Žalias estiškas ir suomiškas vanduo Baltijos jūroje – poetiški pamintijimai

 

Labas,

 

Šią nuotrauką radau archyve.

Prisiminiau dainą: „Žalias vynas – ne vanduo, ne vanduo, o studentas – ne piemuo!“

Nuotrauka daryta 2024 metų gegužę iš laivo, paliekant Taliną ir plaukiant link Suomijos.

Nustebino iš po laivo kylantys turbinų sukelti purslai ir smaragdinio vandens srovės.

 

Nuo Talino turėjo būti kokie 5 kilometrai.

 

Vieną akimirką netyčia nutaikiau. Neplaningai... ir štai –

Akimirka prieš jus.

 

Ne kartą tuo keliu ir vandenimis palieku Taliną. Naktis virš Baltijos.

Visada kajutėje prieš užmiegant mąstau apie tai, kas jūros dugne,

Ką praplaukiame paviršiumi ir kas niekada nebus iškelta.

 

Visus tuos ledynmečio paskendusius riedulius,

Kai Baltija buvo Joldija,

Kai prasiverdavo ir užsiverdavo; visus tuos

Dūlančius griaučius, senus laivus, karo paliktas nuolaužas, žuvis,

Kurias manėme esant išnykusias.

 

Ramu ir gera tame kokone, tame žinojime

Žinoti, kad netapsi nuskendusia relikvija.

 

Žali sapnai žalioje jūroje.

Ponia Bovari buvo palaidota su svajonėmis žalio aksomo karste.

 

Aš ne Bovari, aš bandau neturėti svajonių, nes jos netikros.

Geriausi dalykai nutinka net nežinant,

Tarsi kas gyvenimo turbina išverstų žalią pasaulį į šviesą

Ir staiga nutiktų nesuvokiant

Svajonė be svajojimo.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Ignas Šeinius (Jurkūnas) apie pasaulio įvairovę ir vienodumą

 

Sveiki,

 

„Dievas sukūrė įvairius pasaulius, jis nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visa ko vienodumas nėr gyvenimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukščiausiojo Kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia. Jie irgi kovoja su medžiagos palinkimu suvienodinti, aprimti, amžinai nutilti.“ Ignas Šeinius (Jurkūnas) (1889-1959).

 

Ignas Šeinius! Ir net gyvenęs prieš tiek laiko, žymiausias mūsų impresionistas, netgi pasitraukęs iš Lietuvos ir visada dirbęs tik Lietuvos labui suprato žmonių įvairovę kaip būtinybę išgyventi ir skleistis tolerantiškam Kūrėjo sumanymui. O ką bando padaryti mūsų šiuolaikiniai radikalūs nacionalistai su visokiais neaiškiais Gražuliais, prisidengę burnas savo krikščioniškais postringavimais? Ogi suvienodinti, atimti iš pasaulio įvairovės pripažinimą ir iš esmės, sakyčiau pagal I. Šeinių, paneigti Aukščiausiąjį Kūrėją.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Sandra Bernotaitė apie subkultūrų reikšmę ir jaunimo maištą

 

Sveiki,

 

„Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa, kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius – pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis, trapus jaunystės laikinumas“. Sandra Bernotaitė

 

Manau, kad anksčiau subkultūrų buvo daugiau. Šiandien nelabai. Tai leido ne tik išsiskirti, bet ir ideologiškai pagal požymius grupuotis į tam tikras bendruomenes, pvz., gotai, emo, rokeriai, pankai, „treninginiai“ ir kt. Dabar visi tiek suvienodėję arba priešingai – suindividualėję, paskendę psichoterapijoje, savęs ieškojime, savo geriausios versijos kūrime, kad tai, rodos, kas buvo suvokiama kaip subkultūra deformavosi į kažin ką kitą. Bet yra donaldtrampistai ir teilorsviftininkai, kurių plika akimi praeinančių neatskirsi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 72: pirmoji 7 šaukštų grikių mitybos diena

 

Sveiki,

 

Eksperimentas su mityba! Pirmoji diena su 7 grikių šaukštais. Kadangi esu daręs organizmo valymus su kelių dienų badavimu, tai šįkart nusprendžiau išbandyti dėl dar geresnės fizinės savijautos grikių mitybą. 7 šaukštai be jokių pipirų ir druskos, vien tik kruopos visą dieną. Ryte keli šaukštai grikių, grįžus iš darbo – keli šaukštai grikių, vakarienei – likučiai.

 

Pirmoji diena, laikantis saikingos grikių mitybos (net nesakau, kad dieta), praėjo sklandžiai. Buvo, žinoma, pagundų pavakariais pasišildyti skanios gruzdintos vištienos, kitaip sakant, nusižengti, tačiau sąmoningai to nedariau, nes žaisti mitybą ir valyti organizmą iki penktadienio vakaro yra smagus žaidimas. Valios ir kantrybės, nes ne kūnas valdo mane, o aš kūną – to nereikia pamiršti. Ar buvau labai jau alkanas? Pavakariais taip, bet ne kaip žvėris. Tai visada mano alkio piko metas, norisi lįsti į šaldytuvą, bet sakau NE. Keli grikių šaukštai numalšina alkį ir vėl viskas gerai, nes kimbu į darbus, knygos skaitymą, buitinius apsikuopimus ir pabaigsiu šiandien žiūrėti serialą, kurį norisi rytoj pristatyti ir jums.

 

Viskas sustyguota, proporcingai mankšta ir sportas, poilsis. Kol kas jaučiuosi gerai. Pirmasis grikių šios dienos efektas yra pagerėjusi uoslė. Žiūrėsiu, kaip bus rytoj.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jonas Valonis apie knygynus

 

„Nesvarbu, kokioje vietoje būtų knygynas, nesvarbu, kuriame amžiuje, – dėsniai, apibrėžiantys lankytojus, lieka nekintantys. Knygų lankytojai bet kur ir bet kada pasaulyje buvo ir yra vienodi. Pavyzdžiui, jei kur atsidaro knygynas, jame būtinai pradės lankytis rašytojai. Jo nieku gyvu neaplenks keistuoliai. Šie turi tokią unikalią uoslę, kad knygyną rastų ir Marse. Esu tikras – kai Marse atsidarys pirmasis knygynas, tą pačią dieną jame prisistatys keistuolis, nors patekimas į bredberišką planetą bus griežtai kontroliuojamas. Lietingą vakarą į knygyną visada užsuks vienišas keleivis, lydimas ištikimo šuns. Keleivis prisės, šuo priguls. Sušils ir lietui lyjant vėl išeis. Jei viso to nenutiktų, knygynas būtų pasmerktas užsidaryti. Tai dėsnis“. Jonas Valonis

 

Retsykiais užsuku Vilniuje į „Mint Vinetu“ knygyną. Kvepia popieriumi ir knygomis. Galiu tik įsivaizduoti, kaip kartais atrodau juokingai ir nykiai, kai stebi skaitytų knygų pardavėjų akys. Toji filosofija iš stebinčiojo man suprantama ir empatiška, nors niekada nedirbau jokiame knygyne. Studijų metais bandžiau. Nepriėmė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 71: sukurk mažus ritualus sąmoningai!

 Paveikslas "Victoria Mortis" (1921), švedų dailininkas Owe Zerge (1894-1983)

Sveiki,

 

Gulėti sekmadienyje šiltoje vonioje ir kvėpuoti gydomaisiais eteriniais aliejais – palaima. Skaityti tarp putų knygą arba kultūrinę spaudą. Kaip kad šiandien „Literatūrą ir meną“. Išeiti vakare, jau pasiekus Žemėje astronominį lygiadienį, kai mėnulio delčia pro medžius ir cerkvę švyti kaip nukąstas blynas. Juk tai irgi palaima, ar ne? Mėgautis paskutiniais savaitgalio trupiniais, surikiuoti ateinančios savaitės darbų eigą šachmatų lentoje, žinoti, kad esu saugus ir būsiu toks iki kitos savaitės galo, nes nieko nebenutiks jau blogo, nes esu taip įsižeminęs ir jaučiantis stabilumą, kad nebaisūs net žemės drebėjimai, emocijų šuoliai.

 

Šis ruduo vėlei kažin koks stebuklingas. Įsivedžiau naujus ritualus, absoliučiai buitinius, tačiau vėlgi teikia kažkokią sunkiai nusakomą tvarką – oranžiniuose maišeliuose rūšiuoti organines atliekas. Atrodo, kas čia tokio? Bet visgi tokio. Jaučiu, kad reikia pasirūpinti labiau savo fizine būkle ir nors pradėjau intensyviau sportuoti nuo šios vasaros vidurio, tačiau to nepakanka, norisi kažkokio esminio prasivalymo, kuris vėlgi savo procesu, o galiausiai ir rezultatu apdovanotų, todėl galvoju nuo rytojaus taikyti sau paprastą grikių dietą. Tik savaitę. Ir pažiūrėti, kaip vėlgi maži pokyčiai keičia emocijas ir kūną. Kam visa tai? Tik dėl sąmoningo žaidimo, nes juk galiausiai toks ir yra gyvenimas – malonus patyrimas.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Lichtenšteinas, sostinė Vaducas (įspūdžiai, komentarai)

 

Sveiki,

 

Prisimenu savo vasaros klajones po Europą ir šįkart nutariau pasidalyti kuklia pusdienio kelione į Lichtenšteiną arba, kitaip sakant, Lichtenšteino kunigaikštystę, jos sostinę Vaducą. Tai buvo kelionė į Italiją su užsukimu į šią vieną iš mažiausių pasaulyje nykštukinių šalių, apie kurią beveik nieko nežinojau, nors jos istorija sena ir turtinga. Lichtenšteinas šiemet Paryžiuje per Olimpines žaidynes atsiuntė tik vieną savo atstovą. Taip, tai nėra sporto šalis, tačiau kuo Lichtenšteinas įdomus ir patrauklus? Pabandysiu trumpai ir kukliai apsakyti savo įspūdžius, pasidalyti asmeninių nuotraukų albumu.

 

Vaduce buvau tik pusdienį, spėjau pasivaikščioti, užkąsti ir atsigerti kavos, pasivažinėti turistiniu traukinu, kuriame (neįtikėtina!), bet galite per ausines nusistatyti lietuvių kalbą ir apkeliauti žymiausiais Vaduco keliais. Aišku, apie šalį ir pačią sostinę susidariau tik grynai turistinį įspūdį, negaliu komentuoti labai jau išmaniai.

 

Lichtenšteine jau gyventa 5 tūkstančius metų prieš mūsų erą, aptinkami bronzos amžiaus archeologiniai radiniai, tačiau vietovės labiau ir sėsliau apgyvendintos Romos imperijoje. Kai Romos imperija žlugo, kraštą valdė grafai, vėliau šalį iš kelių sujungtų žemių pavadino Litchtenšteinu, tai nutiko 1719 metais, bet kaip šalis tokiu pavadinimu nepriklausomybę paskelbė tik 1806 m. liepos 12 dieną. Šalies valdymo forma – konstitucinė monarchija ir kunigaikštis Hansas Adamas II yra labai svarbi šalies figūra, gyvenantis virš Vaduco, ant uolų pastatytoje pilyje. Toji pilis matosi iš Vaduco beveik iš visų pusių ir primena Drakulos pilį. Lichtenšteine šiuo metu gyvena kiek daugiau nei 40 tūkstančių nuolatinių gyventojų, o pačioje sostinėje – 5600 gyventojų. Išties tai mažas, bet itin sutvarkytas miestukas, svarbiausias mikro šalies centras, bet dar toli gražu nedidžiausias miestas. Pats Vaducas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1150 metais.

 

Į patį Vaducą taip lengvai nepateksi, teko važiuoti per Šveicariją magistraliniu ir vingiuotu keliu. Visgi Lichtenšteinas kalnų valstybė ir todėl labai apribota ūkinė veikla, kuri daugiausiai remiasi tuo, jog čia auginami sezoniniai vaisiai ir daržovės, bet labiausiai vynuogės. Važiuojant traukinuku per sostinę to pamatyti neįmanoma, Vaducas tiesiog apjuostas ištisais vynuogynais ir karščiausiomis dienomis nebūna nepakeliamai karšta, nes tai aukštumos. Oras buvo malonus, vasaromis Vaducoje nuo +20C ir siekia iki +28C, žiemą reikalai prastesni, nes gyventojams šaltoka +15C. Sostinėje dievinamas futbolas, vietiniai jį mėgsta žaisti ir tai matėsi iš įrengtų sporto stadionų, tačiau apie didesnius tarptautinius pasiekimus, deja, nesu girdėjęs.

 

Vaduce labai tvarkinga ir gražu. Centras grįstas tokiomis geltomis plytomis, todėl saulėtą dieną atrodo miestas labai šviesus ir puikus. Matosi, jog išvystytas turizmas, tokiame nedideliame miestuke yra iš ko rinktis, kur pavalgyti ledų, atsigerti kavos, užkąsti, atsigerti vyno. Yra bažnyčių, sutvarkytas modernus informacinis centras, įrengta patrauklių ir inovatyvių muziejų, tačiau jiems jau neturėjau laiko. Tiesiogine to žodžio prasme Vaducas yra paminklų, lentelių miestas, nes kur tik eisi, visur pamatysi skulptūras! Tą matysite ir mano nuotraukų reportaže.

 

Iš esmės miestas, nors turi tik 6 tūkstančius gyventojų, jis labai gyvas, tačiau matosi, jog judriausi čia yra atvažiavę šveicarai ir turistai iš toliau. Lichtenšteine kalbama vokiškai, (tačiau aptarnavimo srityje puikiai susikalbėsite angliškai), Vaducas šliejasi netoli vokiškos Šveicarijos pusės, todėl kalba, kultūra ir ekonomika labai suvienodėjusi. Šalis naudoja Šveicarijos franką, bet, kaip ir įprasta civilizuotoje Europos šalyje, visur galima atsiskaityti eurais kortele, kai kur priima ir grynaisiais eurais, bet tenka pabrėžti, kad Vaduce (o tikriausiai ir visoje šalyje) viskas gana brangu. Paprastas ir niekuo neypatingas magnetukas ant šaldytuvo kainavo 10 eurų, o ką šnekėti apie kokius nors rimtesnius suvenyrus? Kai kada bevaikštant man priminė, nepatikėsite, bet šiek tiek Palangą, Basanavičiaus gatvę rudeniop, kai gatvės aptuštėja ir pasidaro tiesiog gera vaikščioti ir kvėpuoti. Vaduce ramu, jis visas įkurtas ant vakarinio kalnų grandinės šlaito, kaip koks kabantis virš slėnio miestas. Ar norėčiau čia gyventi? Gal ne. Ar norėčiau čia pailsėti kokiai savaitei? Geriau ir nesugalvosi!

Neužfiksavau užeigos pavadinimo, tačiau žmonių joje buvo nemažai. Štai toks interjeras.

Viena keisčiausių skulptūrų, kuri padarė įspūdį.

Gotikinė Vaduco bažnyčia.

Paminklai Lichtenšteino kunigaikščiams.

Vaduco centras - geltonų plytų kelias!

Pagrindinė Vaduco pilis, esanti virš sostinės, ten ir gyvena šalies kunigaikštis Hansas Adamas II.

Vaducas labai žalias, miesto šlaitai apaugę krūmokšniais ir gausiai vystomi vynuogynai. Kai kurie vynuogynai labai senoviniai, mena viduramžius ir jie saugomi kaip nacionalinis paveldas. Tiesa, taip ir neteko paragauti Lichtenšteino vyno.

Kaip minėjau, labai daug meninių skulptūrų, lentelių, įvairių instaliacijų, eini ir tiesiog vaikštai ant tų lentelių, tikriausiai neužtektų visos dienos išsiaiškintų jų paskirtis ir prasmes.

Jūsų Maištinga Siela