Pagaliau
tarp tų kruvinų įvykių dar šis tas apie monarchus ir teigiamai. 1953 metais
birželio 2 dieną į karalienes karūnuota ilgiausiai pasaulyje valdanti karalienė
Elžbieta II-oji. Na, kažin, ar jos būvimu karaliene galima pavadinti valdymu,
nes šis statusas išlikęs labai jau formalus nei praktiškas. Karališkoji šeima
beveik nesikiša nei į vidaus, nei į tarptautinius politinius valdymo struktūras.
Bet kokiu atveju, karalienė „išvaldė“ jau daugiau nei pusę amžiaus. 1953 metais
ji pakeitė savo tėvą, kuris buvo perrėmęs sostą iš savo brolio Eduardo VIII.
Pastarasis sosto atsisakę dėl mažiau kilmingos moters rankos.
Tikriausiai
jau daugelį knygomanų apskriejo
žinia, kad dar šiais metais, rugpjūčio 12 dieną, pasirodys Kristinos Sabaliauskaitės romanas Petro imperatorė. Tai pirmosios
knygos dalis, kuri, bent jau mane, labai sudomino. Beveik neabejoju, kad knyga
taps bestseleriu ir gal net tam tikru literatūriniu įvykiu (mažų mažiausiai) Silva Rerum epochos savotiška
literatūrine tąsa.
Baltų lankų
leidykla jau leidžia šią knygą užsisakyti. Lauksime pasirodant. Paprastai
nereklamuoju kažin kokių naujienų, ypač būsimų lietuvių autorių knygų, bet
šįkart taip maloniai nudžiugino, kad ėmiau ir pasidalijau. Dar visai neseniai,
prieš kelias savaites, tvarkydamas savo knygų lentynas, pagalvojau: ką dabar
daro Kristina Sabaliauskaitė? Toks talentas. Tikrai turėtų dar kažką parašyti.
Ir šast! Turim.
Daugelis
man rekomendavo siaubo filmą „Mara“ (angl.
Mara) (2018) kaip ganėtinai neblogai
įtraukiantį siaubo filmą, kuris savo istorija lenkia daugelį panašaus žanro
vidutiniokų. Istorija pasakoja apie detektyvų srityje dirbančią teismo
psichologę, kuri sprendžia vieną nužudymą, bet netrukus įsivelia į mistinę
istoriją apie sapnų demonę Marą. Filmo medžiaga remiasi viduramžių pasakojimais
ir teorijomis apie miego paralyžių, kurio metu ateina demonas ir sėdi tau ant
krūtinės...
Pagrindinį
vaidmenį sukuria simpatinga aktorė Olga Kurylenko, tačiau ji tampa dar viena,
sakyčiau aktore-auka, kurią priviliojo į abejotinos vertės kino projektą. Taip,
medžiaga intriguojanti, taip, yra tikrai ką papasakoti apie miego paralyžių,
bet... Pradėkime nuo to, kad scenarijus apsiriboja klišėmis – būtinai detektyvinė
aplinka, būtinai psichūškė, būtinai
kaltės jausmas, būtinai žavi ir jauna (liekna!) pagrindinė herojė, kuri be
pastangų gali kelti seksualinį geidulį... Atmetus šiuos scenarijaus
pasirinkimus ir tipinę siaubo filmo aplinką, į akis krenta šabloninė atmosfera,
sakyčiau, dar nuo 1995 metais pasirodžiusio išties puikaus panašaus žanro filmo
„Septyni“. Psichologiniai sprendimai, apie tikėjimą ir netikėjimą, apie per
daug akivaizdžių veikėjų požiūrio kaip mokyklinukui suskaldymą aš tiesiog
patylėsiu, kadangi tai rodo neišplėtotos, nesukristalizuotos, tingios ir
abejotinos režisūros pakraipą, kuri skirta siaubo filmų rinkos „užkišimui“.
Kaip
ir neseniai matytas siaubo filmas „Hanos Greis egzorcizmas“, taip ir „Mara“,
yra absoliučiai vienkrypčiai filmai, kuriuos kaip lengvus pusfabrikačius
spjaudo Holivudo fabrikas neišrankiems, neišsilavinusiems žiūrovams sukelti
pasitenkinimo efektą – noriu, kad šokiruotų, bet noriu, kad būtų ir patogiai
viskas atpažįstama. Tai tikriausiai ir yra visos amerikietiškos siaubo filmų
industrijos prakeiksmas – užsakomi filmai pagal pageidavimus, nustekenant bet
kokį režisierių originalumą.
2001
metais Nepalas patyrė tragediją, kai karališkosios šeimos narys kronprincas Dipendra
per karališkus pietus išskerdė 9 karališkosios šeimos narius ir nusišovė pats. Jo
paties mirtis nebuvo tokia lengva, nes žudikas kurį laiko gulėjo komos
būsenoje, tačiau neišgyveno. Manoma, kad kronprincas šitaip keršijo šeimai už
tai, kad neleido jam vesti žemesnio sluoksnio Indijos karališkosios šeimos
narę.
1916
metais per Pirmąjį pasaulinį karą įvyko didžiausias laivų mūšis tarp vokiečių
ir britų. Vokiečiai, matydami, kad jų karo eigą trukdo britų laivyba, surengė
pasalą, kurios metų Jutlandijoje įvyko vienas didžiausių vandenų mūšių, nusinešusių
tūkstančius gyvybių. Per šią kruviną gegužės 31 dieną vokiečiai prarado 11
laivų ir pustrečio tūkstančių karių, o britai net 14 laivų su 6 tūkstančiais
gyvybių.
Šią
dieną, gegužė 30 d., archyvuose užfiksuota, kad Prancūzijoje sudeginta eretike
paskelbta Žana d‘Ark, kuri, pasak kitų, Dievo vedina, padėjo laimėti daugel
mūšių, kad atmuštų anglus ir sugrąžintų tikėjimą ir karaliaus galią
Prancūzijai. Galiausiai bažnyčios pakalikai pamatę, kaip visi tiki Žana,
paskelbė ją esant Bažnyčios eretike ir sudegino 1431 metų gegužės 30 d.
Šioje
nuotraukoje matote aktorę Milla Jovovich, kuri vaidina Žaną scenoje, kai jai
apsireiškia pats Dievas. Iš tikrųjų vaikystėje labai žavėjo šioji istorija ir šis
Luc Besson filmas „Žana d‘Arc“ (1999), tačiau dabar tikriausiai lyginant istorinius
faktus ir filmą, galima spręsti, kad apie Žaną d‘Ark, kuri vėliau buvo
paskelbta šventąja, beveik realiai nieko nežinome.
Šiandien,
gegužės 29 d. 1660 metais, buvo rekonstruota Anglijos monarchija. 1651 metais
po Pilietinio karo Anglijoje Kromvelis nuvertė Anglijos karalių Karolį II-ąjį (Charles II), nepraėjus
nė dešimčiai metų, pasirodo, kad nugalėtojai besą dar blogesni už buvusią
monarchiją ir jie ėmė elgtis su valstiečiais dar baisiau. Karoliui pavyko
pabėgti į Nyderlandus, kol galiausiai vėl grįžo į Angliją ir jam su tam tikru
sutarimu dėl religijos pripažinimo buvo grąžintas sostas ir Anglija vėl tapo
monarchine valstybe. Prieš jus – Karolio II-ojo portretas.
