Vinilinė plokštelė: Amy Winehouse – Live at Glastonbury 2007 [Vinyl, 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Amy Winehouse – Live at Glastonbury 2007  [Vinyl, 2LP] (2022)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Calvin Harris – By Your Side ft. Tom Grennan (single) [Vinyl, LP] (2021)

Informacija apie singlą:  Calvin Harris – By Your Side ft. Tom Grennan (single) [Vinyl, LP] (2021)

Jūsų Maištinga Siela

Vilnius: Čiurlionio namai, Savičiaus g. 11 (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis)

 

Sveiki,

Kaskart, kai Vilniuje praeinu pro Savičiaus g. 11 ir pasitraukęs šioje siauroje gatvelėje į kitą pusę, kad galėčiau perskaityti „Čiurlionio namai“ ir mažame langelyje publikuojamą koncertų repertuarą, prisimenu Mindaugo Kvietkausko knygą „Uosto fuga“, kuriame jis aprašė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantatės-Čiorlionienės pasimatymus, man regis, taip visada ir bandau įsivaizduoti šį namą XX amžiaus pradžioje, tuos akmenis, ant kurių lipo pats Čiurlionis ir vis iš naujo ir iš naujo įsivaizduoti, kokiu žingsniu jis judėjo ir kurion pusėn dažniausiai pasukdavo.

Jūsų Maištinga Siela

Vilnius: Vilniaus autobuso stoties laiptai, Sodų g. ir Šopeno g, sankirta

 

Sveiki,

Ten, kur prasideda Vilniaus stoties rajone puikioji Šopeno gatvė ir Sodų gatvė iš senamiesčio daro lankstą į Vilniaus autobusų stotį, yra šie aptupėję suapvalinti laiptai. Kažkur seniai facebooke pamačiau, kad kažkas dalijosi šių laiptų fotografiją, nes tie laiptai kelia sentimentus. Man belieka tik pritarti, kad juos labai gerai atsimenu, nes jais neįmanoma užvilkti jokio lagamino, turi daryti lankstą arba nešti rankose. Visgi beveik neabejoju, kad artimiausiu dešimtmečiu tikriausiai šie laiptai išnyks arba juos rekonstruos, tad liks ši kukli fotografija prisiminimui, jog jais žingsniavome skubėdami į keliones arba iš jų grįždami.

Jūsų Maištinga Siela

Spa Ceylon Lietuva: Vilnius, Rūdininkų g. 8 (Vilniaus miesto nuotraukos)

 Sveiki,

Dalijuosi Vilniaus miesto vaizdais, kurie man bevaikštant jau daugiau nei 14 metų kaskart keičiasi, tad nusprendžiau pasidalyti nuotraukomis ir miesto vitrinų dizainu bei gatvelėmis, kurios traukia akį. Nuotrauka skirta ne vien tik reklamai, bet ir perteikti istorinę bei šiuolaikinę Vilniaus centro ir aplinkinių gatvių konjunktūrą su istorinė architektūra. Šįkart tai Rūdininkų g. 8 name įsikūręs Spa Ceylon Lietuva (Natūrali kosmetika kūnui) vitrina su mėlynu suoleliu ir augalu.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Grobis" / "Prey"

 

Sveiki,

Nesu tikras, ar esu matęs nors vieną „Grobuonis“ dalį. Nors anuomet „Svetimas“ dalis sužiūrėjau visas ir jos anuomet visos daugiau ar mažiau patiko, tačiau „Grobuonis“ man taip ir liko neatrasta žemė. Kaip supratau, naujas filmas pavadinimu „Grobis“ (angl. Prey) (2022), kurį režisavo „10-oji Kloverfyldo gatvės“ (2016) režisierius Dan Trachtenberg yra paralelinis „Grobuonio“ filmas, skirtas atpirkti nusivylusiems paskutiniosios serijos filmui, bet, manau, galima puikiai sužiūrėti šį filmą ir nežinant, kas vyko anuose filmuose.

Istorija mus nukelia į laukinius Amerikos laikus (galbūt XVIII a. - XIX a. pradžia), nes akivaizdžiai matome, jog vaizduojamas dar neišžudytų indėnų kaimelis, gyvenantis nuo seno pagal savo papročius. Tie indėnai, kaip supratau, turėjo būti lyg ir Šiaurės Amerikos, tad šiek tiek suabejojau, kai jie išsirengė medžioti liūtų, kurie, mano supratimu, (pataisykite, jeigu klystu), niekada laisvai negyveno Šiaurės Amerikoje, tad supratau, kad žiūriu kažkokią maišalynę. Iš vienos pusės autoriai lyg ir bando atkurti to amžiaus dvasią, bet ir primiksuoja faktinių nonsensų (dėl įspūdingumo ar dėl dar kažko). Dėmesio centre – jauna ir ištverminga bei ambicinga indėnė Naru, kuri puikiai atlieka tai, kas populiaru dabar kine – moters karės vaidmenį, kuri negali nusileisti vyrams ir turi net juos pranokti. Tas „atpirkime moterimis kaltę, leisdami kine pabūti kariais“ šioks toks neskanus reikalas, bet dažnam pro akis praslystantis politinis manevras jau tapęs kliše po to, kai baigėsi serialas „Ksena – karingoji princesė“ dešimtame dešimtmetyje arba kai Sigourney Weaver baigė kovas su ateiviais.  

Prisimenate M. Gibsono filmą „Apokalipto“ (2006)? Man atsirado kažkoks deja vu, kad žiūriu daug prastesnę versiją. Skirtumas tik toks, kad padaras, kurį reiktų vadinti grobuonimi, atskrido tuo laiku į indėnų žemes ir pradėjo visus naikinti. Galiausiai mergina indėnė su juo susidurs ir beveik susimuš kaip alaus bare ir laimės, kai grobuonis iš pradžių žiūrovams perteikiamas beveik kaip nenugalimas, kuris perplėšia mešką, išžudo gudriuosius indėnus ir net invazinius žmones su šautuvais. Tad tas grobuonio sumenkinimas pabaigoje, kad moteris jį galėtų nugalėti ir parodyti, kad ji stipresnė už visus tuos mulkius, kurie sakė, kad ji net liūto negali sumedžioti, atrodo kaip iš kokio animacinio apie eskimą „Nanuko medžioklė“ moteriškosios perspektyvos. Filmas silpnas beveik visomis prasmėmis, gal tik patiko pagrindinė aktorė, tačiau visumoje žiūrėjau įvairių filmų miksą su nuspėjamais siužetiniais vingiais, su faktų lyriniais nukrypimais, tad nežinau, kuo šis filmas įtikino kino kritikus, juk jis politiškai karikatūrinis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė apie švietimo problemas ir nesibaigiančią krizę

 

Sveiki,

Apie švietimo problemas tikriausiai galima kalbėti nuo ryto iki vakaro, galima klykti, cypti, spardytis, bet niekas nuo to nepasikeis ir niekas nesikeičia. Politikai daro savo, darbuotojai vykdo misijas, tad ir tiek žinių. Kartais atrodo, kad visa mūsų švietimo sistema yra išgaišusių gandrų kapinynas, gandrų, nespėjusių išskirsti į Afriką. Mūsų ministrė J. Šiugždienė gal ir nėra tokio masto blogietė ir griovėja, kokia buvo kurčioji Jurgita Petrauskienė, tačiau visi ministrai gražiai ir perdėtai optimistiškai suokia apie pokyčius. Amžinus pokyčius, nes stabilumo tikriausiai, kol esame gyvi, nebesulauksime. Visgi...

Visgi pritariu daugeliui Vilniaus „Saulės“ gimnazijos direktorės Irenos Baranauskienės minčių, išsakytų interviu „Lietuvoje į mokymąsi nežiūrima kaip į rimtą darbą“. Čia tikriausiai reiktų padėkoti buvusiam ministrui, kuris suskaldė mokyklas į progimnazijas ir gimnazijas bei atėmė tęstinumą bei atsakomybės polėkį. Ką padarė estai ir kitos šalys? Norėdami pereiti į gimnaziją t. y., į aukštesnę mokymosi pakopą, turi gauti gan aukštą balą iš tam tikrų mokomųjų dalykų ir tai nėra kūno kultūra ar dailė. Mes praspiriame į aukštesniąją pakopą beveik visus. Kai kada iš gailesčio, kai kada dėl tėvų spaudimo, kai kada dėl atlaidumo... ir kai praspiriame, nežinome, jog šie „uolūs“ mokiniai taps mūsų šefais ir gal net valdininkais. Deja, kaip dažniausiai būna, vidutiniokais.

Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie kiekvieną mokinį, nes tikrai yra atsidavusių ir gerai išauklėtų ir savo talentus plėtojančių mokinių, kalbu apie tendencijas.

Žodžiu, kad visi nusipelno patirti sėkmę ir kad visi nusipelno kažką baigti ir jaustis visaverčiais, aš sutinku, tik negali viskas būti matuojama viena liniuote, o tai buvo daromo labai ilgai. Turime mokyklų krizę, turime pedagogų krizę, turime švietimo krizę, turime ekonominę ir energetikos krizę, turime galiausiai vertybių krizę... Kokie pedagogai dabar nori eiti į mokyklas imituoti „prasmingo“ darbo su paniurėliais, išlepusiais, su ketvirtais „išlipusiais“ arogantiškais mokiniais, už kurių stovi mamytės su skundais ir priekaištais, grasinimais netgi susidoroti? Galiausiai kiekvienas pavargsta ne nuo mokymo, o nuo to triukšmo ir fono, tos beprasmybės, kad iš švietimo padaromas tiesiog McDonaldas, į kurį bet kas užėjęs gali užsisakyti sau ką nori, tik reikia pakelti balsą. Nors einame prie koncepcijos „Mokykla kiekvienam“, tačiau be ilgalaikių tikslų ir stuburo žiūrėsime dar ilgai, kaip griūna visas tas miražas už horizonto.

Irenos Baranauskienės mintyse apie pedagogiką įžvelgiu keletą dabarties tendencingų grėsmių, kurios aiškiai išsakytos ne vien švietimo problemos rėmuose, o nukreiptos į valstybės liberalizmą, t. y., visiškas pliuralizmas švietime, kai mokyklos paliktos skęsti neapibrėžtuose dalykuose be ilgalaikių tikslų ir šiokios tokios galios laikytis bendrosios mokymosi politikos, kovojant su prašalaičiais bepročiais, kurie drasko duris. Dokumentų vis daugėja, laisvės irgi, tačiau mokykla tampa atvira daržine su skersvėjais be konceptualaus dalykinio ugdymo tęstinumo. Mokiniai ir tėvai tai matydami tiesiog šokdina mokyklas savo supratimo lygmenyje ne todėl, kad „rūpinasi savimi ir savo atžalų išsilavinimu“ (nors būna ir tokių), o dėl to, kad gali taip demonstruoti savo galią ir toliau žeminti ugdymo(si) kartelę savo menkavertiškumui slopinti, kol galiausiai mokykla tampa tik vaikų namų prieglauda iki 5 valandos.

Citatoje minimas ir lankomumas, kuris yra apgailėtinas (ne visų, bet didžiosios dalies mokinių, ypač gimnazistų). Jeigu mokyklose motyvuoja tik „įdomios“ pamokos, kurios linksmina, rodo filmą, o egzamine reikia apskaičiuoti apskritimo plotą – tai aišku kaip dieną, kad turime, ką turime. Ką reikia siūlyti? Nors mokymo įstaigos kasmet vis labiau suvokiamos kaip užkandinės, kurios turi pasiūlyti meniu, visgi siūlyčiau griežtinti suvokimą, kad ugdymas(is) mokiniui yra darbas (kartais malonus, kartais reikalaujantis atkaklumo), nustatyti ilgalaikius prioritetus ir pagaliau mažiau leisti diktuoti tėvams ugdymo sąlygas, pateisinti nelankomumą, – pvz., kartu su vaiku eiti shopintis ir po to visiems sakyti, kad vaiką vežė pas dantistą, yra (atleiskite) išklerusios ir ištižusios visuomenės požymis, o ne tvirtas švietimo pamatas. Mokykloje turėtų būti kaip gyvenime. Neatėjai į darbą – nuobauda, neatėjai į kontrolinį be pateisinimo, nes manei, kad praspūdinsi ir jau žinosi užduotis – nuobauda. O kaip jūs kitaip įsivaizduojate kartelės kėlimą, jeigu ne per įstatymus ir taisyklių griežtinimą? Motyvacija randasi ne iš cackinimosi, o iš atsakingumo ir suvokimo, kad yra pasekmės (apie Singapūro sėkmės pavyzdį rasite Irenos Baranauskienės pasisakyme).

Jūsų Maištinga Siela