Informacija apie albumą: Kylie Minogue – Disco: Extended Mixes [Vinyl, 2LP] (2021)
2021 m. gruodžio 18 d., šeštadienis
2021 m. gruodžio 13 d., pirmadienis
Filmas: "Švilpautojai" / "The Whistlers" / "La Gomera"
Sveiki,
Jaučiu, kaip paskutiniuoju metu
keičiasi mano santykis su kinu ir kiekvieno filmo vertinimas. Nebeužtenka vien
įtraukiančio ir netikėto siužeto, nebetenkina vidutiniškai gerai sukalti dinamiški
montažai ar sentimentaliai veikiantis dramatizmas. Panašūs jausmai ir mintys užplūdo
žiūrint rumunų Naujosios kino bangos filmą „Švilpautojai“ (ispan. La
Gomera) (2019), kuris vienu metu buvo rodomas Kino pavasario festivalyje
ir buvo gana žiūroviškas.
„Švilpautojai“ sukalti Vidurio Europos
kriminalinio trilerio principais. Nors bulgarų, rumunų ir šiaip lenkų regiono
kinas labiau garsėja vykusiais draminiais filmas, šis žanras, sakyčiau, Vidurio
Europoje nėra išsigryninęs, o gal ir nereikia, nes bet koks grynumas reiškia
nelaisvę, stereotipus, madą. Rumunų kinas jau seniai demonstruoja nepaklusnumą
standartams, jie kuria taip, kaip nori, ir tu jiems nieko nepadarysi, panašiai šįkart
ir su „Švilpautojais“. Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus
detektyvą-agentą Kristį, kuris įsivelia dėl didžiulės sumos į dvi prieštaringas
aferas, žaidžia dvigubais standartais ir yra apmokomas švilpautojų kalbos
(ispaniškos ir rumuniškos), be to, kad vietos mafijozai turi savų pedagoginių
niuansų, filme, sakyčiau, viskas vyksta pagal esminius holivudinius šio žanro
motyvus – Kristis tėra tariamai tik pagrindinis teigiamas veikėjas, o visi kiti
tėra dvigubų žaidimų frontų šachmatai, tad belieka tik mėgautis, kas kurį
išskirs ir išmes iš žaidimų lentos.
Pagrindinis veikėjas atrodo neįdomus,
jo santykiai su motina šaltoki, paremti prasikaltusio, tačiau paklusnaus ir
gėdinamo sūnelio vaidmens, tačiau tuo pačiu neturi infantilumo, kurį paprastai
tokie mamučiukai turi, nes jis solidus agentas, mokantis suktis ir vaidinti
sudėtingose situacijose. Lyg ir kažkas nelabai taip. Nepaisant visko, čia
įveliama ir manekeniškos išvaizdos gražuolė, prilygstanti
pačiai Monicai Bellucci, tačiau tai tik dar vienas trilerio standartas, atėjęs
tikriausiai iš tų Džeimso-Bondo stereotipų: suknelėta aukos
pozicijoje esanti gražuolė turi būti ir gudri, ir mokėti įsmegti peilį, kada
tik prireiks, o grožis slepia ne tik mafijozų priespaudą ir išnaudojamą, bet ir
moters lapės-snapės gudragalviškumą. Žodžiu, charakterio savybėmis veikėjai yra
negyvėliai, tačiau filmą įdomu žiūrėti dėl rumuniškojo pasakojimo žaismo. Filmo
skyriai dėliojami kaip bendrą istorijos sąrangą papildančios novelės ar knygos
skyriai, įdomiai suregztas galvosūkis, tačiau jis daugmaž vis tiek nuspėjamas,
jeigu esate matę daugiau tokių nestandartiniais kriminaliniais trileriais
apsiskelbusių filmų. Be švilpavimo įdomios kalbos mokymosi, tiesą sakant,
daugiau nieko naujo negavau, tik pramogą, didelę operos arijų dozę, leidžiamą
nakvynės namų (beveik siaubo filmo elementas!) iš niekaip nenutylančio patefono.
Tai toli gražu ne pats prasčiausias trileris, vietomis tikrai įdomiai žiūrisi,
bet kai pradedi apgalvoti šio filmo išskirtinumą, turint galvoje, kad tai rumunų
ir apskritai europietiškas filmas, pradeda stigti visko, bet labiausiai –
įdomesnių veikėjų charakteristikų ir dar didesnio kriminalinio eksperimentavimo.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
2021 m. gruodžio 12 d., sekmadienis
Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie eutanaziją ir gyvenimą kas sau
Sveiki,
Duodama interviu rašytoja Vanda
Juknaitė portalui 15min.lt, kaip visada, nedaugžodžiavo. Pristatydama savo
naujausią knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ ji vėl atviravo apie savo
pasikeitusį požiūrį į eutanaziją. Apie šiuos sudėtingus dalykus ji pasakojo
pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ prieš dešimt metų. Šiandien rašytoja kovojanti
su sunkia liga jau į šį reikalą žiūri kiek kitaip. Taip ir ateina nauji
suvokimai. Aš prie V. Juknaitės citatos pridėčiau, kad aiškiai juntama
tendencija, jog senas žmogus su ligomis visuomenėje yra rakštis užpakalyje,
todėl tą rakštį tenka ištraukti. Gal iš tikrųjų artėjame prie antiutopijos,
kada bijodamiesi naštos priimame sprendimus, kad bus oriau nerūpintis vieni
kitais, o praryti cianido kapsulę arba pilietiškai vardan gerovės valstybės (ačiū,
p. Nausėda, už metų posakį!) pasinaudoti oria eutanazijos būdele?
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)