Aktualijos: tarp chaoso ir pusiausvyros arba kaip tapti eiliniu lietuviu

Sveiki, skaitytojai, 

Paskutiniu metu labai apmažėjo mano asmeninių įrašų šiame saite. Tiesiog atsisėdu ir nebeturiu ką Jums parašyti, tarsi visko, ko griebčiausi virstų jau banalios realybės nudirta negyva oda, kurios pilna visuose žinių portaluose. O pasisemti iš realybės idėjų darosi vis sunkiau, kadangi tampu tarsi vidutinės klasės sustabarėjusiu lietuviu: darbas-šeima-miegas. Ir tose nišose dar įkrenta kultūriniai niuansai, kurie kaip dvasinis kuras šiek tiek suteikia gyvenimui ypatingų prieskonių.

Iš kitos pusės nieko nėra geriau už stabilumą, nes toji lakiojančios sielos po laukus, nežinia trokštančios kokios laisvės, atima pernelyg daug nepamatuotų jėgų. Pradedi vertinti tai, kas paprasta: savo vietą pasaulyje, nebesidairai į tolius, renkiesi paprastesnį jogurtą parduotuvių lentynose ir, žiūrėk, viskas paprasčiau ir mažiau kainuoja vidinių pastangų ir nemalonių emocijų. Taigi, tampu eiliniu lietuviu, sąskaitininku, per kurį kaip per ląstelę cirkuliuoja viskas, ant ko laikosi šis pasaulis: pinigai, pareiga tėvynei, sveikata, energija, nauda kitiems, o štai kai nusidėvėsiu... „Tu tik mokesčius susimokėk!“ Akivaizdu, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visur kame žmogus pasauliui reikalingas tik tiek, kiek jis gali suteikti naudos valstybei ir kitam žmogui. Atsiprašau už tokį išsireiškimą, bet kartais atrodo, kad mūsų pensininkai kaip padėvėti valstybės prezervatyvai... Panaudojai kartą ir nebeapsimauk. Visos šiukšlės, įskaitant ir nebereikalingas žmogus, tampa našta. Tokia našta tapsime ir mes savu laiku.

Gana apie tuos pensininkus. Kenčia visi. Kai kurie netgi nuo stabilumo ir rutinos, nes cirkuliuojama ne tik per žmogų, bet ir žmogus nardo lašišos greičiu per gyvenimą, keisdamas pasaulėžiūros kampus. Tai primena kažin kokius nepastovius orus, orų masių maišymąsi. Arba didžiulį plaustą vandenyną, ant kurio vieni ieško pusiausvyros bangavime, o kitoje pusėje visi trepsi kojomis, kad tik plaustas nenustotų sūpavęs kuo smarkiau. Kai kam audros su perkūnija, kai kam dzenbudistinio akmenų sodo. Ir tik kartais, savaime suprantama, norisi nei to, nei ano, o kažin kokios susikristalizavusios ir nenuobodžios pusiausvyros tarp rutinos ir chaoso.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mačesteris prie jūros" / "Manchester by the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu nepasidalyti dar vienu filmu iš šiųmečių „Oskarų“ nominantų gretų ir šįkart apie „Mančesteris prie jūros“ (angl. Manchester by the Sea) (2016), kuris beregint susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Išties „pilkosios“ dramos arba visi tie, kurie Lietuvos kino komerciniuose kino teatruose laukia rimtų perliukų, gali nurimti, nes praktiškai keli seansai po premjeros, kuriame aš papuoliau – salė buvo beveik tuščia. Niekas nenori tokio filmo karnavališkoje ir pramoginio kino apsuptyje, nes vis dar kinas turi popinti žiūrovą juokingais ir pompastiškais vaizdais, vis dar turi pataikauti, pateikti analogiškas istorijas į jau kažką primenantį kiną, spalvos, juokas, sintetinė ir netikra ašara... Viso to „Mančesteris prie jūros“ filmas neturi ir lietuviai kine tai suvokia, nes vidury seanso išėjo ir tos bobos kvatoklės, kurios nežinia ko tikėjosi, atėjusios į seansą kaip į kosmetikos saloną: „Ir dar tas filmas „Oskarui“ nominuotas?“ Kažkuri žemažiūrė išpyškino...

Ir gerai, nes tada žiūrėti kur kas lengviau, kai nėra nepasitenkinimo salėje, o filmas auksinės prabos. Žinoma, kad ir kaip bežiūrėsime, siužetas lyg ir kažkur matytas: sūnus atvažiuoja laidoti tėvo ir tvarkyti paveldėjimo dokumentų, o pamažu atverčiami gimtajame krašte pagrindinio veikėjo praeities klodai, kurie paaiškina, kodėl veikėjas toks paniurėlis ir pasyviai agresyvus. Tačiau kaip pateiktas šis scenarijus, vaidyba, klasikinės muzikos garso takelis, kompozicija... Visas sukrenta į gražiai liūdną kamertoną, kuriam dar prieskonių suteikia pilki žiemos Mančesterio vaizdai, sustiprinantys pagrindinio veikėjo Li sudužusios sielos stigmas. Casey Affleck, sukūręs Li vaidmenį, netrukus grumsis dėl „Oskaro“ ir tikriausiai jį gaus, bet noriu pasakyti, kad jo natūrali paniurėlio vaidyba išties įsimenama. Ir galvoju, kad kiek talentingų aktorių yra ir tame pačiame Holivude ir kiek visgi nedaug turi galimybę gauti savo gyvenimo vaidmenis. Šis aktorius jau gavo antrą progą, nes nepamiršiu jo pasirodymo ir filme „Džesio Džeimso žmogžudystė, kurią įvykdė Robertas Fordas“. 

Filme švysteli menką, bet įsimenamą vaidmenį sukūrusi Michaelle Williams, sugrįžusi po pertraukos į kino industriją. Taip, filmas geras, šaltas, kartais momentaliai nejaukus, prikaišiotas taiklių psichologinių jautrių personažų reakcijų į tam tikrus dalykus. Net nežinau, tiesiog žiūri tokį filmą ir galvoji, kad mes visumoje esame kreipiami visada meluoti, kad esame be galo laimingi, turime šypsotis, sakyti komplimentus, dėkoti, būti maloniems... O štai pagrindinis herojus lyg ir paneigia visą šitą ir sako, kad jis viso šito farso dėl etiketo atsisako, jis bus sudužęs, nes viduje jau nieko nebelikę. Tiesiog filmas geras ir rekomenduotinas kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švyturys tarp dviejų vandenynų" / "The Light Between Oceans"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai romantinių vaizdų ištroškę žiūrovai su nekantrumu laukė knygos ekranizacijos „Tarp dviejų vandenynų“ (angl. The Light Between Oceans) (2016), kuri tikriausiai ir tapo vienu romantiškiausiu filmu praėjusiais metais. Iš esmės vengiu tokių atseit perdėtai sentimentalių ir iki gyvnagių nuėstų romantinių juostų, tačiau šioji kažkaip susižiūrėjo ganėtinai padoriai, netgi labai padoriai dėl kruopščios režisūros, kada dėmesys skirtas ne atskiroms kažkokioms detalėms, o bendrai filmo energetikai.

Nors filmo aktoriai nuostabūs, tačiau už šiuos vaidmenis jie nieko taip ir nesulaukė, nė jokios reikšmingos nominacijos prestižiniuose apdovanojimuose. Gal dėl to, kad kadrais tokie šiek tiek teatralizuoti, kad ir koks beribis bebūtų perteiktas skausmas, jis pagražintas, vėjo pagairintas, „ašara paspalvinta“, bet, velnias, kaip visa tai gerai padaryta! Nors, atrodo, kino industrijoje netrūktų kokybiškų dramatiškų filmų, šis tikriausiai išskirtinesnis būtų dėl savo marinistinės (jūrinės) atmosferos. Pirmuosius 30 minučių kone jūros garsai taip įsismelkia į kadrus, į seną švyturį ir pajūrio namelį, kad atrodo, jog net nebereikia jokio garso takelio. Aišku, šiame siužete, kuris iš esmės gana tradicinis ir laikosi ant vienos linijos – persileidimus patyrusi jauna sutuoktinių pora gauna progą auginti svetimą kūdikį... Tiesą sakant, filmo kūrėjai viską dailindami ir gražindami tikrai stengėsi ir nepersistengė, kad ir kaip filmas estetiškai beatrodytų, dėka profesionalių kino aktorių neprarado tikro dramatizmo, ašarų, atgailos, atpirkimo, meilės, švelnumo ir nevilties – visa jausmų paletė tarp dviejų vandenynų. Kartais galvoju, jeigu jums ir nepatinka jausmų dramos, tai filmą galima žiūrėti vien dėl gamtos vaizdų ir atmosferos, ypač tie, kurie mėgsta jūrą.

Kalbant apie puikiai žinomus aktorius, noriu pasakyti, kad labiausiai šiame filme mane įtikino ne porelė, bet aktorė Rachel Weisz, suvaidinusi kūdikio netekusią motiną, neprarandanti vilties. Nors jai skirta kur kas mažiau vietos, tačiau gal dėl to, kad jai niekada šiame filme nereikėjo būti tiesiog romantiškai, o tik skausmo ir susirūpinimo branduoliu, atstovėjo kiekvieną mili sekundę kadruose. Kitiems aktoriams tikrai neturiu irgi priekaištų. Nepaisant, kad tai klasikinis siužetas, vienplanis, be didesnių idėjų, vien nukreipta į vidines žmonių tarpusavių santykius, manau, režisieriui ir vėl savo karjeroje pavyko išvystyti „aukštąsias akimirkas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela