivudiškai.

Atmosferą perskaičiau labai greitai. Pirmuosius 100 puslapių grūmiausi su savo įsitikinimais dėl populiariosios literatūros, bet galiausiai ėmiau per tuos puslapius pamėgti geraširdę Džoun, suprasti jos jausmų veikimo principus kaip kokiame Netflix seriale. Galiausiai vis dažniau ir labiau norėjosi grįžti prie šios istorijos, kuri iš pirmo žvilgsnio primintų moterišką/lesbietišką filmo Armagedonas (1997) versiją, tik šiame romane skamba ne grupės Aerosmith hitas I Don't Want to Miss a Thing, bet Džoun pamėgta David Bowie 1972 metų daina Space Oddity, kuri tampa ir šios meilės istorijos programa. Taylor Jenkins Reid rašydama dažnai susidaro specialų grojaraštį, kuris įkvepia ją kurti, tad šįkart Bowie gerbėjai neturėtų nusivilti. Ar mane ši knyga pakerėjo? Tikriausiai, kad ne, tačiau kaip patetiškas kūrinys su holivudiniais viražais, vaizduojančiais aktualumą dėl orientacijos tapatybės įtampų visuomenėje, gana įtraukiai persiskaitė, tad nemanau, kad iki Kalėdų turėčiau kaip nors pamiršti šią knygą. Knyga viena iš tų, kuri teikia greitojo skaitymo džiaugsmelį.

Siūlau ir jums paklausyti David Bowie – Space Oddity

Maištinga Siela

Dienos daina: Dolly Parton – I Will Always Love You [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

Visiškai neseniai pasiekė žinia, kad garsioji kantri atlikėja Dolly Parton, kuriai jau buvo 80 metų, paliko šį pasaulį. Oficialiais atstovais ir pranešimais remiantis, Dolly Parton mirė po trumpos kovos su vėžiu. Pastaraisiais mėnesiais ji taip pat buvo susidūrusi su įvairiomis sveikatos problemomis (tarp jų – inkstų, imuniteto bei virškinimo trakto negalavimais), dėl kurių buvo priversta atšaukti suplanuotus pasirodymus ir renginius. Ji mirė ramiai ligoninėje Nešvilyje, apsupta artimųjų. Ji buvo viena iškiliausių, įtakingiausių ir geriausiai atpažįstamų visų laikų kantri muzikos atlikėjų, dainų autorių bei verslininkių, tapusi tikra globalia kultūros ikona. D. Parton pasižymi ne tik nepakartojamu vokalu bei skiriamuoju įvaizdžiu, bet ir retai sutinkamu gebėjimu sujungti skirtingas klausytojų kartas, peržengti tradicinio kantri žanro ribas bei įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

Per daugiau nei šešis dešimtmečius trunkusią karjerą Dolly Parton parašė tūkstančius dainų, pelnė daugybę „Grammy“ apdovanojimų ir buvo įtraukta tiek į Kantri muzikos, tiek į Roknrolo šlovės alėjas. Ji tapo viena pirmųjų moterų muzikos pramonėje, perėmusių visišką savo kūrybos bei verslo kontrolę, įkūrusia sėkmingą pramogų parką „Dollywood“ bei inicijavusia pasaulinį vaikų raštingumo projektą „Imagination Library“. Jos drąsa, kūrybinė nepriklausomybė ir gebėjimas išlaikyti nuoširdų ryšį su klausytojais pavertė ją viena mylimiausių asmenybių muzikos istorijoje.

Vienas ryškiausių jos kūrybos šedevrų – 1973 metais parašyta daina „I Will Always Love You“. Priešingai nei dažnai manoma, ši daina nebuvo skirta romantiniam išsiskyrimui. D. Parton ją sukūrė kaip pagarbų ir jautrų atsisveikinimą savo ilgamečiam muzikinio šou partneriui bei mentoriui Porteriui Wagoneriui, kai nusprendė palikti jo laidą ir pradėti savarankišką solinę karjerą. Neturėdama kitokio būdo paaiškinti savo sprendimą be konfliktų, ji atėjo į jo kabinetą, pasidėjo gitarą ir padainavo šį kūrinį gyvai, taip išreikšdama begalinį dėkingumą bei meilę už kartu praleistus metus.

Nors originali D. Parton versija pasiekė JAV kantri muzikos topų viršūnes, pasauliniu fenomenu šis kūrinys tapo 1992 metais, kai jį filmo „Asmens sargybinis“ garso takeliui perdainavo soul ir pop muzikos žvaigždė Whitney Houston. Aktoriaus Kevino Costnerio pasiūlyta idėja pradėti dainą visiška tyla ir a cappella vokalu leido W. Houston pademonstruoti stulbinantį balso diapazoną ir emocinę jėgą. Ši versija sulaužė visus populiarumo rekordus, 14 savaičių išsilaikė „Billboard Hot 100“ viršūnėje ir tapo vienu parduodamiausių visų laikų singlų muzikos istorijoje.

Muzikiniu požiūriu kūrinys išsivystė iš gilios, akustinės kantri baladės į didingą pop ir R&B stiliaus emocinį himną. Pagrindinė dainos mintis yra nesavanaudiška, subrendusi meilė – gebėjimas paleisti brangų žmogų ir palinkėti jam paties geriausio, net jei bendras kelias baigiasi. Dėl savo skaidraus, virpinančio skambesio originalioje versijoje ir galingų kulminacinių vokalų perdirbinyje, „I Will Always Love You“ iki šiol išlieka vienu atpažįstamiausių ir mylimiausių meilės kūrinių pasaulyje. Kviečiu vėl pasiklausyti Dolly Parton versijos.

Dolly Parton – I Will Always Love You

[lyrics / žodžiai]

 

If I should stay

I would only be in your way

So I'll go, but I know

I'll think of you each step of the way

And I will always love you

I will always love you

Bitter-sweet memories

That's all I am taking with me

Good-bye, please don't cry

We both know that I'm not

What you need

I will always love you

I will always love you

 

I hope life, treats you kind

And I hope that you have all

That you ever dreamed of

And I wish you joy

And happiness

But above all of this

I wish you love

And I will always love you

I will always love you

I will always love you

 

Maištinga Siela

Jorkšyras, Didžioji Britanija: Jorkšyro regiono kultūra, istorija, žmonės

 

Sveiki, įdomybių mėgėjai!

Jorkšyras, esantis šiauriniame Anglijos regione, yra ne tik didžiausia istorinė šalies grafystė, dažnai vadinama tiesiog „Paties Dievo kraštu“, bet ir teritorija, kurios mastas bei kultūrinis svoris darė įtaką visos Didžiosios Britanijos formavimuisi. Dėl savo įspūdingos geografinės įvairovės, apimančios laukinius numanomų viršūnių nacionalinius parkus, banguojančias kalvas, gilias slėnių daubas ir ilgais šimtmečiais besitęsiančius pakrantės ruožus, Jorkšyras visada traukė žmones, ieškančius tiek atskirties, tiek strateginės galios. Šis regionas istorijos bėgyje funkcionavo kaip savotiška valstybė valstybėje, turinti savo charakterį, tarmių gausą ir nepakartojamą tapatybę, kurią vietos gyventojai išlaiko iki šiol su didžiuliu pasididžiavimu.

Ilgametė Jorkšyro istorija prasideda dar romėnų laikais, kuomet Jorko miestas, tuomet vadintas Eburaku, buvo viena iš dviejų svarbiausių Romos imperijos sostinių Britanijoje, kurioje mirė imperatorius Severas ir imperatoriumi buvo paskelbtas Konstantinas Didysis. Vėliau regionas tapo vikingų ekspansijos širdimi, kuomet danai čia įkūrė galingą Jorviko karalystę, palikusią gilų pėdsaką vietiniuose papročiuose, vietovardžiuose ir genetiniame pavelde. Viduramžiais Jorkšyras suklestėjo dėl klestinčios vilnos pramonės ir religinio gyvenimo, kurį įkūnijo milžiniški, gotikinio stiliaus vienuolynai, tokie kaip Fountains Abbey, iki šiol stūksantys kaip didingi praeities paminklai ir liudijantys tuometinį dvasinį bei ekonominį regiono galingumą.

Savitas Jorkšyras tampa ne vien dėl savo istorinio svorio, bet ir dėl nepakartojamo vietinių gyventojų mentaliteto, kurį apibrėžia atvirumas, tiesmukiškumas, užsispyrimas ir gilus ryšys su žeme. Regiono kultūra pasižymi savitais kulinariniais paveldais, tarp kurių pasaulinį garsą pelnė tradicinis Jorkšyro pudingas, gaminamas ir patiekiamas prie mėsos patiekalų, bei pasaulyje žinomi vietiniai sūriai ir alaus darybos tradicijos. Jorkšyro tarmių ir akcentų įvairovė yra tokia ryški, kad kartais net kiti anglų kalba kalbantys asmenys turi vargo suprasti giliai kaimiškuose rajonuose vartojamus archajiškus posakius, perimtus iš senosios skandinavų bei anglosaksų kalbų sankirtos.

Tarp galybės lankytinų objektų, kuriuos privaloma pamatyti Jorkšyre, pirmoje vietoje rikiuojasi pats Jorko miestas su jo įspūdinga viduramžių gynybinė siena, juosiančia senamiestį, ir stulbinančia Jorko minsterio (York Minster) katedra, kurios vitražai ir gotikinė architektūra gniaužia kvapą. Ne mažiau įspūdingi yra gamtos stebuklai – Jorkšyro Daleso (Yorkshire Dales) nacionalinis parkas su vaizdingais slėniais, uolų dariniais bei kriokliais, ir laukiniai Šiaurės Jorkšyro plynaukštės (North York Moors) viršūnės, vasaromis nusidažančios violetinėmis viržių spalvomis. Taip pat verta aplankyti vaizdingąją Vitbio (Whitby) pakrantę, kur ant uolos viršūnės stūkso dramatiški viduramžių abatijos griuvėsiai, glaudžiai susiję su gotikinės literatūros klasika ir grotažymėmis į Bramo Stokerio „Drakulą“.

Kultūrinis Jorkšyro pėdsakas pasaulio literatūroje yra tiesiog milžiniškas, nes čia kūrė viena giliausių ir dramatiškiausių britų literatūros dinastijų – Brontë seserys, kurių namai Haworth kaime dabar paversti muziejumi. Charlotte, Emily ir Anne Brontë savo garsiausius romanus, tokius kaip „Džeinė Eir“ ar „Vėtrų kalnas“, parašė įkvėptos atšiaurių, vėjuotų ir melancholiškų Jorkšyro numanomų peizažų, tapusių neatsiejama jų kūrinių nuotaikos dalimi. Be to, regione gimė ir augo šiaurietis autoritetingas poetas W. H. Auden bei rašytojas James Herriot, kurio šiltos autobiografinės knygos apie Jorkšyro veterinaro kasdienybę pakėlė šį kraštą į pasaulinę literatūros areną.

Meno ir vizualinės kultūros srityje Jorkšyras taip pat padovanojo pasauliui ryškias asmenybes, iš kurių garsiausia yra XX amžiaus skulptūros milžinas Henry Moore. Gimęs nedideliame kasybos miestelį Castleford, jis savo monumentalios skulptūros formas sėmėsi iš natūralių Jorkšyro kraštovaizdžio linijų, kalvų ir akmens darinių, kuriuos stebėjo vaikystėje. Šalia jo rikiuojasi ir kitas pasaulinio garso skulptorė Barbara Hepworth, kilusi iš Veikfildo, kurioje šiais laikais veikia įspūdingas jos vardu pavadintas meno muziejus, pratęsiantis gilias regiono kūrybines tradicijas.

Istorinių asmenybių ir valdovų kontekste Jorkšyras buvo arena, kurioje sprendėsi pačios Anglijos likimas, ypač per kruvinąjį XV amžiaus Rožių karą, kilusį tarp Jorkų ir Lankasterių dinastijų dėl karališkojo sosto. Jorkų dinastijos simbolis – balta rožė – iki šiol išlieka pagrindiniu viso regiono heraldiniu ženklu, o vietiniai gyventojai ir institucijos iki šiol palaiko draugišką, bet principingą istorine atmintimi pagrįstas varžybas su kaimyniniu Lankašyru. Būtent iš šio regiono kilo ir tokie kontraversiški bei galingi istorijos veikėjai kaip karalius Ričardas III, kurio gyvenimas ir valdymo metai iki šiol audrina istorikų bei literatūros kūrėjų protus.

Mokslo, pramonės ir visuomeninio gyvenimo srityje Jorkšyras taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį, nes industrializacijos epochoje jo upių slėniai ir anglies klodai tapo galingu varikliu visai Britanijos ekonomikai. Čia gimė ir savo gyvenimą bei darbus vykdė inžinerijos novatoriai, o tekstilės fabrikai bei geležinkelio mazgai, tokie kaip istorinis Lydso ar Šefildo miestų centrai, formavo modernios darbininkų klasės kultūrą. Kartu regionas išlaikė ir gilias akademines tradicijas, o Jorko universitetas bei kitos mokslo įstaigos šiandien užima svarbią vietą Europos mokslo ir tyrimų žemėlapyje.

Kino ir televizijos industrija pastaraisiais dešimtmečiais atrado Jorkšyrą kaip idealią natūralių dekoracijų erdvę, kurioje filmuojami tiek istorinių epų, tiek populiarių draminių serialų kadrai. Vaizdingi akmeniniai kaimeliai, tokie kaip Gisburn ar Kilnsey, bei didingi dvarai, kaip kad „Downton Abbey“ serialui naudotas Harewood House, pritraukia tūkstančius kino turizmo entuziastų iš viso pasaulio. Šis vizualinis patrauklumas padeda regionui sėkmingai sujungti savo gilią praeitį su šiuolaikiniais turistų poreikiais, nesunaikinant autentiškos ramybės ir gamtos harmonijos.

Šiuolaikinis Jorkšyras yra gyvybingas ir sparčiai besikeičiantis regionas, kuriame sėkmingai derinamas senųjų amatų išsaugojimas su pažangiomis technologijomis ir klestinčiu meniniu gyvenimu. Didieji miestai, tokie kaip Lydsas ir Šefildas, per pastaruosius dešimtmečius tapo svarbiais finansų, technologijų, kultūros ir naktinio gyvenimo centrais, pritraukiančiais jaunimą iš visos šalies ir užsienio. Tuo tarpu kaimiškoji regiono dalis išlaiko savo tradicinį ritmą, saugodama vietos bendruomenių tradicijas, turgaus kultūrą ir neprilygstamą svetingumą, kuris kiekvieną atvykusį pasitinka su nuoširdžia šiaurietiška šiluma.

Taigi galima teigti, kad Jorkšyras nėra tiesiog administracinis vienetas ar graži geografinė vietovė žemėlapyje – tai giliai įsišaknijusi kultūrinė erdvė su savita dvasia ir charakteriu. Šio krašto gebėjimas išlaikyti savo tapatybę per tūkstantmečius trukusius karus, industrializacijos lūžius ir modernybės iššūkius daro jį vienu įdomiausių ir labiausiai gerbtinų regionų visoje Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas, apsilankęs Jorkšyre, patiria tą ypatingą atmosferą, kurioje senovės pilių akmenys, vėjo genami viržynų laukai ir vietinių gyventojų nuoširdumas susilieja į vieną nepakartojamą istorinį bei estetinį paveikslą.

Maištinga Siela

Dailė. Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), paveikslas "Aklieji veda akluosius", 1568

 

Sveiki!

Kaip man patinka šis paveikslas!

Šio žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais, filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas, sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia priekyje.

Pats paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.

Pagrindinė šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis. Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar klaidingų lyderių pasekimu.

Paveikslo centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai, susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas, nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.

Pagrindinis šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.

Maištinga Siela

Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUMPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela