2021 m. lapkričio 20 d., šeštadienis
2021 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis
Filmas: "Pradžia" / "Beginning" / "დასაწყისი"
Sveiki,
Pirmąkart Sakartvelo režisierės Dea Kulumbegashvili tarptautinių
festivalių perliuką „Pradžia“ (sark. დასაწყისი)
(2020),
deja, taip ir neteko pamatyti Lietuvoje, tačiau Scanorama šį vėlyvą rudenį
sugrąžino šį filmą antrąsyk, o aš, žinoma, negalėjau jo praleisti. Juk
antrąkart festivaliuose kaukazietiška juosta negali būti atsitiktinumas, tai
tikriausiai privalomas filmas, kuris gali tapti labiausiai įsimintinu metų kino
įvykių. Gal dėl to su tokiu užsidegimu ėmiausi šios juostas, o lūkesčiai buvo
kosminiai, maniau, panirsiu į kokią sunkiai nusakomą transą, kažkokį tirštą
pasaulį, tačiau netrukus mano nusivylimui, lūkesčiai pasiekė dugną...
Filmas pasakoja apie jauną mamą Janą, kuri gyvena nykų
savo vyro Jahovos liudytojo pamokslininko šešėlyje. Važinėdama su vaiku paskui
vyrą po ortodoksų kaukazietiškas apylinkes ji smarkiai aukojosi septynerius
metus, tačiau po paklusnios žmonos laikotarpio ji tikisi iš vyro atpildo ir
savirealizacijos, tačiau per pokalbius vyras jos negirdi ir viską nurašo „moteriškiems
kaprizams“. Galiausiai viskas pasikeičia, kai padegami provincijoje pastatyti
maldos namai, tada Jana pavargsta būti tik vyro šešėlyje, ji trokšta vienumos
ir veikti ką nors naujo bei prasmingo, tačiau eiti prieš vyrą yra didžiulė
nuodėmė... Galiausiai mes regime depresijos kamuojamą ir nestabilią moterį,
kuri metasi neapgalvojusi į seksualinę avantiūrą, o netrukus sulaukia ir bausmės...
Iš tikrųjų tai moteriško šešėlio patriarchalinėje
visuomenėje filmas. Ką reiškia būti ištikimai ir nuolankiai, kai tavo būsena ir
savirealizacija kitiems nieko nereiškia? Filmas gausiai perteikia
krikščioniškojo pasaulio elementų. Jana išprievartaujama prie upės ir jos vos
neužmuša akmeniu, o filmo pradžioje skaitomas pamokslas apie Izaoką, kuris vos
nenužudo dėl Dievo savo sūnaus... Šioms istorijoms lemta persipinti, įgauti
naujų, netgi, sakyčiau, feministinių atspalvių. Smarkiai religiniame pasaulyje
ir tikinčiųjų tarpe iki šiol yra labai stiprūs lyčių pasiskirstymo vaidmenys
moterų nenaudai. Režisierė perteikia nuodėmingosios Marijos Magdalietės
įvaizdžius ir vaizduoja šiuolaikinę pamokslininko žmoną tarsi iš dviprasmiškų nuodėmingosios
ir aukos pozicijų, tačiau, ar ji auka, ar nuodėmingoji, vėlei sprendžia vyrai,
pasitelkę religijos interpretacijas.
Visgi filmas lėtų apsukų, režisierė kurdama socialines
ir religines problemas daug dėmesio skiria sukurti nuotaikai, todėl filme daug
pauzių, tylos, statiškų scenų, kurios, bent man, nieko neduodavo. Permąstydamas
matytus filmus, galiu pasakyti, kad rumunų filmas „Už kalvų“ (2012) buvo kur
kas įtaigesnis, aštresnis ir intensyvesnis. Tiesą sakant, galiu suprasti ir
suvokti šio filmo gerumą ir pripažinimo aplinkybes, tačiau mano akimis, yra kur
kas įdomesnių ir vertesnių filmų. Bet kokiu atveju, „Pradžia“ yra geras filmas,
gurmaniškas, bet šiai dienai man jis žiūrėjosi su asmeniniu atsainumu. Tiesa,
pradžios scena, kai padegami maldos namai, buvo išties daug žadanti ir
įspūdinga.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
2021 m. lapkričio 15 d., pirmadienis
Filmas: "Avelė" / "Lamb"
Sveiki,
Vienas iš šiųmečių kino festivalio „Scanorama“ akstinų
tapo islandų siaubo drama „Avelė“ (angl. Lamb) (2021), kuriame su
islandų garsenybėmis pagrindiniam vaidmeniui iš Holivudo trumpam sugrįžo
šiuolaikinė kino legenda Noomi Rapace. Filmą režisavo debiutantas aktorius Valdimar
Jóhannsson, kuriam be didesnių finansavimo galimybių pavyko sukurti ir
intriguojančiai perteikti tai, ką galbūt pavadinčiau šiuolaikine skandinavų
siaubo tradicija. Prieš kelerius metus matytas norvegų filmas „Telma“ arba
švedų šedevriukas „Riba“ iškart suintriguoja įtikinamai perteiktu siaubu ir mistiniais
štrichais.
Naujausiame skandinaviškame „siaubeke“ pasakojama iš
pradžių gana niūri, kaip ir pridera skandinavams, šeimos tragedija. Pora negali
susilaukti vaikų, todėl visą savo energiją skiria atšiauriame Islandijos kalnų
slėnyje įkurdintoje avių fermoje. Pirmieji kadrai – pribloškiantys. Pasipiktinusios
avys nerimsta savo tvartuose, įspūdis, jog jos bendrauja savita magiška kalba
savo kolektyve, o jų akys regi tai, ko negali regėti įprastas žmogus. Įtampa lipa
ant kulnų, tačiau netrukus sužinome, jog žmonių kasdienybė kur kas pilkesnė. Pora
atvedinėja avinėlius į šį pasaulį, kol vieną dieną iš avies, tiesiogine to
žodžio prasme, išlenda hibridinė avies ir žmogaus versija. Pora nedvejoja – tai
Dievo dovana, todėl konkuruodami su motina avimi pasiima vaiką kaip savo ir
pavadina ją mirusios dukters Ados garbei, tačiau netrukus į sodybą grįžta
brolis ir jis pamato, kad bevaikė šeima pamažu nupušo...
Gerai, apie motinystės ir tėvystės instinktus kine
tiek priskaldyta malkų, kad nežinau labiau šabloniškesnio motyvo, kai motina
kamuojama šių instinktų (arba vaiko praradimo) tiesiog pakvaišta. Šiuo triuku
naudojasi tiek dramos, tiek siaubo filmai, tiek hibridiniai žanrai, kur
žiūrovui gana lengva susitapatinti su veikėjais psichikos nestabilumu ir ją
pateisinti. Ar prisimenate biblijine misterija perkrautą barokinio siaubo filmą
Darreno Aronofsky „Motina!“ (2017), po tokio filmo sunku atsigauti ir
suvirškinti siaubūniškus motinos instinktus. Skandinaviškasis „Avelė“ taip pat
fokusuojasi į biblijinį avelės aukos metaforą, čia dėl motiniškos konkurencijos
moteris nušauna avies patelę, nes laiko ją vertesne motina, nei ji pati. Tačiau
filme pasirodo ir demoniškieji žmogaus avies motyvai, kurie koreliuoja su Antikos
miškų dievybe Panu, tik šiame filme jis gerokai primena patį Mefistofelį.
Žodžiu, režisierius neperkrauna šiurpumu savo filmo, nors nuolatinėje
skandinaviškoje tėkmėje vis jaučiame kažin kokį tvyrantį siaubą, kuris tuoj
išlįs. Ir tikrai, anksčiau ar vėliau jis išlenda, bet vėlgi tyliai,
skandinaviškai santūriai ir užtikrintai. Sukurti gerą siaubo filmo nereikia
garso efektų, nusibodusių holivudinių klišių, užtenka tiesiog sukurti lėto
laukimo filmo įspūdį, jog kažkas vis tiek tuoj nutiks, nes juk tokiai porelei
su tokia psichika laimingai baigtis negali.
Visgi visumoje filmas pateisino savo žanrą ir jis tapo
ir provokuojantis, ir originalus, nors lyg ir nieko naujo, tačiau pasirinkta
pasakojimo maniera, mitologiniai niuansai leis šiam filmui nevienadieniškai įsirėžti
į atmintį.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela