Vis randu daug gerų
nuorodų arba pats sukuriu įvairių dalykų, tačiau dažniausiai pamirštu
pasidalyti su Jumis, palengvinant Jums kasdienybe. Šįkart noriu pasidalyti
viršuje esančiais teatro meno terminais ir jų apibrėžimais, kurie galbūt
pravers rašant kokius nors paprastus su teatru susijusius straipsnius, tekstus
ir pan.
Jums tereikia paspausti
ant fotografijos ir ji padidės.
Tikriausiai vienas
mėgstamiausių ispaniško siaubo filmų po „Pano labirinto“ ir „Kiti“ yra „Prieglauda“ (ispan. El Orfanato) (2007), kadaise regėtas
kino teatre ir palikęs itin gerus prisiminimus. Po šitiek laiko kažkodėl nusprendžiau
vėlei jį pažiūrėti. Nesu linkęs žiūrėti filmus antrą kartą, vis norisi pamatyti
kažką naujo ir neregėto, ir tik išskirtinius filmus ryžtuosi susigrąžinti, vedamas
keistų nostalgijų...
Po antro seanso kažkaip
šiek tiek atlyžau. Nepaisant visko, filmas vis vien labai geras ir vykęs. Keli smarkūs
kadrai netgi priverčia krūptelti, šįkart dėl forsuojančių ir staigių garso
efektų. Istorija pasakoja apie didžiuliame name buvusią našlaičių prieglaudą,
kurią vėl bando atidaryti kūdikio negalinti susilaukti moteris su vyru. Vedama nostalgijos,
ji stebisi savo sūnaus pasakojimais apie nematomus draugus, kol vieną gražią
dieną sūnus dingsta... Manau, kad „Prieglauda“ yra puikus siaubo ir trilerio
filmo pavyzdys, kada nebanaliai pavyksta išgauti tai, ko taip gurmanai ilgėsi
siaubo žanruose – tą ypatingą atmosferą, kur suteka mistika, siaubas ir pasaka.
„Prieglaudoje“ išvien eina motinos skausmas ir atskira šiurpi prieglaudos
paslaptis, kur viskas šiek tiek nenuspėjama, bet pajaučiama intuityviai.
Belen Rueda – viena mėgstamiausių
ispanų aktorių, gaila, kad su ja filmai pasiekia taip retai, nors pati aktorė
irgi nėra produktyvi, tačiau jai labai tinka vaidinti tokio tipažo filmuose.
Apskritai tai sodrios atmosferos filmas su stipriu ir daugialypiai išvystytu
scenarijumi, kuris įgyvendintas puikiai kinometografiškai. Gal jau antrą kartą
žiūrint, kad ir po devynerių metų pertraukos, jau nebepadarė tokį stiprų
įspūdį, tačiau, manau, kad tai vienas geriausių tokio žanro filmų, skaičiuojant
nuo 2000 metų. Smarkiai rekomenduoju tiems, kurie atranda save kai gurmaną, nes
nepaisant visko, filmas dar išlaiko ir pramoginio kino intrigą.
Šįkart apie lengvą ir
nieko neįpareigojantį kiną – pramoginį siaubo filmą „Demonų miškas“ (angl. The
Forest) (2016), kurį turėjo progos pamatyti ir Lietuvos žiūrovai
komerciniuose kino teatruose. Lyg ir nieko ypatingo, lyg ir nieko nežadantis
pasakojimas visgi kažkuo vilioja: Japonijoje esamas kalnas, kurio pašlaitėje
žmonės eina nusižudyti. Pasakojimo filme taip ir nepavyko apipinti tomis
legendomis, kurias kur kas įdomiau papasakoja dokumentiniai filmai apie šias
vietoves.
„Sostų žaidimų“ žvaigždė
Natalie Dormer atlieka pagrindinį vaidmenį, suvaidindama Sarą ir Džesę, seseris
dvynes. Smagu į šią gražuolę žiūrėti ir taip, kaip ji dirba su kamera, tačiau
filmui ryškiai trūko gero siužetinio užpildymo. Gal dėl menko biudžeto, o gal
dėl režisūrinio neprityrimo, intriga neišplaukia iš siužeto. Atrodo, su filmu
lyg ir viskas gerai, lyg ir yra istorija, yra mistinės intrigos, tačiau ji
neištransliuota, o pasitelktos priemonės primena pigius ir vidutiniškus
Holivudo siaubo filmų užsakymus, kurie laisvai užkemša rinką, tačiau nepasiūlo
nieko įdomesnio. Iš esmės apie „Demonų mišką“ galima pasakyti lygiai tą patį,
jeigu ne pats miškas, tai tikriausiai betrūktų tik seno namo, kuriame
visokiausiais rakursais rodytųsi vaiduokliai. Vos kelios įdomesnės scenos „Demonų
miške“ paskęsta kažkokiame nusidėvėjusiame ir idėjas praradusioje režisūroje,
kurį čia pat lyg ir nori pagyvinti, nejučia, atsiradęs trilerio elementas tarp
herojų, tačiau, nemanau, kad jis buvo įtikinamai išvystytas.
„Demonų mišką“ pažiūrėjau
visgi gana įdomiai, nesinorėjo kažkodėl nei prasukti, nei kad baigtųsi. Taip,
filmas turi visas prastas šiuolaikinio siaubo filmo minusus – prasta režisūra,
scenarijaus neįgyvendinimas, paviršutiniškumas, unikalumo stoka ir bla bla
bla... Tačiau netgi suvokimas tų visų klaidų ir defektų komplekso, visgi filmas
neprailgo ir kažkaip pažiūrėjau gana nuotaikingai nukreipdamas mintis nuo
kasdieninių problemų.
